Sovietų valdžia, viešai smerkdama feodalinės praeities idealizavimą, nevengė šią praeitį pasitelkti savo autoritetui visuomenėje stiprinti. Nuo XX a. 6-ojo dešimtmečio vidurio ypač sėkmingai buvo išnaudojamas lietuvių kovos su Kryžiuočių ordinu vaizdinys.
Daug įtakos tam turėjo po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje diegiamas mitas apie Vakarus kaip nuolatinį blogį. Vakarų sąvoka buvo pasitelkta apibendrinant ir istorinius priešus – kryžiuočius ir nacius. Vadovaujantis šia nuostata, visa, kas atspindėjo kovą su Vakarais, sovietų valdžios buvo vertinama kaip galimybė sukonstruoti komunistinei valdžiai palankią istorinę atmintį. Tokioje aplinkoje buvo priimti sprendimai ir dėl Trakų salos pilies atstatymo.
Galvės ežero saloje stūksanti XIV–XV a. statyta Trakų salos pilis yra vienas seniausių, didingą Lietuvos praeitį liudijančių architektūros paminklų. Po Žalgirio mūšio pilis prarado gynybinę funkciją, o XV a. pabaigoje neteko ir didžiojo kunigaikščio rezidencijos vaidmens.
XVII a. viduryje pilis buvo smarkiai apgriauta ir stovėjo apleista, neprižiūrima. Trakų salos pilies konservavimo darbai buvo pradėti XX a. pirmajame dešimtmetyje. 1929–1941 m., vadovaujant lenkų architektui Janui Borovskiui, buvo atliekami tyrimai bei vykdomi pilies konservavimo ir restauravimo darbai. Tačiau tvarkymo darbus sustabdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
Po Antrojo pasaulinio karo apie Trakų salos pilies išsaugojimo svarbą pradėta kalbėti jau nuo 1946 m., tačiau konkrečių priemonių imtasi tik 1950 m., įsteigus Architektūros reikalų valdybos prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos (MT) Mokslinę restauracijos gamybinę dirbtuvę, kuriai buvo pavesta tvarkyti kultūros paminklus, taip pat Trakų salos pilį.
Iš pradžių pilyje buvo atliekami tik avarinės būklės likvidavimo, konservavimo ir dalinio restauravimo darbai. Padėtis iš esmės pasikeitė 1955 m. gruodžio 17 d. LKP centro komitetui (CK) ir Lietuvos SSR MT priėmus nutarimą rekonstruoti Trakų salos pilies rūmus ir konservuoti bei atstatyti likusius statinius.
Sprendimą atstatyti Trakų salos pilį lėmė keletas priežasčių. Oficialiajame diskurse pilies atstatymas buvo grindžiamas sovietų valdžios siekiu pademonstruoti rūpestį kultūros paminklais ir poreikiu, pasitelkus pilį, kaip instrumentą, konstruoti norimą istorinę atmintį, paremtą amžina kova su priešais iš Vakarų, pabrėžiant, kad ši pilis yra pasipriešinimo Vakarų ekspansijai simbolis. Taip pat buvo akcentuojamas ir ekonominis pilies atstatymo aspektas – unikalus kraštovaizdis galėtų būti naudojamas kultūriniam turizmui.
Tuo tarpu paminklosaugos srityje dirbančių specialistų motyvai buvo susiję su istorinės atminties išsaugojimu. Trakų pilis lietuviams visada simbolizavo Lietuvos aukso amžių – didžiųjų kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto Didžiojo laikus, todėl jos atstatymas tapo svarbia tapatumo išsaugojimo prielaida.
Paminklosaugininkai suvokė, kad dirbtinai sureikšminus ir panaudojus sovietinės ideologijos propaguojamas reikšmes, buvo galima tikėtis paramos ir lėšų svarbių istorinių objektų priežiūrai. Kadangi visiškas pilies atstatymas laikytas pranašesniu už jos griuvėsių konservavimą ir dalinį restauravimą, norėta pilnai atstatyti pilį, kad ateities kartos turėtų bent vieną gynybinės architektūros pavyzdį Lietuvoje.
Trakų salos pilies rūmų restauravimo ir atstatymo projektą 1955–1958 m. parengė Architektūros reikalų valdybos prie Lietuvos SSR MT Mokslinės restauracijos gamybinės dirbtuvės architektas Bronislovas Krūminis. Architektūros paminklų mokslinei tarybai pritarus projektui buvo pradėti pilies restauravimo ir atstatymo darbai. Iki 1962 m. pavyko atstatyti centrinius pilies rūmus, nors atstatymo procesas nebuvo sklandus.
XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje Trakų salos pilies atstatymo darbai iššaukė aršią Maskvos reakciją. 1960 m. gruodžio 20 d. sąjunginiame laikraštyje „Izvestija“ buvo paskelbtas korespondentų Lietuvoje N.Konovalovo ir J.Ponomarenko straipsnis „Ar laikas atstatinėti pilis?“, kaltinantis Lietuvos valdžią feodalinės praeities idealizavimu.
Straipsnio autoriai piktinosi, neva be reikalo pilims restauruoti skiriamomis didžiulėmis lėšomis, nors Lietuvoje yra kitų, daug svarbesnių problemų, ir rekomendavo „jausti saiką“. Jau kitą dieną partinių ir sovietinių darbuotojų pasitarime Maskvoje Sovietų Sąjungos komunistų partijos (SSKP) CK pirmasis sekretorius Nikita Chruščiovas užsipuolė LKP vadovą Antaną Sniečkų dėl praeities idealizavimo ir lėšų švaistymo istorijos paminklų atstatymui.
Straipsnis sąjunginėje spaudoje ir N.Chruščiovo kritika sukėlė didelį atgarsį Lietuvoje. Siekdamas išspręsti susidariusią komplikuotą situaciją, LKP CK biuras 1960 m. gruodžio 31 d. posėdyje sutiko su pareikštais teiginiais, ėmė teisintis ir ieškoti kaltų.
1961 m. sausio 4 d. LKP CK laiškuose N.Chruščiovui ir laikraščio „Izvestija“ redakcijai dalis Lietuvos architektų buvo apkaltinti praeities idealizavimu ir ideologiškai netinkamu praeities architektūros paminklų vertinimu. Laiškuose taip pat pripažintas nepagrįstas lėšų skyrimas tariamai didelės architektūrinės ir istorinės vertės neturinčių objektų tvarkymui.
Tačiau Trakų salos pilies atstatymą akivaizdžiai mėginta pateisinti ideologiniais ir ekonominiais argumentais. Pabrėžta, kad ši pilis tapusi lietuvių ir rusų tautų kovos prieš kryžiuočius simboliu. Apeliuota į tai, kad atstatytoje pilyje planuojama įkurti muziejų, kuris galėtų „atspindėti lietuvių ir rusų tautų kovą prieš kryžiuočius, feodalus, buržuaziją ir fašistinius grobikus“ bei pasitarnauti auklėjant darbo žmones „tautų draugystės ir tarybinio patriotizmo dvasia“. Atkreiptas dėmesys į tai, kad pilis yra pripažinta sąjunginės reikšmės architektūros paminklu ir yra gausiai lankoma turistų.
Įsiplieskus konfliktui, buvo sugriežtinta architektūros paminklų apsaugos politika, sumažintos paminklų apsaugai skiriamos lėšos, peržiūrėti architektūros paminklų sąrašai, sustabdyti jų tvarkymo darbai, prasidėjo restauruojamų objektų tikrinimo vajus.
LKP CK biuro iniciatyva iš užimamų pareigų buvo atleisti Lietuvos SSR MT valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininkas Stasys Vabalevičius, Valstybinės architektūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininkas Antanas Pilypaitis ir dalis kitų, šio konflikto epicentre atsidūrusių, specialistų. Tikėtina, kad Trakų salos pilies skandalas turėjo įtakos LKP CK sekretoriaus ideologijai Vlado Niunkos politinės karjeros pabaigai.
Konfliktas atsiliepė ir tolimesniems Trakų salos pilies tvarkymo darbams: vyko atliktų darbų tikrinimai, smarkiai sulėtėjo atstatymo tempai. Dėl įtampos darbe pasitraukė restauravimo ir atstatymo projekto autorius architektas Bronislovas Krūminis. Tolimesni darbai buvo pavesti architektui Stanislovui Mikulioniui.
Politinę Maskvos reakciją į Trakų salos pilies atstatymą lėmė keletas priežasčių. Istorinės atminties prasme tai buvo itin kontraversiškas projektas, skatinęs sovietiniam režimui nepriimtiną lietuvių savimonės raišką. Nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos Sovietų Sąjungoje griežtėjant ideologinei kultūros kontrolei, komunistų partijos vadovybė didingus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančio paminklo atstatymą suvokė kaip praeities idealizavimo ir „buržuazinio nacionalizmo“ apraišką.
Maskvos įniršį sukėlė ir tai, kad šiam, jos požiūriu, pernelyg ambicingam tikslui pasiekti, buvo skirtos itin didelės lėšos. 1951–1960 m. Trakų salos pilies tvarkybai buvo išleista 4 milijonai 210 tūkstančių rublių.
Kita vertus, konflikto įsiplieskimui, matyt, įtakos turėjo ir taip įtempti santykiai tarp N.Chruščiovo ir A.Sniečkaus. Kai kurių architektų aplinkoje manyta, kad konfliktą galėjo išprovokuoti laikraščio „Izvestija“ korespondentas N.Konovalovas, siekęs revanšo už tai, kad nebuvo pakviestas į Mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės veiklos dešimtmečio šventę atstatytuose Trakų salos pilies rūmuose.
Nepaisant įtemptos situacijos, pagrindiniai Trakų salos pilies tvarkymo darbai buvo baigti ir 1962 m. atstatytuose rūmuose atidarytas Trakų istorijos muziejus. Pilies atstatymas buvo palankiai sutiktas Lietuvos visuomenėje bei sulaukė neviešo sovietinės kultūrinės nomenklatūros palaikymo.
Projektas buvo gerai įvertintas 1964 m. įvykusioje parodoje Londone. Visa tai turėjo įtakos tam, kad jau 1966 m. vėl buvo skirtos lėšos tolimesniems pilies restauravimo ir atstatymo darbams. Pagal S.Mikulionio parengtą Trakų salos pilies rekonstrukcijos projektą iki 1987 m. buvo atstatytas beveik visas pilies ansamblis ir pilis įgijo panašų vaizdą, koks tikėtinai buvo XV a.
Trakų salos pilies atstatymas vertinamas nevienareikšmiškai. Viena vertus, atstatant pilį susidurta su dideliu informacijos stygiumi, trūko duomenų, kaip ji atrodė praeityje, todėl didžiąja dalimi atstatant pilį buvo remtasi interpretacijomis ir kitų panašių objektų analogijomis.
Retas besižavintis pilimi geba įvertinti, kurios pilies dalys yra autentiškos, išlikusios iš XIV–XV a., o kurios – atstatytos XX a. Kita vertus, iš griuvėsių kylanti pilis, turėjusi pasitarnauti sovietinės ideologijos ir propagandos tikslams, Lietuvos visuomenėje buvo suvokiama, kaip tam tikra pasipriešinimo sovietinei tikrovei forma, galimybė stiprinti ir ugdyti lietuvių tautos istorinį sąmoningumą.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriaus vyriausioji archyvistė Jelena Bagdanavičienė.
Visą Lietuvos ypatingojo archyvo virtualią parodą galite apžiūrėti štai čia.
PANAUDOTA LITERATŪRA:
BALČYTIENĖ, Brigita. Trakų salos pilis. Prieiga per internetą:
https://lad.lt/data/com_ladlibrary/775/72–78.pdf.
BALIULIS, Algirdas, MIKULIONIS Stanislovas, MIŠKINIS Algimantas. Trakų miestas ir pilys. Vilnius, 1991.
BUTKEVIČIENĖ, Jolita. Lietuvos architektūros paveldotvarka: netektys ir atradimai. Kaunas, 2014.
ČEPAITIENĖ, Rasa. Laikas ir akmenys. 149–272. Vilnius, 2005.
GLEMŽA, Jonas Rimantas. Nekilnojamojo kultūros paveldo apsauga ir tvarkymas. Vilnius, 2002.
KAMINSKAS, Romualdas Vytautas. Žmogus ir paminklai: architektūros ir meno vertybių gelbėjimas Lietuvoje. 161–163. Vilnius, 2009.
KULEVIČIUS, Salvijus. Antrasis pilių gyvenimas: istorinių pilių atmintis ir rekonstravimas modernioje Lietuvoje. Prieiga per internetą:
https://www.su.lt/bylos/mokslo_leidiniai/acta/2013_16/kulevicius.pdf.
MIKULIONIS, Stanislovas. Trakų salos pilis. Ataskaita už tyrinėjimo-restauravimo darbus 1950–1973 m. laikotarpyje. 1990 m. KPCA, f. 5, ap. 1, b. 3835, l. 66.
STREIKUS, Arūnas. Istorinės atminties sovietizavimo ypatybės Lietuvoje. Prieiga per internetą:
https://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005–11–16-arunas-streikus-istorines-atminties-sovietizavimo-ypatybes-lietuvoje/5678.
STREIKUS, Arūnas. Sovietų rėžimo pastangos pakeisti Lietuvos gyventojų tautinį identitetą. Prieiga per internetą:
https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/get/LT-LDB-001:J.04~2007~1367158175416/DS.002.0.01. ARTIC.
TININIS, Vytautas. Sniečkus. 33 metai valdžioje (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža). Vilnius, 2000
