Gal skriaudų nejausta pačioje pirmojoje, primityviojoje epochoje. Tačiau po jos susiklosčiusi vergovinė santvarka, kurios pavyzdžiu laikytina Romos imperija, jau buvo paženklinta kruvinais sukilimais – taip savo nepasitenkinimą išliejo engiamoji gyventojų dalis.
Vienam ryškiausių, kuris įvyko Apeninų pusiasalyje I amžiuje pr. Kr., vadovavo Spartakas, manoma, buvęs karališkosios trakų giminės narys, per nelaimę tapęs vergu ir gladiatoriumi.
Beteisių vergų būklę ir jų santykius mėgino spręsti bene žymiausias krikščionybės teoretikas – apaštalas Paulius. Laiške efeziečiams patarė, kad vergai geranoriškai klausytų savo šeimininkų, o šiuos ragino garbingai elgtis su vergais: „Ir jūs, šeimininkai, tą patį darykite jiems. Liaukitės grasinę, žinodami, kad ir jiems, ir jums yra Viešpats danguje ir kad jis nedaro skirtumo tarp asmenų“ (Ef 6, 5–8).
Viduramžiais Vakarų Europoje pradėjo formuotis nauja santvarka – feodalizmas, Anglijoje trukęs iki XVII a., o Prancūzijoje – iki XVIII a. pabaigos. Tai buvo epocha, kai engiamieji – baudžiauninkai, laisvieji valstiečiai ir amatininkai – įnirtingai kovojo su valdančiaisiais sluoksniais.
Tą kovą teoriškai pagrindė teologai, filosofai, rašytojai. Jie kūrė idealios visuomenės, laisvos nuo feodalų engimo, vizijas. Kovų su feodaline priespauda idealus ir tikslus bene aiškiausiai išreiškė Prancūzijos Didžioji revoliucija (1789–1794), kurios idealai laisvė, lygybė, brolybė (Liberté, égalité, fraternité) niekada nebuvo iki galo įgyvendinti nė vienoje šalyje, išsivadavusioje iš feodalizmo priespaudos.
Susiklosčiusi nauja santvarka įdiegė kitus išnaudojimo ir pavergimo būdus – kas valdė kapitalą, tas viešpatavo visuomenėje. Turėjo ir laisvę, bet kapitalas stojo skersai kelio tiek lygybei, tiek brolybei. Kova dėl geresnio gyvenimo buvo ne mažiau žiauri negu feodalizmo laikais.
Klasikinio kapitalizmo šalis Didžioji Britanija savo valdomoje Airijoje 1845–1848 m. sukėlė masinį badą, pražudžiusį šimtus tūkstančių žmonių. Vadinamasis „bulvių badas“ tapo viena iš Jaunosios Airijos maišto 1948 m. priežasčių. Dėl tautinio bei religinio persekiojimo keli milijonai airių pabėgo iš gimtinės. 1841–1901 m. gyventojų skaičius Airijoje nuo 6,5 milijono smuko iki 4,5 milijono.
Nesileisime į kapitalizmo ydų vardijimą. Jos labai anksti buvo pastebėtos ir imta ieškoti sprendimų, kaip jas įveikti. Pagrindine kapitalizmo blogybių priežastimi buvo laikoma privati nuosavybė, tikėta, kad ją panaikinus, susiklostys santvarka be klasinės ir turtinės nelygybės, nebus nei išnaudojimo, nei skurdo, įsiviešpataus harmoningas gyvenimas. Iš tų įvairių nuomonių XIX a. viduryje išsikristalizavo Karlo Markso ir Frydricho Engelso mokslinio socializmo teorija, kurią XX a. pradžioje papildytą Vladimiro Lenino, imta vadinti marksizmu-leninizmu.
Kai 1917 m. lapkričio 6–7 d. (spalio 24–25 d.) Lenino vadovaujami bolševikai įvykdė vadinamąją Didžiąją spalio socialistinę revoliuciją, t. y. užgrobė valdžią Petrograde ir Maskvoje, marksizmo-leninizmo postulatus imta diegti į praktiką.
Iki Antrojo pasaulinio karo tai vyko didelėje buvusios Rusijos imperijos dalyje, o po karo – tiek Europos vadinamosiose liaudies demokratijos šalyse, tiek Kinijoje, Kambodžoje, Šiaurės Vietname, Šiaurės Korėjoje, Kuboje... Socializmas buvo kuriamas, sėjant masinį „revoliucinį“ terorą ir pareikalavo tokių milžiniškų aukų, kad Prancūzijos Didžiosios revoliucijos smurtas jo fone atrodo kaip vaikų žaidimas.
Tarp šalių, užsimojusių kurti komunizmą, suprantama, dominuoja Tarybų Sąjunga. Jos aukų skaičius, įvairių šaltinių duomenimis, siekia dvi ar tris dešimtis milijonų. Ryškus socializmo kūrėjų beatodairiško žiaurumo pavyzdys yra ir štai toks faktas (deja, dėl neapdairumo negaliu pateikti bibliografinės nuorodos).
Kai Aleksandras Dubčekas Čekoslovakijoje 1968 m. buvo panaikinęs cenzūrą, viename savaitraštyje skaičiau čeko, 1932 m. gyvenusio Ukrainoje, rašinį apie ten siautėjusį badą. Dėl kraštą ištikusios sausros ir vykdomos kolektyvizacijos, buvęs Europos kviečių aruodas badavo, per Holodomorą įvairiais duomenimis mirė nuo 3 iki 10 milijonų žmonių.
Autorius rašė matęs geležinkelio stotyje sukrautas kauges maišų su kviečiais. Jie buvo skirti eksportui, kad kapitalistinėms šalims parodytų socializmo gerovę. Nuo išbadėjusių žmonių tas kauges saugojo ginkluoti kareiviai. Rašinio autoriui šiaip ne taip pavyko pasprukti atgal į Čekoslovakiją. Masinis badas tada siautėjo ir Pavolgyje, Kazachstane.
Tarybų Sąjungoje veikė tobula sistema, skirta naikinti žmonėms, apšauktiems socializmo priešais. Ko nesušaudydavo visokių teismų sprendimais, tie atsidurdavo kalėjimuose, darbo stovyklose, išmėtytose krašto šiaurėje ir į rytus už Uralo.
Toks masinis gyventojų naikinimas tikrai turėjo būti žinomas pasauliui, kad ir ne visa apimtimi. Tikriausiai apie tai rašė spauda, buvo leidžiamos knygos, pagaliau šiokios tokios informacijos buržuazinė visuomenė gaudavo ir iš žmonių, kuriems pavykdavo pasprukti iš socializmą statančios valstybės.
Vis dėlto tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje atsirasdavo nemažai intelektualų, kurie, nekreipdami dėmesio į siautėjantį terorą, reiškė simpatijas Tarybų Sąjungai, net žavėjosi jos gyvenimu. Ir negali sakyti, kad tie simpatikai būtų buvę papirkti ar kitaip apkvailinti.
Jau 1919 m. Vakarų Europoje susibūrė rašytojų ir kultūros veikėjų organizacija Clarté („Šviesa“), kurios organizatoriai buvo prancūzai rašytojai Anri Barbiusas, Anatolis Fransas, Polis Vajanas-Kutiurje, dailininkai Raimonas Lefevras ir Teofilis Steinlenas, anglų rašytojai Tomas Hardis, Herbertas Velsas, Bernardas Šo, filosofas Bertranas Raselas.
Grupės nariai buvo JAV rašytojas Eptonas Sinkleris, danas Georgas Brandesas, ispanas Visentė Blaskas Ibanjas. Veikiai su jais solidarizavosi austras Stefanas Cveigas, vokietis Heinrichas Manas, turkas Nazimas Hikmetas, čekų rašytojai Stanislavas Kostkas Noimanas, Ivanas Olbrachtas, muzikologas, žymus kultūros veikėjas akademikas Zdenekas Nejedlas. Su grupe bendradarbiavo prancūzas Romenas Rolanas, švedė Selma Legerliof, indas Rabindranatas Tagorė. Kas panorės ir nepatingės, tegu suskaičiuoja, kiek šiame sąraše yra Nobelio premijos laureatų!
Pirmaisiais veiklos metais „L’Humanité“ gegužės 10-osios numeryje paskelbė grupės manifestą, o 1919 m. pradėtame leisti laikraštyje ir 1921 m. lapkritį išėjusiame to paties pavadinimo „Clarté“ žurnale jie išdėstė savo požiūrį į bolševikinę Rusiją – žavėjosi „puikiu“ šalies gyvenimu, „laisva“ literatūra, publikavo Lenino, kitų bolševikų veikėjų straipsnius.
Savo ruožtu Rusija labai gyrė klartistų veiklą. Tačiau netrukus tarp grupės narių ėmė reikštis požiūrių skirtumai. Matyt, dalis iš jų atsižvelgė į gausėjančius faktus apie nežmoniškas represijas. Dėl gilėjančių nesutarimų grupė 1927 m. iširo, žurnalas nustojo ėjęs. Vis dėlto kai kurie ir toliau reiškė simpatijas Tarybų Sąjungai, nors joje, vadovaujantis Stalino paskelbtu „dėsniu“, kad juo labiau stiprėja socializmas, tuo labiau niršta klasiniai priešai, buvo plečiamas masinis teroras.
Nekalbant apie „Clarté“ grupės spiritus movens Anri Barbiusą, kuris buvo Prancūzijos komunistų partijos narys, simpatijas Tarybų Sąjungai toliau puoselėjo, pavyzdžiui, Romenas Rolanas. 1934 m. jis parašė straipsnį nedviprasmišku pavadinimu „Leninas, menas ir veiksmas“. 1935 m. išleido straipsnių rinkinius „Penkiolika kovos metų“ ir „Taika per revoliuciją“. Tų pačių metų vasarą jis pirmą kartą lankėsi Tarybų Sąjungoje, sparčiai statančioje koncentracijos stovyklas. Bendravo su Maksimu Gorkiu, kitais rašytojais, su įvairiomis inteligentų, darbininkų, moksleivių grupėmis. Savo teigiamus įspūdžius aprašė dienoraštyje, kurio dalį 1960 m. išspausdino žurnalas „Europe“.
Tikriausiai rašytoją vis dėlto pasiekė „klasinio“ teroro, įsisiautėjusio TSRS, aidai. Kaip jis į tai reagavo? Manau, atsakymą duoda 1939 m. baigta monumentali tragedija „Robespjeras“. Maksimiljenas Mari Izidoras Robespjeras (1758–1794), kaip žinome, 1793 m. įvedė jakobinų diktatūrą, vadovavo Visuomenės gelbėjimo komitetui, be gailesčio kovojusiam su menamais revoliucijos priešais.
Giljotina nepailsdama kapojo galvas. Robespjero vadovaujamų jakobinų kruvinos diktatūros Rolanas nepasmerkė. Galima sakyti, jai pritarė ir ją pateisino. Taigi nebuvo linkęs smerkti ir Stalino diktatūros – ji žiauri, bet juk ginami liaudies interesai! Taigi įsitikinimas ar apsimetimas, kad juos gini, pateisina viską – pasiaukojimą ir niekšybę, kilnų atlaidumą ir kruvinas žudynes, grandiozines statybas ir beatodairišką griovimą.
Prancūzų intelektualų požiūris smarkiai paveikė kitų šalių rašytojų, menininkų, mokslininkų ir politikų nuomones apie Tarybų Sąjungą ir jos „statomą“ socializmą. Jų entuziazmas veiksmingai pasiekdavo ir Lietuvą. Nemažai lietuvių, 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje įvairiais keliais atsidūrusių Prancūzijoje, gavo daug paskatų kritiškai vertinti kapitalizmą. Tą kritiškumą kartais reikšdavo net ir tie žmonės, kuriems marksizmo idėjos buvo visiškai svetimos.
Štai 1934 m. žurnalas „Naujoji Romuva“, kuris, redaguojamas Juozo Keliuočio, buvo tapęs neokatalikybės tribūna, išspausdino straipsnį, nedviprasmiškai pavadintą „Antikapitalizmas“. Straipsnis neoriginalus, Tado Ventos išverstas iš prancūzų leidinio „Esprit“.
Kapitalizmo vaizdas čia toks sodrus, kad vienoje šio rašinio pastraipoje neįstengsiu jo išanalizuoti. Esmę atskleidžia, sakyčiau, dvi ištraukos. Pirmuoju sakiniu teigiama: „Šiandien, pradedant pačiais dešiniaisiais ir baigiant kairiaisiais, beveik nerasi žmogaus, kurs nesidėtų esąs antikapitalistas.“ Antra citata iš II skyriaus „Apie kapitalizmą, arba Apie pinigo viešpatavimą“: „Kapitalizmas smerktinas ne vien tik dėl savo santvarkos (kaip kad jį smerkė Marksas) ir ne vien tik dėl savo dorovės (čia užtektų jį tik apvalyti), bet ir dėl savo santvarkos, ir dėl savo dorovės.“
Taigi jis nepateisinamas abiem atžvilgiais. Kapitalizmo kritika to meto Lietuvoje buvo plačiai paplitusi. Ši prielaida duoda pagrindą daryti kitą prielaidą – tokiomis aplinkybėmis tarp daugybės šiokių ar tokių kapitalizmo kritikų visur atsirasdavo ir norinčių išsivaduoti iš jo priespaudos. Netrukus „vaduotojų“ atsirado ir nepriklausomoje Lietuvoje, o sąlygos tokiam požiūriui skleistis buvo gana palankios.
Po 1920 m., kai baigėsi nepriklausomybės kovos su priešais, kurie kėsinosi užgrobti Lietuvą, šalies būklė buvo sunki. Lenkija atplėšė trečdalį teritorijos su istorine sostine Vilniumi, kuriame koncentravosi didžioji pramonės dalis, kultūros centrai. Kaunas šiuo atžvilgiu jam neprilygo.
Laikinoji sostinė jautė tokią butų stoką, kokia Vilniuje nebūtų kilusi. Lietuvos kaimas buvo nuengtas karo ir kaizerinės Vokietijos okupacijos. Net palyginti su Latvija, juo labiau su karą pralaimėjusia Vokietija, Lietuva atrodė labai vargana.
Prieš karą, gelbėdamiesi nuo skurdo, lietuviai bėgo į JAV, bet 1919 m. šis „rojus“ įvedė emigrantų kvotas. Numatytų priimti emigrantų iš Lietuvos skaičius buvo labai mažas. Taigi anksčiau plačiai atvertos durys į pasaulį smarkiai prisivėrė.
Pagrindinis išeivių iš Lietuvos srautas nukrypo į Pietų Amerikos valstybes. Per 1918–1939 m. išvyko daugiau kaip 80 000 žmonių, iš kurių į Braziliją 31,4, į Argentiną 21, į Urugvajų 5,6 proc. Ypač didelis emigrantų į tolimas šalis srautas buvo per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį – 48 700, pasiekęs piką 1929 m., kai išvyko 16 000.
Paskesniais metais emigrantų skaičius staigiai sumažėjo, 1930 m. – iki 6400, o 1931 m. – net iki 1800 ir niekada nepakilo iki dviejų tūkstančių. Emigracija smarkiai nuslopo ne todėl, kad 1930 m. Lietuva būtų labai prakutusi. Žinoma, į dešimtmečio pabaigą gyvenimas kiek pagerėjo, bet pagrindinis mažėjimo veiksnys buvo tai, kad visos valstybės dėl krizės ir didėjančio nedarbo vis labiau varžė imigrantų priėmimą.
Sunkus krašto gyvenimas atsispindėjo daugelio lietuvių rašytojų kūryboje. Net kasdieniniams rūpesčiams, atrodytų, abejingas poetas Jonas Aistis (tada dar vadinęsis bene Kuosa-Aleksandriškiu) 1930 m. parašė eilėraštį „Ėjau laukais“, kuriame piešiamas liūdnas Lietuvos kaimo vaizdas (pacituosiu du posmelius):
Ėjau laukais, ėjau ir pievomis...
Kiek sopulio graudaus, kiek skurdo...
O tėviške, o tėviške, ką dievini?
O tėviške brangi, kokia tujen išgurdusi!
Provincija?.. Ko jai? Ir šiandien tyli ji,
Sulinkusi lauke be aimanos.
O kai nepakelia, tai laimės ieško jau ne čia –
Brazilijoj,
Lyg tėviškė ne jų, o tenorų palaimintų...
Tą kaimo, kuriame gyveno dauguma šalies gyventojų, skurdą ypač išryškino politinių partijų rietenos ir noras viena kitai primesti kaltę dėl visų sunkumų. Kai 1920 m. po Steigiamojo Seimo rinkimų Lietuvą ėmė valdyti krikščionių demokratų partija, o jos pirmininkas Aleksandras Stulginskis tapo Prezidentu, liaudininkų ir socialdemokratų partijos tol pagrįstai ir nepagrįstai ją pliekė, kritikavo, kol 1926 m. gegužės 8–10 d. rinkimuose į Seimą šių „kritikių“ blokas gavo daugiau balsų už krikščionis demokratus ir, paremtas tautinių mažumų atstovų, sudarė vyriausybę.
Prezidentu išrinko seną varpininką, aktyvų valstybės veikėją Kazį Grinių. Jo vadovaujamas dviejų partijų blokas valdžioje išsilaikė tik iki tų metų gruodžio 16 d., kai tautininkai ir krikščionys demokratai įvykdė perversmą. Mano supratimu, tas septynis mėnesius ir savaitę trukęs periodas Lietuvai buvo nekonstruktyvus, kėlė grėsmę šalies stabilumui.
Nedemokratiškai atėjęs į valdžią tautininkų sąjungos vadovas Antanas Smetona 1927 m. balandį išstūmė iš valdžios sąjungininkus krikščionis demokratus, o 1929 m. rugsėjį atsikratė ir savo artimiausio bendražygio Augustino Voldemaro, kuris svajojo pasekti Italijos fašistų vado Benito Musolinio pavyzdžiu.
Nuo tada beveik iki 1939 m. visos politinės kryptys kuo aštriausiai kritikavo Smetonos diktatūrą. Taigi 1920–1940 m. Lietuvoje, galima sakyti, buvo nuolat vardijami trūkumai ir ydos, kurių atsiradimo priežasčių beveik niekas neanalizavo, nekalbėjo ir apie pozityvius reiškinius, nors tarpukariu Lietuva, šiaip ar taip, gana sparčiai žengė į priekį.
Mūsų kairieji intelektualai, kurie žavėjosi komunistine Tarybų Sąjungos santvarka, tikriausiai pasidavė teoriniam marksizmo-leninizmo žavesiui. Jeigu būtų tą teoriją gretinę su praktiniu jos įgyvendinimu, vargu ar būtų pasidavę nugalinčio socializmo magijai, maskuojančiai šalies skurdą, badą ir terorą. Kodėl pragaištingos iliuzijos nebuvo išsklaidytos?
Atsakyti sudėtinga, vis dėlto viena iš veiksmingų paskatų laikyčiau užsienio intelektualų poveikį. Šiuo atžvilgiu tinkamas pavyzdys yra Valys Drazdauskas (1906–1981), kuris Paryžiuje, Sorbonos universitete studijuodamas prancūzų literatūrą ir sociologiją, „apsikrėtė“ prancūzų komunistinės krypties žurnalo „Le monde“ skleidžiamomis idėjomis.
1930 m. grįžęs į Kauną, labai aktyviai bendradarbiavo Trečiame fronte. Čia užsimezgė artima draugystė su Salomėja Nėrimi. Drazdauskui iš Kauno persikėlus į Skuodą, bendravimas tęsėsi laiškais (Nėris gyveno Lazdijuose). Drazdauskas padarė nemažą įtaką Nėries kairėjimui.
Na, o jis pats jau 1932 m. įstojo į pogrindinę LKP, tiesa, 1934 m. buvo iš partijos išmestas. Galima numanyti, kad prancūziško komunizmo nuostatos, Lietuvoje susidūrusios su totalitarinio Tarybų Sąjungos socializmo atgarsiais, sukėlė pasaulėžiūros konfliktą. Beje, po karo Drazdauskas 1949–1956 m. kalėjo TSRS – „humaniškiausią“ santvarką įdiegusios šalies – kalėjime.
Vis dėlto kitiems simpatikams jo likimas įspūdžio nepadarė. Tarybų Sąjungai ir toliau meldėsi jo kartos literatai Aleksandras Bauža, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Salomėja Nėris, Antanas Venclova. Kad jiems, kaip ir minėtiems Vakarų Europos literatūros grandams, nekėlė abejonių nežmoniškai žiauri Stalino kova su „liaudies priešais“, iš dalies galima paaiškinti jų jaunumu, patirties stoka, naivumu ir neįžvalgumu.
Bet man keista, kad kruvinas režimas nekėlė siaubo gerokai vyresniems Lietuvos intelektualams, kurie patys turėjo tiesioginį sąlytį su juo, kaip antai Vincas Krėvė-Mickevičius, Liudas Gira, juo labiau teisininkas Petras Leonas (1864–1938), kurio palankumas komunistų idealams ypač nesuprantamas.
„Varpo“ bendradarbis, dviejų pirmųjų Lietuvos vyriausybių 1919 m. ministras, 1922 m. ketinta rinkti jį Lietuvos Respublikos prezidentu, nuo 1922 m. – Kauno universiteto profesorius, 11 metų Teisių fakulteto dekanas... Bet, kaip rašoma Tarybų Lietuvos enciklopedijoje (t. 2, 1986, p. 549), jis „teigiamai vertino socialinius ir kultūrinius pertvarkymus Tarybų Sąjungoje [...]. Materialiai rėmė Lietuvos Raud. Pagalbos org-ją [...].“ Nežinau, kuo paaiškinti tokį įžymaus ir neabejotinai doro, sąžiningo lietuvių veikėjo elgesį.
Man neaišku, kas paskatino nemažai vadinamosios išnaudotojų klasės „atskalūnų“ tapti beatodairiškais kovotojais, siekiančiais darbininkų klasę išvaduoti iš kapitalo jungo. Net patys pirmieji marksizmo-leninizmo teorijos kūrėjai kilę ne iš proletarų.
Lietuvių komunistų vadai Vincas Mickevičius-Kapsukas, Zigmas Aleksa-Angarietis buvo „buožių“ vaikai. Rašytojai Kostas Korsakas, Salomėja Nėris, Antanas Venclova irgi ne iš „biedniokų“. Universitete per marksizmo-leninizmo paskaitas dėstytojas mums aiškino, kad tai savaime aišku – juk marksizmas-leninizmas esąs mokslas, o jį gali kurti tik išsimokslinę žmonės. Kadangi proletariatui mokslas neprieinamas, tiktai turtingųjų klasės atstovai galėję sukurti, išplėtoti ir praktiškai pritaikyti marksizmo-leninizmo mokslą. Tada tokiu aiškinimu patikėjau...
Apibūdinti simpatijų Tarybų Sąjungai priežastis, aptarti pritarimo komunizmo idėjoms motyvus nėra šio straipsnio tikslas. Čia norėta tik parodyti, kad ne vien šiokia tokia Lietuvos rašytojų dalis atidavė duoklę komunistinėms iliuzijoms. Tai buvo būdinga, gali sakyti, beveik visam moderniajam pasauliui, pradedant kaimynine Latvija, baigiant subtiliąja Prancūzija ir visko pertekusiomis Jungtinėmis Valstijomis.
Į galvą ateina tik vienas (i)racionalus viso to paaiškinimas – tai „optinės“ klaidos padaras. Juk artimas objektas visada didesnis už tolimą. Žinomas daiktas, kad ankšti batai žmogui sukelia kur kas didesnį skausmą negu nuogirdos, kad kažkur kankinami ir likviduojami tolimi, nepažįstami „liaudies priešai“. Likimo ironija, tačiau netrukus per tremčių, konclagerių pragarą teko pereiti ir mums patiems.
Regint dabartinį labai panašų Putino garbinimą, akivaizdu, kad istorija kartojasi – štai šiemet gruodžio 13-ąją italai vetavo lietuvių pasiūlymą, kad ES taikytų Rusijai griežtesnes sankcijas, nes Minsko susitarimų ji nevykdo, maža to, Kerčės sąsiauryje užgrobė du Ukrainos laivus...
