Rašyta ir apie tai, kodėl LKP vadovybė, 1944 m. pavasarį LSSR himnu paskelbusi „Tautišką giesmę“, jau kitų metų rudenį nusprendė, kad reikalingas naujas himnas. (2) Jo kūrimas užsitęsė. Matyt, Lietuvos SSR vadovai nesutarė, koks turėtų būti sovietinio režimo pašlovinimas.
Archyvuose (Lietuvos ypatingajame archyve, LKP dokumentų skyriuje, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Bibliotekos rankraščių skyriuje) saugomi keleto lietuvių poetų sovietinio himno variantai. Dokumentų, kaip buvo priimami sprendimai dėl naujo sovietinio himno, yra ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje, Rusijos Federacijos socialinės ir politinės istorijos archyve, tačiau tyrinėtojams jie mažai žinomi.
LKP(b) CK biuras sprendimą dėl himno priėmė 1950 m. kovo mėn., tačiau „derinimai“ Maskvoje užtruko. LSSR AT Prezidiumas įsaką „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Valstybinio himno“ priėmė tik liepos mėn. (3) LSSR himnas (tekstą parašė Antanas Venclova, muziką – Balys Dvarionas ir Jonas Švedas) per respublikinį radiją pirmąkart nuskambėjo liepos 16 d., anksti ryte. Tekstas ir melodija buvo paskelbti respublikinėje spaudoje, radijas rengė „himno mokymus“. Himnas, atspausdintas 40 tūkst. egzempliorių tiražu, išdalytas Dainų šventės choristams. (4)
Galėtų kilti klausimas, ar sovietinės Lietuvos himnų „istorija“ verta akademinio tyrimo. Ką naujo apie stalininės sistemos Lietuvoje funkcionavimo ypatybes galima sužinoti, analizuojant himnų peripetijas?
Pirma, iki šiol nebandyta išsamiau atsakyti į klausimą, kokios aplinkybės lėmė, kad LKP vadovai nusprendė sovietinės Lietuvos himnu paskelbti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Beje, šis partinės vadovybės sprendimas nebuvo kaip nors formaliai įteisintas LSSR Aukščiausiosios tarybos ar Prezidiumo nutarimu. (Tiesa, ir tarpukario Lietuvos konstitucijose nebuvo įrašyta, kad valstybės himnas – „Tautiška giesmė“.(5))
Antra, naujojo – socialistinio – himno kūrimas suaktyvėjo maždaug nuo 1946 m. (6) Tiesa, neaišku, kodėl „kūryba“ užsitęsė taip ilgai (sprendimą sukurti „naująjį“ himną LKP CK biuras priėmė dar 1945 m. (7)).
Trečia, Lietuvos SSR himnų „istorijos“ padėtų geriau suprasti, kaip funkcionavo stalininio režimo politiniai simboliai, kurių tikslas – konsoliduoti ir mobilizuoti visuomenę. (8) Naujojo sovietinės Lietuvos himno autoriai privalėjo „universalias“ sovietų politines „vertybes“ (tautų draugystė, ypatingas Lenino, Stalino ir rusų tautos vaidmuo) apjungti su „vietinėmis“, specifiškai lietuviškomis.
Moderniaisiais laikais nacionalinės valstybės himnas atspindėjo politines ir moralines visuomenės nuostatas. Viešas, ritualizuotas jo atlikimas ne tik įteisino politinę sistemą, bet ir puoselėjo emocinį–psichologinį politinės bendruomenės narių solidarumą.
Taip buvo ir nepriklausomoje Lietuvoje. „Tautiška giesmė“ oficialaus valstybės politinio ritualo dalimi tapo nuo Steigiamojo Seimo darbo pradžios. Himną deputatai sugiedojo pirmojo posėdžio pabaigoje, po Steigiamojo Seimo pirmininko Aleksandro Stulginskio kalbos ir nepriklausomybės deklaracijos priėmimo. (9)
Tiesa, gyvenimo „praktika“, ypač provincijoje, neretai smarkiai „nutoldavo“ nuo to socialinio–politinio vaidmens, kurį himnas turėjo atlikti. Troškūnų parapijos klebonas Antanas Pauliukas dienoraštyje nuo pat 1918 m. aprašo, kaip „Tautos šventė“ – Vasario 16-oji – buvo minima Troškūnų miestelyje.
Šventinio ritualo dalis šalia mišių, „manifestacijų“, mitingo, miesto iliuminavimo, papuošimo tautinėmis vėliavomis buvo ir himnas, nors jis „griežiamas“ ir „giedamas“ anaiptol ne kiekvieną Vasario 16-ąją. Štai kaip Pauliukas aprašo Vasario 16-osios minėjimą 1924 m.: „Valstybinė šventė praėjo tykiai, be jokių manifestacijų. Rytą atlaikiau 9 valandos šv. Mišias, atgiedojęs „Te Deum“. Bažnyčia buvo tuščia. Miestelyje matyt iškelta keletas tautinių vėliavų. Judėjimo – jokio. [...] Vakare visa Troškūnų aristokratija susirinko pas Bučį – krautuvininką. Gerai užkandę ir išgėrę girtais balsais užtraukėme be jokios tvarkos „Lietuva, tėvyne mūsų“ ir tuom užbaigėme šios dienos iškilmę.“ (10)
Sovietinė Lietuvos valdžia stengėsi naująjį himną įdiegti visuomenei, padaryti politinės sistemos – „liaudies Lietuvos“ – teisėtumo simboliu. Himnas skambėjo per įvairius oficialius renginius, juo prasidėdavo ir baigdavosi respublikinio radijo transliacijos.
Tiesa, oficialaus politinio ritualo dalimi jis tapo tik iš dalies – nebuvo atliekamas per LSSR Aukščiausiosios Tarybos sesijas nei pradžioje, nei pabaigoje. (11) Himnas neminimas ir sovietinės Lietuvos konstitucijose, kuriose paprastai aprašomas herbas, vėliava, pažymima, kad LSSR sostinė – Vilnius. (12)
Norint atsakyti į klausimą, kodėl sovietinė Lietuva norėjo pasisavinti „Tautišką giesmę“, reikėtų aptarti politinį kontekstą, susiklosčiusį Sovietų Sąjungoje 1943 m. pabaigoje–1944 m. pavasarį. Tuo laikotarpiu SSRS vadovybė nutarė skatinti sovietinių respublikų „suverenizaciją“. (13)
1944 m. vasario mėnesį SSRS Aukščiausioji Taryba nutarė dalį kompetencijos, susijusios su užsienio politika ir gynyba, perduoti respublikoms, kurioms nurodė įkurti užsienio reikalų ir gynybos reikalų liaudies komisariatus. Pagal įstatymą Lietuvos SSR įgijo teisę užmegzti „tiesioginius santykius su užsienio valstybėmis, sudarinėti su jomis susitarimus ir keistis diplomatiniais ir konsuliniais atstovais“. (14) (Taigi numatyta kurti ir diplomatines tarnybas.)
LKP oficioze „Tiesa“ išspausdintame straipsnyje „Istoriniai įstatymai“ su džiaugsmu pritariama priimtiems sprendimams ir pažymima, kad „lietuvių tauta turi nemažai specifinių reikalų su užsienio valstybėmis“. O atkuriant ūkį itin svarbus tiesioginis susisiekimas su jomis, taigi reikės „lietuviškų tarybinių diplomatų“.
SSRS AT sesijoje kalbėjęs Paleckis pabrėžė bendradarbiavimo ir santykių su „užsienio valstybėmis svarbą“, teigė, kad priėmus naujus įstatymus, sovietinės respublikos galės reikšti ypatingus savo interesus, suprantama, derindamos juos su bendraisiais visos Sąjungos poreikiais. (15) Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba komisariatų steigimo klausimus svarstė 1944 m. rugpjūčio mėnesio sesijoje.
Kokios aplinkybės paskatino Kremlių keisti politiką? Pirma, iš Maskvos siunčiami respublikų „suverenizacijos“ signalai buvo skirti ne tik ir ne tiek „vidiniam vartojimui“, kiek Vakarų sąjungininkams. Jie tokią politiką turėjo suvokti kaip tam tikrą sovietinio režimo liberalizaciją, kuri darytų Sovietų Sąjungą patrauklesne partnere, didintų jos prestižą.
Taip veikdamas Kremlius tikėjosi sustiprinti savo pozicijas derybose su Vakarais jam rūpimais saugumo ir strateginiais klausimais. Siekiant sąjungininkų pasitikėjimo, dar 1943 m. gegužę nuspręsta „likviduoti“ Komunistų internacionalą (Kominterną). Formaliai Maskvos sprendimas buvo grindžiamas argumentu, kad tarp šalių ir visuomenių egzistuoja dideli skirtumai, verčiantys nacionalines komunistų partijas taikyti „skirtingą strategiją ir taktiką“. Esą karas tuos skirtumus tik dar labiau išryškino. Panaikindamas Kominterną, Kremlius kartu signalizavo Vakarams, kad karui pasibaigus nesieks komunistų dominavimo Europoje. (16)
Antra, „sovietinio valstybingumo“ stiprinimo politika galėjo turėti ir dar vieną priežastį. 1943 m. antrojoje pusėje Vašingtonas, Maskva ir Londonas iškėlė idėją įkurti tarptautinę organizaciją, kurios tikslas – užtikrinti taiką pasaulyje. (17)
Kilo daug ginčytinų klausimų, pavyzdžiui, kokios valstybės turėtų sudaryti tokią organizaciją, koks galėtų būti jos narių skaičius. Trijų valstybių atstovų konferencijoje Dumbarton Oakse (1944 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn.) SSRS delegacijos vadovas Andrejus Gromyka pareiškė, kad naujai kuriamos organizacijos narėmis turėtų tapti visos sovietinės respublikos.
Vakariečiams ši mintis entuziazmo nesukėlė. Vakarų diplomatus trikdė aplinkybė, kad Sovietų Sąjunga sieks „tarptautiškai legalizuoti tas respublikas“. (18)
Įdomu, kad šiek tiek anksčiau sovietų žurnale „Voina i rabočij klas“, skirtame užsienio politikai, buvo paskelbtas LSSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko Justo Paleckio straipsnis, kuriame, be kita ko, griežtai pasisakyta prieš Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių „ambasadas“, veikiančias JAV ir akredituotas prie Valstybės departamento. Reikalauta kuo skubiau jas uždaryti, atseit jų veikla griauna tautų, kovojančių su Hitleriu, vienybę. (19) Taigi galima daryti ir trečią prielaidą – „suverenizacija“ turėjo įteisinti Baltijos šalių aneksiją.
Krymo konferencijoje sovietai kiek pakoregavo ankstesnį savo planą ir siūlė, kad tarptautinės organizacijos iniciatorėmis arba steigėjomis taptų dvi arba trys sovietinės respublikos (kartu su Baltarusija ir Ukraina siūlyta Lietuvos SSR).
Pasiūlymas buvo grindžiamas SSRS konstitucijos pakeitimais, padarytais 1944 m. vasario mėnesį, ir tuo, kad šios respublikos karo metais labiausiai nukentėjo, nes vokiečiai į jas įsiveržė pirmiausia. (20) Tiesa, vėliau Lietuvos SSR kandidatūros Sovietų Sąjunga nebekėlė.
Maždaug 1943 m. antrojoje pusėje Stalinas nutarė atsisakyti „Internacionalo“ kaip SSRS himno ir liepė sukurti naują. Buvo motyvuojama tuo, kad senasis himnas neatitinka naujų socialinių, ekonominių ir politinių šalies, kurioje „nugalėjo socializmas“, sąlygų. Patvirtinus naują Sovietų Sąjungos himną, (21) nuspręsta, kad kiekvienai sovietinei respublikai būtinas savas himnas. Tikėtina, kad tokiu simboliniu būdu Kremlius irgi stengėsi pabrėžti sovietinių respublikų „suverenumą“.
Tokiame kontekste atsirado įvairių sovietinės valdžios įdiegimo Lietuvoje projektų, kai kuriuose įžvelgtinos net politinio autonomiškumo (sovietinio valstybingumo) tendencijos. Kita vertus, LKP vadovybė LSSR „suverenumo“ klausimu nesutarė. (22)
Šiaip ar taip, autonomiškumo tendencijos reiškėsi ir kultūroje. Tą patvirtina bandymas sovietinei simbolių sistemai pritaikyti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“.
Labiausiai stengėsi Paleckis. Sprendžiant iš jo užrašų karo metais, jau 1944 m. sausio mėnesį jis keliems Sovietų Sąjungos kompartijos vadovams užsiminęs apie senąjį „lietuvių tautos himną Lietuva, Tėvyne mūsų“, aiškinęs, kad jame esama „pažangių elementų“. Kai kurie himnu, anot jo, susidomėję. (23)
Netrukus, vasario viduryje, Paleckis gavo nurodymą atsiųsti „Tautišką giesmę“ į VKP(b) Centro Komitetą. Dar po kelių dienų Lietuvos Respublikos himnas nuskambėjo per Maskvos radiją. Pasak Paleckio, tai atsitiko vasario 29 d. LKP oficiozas „Tiesa“ (1944, nr. 10) rašė, kad Maskvos radijas vasario 29 d. transliavo lietuviškos muzikos koncertą, per kurį sugrota „Lietuva, Tėvyne mūsų“.
Dar kartą „Tautiška giesmė“ transliuota kovo 15 d. (24) Tų pačių metų vasaros pradžioje Paleckis rašė, kad gegužės viduryje apie „Tautišką giesmę“ kalbėjosi su Antanu Sniečkumi. Kas buvo sutarta, nerašoma. Tačiau birželio 21 d. nurodoma: „Rašau pasiūlymus dėl mūsų himno. Vakare biuro posėdis.“ LKP(b) CK biuras birželio 21 d. iš tikrųjų priėmė nutarimą dėl „valstybinio LSSR himno“. (25)
Jame rašoma: „Politinio tikslingumo vardan, šiame etape panaudoti lietuvių nacionalinio himno „Lietuva, tėvyne mūsų“ populiarumą ir paversti jį tarybų valdžios sustiprinimo instrumentu, nes ši valdžia vienintelė, galinti tikrovėje įgyvendinti himno progresyvius lūkesčius.“
Konstatuojama, kad „šiuo metu“ nėra galimybės sukurti LSSR valstybinį himną. Todėl LKP(b) CK nutarė leisti kaip Lietuvos SSR himną atlikti muziką ir tekstą senojo lietuvių nacionalinio himno, kurį XIX a. pabaigoje sukūrė progresyvus lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjas Vincas Kudirka.
Prie nutarimo pridėta Juozo Žiugždos pažyma apie „Tautišką giesmę“ ir jos autorių. Kudirka vadinamas „buržuazinės demokratinės srovės nacionaliniame judėjime ideologu“. Pažymėta, kad jis daug dėmesio skyrė „istorinei lietuvių tautos praeičiai“ ir kovoms su teutonų ordinu. Kitame punkte nurodoma, kad LSSR himno kūrimas atidėtas iki to laiko, „kai galima bus pritraukti visas kūrybines tautos jėgas“, kad naujasis himnas atspindėtų „naują epochą lietuvių tautos istorijoje“.
Taigi Lietuvos komunistų partijos vadovybė po aršių ginčų vis dėlto paskelbė „Tautišką giesmę“ LSSR himnu. Apsispręsti padėjo keletas aplinkybių. Pirma, idėjai neprieštaravo, ją netgi parėmė Maskva. Kalbėta, kad „Tautiškos giesmės“ vertimas į rusų kalbą buvo įteiktas Stalinui, kurį esą „sužavėjo“ giesmės kilnumas bei gražumas... Apie tai pirmajame Lietuvių inteligentų suvažiavime 1945 m. liepos mėn. kalbėjo Matas Mickis, LŽŪ rektorius. (26)
Antra, „Tautiškos giesmės“ sugrąžinimas vertintas kaip būtinas, pragmatiškas, tačiau laikinas žingsnis, siekiant, kad sovietų valdžia atrodytų priimtinesnė lietuviams, pirmiausia inteligentijai.
Trečia, tikėtasi, kad „Tautiška giesmė“ padarys sovietinę Lietuvą patrauklesnę lietuvių išeiviams, ypač didžiausiai ir įtakingiausiai jų daliai, gyvenančiai JAV, net paskatins bendradarbiauti su okupuota šalimi. Karo metais lietuviškoje partinėje spaudoje ne kartą keltas klausimas dėl glaudesnių ryšių su „demokratinėmis bei antifašistinėmis“ JAV lietuvių organizacijomis, pasisakančiomis už bendradarbiavimą su LSSR.
„Tautiškos giesmės“ viešas įteisinimas, transliavimas per radiją turėjo padėti sovietams stiprinti bei plėsti savo įtaką tarp įvairių kairuoliškų JAV išeivijos grupių. Beje, himno transliavimas iš tikrųjų darė įtaką net ir tiems lietuvių išeiviams, kurių požiūris į sovietų valdžią buvo priešiškas. Antai Mykolas Biržiška 1948 m. laiške Vincui Krėvei guodėsi, kaip jam „ilgu be Vilniaus“, apgailestavo, kad „nustojo iš Vilniaus transliuoti Lietuvos himną“. (27)
Iki 1946 m. antrosios pusės „Tautiška giesmė“ buvo grojama ar giedama įvairiomis progomis. Žodžiais „Lietuva, Tėvyne mūsų“ prasidėjo pirmasis Lietuvos SSR inteligentų suvažiavimas Vilniuje 1945 m. liepos mėn. (28) Himnas atliktas ir per antrąjį inteligentų suvažiavimą kitų metų gegužę – pirmiausia sugrotas SSRS himnas, po to „Tautiškos giesmės“ melodija. (Antrajame inteligentų suvažiavime skambėjusią „Tautišką giesmę“ spauda vadino „Lietuvos TSR himnu“. (29))
Ji skambėjo 1945 ir 1946 m. vasarą Vilniaus ir Kauno aukštosioms mokykloms pažymint mokslo metų pabaigą. Vilniaus universitete 1945 m. birželio mėn. mokslo metų pabaigos iškilmės „pradėtos Tarybų Sąjungos ir lietuvių tautiniu himnais, kuriuos išpildė Universiteto choras“. (30)
Kitų metų liepos mėn. Kauno aukštosioms mokykloms „iškilmingai minint mokslo metų užbaigimą“, išrinkus „garbės prezidiumą“, į kurį pateko visi VKP(b) CK nariai su Stalinu priešakyje, buvo sugroti SSRS ir „lietuvių tautos“ himnai.31 „Tautiškos giesmės“ melodija skambėjo, švenčiant „tarybų valdžios įkūrimo Lietuvoje šeštąsias metines“. (32)
Vilniuje, Valstybiniame operos ir baleto teatre, „iškilmingo posėdžio metu“ buvo atlikti SSRS ir „Lietuvos TSR“ himnai. Taigi „Tautiška giesmė“ vadinta kartais tautos, kartais LSSR himnu. 1946 m. liepos 21 d. prasidėjo pirmoji sovietinėje Lietuvoje dainų šventė. Pradžioje buvo atlikti SSRS ir Lietuvos SSR himnai.
Tiesa, šventės programoje „Tautiška giesmė“ LSSR himnu nevadinta – programoje po SSRS „valstybinio himno“ turėjo skambėti „Lietuvių Tautinis himnas (žodžiai ir melodija V. Kudirkos)“. Diriguoti chorui turėjo Stasys Šimkus. (33) Formuluotę „tautinis himnas“ vartojo ir to meto spauda. (34)
„Tautiška giesmė“ buvo atliekama per rinkimus į SSRS Aukščiausiąją Tarybą (1946 m. vasario mėn.), kandidatams susitinkant su rinkėjais. Apie tai oficialioji partinė spauda plačiai informuodavo. Kauno valstybiniame Vytauto Didžiojo universitete buvo surengtas dėstytojų ir studentų susitikimas su kandidatu į deputatus, LKP (b) CK pirmuoju sekretoriumi Sniečkumi. Susirinkimo pradžioje buvo „sugiedoti TSRS ir Lietuvos himnai“. (35)
Vilniaus universitete su dėstytojais ir studentais susitiko keli kandidatai į deputatus (tarp jų ir Michailas Suslovas). Šįkart himnai buvo „sugroti“. (36)
Vilniuje, Valstybinio dramos teatro salėje, įvyko „darbo žmonių atstovų rinkiminis pasitarimas“, prasidėjęs sveikinimais Stalinui, po to „orkestras išpildė Tarybų Sąjungos ir Lietuvos tautinį himną“. (37) Tačiau susirinkime, kuris buvo organizuotas Vilniaus karininkų namuose ir kuriame, tikėtina, dalyvavo daugiausia kariškiai, nuskambėjo tik SSRS himnas. (38)
Per rinkimus į LSSR Aukščiausiąją tarybą 1947 m. pradžioje, sprendžiant iš aprašymų spaudoje, „Tautiška giesmė“ nebeskambėjo. Lietuvos tautinis himnas iš viešosios erdvės buvo palaipsniui išstumiamas. Matyt, tai lėmė nuotaikos Maskvoje. 1946 m. vasarą VKP(b) CK aštriai kritikavo Lietuvos partinę vadovybę, kad ši nepakankamai aktyviai kovoja su buržuaziniu nacionalizmu. (39)
Netrukus Lietuvos SSR valdžios kova su įvairiais „buržuazinio nacionalizmo pasireiškimais“ suaktyvėjo. Tikėtina, kad tokiame politiniame kontekste nutarta vis labiau riboti ir „Tautiškos giesmės“, kurstančios nacionalinius jausmus, atlikimą.
Tiesa, retkarčiais ji vis dar nuskambėdavo. Himnas sugrotas per rašytojo Balio Sruogos laidotuves 1947 m. spalio 19 d. Sprendžiant iš aprašymų spaudoje, gedulingo mitingo pabaigoje Rasų kapinėse buvo sugroti SSRS ir „lietuvių tautos“ himnai. (40) (Anot kai kurių liudytojų, gedėtojai „nuo antrosios dalies“ ėmė patys giedoti Lietuvos himną. (41))
1949 m. vasarą Lietuvoje kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje buvo plačiai minimos Puškino 150-osios gimimo metinės. Vilniuje, Operos ir baleto teatre, organizuotas „iškilmingas posėdis“, kuriame dalyvavo LSSR vadovybė, rašytojai. Birželio 6 d. surengtas mitingas, per kurį orkestras sugrojo „TSRS ir LTSR himnus“. (42)
Neaišku, kaip dažnai „Tautiška giesmė“ buvo transliuojama per respublikinį radiją. Mat spaudoje radijo programos buvo skelbiamos labai neperiodiškai. Nuo 1950 m. vasario mėnesio 1 d. partinis oficiozas „Tiesa“, atnaujino Respublikinio radijo komiteto programų publikavimą. Kiekvieną rytą programa prasidėdavo „retransliacija iš Maskvos“ (jos metu galėjo būti grojamas SSRS himnas), po to būdavo atliekama ir Tautiška giesmė. Tokia tradicija išliko ir vėliau, kai giesmę pakeitė naujasis himnas.
„Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“ – sovietinės Lietuvos himnas
Nutarimą sukurti „Lietuvos SSR valstybinį himną“ LKP(b) CK biuras priėmė 1945 m. rugsėjo 28 d. (43) Sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad „lietuvių nacionalinis himnas „Lietuva, Tėvyne mūsų“ jau nebeatitinka tų istorinių ir socialinių–ekonominių pokyčių, kurie įvyko Lietuvoje po sovietinės valdžios paskelbimo...“
Beje, sprendžiant iš VKP(b) CK nutarimo, priimto tų pačių metų rugpjūtį, Maskva manė atvirkščiai – buvo labai nepatenkinta, kad Lietuvos SSR politinio, socialinio, ekonominio, kultūrinio gyvenimo transformacija pernelyg lėta. (44) Tą lėmė sovietinių kadrų trūkumas ir, žinoma, partizaninis karas.
Taigi kažin ar oficialiai LKP išdėstyti motyvai buvo svarbiausi. Jau minėjau, kad LKP vadovybės požiūriai į Kudirkos „Tautišką giesmę“ buvo skirtingi, be to, nemaža dalis partiečių, ypač vyresnių, „senąjį“ himną siejo su „buržuazine“ Lietuva. Jiems spaudžiant, nutarta „buržuazinio himno“ atsisakyti.
Tokiam požiūriui pritarė ir Sniečkus, kritikavęs „Tautišką giesmę“, esą joje žvalgomasi „atgal“, atramos ieškoma praeities didybėje, bet ne sovietinėje tikrovėje. Antra vertus, Maskvoje idėjos apie „sovietinį valstybingumą“ išsikvėpė, ko gero, tas irgi paskubino apsisprendimą kurti naują, jau sovietinės Lietuvos himną.
Įtakos galėjo turėti ir VKP(b) CK Orgbiuro rugpjūčio mėn. 15 d. nutarimas „Dėl LKP(b) CK trūkumų ir klaidų vadovaujant partiniam–politiniam darbui“. Lietuvos partinei vadovybei nurodyta aktyviau kovoti su „nacionalistiniu pogrindžiu ir jo ginkluotomis gaujomis“, priekaištauta, kad nesiima priemonių „išaiškinti ir išvyti“ iš sovietinio administracinio aparato nacionalistinius ir antitarybinius elementus, kad ji pralaimi propagandinį karą su buržuaziniais nacionalistais, nes „nepatenkinamai vykdanti masinį-politinį darbą gyventojų tarpe“. (45)
Lietuvos SSR kompartijos vadovai, bent jau jų dalis su Sniečkumi priešakyje, skubėjo pademonstruoti, kad į Centro priekaištus atsižvelgė.
LKP(b) CK biuro nutarime himno klausimu nurodyta sutelkti geriausias poetų ir kompozitorių pajėgas. Himno tekstas ir muzika turėjo būti valdžiai pateikti ne vėliau kaip 1946 m. sausio mėn. Sudaryta komisija, kuriai vadovavo Kazys Preikšas (Paleckis irgi buvo jos narys).
Nežinia, ką ši komisija spėjo nuveikti, bet iki biuro nustatytos datos himno tekstas ir muzika nebuvo parašyta. Poetai su kompozitoriais neįstengė dirbti taip sparčiai, kaip norėjo partijos funkcionieriai...
Antra, delsimą galėjo lemti ir pačios komisijos nesutarimai, esą Paleckis pasisakė už Kudirkos melodijos išsaugojimą, pritaikant jai naujus žodžius. (46)
Nors numatytam terminui nespėta, tačiau pirmieji sovietinio himno variantai jau tų pačių metų pavasarį buvo sukurti. Valdžia, atrodo, parengė „instrukciją“ – turėjo būti privalomai minimi Leninas ir Stalinas, pažymimas jų „vadovaujantis vaidmuo“, pabrėžiama „tautų draugystė“, rusų tautos išskirtinumas ir indėlis, kuriant naują socialistinę tvarką.
Nežinia, ar ši „instrukcija“ buvo formalizuota. Antanas Venclova užrašų knygutėje pasižymėjo, kokie siužetai turėtų būti himne. Antai užsirašė tokius reikalavimus: „Kas pasiekta. Tautų draugystė. Lenino – Stalino vaidmuo. Gali būti geidžiamas – Vilnius. Rusų tautos vaidmuo. Tėvynės gynimas.“
Tikėtina, kad čia ne tik Maskvos reikalavimai. Vilnius galėjo atsirasti Lietuvos SSR vadovybės ar pačių rašytojų, nutarusių imtis himno kūrimo, iniciatyva. Įrašas baigiasi žodžiais: „Apie 20 kovo susirinkimas.“ Tikėtina įrašo data – 1946 m. (47)
Kitų sovietinių respublikų himnuose irgi aptinkami panašūs siužetai. O štai kaip „tautų draugystę“ į savąjį himno variantą įkomponavo, Vacys Reimeris:
...Mes stiprūs, galingi Tarybų šeimoj,
Brolybėj su rusų didžiąja tauta.
Leniną ir Staliną pašlovino taip:
Mes Lenino siekius įkūnyt užgimę,
Mums Stalinas amžiais gyvenimą švies.48
Ir kitų autorių variantai šiuo požiūriu nebuvo originalūs. Valerija Valsiūnienė rašė: ...Draug su Didžiąja Rusų tauta, / Išsirinkusi Lenino kelią / Žengs tarybinė mūsų karta. [...] / ...Tegul žydi tarybų nušviesta / Stalininė laisva Lietuva. (49)
Aleksas Churginas rašė: „...ranką galingą [...] ištiesė rusų didžioji tauta“; „mums Leninas kelią į laimę praskynė / mus Stalinas veda šlovėn ateities.“ (50)
Bendruosius nurodymus primetė Maskva, tačiau ne visi himno autoriai tų nurodymų pažodžiui ir griežtai laikėsi, pavyzdžiui, Teofilis Tilvytis apie draugystę su rusų tauta neužsiminė. Rašė tik apie „idėjas brolybės“, tačiau žinojo, ko praleisti nevalia, ir baigė savąjį variantą tokiais žodžiais:
Į ateitį veda
Ir pergalę žada
Vien Lenino–Stalino šviesūs keliai. (51)
Viename iš Antano Venclovos pasiūlytų variantų yra ketureilis, kuriame sudėtos visos oficialios „vertybės“:
Sutraukyt pančius, sugriauti vergovę
Padėjo mums rusų didžioji tauta.
Draugystėj tautų kuriam krašto gerovę
Mes, Lenino–Stalino liaudies karta. (52)
Variante, kuriam galiausiai pritarė Maskva, tos pačios oficialios sovietinės „vertybės“ sudėliotos jau kiek kitaip, nors jų reikšmė nepasikeitė:
Į laisvę mums Leninas nušvietė kelią,
Padėjo kovoj didi rusų tauta.
Mus Stalinas veda į laimę ir galią,
Tautų mūs draugystė kaip plienas tvirta. (53)
Tačiau naujasis sovietinis himnas turėjo atspindėti ne tik sovietinį „universalizmą“, bet ir konkrečios sovietinės respublikos specifiką. Kaip gi sekėsi suderinti tas dvi „vertybines“ sistemas?
Daugiausia yra išlikę Venclovos himno variantų. Jie nedatuoti, taigi labai apytikriai galima teigti, kad buvo parašyti tarp 1946–1950 m. Štai kaip jis pradeda, tikėtina, vieną iš pirmųjų variantų:
Čia Vilnius ir Kaunas, ir Baltijos jūra, –
Mūs miestai, dirbtuvės ir našūs laukai.
Sau ateitį šviesią mes statom ir kuriam,
Laimingi Tarybų Tėvynės vaikai. (54)
Apskritai visiems Venclovos himno variantams būdingas teritorinis Lietuvos įvardijimas. Kitame himno variante vėl yra eilutė „Nuo senojo Vilniaus lig Baltijos jūros“. (55)
Praktiškai visuose variantuose įvardijamos sovietinės Lietuvos teritorinės ribos, kitaip tariant, fiksuojamas respublikos teritorinis „užbaigtumas“. (56)
Paskutinis variantas, kuris ir tapo oficialiuoju himnu, teritorines ribas nusako taip: „Kur Vilnius senasis, kur Baltijos jūra / Ten klesti mūs miestai, derlingi laukai.“ (57)
Galbūt ir dėl šios aplinkybės – teritorinio sovietinės Lietuvos apibrėžtumo – buvo pasirinktas Venclovos variantas. Lietuvos SSR valdžia laikė save politine jėga, įgyvendinusia nacionalinę lietuvių tautos „programą“, t. y. apjungusia visas etnografines žemes.
Tiesa, ne visi poetai, rašę himno žodžius, atsižvelgė į teritorinį aspektą. Yra variantų, kuriuose pabrėžiama „istorinė senovė“, kaip tautos / liaudies jėgų šaltinis. Ji padėjo atsispirti priešams, o dabar padeda kurti naują gyvenimą. Taigi „senovė“ organiškai „įterpiama“ į sovietinę tikrovę. Štai Eduardo Mieželaičio himno pirmasis ketureilis:
O, Lietuva! Tu iš senovės žilos
Kaip ąžuolas tvirtas išaugus.
Ir sūnūs, ir dukros lietuvių tautos
Per amžius Tau laisvę išsaugos. (58)
Churgino variantuose (jų irgi išliko keletas) bandoma „senovę“ derinti su geografine / teritorine simbolika. Pirmojo varianto posmelyje yra toks dvieilis: „Čia stovi nuo amžių pilis Gedimino / Čia Nemunas bėga tarp girių sraunus.“ (59)
Churgino variantai bene vieninteliai datuoti – 1946 m. gegužės 22 ir 30 d. Ko gero, ryškiausiai lietuvių tautos „senovė“ ir teritorinis „apibrėžtumas“ įvardyti Tilvyčio himno variante, pavadintame „Gimtoji žemė.“ Antrasis posmas toks:
Mūs žygius gaivina
Pilis Gedimino,
Vilnelės pakalnės, Kęstučio Trakai.
Ant Baltijos kranto,
Kur bočių gyventa,
Įamžins mūs vardą tarybų vaikai. (60)
Tikėtina, kad maždaug 1949–1950 m. sandūroje komisija išsirinko tinkamiausią variantą – tai buvo Venclovos tekstas. LKP(b) CK biuras 1950 m. kovo 29 d. priėmė nutarimą „Apie Lietuvos SSR himno teksto projekto patvirtinimą.“ Nutarimą biure pristatė jau ne Preikšas, bet Sniečkui artimas CK sekretorius Vladas Niunka. Biurui pateikti du lietuviški himno variantai ir pažodiniai jų vertimai į rusų kalbą. (61) Įdomu, kad abu skyrėsi nuo to, kuris galiausiai buvo oficialiai patvirtintas LSSR himnu. Pirmasis prasidėjo tokiu dvieiliu:
Už Lietuvą laisvą, gyvenimą didį,
Už pergalę liaudis kovojo ilgai...
O antrojo pradžia tokia:
Gyvenimą, Lietuva, laisvą ir didį,
Tu amžiams Tarybų šaly suradai.
Valdžios patvirtintame himno variante pirmosios dvi eilutės buvo šiek tiek kitokios: „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė / Už laisvę ir tiesą kovojus ilgai.“
Sprendžiant iš biuro nutarimo, abu himno projektai buvo nusiųsti VKP(b) CK. Galutinį žodį dėl Lietuvos SSR himno turėjo tarti Maskva, SSKP CK funkcionieriai. Propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotojai Venclovos himno abu variantus sukritikavo – pirmas himno stulpelis „blankus ir neišraiškingas“, netinkamai apdainuotas ir Stalino vardas: „reikėjo pareikšti padėką draugui Stalinui, kad šis davė Lietuvai laimę ir galią“.
Galiausiai tekste per silpnai „pabrėžiami tarybų valdžios laimėjimai“, be to, nekalbama apie „svarbiausią dalyką“ Tarybų Lietuvos gyvenime – „laisvą herojinį socialistinį darbą.“ (62)
Balandžio pabaigoje į Maskvą spręsti įstrigusių himno reikalų išvyko Sniečkus ir Niunka. Susitikime su Propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotojais LKP vadovai buvo supažindinti su kritinėmis pastabomis. Anot skyriaus vedėjo pavaduotojo Kružkovo, Sniečkus ir Niunka su pastabomis sutiko, „pripažino būtinybę tęsti darbą su himno projektu.“ Todėl laiške VKP(b) CK sekretoriui Georgijui Malenkovui Kružkovas rašė, kad tvirtinti himno tekstą būtų pernelyg anksti, nes ir muzika dar neparašyta. (63)
Atrodo, galutinis himno variantas (jau ne tik tekstas, bet ir muzika) buvo sukurti tarp balandžio pabaigos ir birželio vidurio. Sniečkus laiške Malenkovui birželio 22 d. prašė patvirtinti galutinį himno variantą.
LKP CK pirmasis sekretorius akivaizdžiai skubėjo – artėjo dešimtosios sovietinės Lietuvos metinės, o respublika vis dar neturi himno. Sniečkus detaliai informavo VKP(b) CK sekretorių apie nuveiktus darbus – himno sukūrimui sudaryta speciali komisija iš LKP CK biuro narių, poetų, kompozitorių pasirinko Antano Venclovos tekstą.
Muziką, anot Sniečkaus, rašė „visi žymiausi Lietuvos kompozitoriai“, iš 17-os variantų buvo pasirinkti du – Balio Dvariono ir Jono Švedo. (64)
Birželio viduryje Sovietų Sąjungos Ministrų tarybos Meno reikalų komitetas išklausė abu variantus. Atsižvelgiant į pastabas, himnas buvo taisomas. Birželio 21 d. LKP(b) CK biuras patvirtino muziką ir tekstą, todėl, Sniečkaus manymu, kliūčių patvirtinti himną nebelikę.
Maskva į LKP pirmojo sekretoriaus prašymą atsižvelgė. Po keleto dienų Propagandos ir agitacijos skyrius surengė dar vieną LSSR himno perklausą. Į ją buvo pakviesti ne tik LKP CK atstovai (matyt, Sniečkus su Niunka), bet ir keletas Maskvos kompozitorių, poetų.
Šie himnui iš esmės pritarė (siūlyta šiek tiek patobulinti priedainį, pašlifuoti rusišką vertimą). Nuspręsta pakeitimus padaryti per tris keturias dienas. Į Maskvą buvo pakviesti ir abu muzikos autoriai, kartu su Maskvos kompozitoriais turėję padaryti „būtinus pataisymus“. (65)
Po galutinių pataisų birželio 29–30 d. Propagandos ir agitacijos skyriuje surengta paskutinė himno „perklausa“. Po jos naujasis LSSR himnas turėjo laukti VKP(b) CK patvirtinimo. Liepos pradžioje Maskva himną palaimino.
Vietoj išvadų
Liepos 22 d. naująjį LSSR valstybinį himną atliko jungtinis mišrus daugiatūkstantinis choras. Anot partinio oficiozo, giedota „su įkvėpimu, pakilia širdimi“. (66) Kažin ar pavyks kada nors sužinoti, ką jautė, ką galvojo Dainų šventės dalyviai, atlikdami naująjį himną. Ketinta giedoti vieną, o staiga atsirado kitas...
1950 m. liepą sovietinė Lietuva šventė savo dešimtmetį. Liepos 20 d. buvo sušaukta jubiliejinė LSSR AT sesija, kitą dieną Vilniuje suorganizuotos didžiulės „darbo žmonių“ eitynės (spauda rašė, neva į „demonstraciją susirinko daugiau nei šimtas tūkstančių žmonių“).
Tą pačią dieną Vilniuje, geležinkelio stoties aikštėje, atidengtas „monumentas“ Stalinui. Ir vėl masinis, didžiulis mitingas, vėl tūkstančiai „darbo žmonių“. Apskritai visi „jubiliejiniai“ renginiai turėjo Stalino „antspaudą“. Spauda mirgėjo straipsniais, eilėraščiais, sveikinimais Stalinui. Naujasis LSSR himnas tapo tų renginių akcentu. Himno eilutes citavo sovietinės Lietuvos pareigūnai, ištraukos spausdintos laikraščių vedamuosiuose.
Tačiau „naujasis“ sovietinės Lietuvos himnas taip ir neįstengė lietuvių sąmonėje užgožti „Tautiškos giesmės“. Galbūt ir todėl, kad LSSR „valstybinis himnas“ buvo pernelyg akivaizdžiai politinis kūrinys, nukaltas pagal ideologinį užsakymą. Tokie retai tampa dainomis, juo labiau giesmėmis.
Šaltiniai ir nuorodos:
1 Vladas Sirutavičius. Ar buvo Justas Paleckis tautinis komunistas? (Keli bruožai politinei biografijai. 1944–1953 metai. Lietuvos istorijos studijos. 2014, t. 34, p. 100; Istoriko pamąstymai apie Algirdo Juliaus Greimo tautinio komunizmo interpretacijas. Darbai ir dienos. 2017, t. 68, p. 17–19.
2 Vytautas Tininis. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje 1944–1953 / The Crimes of the Communist Regime in Lithuania in 1944–1953. Dokumentų rinkinys, t. 3. Vilnius: Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. 2003, p. 19.
3 Tiesa, 1950 m. liepos 16 d., nr. 167.
4 Ten pat.
5 Pirmoje nuolatinėje 1922 m. rupjūčio 1 d. Lietuvos valstybės Konstitucijoje, pirmajame skyriuje „Bendrieji dėsniai“, apibūdinamos tik „valstybės spalvos“ ir „valstybės ženklas“. 1928 m. ir 1938 m. konstitucijose dar įrašyta, kad Lietuvos sostinė – Vilnius. Lietuvos valstybės konstitucijos... p. 17, 45, 59. Plačiau žr. E. Rimša, Lietuvos valstybės himnas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 12, p. 11–12; Z. Tamakauskas, Lietuvos himno istorija, https://alkas.lt/2015/01/19/z-tamakauskas-lietuvos-himno-istorija/ [2018–09–01]; V. Bagdonavičius, Dvi giesmės – du tautos himnai, https://alkas.lt/2013/03/22/v-bagdonavicius-dvi-giesmes-du-tautos-himnai/ [2018–09–01]
6 Daugiausia naujojo sovietinio himno variantų saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve LKP dokumentų skyriuje (f. 3377, ap. 48, b. 348 a). Juos 1950 m. Partijos istorijos archyvui perdavė LKP (b) CK sekretorius V. Niunka. Sprendžiant iš tuometinio archyvo direktoriaus R. Šarmaičio nuorodos, himnų tekstai parašyti „apie 1947–1948 m.“ Tiesa, kai kurie himno variantai atsirado anksčiau, dar 1946 m. gegužės mėn.
7 Romas Šarmaitis. Lietuvos TSR herbas, vėliava ir himnas, 1983–04–17, LYA LKP, f. 17635, ap. 1, b. 368, l.22–25. (Šarmaitis šį tekstą 1983 m. skaitė per radiją.) Apie LSSR politinių simbolių sukūrimo aplinkybes žr. Vladas Sirutavičius. Ar buvo Justas Paleckis tautinis komunistas... p. 101–102.
8 Žr. , pvz. , D. L. Hoffman. Stalinist Values. The Cultural Norms of Soviet modernity, Ithaca / London: Cornell University Press. 2003, p. 1–14. Istorikas aptarė, kokią įtaką oficiali sovietinė kultūra („stalininės vertybės“) darė visuomenei.
9 Steigiamojo Seimo darbai. 1920–05–15 d. I-os sesijos, pirmas posėdis, p. 5. Ir vėliau Tautiška giesmė buvo giedama Seimo pirmojo posėdžio pabaigoje. (I Seime po prezidento Stulginskio kalbos, Seimo deputatų priesaikos ir įvairių sveikinimų. Žr. I-asis Seimas. Seimo stenogramos, I-asis Seimo posėdis, 1922–11–13 d., p. 4. Taip pat žr. Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis, Lietuva, 1920–05–19, nr. 108; Seimo atidarymas, Lietuva, 1923–06–07, nr. 124; Seimo atidarymas, Lietuva, 1926–06–04, nr. 121. Himnas giedotas ir valstybės atkūrimo proga, vasario 16 d. Steigiamajame Seime iškilmingo posėdžio metu himnas „sudainuotas“ po Stulginskio sveikinimo kalbos. (Steigiamojo Seimo darbai. 1921–02–16, Iškilmingas posėdis, p. 659. Iškilmingas St. Seimo posėdis, Laisvė, 1921–02–18, nr. 38.) Himno atlikimo tvarka tarpukario Lietuvoje kaip nors formalizuota nebuvo.
10 Antanas Pauliukas. Dienynas 1918–1941 m. I knyga. 1918 m. rugsėjo 1-oji–1926 m. birželio 30-oji, parengė Gediminas Rudis. Vilnius: LII. 2017, p. 484.
11 Žr., LTSR AT (trečiojo sušaukimo) pirmoji sesija, 1951 04–27. Stenogramos. Vilnius. 1953; taip pat LTSR (trečiojo sušaukimo) penktoji sesija, 1954 05 27–29. Stenogramos, Vilnius, 1954; taip pat ir vėliau, ketvirtojo šaukimo, pirmosios ir paskutinės, devintosios, sesijos metu deputatai himno negiedojo, žr. LTSR AT (ketvirtojo sušaukimo) pirmoji sesija, 1955 03 16–18. Stenogramos. Vilnius. 1955; LTSR AT (ketvirtojo sušaukimo) devintoji sesija, 1959 01 19–20. Stenogramos. Vilnius. 1959.
12 Žr., pvz., 1945 m., 1946 m., 1948 m., 1950 m. ar 1952 m. „pagrindinio įstatymo“ redakcijas. Tokios pat tendencijos būdingos postalininiame bei vadinamojo brandaus socializmo laikotarpiui. 1978 m. konstitucijos redakcijoje, 169 str. rašoma, kad „...respublikos valstybinį himną tvirtina LTSR AT Prezidiumas“. Žr. Lietuvos valstybės konstitucijos, sudarytojas K. Valančius. Vilnius: Mokslas. 1989, p. 142–143, 195. Ir tik perestroikos laikais 1988 m. lapkričio mėn. buvo priimtas įstatymas dėl konstitucijos straipsnių pakeitimo. Buvo pakeistas ir 169 straipsnis. Naujoje redakcijoje teigiama, kad LSSR „valstybinis himnas – V. Kudirkos „Tautiška giesmė“, ten pat, p.198. Plačiau apie tai, kokiomis politinėmis aplinkybėmis buvo priimtas toks sprendimas žr. Č. Laurinavičius, V. Sirutavičius, Lietuvos istorija. Sąjūdis: nuo „persitvarkymo“ iki Kovo 11-osios. Vilnius: Baltos lankos. 2008, t. 12, dalis 1, p. 179–192.
Apie tai mūsų istoriografijoje jau šiek tiek rašyta: Ч. Лауринавичюс. Вводная статья. СССР и Литва в годы Второй мировой войны. Сборник документов, т. 2. Vilnius: LII. 2012, p. 42–43; V. Sirutavčius. Istoriko pamąstymai apie Algirdo Juliaus Greimo tautinio komunizmo interpretacijas. Darbai ir dienos, 2017, p. 13–18.
14 Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos trečioji sesija, 1944 m. rugpjūčio 29–30 d. stenogramos. Vilnius: Valstybinė politinės literatūros leidykla. 1944, p. 86–95, 121–123.
15 Tiesa, 1944 (vasaris), nr. 5. Tiesa, 1944 vasaris, nr. 6–7; Tarybų Lietuva, 1944-01-30, nr. 5.
16 Plačiau apie Komunistų internacionalo panaikinimo motyvus žr.: G. Roberts, Stalin’s Wars. From World War to Cold War, 1939–1953, New Haven / London: Yale University Press, 2008, 168–174.
17 Советский Союз на международных конференциях периода Великой Отечественной войны 1941–1945 гг. In Сборник документов, т. 2. Тегеранская конференция руководителей трех союзных держав – СССР, США и Великобритании (28 ноября–1 декабря 1943 г.). Москва: Издательство политической литературы, 1984, 113–118.
18 Советский Союз на международных конференциях периода Великой Отечественной войны 1941–1945 гг. In Сборник документов, т. 3. Конференция представителей СССР, США и Великобритании в Думбартон–Оксе (21 августа–28 сентебря 1944 г.). Москва: Издательство политической литературы. 1984, 136.
19 Палецкис Ю. Крушение немецко – фашистских планов в Прибалтике. Война и рабочий класс, но. 14, 1944, 8–9.
20 Советский Союз на международных конференциях периода Великой Отечественной войны 1941–1945 гг. In Сборник документов, т. 4. Крымская конференция руководителей трех союзных держав – СССР, США и Великобритании (4–11 февраля 1945 г.). Москва: Издательство политической литературы, 1979, 120–121, 133.
21 Naujojo Sovietų Sąjungos himno muzika ir žodžiai buvo paskelbti 1943 m. gruodžio 21 d., o 1944 m. sausio mėnesio plenume naują himną patvirtino VKP(b) CK. (Pirmą kartą naujasis SSRS himnas atliktas sausio 1 d.)
22 Vladas Sirutavičius. Istoriko pamąstymai apie Algirdo Juliaus Greimo tautinio komunizmo interpretacijas. Darbai ir dienos, 2017, p. 17–19.
23 Justas Paleckis. Pergalės saliutas. Vilnius: Mintis. 1985, p. 105.
24 Ten pat, p. 110.
25 Pavyko surasti tik nutarimo projektą, žr.: 1944 m. birželio 21 d., LKP(b) CK biuro nutarimas dėl valstybinio Lietuvos SSR himno, LYA LKP, f. 1771, ap. 7, b. 267, l. 41.
26 Vladas Sirutavičius. Sovietizacijos ypatybės Lietuvoje 1945 m. vasarą. Lietuvos SSR pirmasis inteligentų suvažiavimas. Stalininis režimas Lietuvoje 1944–1953 m. Sudarė R. Laukaitytė. Vilnius: LII. 2014, p. 29.
27 Tiesa, 1944, nr. 15–16; Tarybų Lietuva, 1944, nr. 7. M. Biržiškos laiškas V. Krėvei, 1948-05-09, LIITS BR, f. 115–90.
28 Sovietų Sąjungos ir „Lietuvos himnas“ buvo sugroti po M. Gedvilo sveikinimo kalbos. Pirmasis Lietuvos TSR inteligentų suvažiavimas. Tarybų Lietuva. 1945-07-13, nr. 154. Taip pat žr. Pirmasis Lietuvos TSR inteligentų suvažiavimas. Tiesa. 1945-07-11, nr. 160.
29 Prasidėjo II-asis Lietuvos TSR inteligentų suvažiavimas. Tiesa. 1946-05-29, nr. 123.
30 L. Oginskaitė. Baigti mokslo metai Vilniaus Universitete. Tiesa. 1945-07-03, nr. 153.
31 A. Martaitė. Kauno aukštųjų mokyklų mokslo metų užbaigimo iškilmės. Tarybų Lietuva. 1946-07-04, nr. 152.
32 Iškilmingas posėdis Valstybiniame teatre. Tarybų Lietuva. 1946-07-21, nr. 167.
33 1946 metų Dainų šventės programa. LLIMA, f. 289, ap. 1, b. 72, l.64, l. 123.
34 Oficiozas Tiesa Dainų šventei išleido specialų priedą, kuriame buvo paskelbta šventės programa. (Žr. Tiesa. Dainų šventėje. 1946-07-19, nr. 2.) Po „valstybinio“ Sovietų Sąjungos himno turėjo būti sugiedota Kudirkos Tautiška giesmė, kuri programoje vadinta „Lietuvių tautiniu himnu“. (Taip pat žr. Dainų šventė. Jaunimo gretos. 1946, nr. 7, p. 8–9. Meno reikalų valdybos viršininkas J. Banaitis, apibūdindamas šventės programą, minėjo „Tautos giesmę“. Tarybų Lietuvos dainų šventė. 1946-02-25. LLIMA, f. 289, ap. 1, b. 72, l. 218.) Beje, atlikus „tautinį himną“ – turėjo būti sudainuota „Kantata apie Staliną“. Vis dėlto dauguma programos kūrinių (15 iš 23) buvo lietuvių liaudies dainos.
35 Kandidatas į deputatus drg. A. Sniečkus Kauno Universitete. Tarybų Lietuva. 1946-02-09, nr. 33.
36 Vilniaus Universiteto profesorių ir studentijos susitikimas su kandidatais. Tiesa, 1946-02-03, nr. 28.
37 Vilniaus miesto vakarų rinkiminės apygardos darbo žmonių atstovų rinkiminis pasitarimas. Tarybų Lietuva. 1946-01-12, nr. 10.
38 Drg. M. Suslovo ir drg. P. Karecko susitikimas su rinkėjais. Tiesa. 1946-01-24, nr. 20.
39 Lietuvos sovietizavimas 1944–1947 m.: VKP(b) CK dokumentai. Sudarė ir parengė M. Pocius. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla. 2015, p. 511–523, 530–541.
40 Balio Sruogos laidotuvės. Literatūra ir menas. 1947 10 21, nr. 39; Balio Sruogos laidotuvės. Tiesa. 1947-10-19, nr. 247. Sprendžiant iš spaudos, S. Nėries ir L. Giros laidotuvėse „lietuvių tautos“ himnas nebuvo atliekamas (Lietuvių liaudies poetės Salomėjos Nėries laidotuvės. Tiesa. 1945-07-10, nr. 159; Paskutinioji Liudo Giros kelionė. Tarybų Lietuva. 1946-07-06, nr. 154.) Savaitraštyje Literatūra ir menas aprašant P. Cvirkos laidotuves, teigta, kad „himno garsams aidint“ rašytojo karstas buvo nuleistas į baltą Rasų žemelės smėlį...( Alb. Žukauskas, Petro Cvirkos laidotuvės. Literatūra ir menas. 1947-05-08, nr. 17.) Greičiausiai sugrotas lietuvių tautos himnas. Partinis oficiozas apie tą faktą neužsiminė. žr. Petro Cvirkos laidotuvės. Tiesa. 1947-05-05, nr. 105.
41 Balys Didysis. Atsiminimai apie Balį Sruogą. Sudarytoja R. Pabarčienė. Vilnius: LLITI. 1997, p. 419, 434.
42 Padėtas kertinis akmuo A. S. Puškino paminklui. Literatūra ir menas. 1949-06-10, nr. 22; Iškilmingas mitingas Vilniuje. Tiesa. 1949-06-07, nr. 132.
43 Vytautas Tininis. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje… p. 19, 184.
44 Lietuvos sovietizavimas 1944–1947 m.: VKP (b) CK dokumentai. Sudarė ir parengė M. Pocius. Vilnius: LII. 2015, p. 309–316.
45 Ten pat, p. 309–316.
46 Vytautas Tininis. Komunistinio režimo nusikaltimai Lietuvoje… p. 19.
47 A. Venclovos užrašų knygutė. Venclovų namų – muziejaus archyvas. 1945–1953 m. l. 32.
48 Liaudies balsas [V. Reimeris]. LTSR himnas. Projektas, LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 102.
49 V. Valsiūnienė. Lietuvos TSR himnas. LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 37, 39.
50 Aidėnas [A. Churginas]. Valstybinio Lietuvos TSR himno projektai. LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 121, 122; taip pat LLITI BRS, f. 37-201, l. n.
51 M. Jūrelė [T. Tilvytis]. Gimtoji žemė. LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 26-27; taip pat LLITI BRS, f. 37-203, l. n.
52 A. Venclovos himno projektas. LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 9.
53 Tarybų Lietuvos himnas. Tiesa. 1950 07 16, nr. 167.
54 A. Venclovos himno projektas. LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 13; taip pat LLITI BRS, f. 37-208, l. n.
55 A. Venclovos himno projektas. LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 9.
56 Kitame variante yra tokia eilutė: „Nuo Vilniaus kalvų ligi Baltijos kopų / Tarybų Respublikos žemė laisva.“ LYA LKP, f. 3377, ap. 48, b. 348a, l. 5; taip pat žr. A. Venclovos himno projektai, LYA LKP, f. 1771, ap. 90, b. 53, l. 78, 83.
57 Tiesa. 1950-07-16, nr. 167.
58 Žilvytis [E. Mieželaitis]. Tarybų Lietuvos himnas. Projektas, b.d. LYA LKP, f.3377, ap.48, b.348a, l.47-48; taip pat LLITI BRS, f.37-207, l.n.
59 Aidėnas [A. Churginas]. Valstybinio Lietuvos TSR himno projektai..2. Sniečkaus laiškas G. Malenkovui.
60 M. Jūrelė [T. Tilvytis]. Gimtoji žemė.
61 LKP (b) CK nutarimas. 1959-03-29. LYA LKP, f. 1771, ap. 90, b. 53, l. 76-81.
62 VKP (b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotojo V. Ivanovo raštas to paties skyriaus vedėjo pavaduotojui V. Kružkovui, b. d. Российский государственный архив социально – политической истории (toliau – РГАСПИ), f. 17, ap. 132, b. 422, l. 5.
63 VKP (b) CK Propagandos ir agitacijos skyriaus vedėjo pavaduotojo V. Kružkovo raštas G. Malenkovui, 1950-04-14, РГАСПИ, f. 17, ap. 132, b. 422, l. 6.
64 A. Sniečkaus laiškas G. Malenkovui. 1950-06-22. РГАСПИ, f. 17, ap. 132, b. 422, l. 7.
65 V. Kružkovo ir P. Tarasovo raštas G. Malenkovui. 1950-06-24, РГАСПИ, f. 17, ap. 132, b. 422, l. 10.
66 Jubiliejinė Dainų šventė Vilniuje. Tiesa. 1950-07-23, nr. 173.
