2019 metai Seimo ir Vyriausybės iniciatyva paskelbti laikinosios sostinės metais ne todėl, kad atnaujinama Laisvės alėja ir kitos vietos iš esmės tvarkomos plačiai užsimojus – gali būti, kad pernai švęsdami valstybės šimtmetį tiesiog pripratome prie iškilmingų renginių ir be jų jau negalime apsieiti.
Ir štai vėl proga švęsti, šį kartą ypač kauniečiams: 1919 metų sausio 2-ąją į Kauną iš okupuoto Vilniaus persikėlė Mykolo Šleževičiaus vadovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybė, o kartu – ir kitos valstybei svarbios institucijos.
Taigi šiemet sukanka 100 metų, kai Kaunas tapo laikinąja šalies sostine.
Bet ar švęsdami Kauno tapsmą laikinąja sostine nesumenkiname Vilniaus reikšmės, kaip mano kai kurie istorikai, sakantys, kad džiaugdamiesi Kauno, kaip laikinosios sostinės, suklestėjimu kartu tarsi susitaikome su Vilniaus okupacija tarpukariu?
Ir kokia nauda Kaunui iš jubiliejinių renginių?
Apie tai „Laikinoji sostinė“ kalbėjosi su Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Istorijos katedros doktorantu, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune edukatoriumi, Kauno istorijos draugijos pirmininku 28 metų Gediminu Kasparavičiumi.
– 2019 metai paskelbti laikinosios sostinės metais. Kokia iš to nauda Kaunui? Na, atkreips istorikų dėmesį į Kauno istorijos, ypač tarpukario, problemas? Bet ar toje srityje liko baltų dėmių. Juk apie tarpukario Kauną, Mažąjį Paryžių, jau, atrodo, išpasakota iš įvairių pusių. O gal galima tikėtis labiau apčiuopiamos, daiktiškos paramos?
– Kaip tik susirinkę Kauno miesto muziejaus Rotušės skyriuje mes, dalyvausiantys laikinosios sostinės jubiliejinių renginių programoje, ir tarėmės, ką daryti, kad šimtmečio renginiai duotų ir naudos miestui, o ne liktų tik formaliais akademiniais pasiplepėjimais. Tarpukario istorijos akademinės subtilybės įdomios tik mums, istorikams.
Tačiau, norint sukurti gerų renginių, reikia pinigų, o pinigų...
– Jų, kaip visada, mažai arba iš viso nėra. Bet šįkart Vyriausybė, pateikusi Kauno, kaip laikinosios sostinės, šimtmečio renginių planą gal plačiau atvėrė piniginę?
– Tai jau! Gavę iš Vyriausybės jubiliejinių renginių planą buvome nustebinti. Ir nepasakyčiau, kad maloniai. Laikinosios sostinės jubiliejaus renginiai numatyti organizuoti Kauno, Kauno rajono ir Prienų rajono savivaldybėms, šių savivaldybių muziejams, kultūros centrams, bibliotekoms.
Labai keista: sprendžiant iš renginių plano, lėšos jiems nenurodytos, viskas užkrauta ant savivaldybių pečių.
Na, bet pinigų kultūriniams renginiams niekada nebuvo skiriama labai daug.
– O ką įdomaus neturint pinigų įmanoma padaryti, išskyrus surengti vieną kitą akademinę diskusiją?
– Kauno miestas jau pasiūlė įdomų interaktyvų projektą, kurio esmė – prieš šimtą metų ir dabar. Pavyzdžiui, paimama tos dienos data, tarkim, sausio 17-oji, internete aprašoma, kas svarbaus Kaune vyko tą dieną, paskelbiama ištraukų iš to meto spaudos, kokios nors žymios to meto asmenybės pareiškimų ir sugretinama, kas vyksta dabar.
Pavyzdžiui, man įstrigo, kai vieną 1919 metų balandžio dieną Mykolas Riomeris parašė, kad jį nustebino, kaip greitai lietuviškėja Kaunas. Jis sakė, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą atvykęs į Kauną niekur negalėjo susikalbėti lietuviškai, o dabar, praėjus tik keliems mėnesiams po to, kai Kaunas tapo laikinąja sostine, jau daug kur aplinkui girdėti lietuviška šneka.
– Ar, jūsų nuomone, laikinosios sostinės metai turėtų būti pažymėti išskirtiniais, teatralizuotais renginiais, ar tokių numatyta, ar viskas apsiribos paskaitomis ir seminarais?
– Čia ir vėl išryškėjo valdžios gudrybė. Į laikinosios sostinės jubiliejinių renginių programą įtraukti prieš kelerius metus pastatyti spektakliai apie tarpukario laikus – Gyčio Padegimo „Alksniškės“ ir Agnės Dilytės „Korektūros klaida“. Spektakliai sukurti prieš kelerius metus, pinigų už jų pastatymą mokėti nereikia, tad bus galima be didelių išlaidų priskirti jubiliejinei programai.
Šiaip yra ir gana įdomių interaktyvių, protą lavinančių žaidimų, viktorinų. Bus ir paskaitų, seminarų.
– Bet kurgi ta konkreti nauda miestui?
– Juk atkreipiamas plačiosios visuomenės dėmesys. Atvyks daugiau žmonių, eis į koncertus, spektaklius, pirks bilietus, dalis važinės viešuoju transportu. Pagaliau paliks pinigų restoranuose, kavinėse. Ir patį miestą svečiai privers pasitempti, gerai pasirodyti. Nauda puoselėjant įvaizdį – akivaizdi.
– Gal kai kurios kavinės susigundys patiekti tarpukario laikų valgių? Būtų įdomu paragauti kad ir rašytojo Kazio Binkio mėgtų „rydzia w smietanie“ (išvertus iš lenkų k. – rudmėsių su grietine)?
– Iš tiesų, kavinės ir restoranai galėtų įtraukti į savo valgiaraštį ką nors iš kulinarinio paveldo. Mano kolegė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune edukatorė Justina Minelgaitė, sudarė ir ištyrė tarpukario Lietuvos prezidentų valgiaraščius. Patiekalai nebuvo įmantrūs, brangūs, atvirkščiai, stebino paprastumu. Pavyzdžiui, mėgstamiausias Antano Smetonos valgis buvo bulvės su rūgusiu pienu.
Kazys Grinius pasigardžiuodamas šveitė manų košę. Remdamasis savo, kaip gydytojo, autoritetu jis teigė, kad manų košė – labai sveikas valgis. Tiesa, gydytojai dabar apie manų košę kalba kitaip.
– Tad ką mes šiemet iš tiesų švęsime? Ar džiaugsimės, kad Kaunas tapo moderniu to meto Rytų Europos didmiesčiu, o Vilnius virto Lenkijos provincijos užkampiu? Ar kaip nors išsisuksime iš šios istorinės aklavietės?
– Iš tiesų, klausti galima ir taip, mums neparankiai, provokuojamai. Bet gal palikime istoriją praeičiai ir solidžiai paminėkime faktą, kad tapęs laikinąja sostine Kaunas visavertiškai pasinaudojo jam atsivėrusiomis galimybėmis. Juk iš tiesų iš rusų imperijos užkampio jis virto išsivysčiusiu to meto europietišku miestu.
Istorikas Zigmas Kiaupa yra sakęs, kad jei ne laikinosios sostinės epocha, Kaunas dabar būtų pagal svarbą mažai kuo išskirtinesnis miestas, nei, tarkime, Šiauliai ar Kėdainiai.
