Šie kasmetiniai vakarai ypatingi ir tuo, kad juose dalyvauja ne tik muzikologai, kultūros itorikai, mokiniai ir sekėjai, bet taip pat jubiliatų artimieji. Šiame vakare dalyvavo muzikologas Vaclovas Juodpusis, choreografas Eligijus Bukaitis, baleto artistas Vytautas Kudžma, solistė Sofija Jonaitytė, arfininkė Valerija Baranauskienė, baleto artisto Sergejaus Bilidos dukra Irena Stankevičienė ir anūkė Vilija Norkūnienė bei daugelis kitų.
Gausius amžininkų, kolegų ir artimųjų prisiminimus muziejaus darbuotojai iliustravo fotogalerijomis iš rinkinių, saugomų LTMK muziejuje, o taip pat Lietuvos centrinio archyvo, Vaizdo ir garso archyvo, Lietuvių literatūros ir meno archyvo bei Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos archyvo dokumentais. Buvo perkaityti negalėjusių vakare dalyvauti – smuikininkės Kornelijos Kalinauskaitės ir operos solistės Irenos Jasiūnaitės telefonu išsakyti ir muziejaus muzikos skyriaus vedėjos Alės Gutauskienės užrašyti, prisiminimai.
Valteris Kristupas Banaitis
„Jeigu žmogui jo gyvenimo pagrindas yra muzika, ir visi kiti gyvenimiški veiksmai remiasi į ją tarsi lapai į šaką – jis gali ir kurčiam įpūsti muzikalinę klausą. Toks yra V. Banaitis“ (A. Gedainis).
Kompozitorius, vargonininkas, publicistas Valteris Kristupas Banaitis 1918 m. gimė Karaliaučiuje, 1932-1935 m. mokėsi Tilžės gimnazijoje ir vargonininkų mokykloje (dėstytojas prof. K. Schnueris). Vargoninkavo lietuvių evangelikų parapijoje. 1937 m. persikėlė į Kauną. 1939-1941 m. mokėsi Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universiteto Teisės fakultete, kartu studijavo Kauno konservatorijoje pas žinomus muzikus Joną Bendorių, Balį Dvarioną, Vladą Jakubėną.
1939-1940 m. V.K.Banaitis suorganizavo Vilniaus miesto orkestrą, iš kurio vėliau išaugo Vilniaus filharmonijos orkestras. 1941-1943 m. jis buvo Kauno radiofono muzikos redakcijos lietuviškos programos vedėjas, 1943-1944 m. dirbo Vilniaus operoje akompaniatoriumi, o Vilniaus muzikos mokykloje pas J.Kačinską mokėsi diriguoti.
Pasitraukęs į Vokietiją, 1945-1946 m. Hafkruge šviesuolis vadovavo ansambliui „Tėviškės garsai“ kuris surengė per 60 koncertų, išleido kelias plokšteles. 1948-1949 m. vadovavo Špakenbergo lietuvių kolonijos chorui, koncertavo. 1950-1951 m. studijavo Štutgarto konservatorijoje kompoziciją (dėstytojas prof. Georgas von Albrechtas).
K.V.Banaitis sukūrė kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“, 40 dainų chorui su solistais ir simfoniniu orkestru, harmonizavo lietuvių evangelikų giesmių. Rašė spaudoje. Išvertė į vokiečių kalbą S. Šimkaus ir J. Žilevičiaus kūrinius, kurie buvo atlikti vokiečių radiofonuose.
Jis taip pat buvo Baltijos tautų muzikinių švenčių komiteto vedėjas, Italų Ricordi muzikos enciklopedijos lietuviškojo skyriaus bendradarbis. V.K.Banaitis mirė 1999 m. Fiurstenberge, urna su jo pelenais palaidota Bitėnuose (Šilutės raj.).
Vakaro dalyviai išklausė įdomų muzikologo V.Juodpusio pasakojimą apie pasiaukojamą šio muziko veiklą skleidžiant lietuvišką muziką Vokietijos radijo bangomis, išgirdo Vokietijos radijo transliuotos laidos fragmentą, kuriame skambėjo paties V. K. Banaičio balsas bei jo išversta daina „Plaukia antelė“, atliekama vaikų choro, vokiečių kalba.
Juozas Indra
„Dosniai gamtos buvo apdovanotas J. Indra. Gražus balsas, absoliuti klausa, įgimtas muzikalumas, kompozitoriaus talentas – reta kam skiriama tiek turtų“ (O.Narbutienė).
Dainininkas, kompozitorius, dirigentas Juozas Indra (1918 03 18 – 1968 03 14) gimė Pavietavoje (Jurbarko vls.). 1938-1945 m. jis su pertaukomis studijavo solinį dainavimą Kauno konservatorijoje (E. Vittingo ir P. Olekos klasėse), lankė V.Jakubėno harmonijos klasę. Kaip dainininkas debiutavo 1943 m. Vilniaus operoje (Hercogas G.Verdi operoje „Rigoletas“), kur dainavo iki 1944 m. Vėliau, iki tremties buvo Kauno operos solistas.
1945 m. J.Indra buvo suimtas ir ištremtas į Komijos ASSR. Čia dainavo Vorkutos filharmonijoje ir muzikiniame teatre. Grįžęs iš tremties, 1948–1954 m. gyveno Vilniuje, dėstė Lietuvos konservatorijoje. 1948-1953 m. buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas.
1954–1965 m. J.Indra dirbo Kauno muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, 1965–1968 m. – dirigentu. Jis dirigavo per 30 įvairių operų ir operečių spektaklių, daug koncertavo. Sukūrė baletą „Audronė“, simfoniją „Griuvėsių miestas“, choro ir solo dainų, harmonizavo apie 150 lietuvių liaudies dainų, apie 20 kamerinių instrumentinių, 10 simfoninių kūrinių, muziką 8 dramos spektakliams, kino filmams.
Tarp svarbesnių vaidmenų (sukūrė 25) minėtini Liutauras, Lenskis, Germanas, Faustas, Cavaradossi, Alfredo. J.Indra turėjo švelnų gražaus tembro balsą, o pasak LTMK muziejaus direktorės Reginos Lopienės, asmeniškai pažinojusios solistą, „ir labai dainingą giminę, buvęs gražus, išvaizdus vyras ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime“.
Didelio susidomėjimo sulaukė ir operos solistės Sofijos Jonaitytės prisiminimai bei perskaityti, kupini jaunatviško susižavėjimo J.Indros asmeniu ir kūrybos talentais solistės Irenos Jasiūnaitės prisiminimai.Vakaro dalyviai turėjo galimybę pamatyti jo sukurto baleto „Audronė“ vaizdo įrašo fragmentą, kuriame šoko buvę ilgamečiai Operos ir baleto teatro arstitai Svetlana Masaniova ir Raimondas Minderis.
Sergejus Bilida
„T.Sventickaitė kartu su artistais S.Bilida ir V.Brazdyliu, gerai atliekančiais Onės garbintojų vaidmenis, nusipelno tvirtas žiūrovų simpatijas.“„Tiesa“, 1953.07.01
Baleto artistas Sergejus Bilida (1918 11 15 – 1996 02 29) gimė Kaune. Šokiu susidomėjo apie 1932 m. 1936 m. įstojo į A.Fiodorovos baleto studiją, o 1938 m. pradėjo dalyvauti baleto spektakliuose.
Karo metu 1942-1944 m. šoko Vilniaus miesto teatre, buvo trupės solistas. Po karo, 1948 m. persikėlė su šeima į sostinę, kur šoko Operos ir baleto teatre. 1954 m. dalyvavo Lietuvos meno dekadoje Maskvoje, 1958 m. kartu su teatro trupe gastroliavo Leningrade, 1960 m. – Vengrijoje, 1963 m. Maskvos Kremliaus suvažiavimų rūmuose.
Tarp S.Bilidos sukurtų vaidmenų – Niuralis (B.Asafjevas „Bachčisarajaus fontanas“, 1950 m. ), Francas (L.Delibes „Kopelija“, 1954 m.), Vytas (J.Juzeliūnas „Ant marių kranto“, 1954 m.), Mėlynasis paukštis (P. Čaikovskis „Miegančioji gražuolė“, 1955 m.), Dundys (J.Indra „Audronė“, 1957 m.), Ąžuolas/Gintaras (E.Balsys „Eglė žalčių karalienė“, 1960 m.).
Iš viso 1936-1966 m. solistas dalyvavo 49 skirtinguose spektakliuose. 1965 m. už nuopelnus jam buvo suteiktas LSSR nusipelniusio artisto garbės vardas.
Prisiminimais apie S.Bilidą pasidalino klausytojų abejingais savo emocingomis kalbomis nepaliekantis choreografas Eligijus Bukaitis, scenos kolega baleto artistas Vytautas Kudžma.
Vakare dalyvavo S. Bilidos artimieji, papasakoję kasdienio baleto artisto gyvenimo akimirkų, pasidžiaugę, kad šis vakaras padėjo jiems atgaivinti prisiminimus, dar kartą įvertinti artimo žmogaus atsidavimą savo profesijai, atrasti patį muziejų ir jame saugomus eksponatus
Liudmila Chetagurova
„Kiekvienas Lietuvos muzikos mylėtojas, nors kiek susipažinęs su profesionaliu muzikavimu, žinojo arfininkę Liudmilą Chetagurovą, nes ji ištikimai tarnavo šiam instrumentui“ (V. Juodpusis).
Žymi Lietuvos arfininkė Liudmila Chetagurova (1918 02 08– 2008 10 09) gimė Baltojoje (Odesos srityje). 1937 m. pradėjo mokytis Maskvos valstybinės konservatorijos fortepijono ir arfos klasėse, nuo 1939 m. tapo garsios pedagogės Ksenijos Erdeli arfos klasės studente.
1944–1947 m. ji dirbo Maskvos dramos teatro orkestro arfininke. 1948 m. baigusi Maskvos konservatoriją, tuometinio Lietuvos operos ir baleto teatro dirigento Mykolo Bukšos kvietimu 1949 m. atvyko į Lietuvą, pradėjo pedagoginį darbą valstybinėje konservatorijoje, tapo Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro arfų grupės koncertmeistere.
Pirmasis L.Chetagurovos grotas spektaklis – Aleksandro Dargomyžskio „Undinė“ (1949), paskutinis – Juliaus Juzeliūno „Sukilėliai“ (1979), o tarp jų – net 55 operų ir 35 baletų pastatymai. Be darbo teatre ir pedagoginės veiklos (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ji dėstė iki 2000 m.), L. Chetagurova daug koncertavo solo ir su arfų trio, 1978–1989 m. buvo Mokslininkų rūmų arfų trio vadovė.
Arfininkė įgrojo nemažai įrašų Lietuvos radijuje ir televizijoje. 1988 m. jai suteiktas profesorės vardas. Tarp L. Chetagurovos auklėtinių – Jolanta Baliūnienė, Galina Jakaitienė, Danguolė Martusevičienė, Giedrė Debesiūnaitė, Sigizmunda Sabalytė, Elena Rimkaitė, Daiva Šlyžienė , Valerija Baranauskienė.
L.Chetagurova buvo ilgametė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus bičiulė. Atvykusi į Lietuvą dirigento M. Bukšos kvietimu, ji su vyru, muzikologu akademiku Juozu Gaudrimu iki mirties gyveno dirigento bute Vasario 16 g. Vilniuje.
Muziejui ji padovanojo ne tik gausybę neįkainojamų prisiminimų apie M. Bukšos gyvenimą ir veiklą Vilniuje, bet taip pat perdavė vertingų eksponatų, dovanojo savo vyro J. Gaudrimo kūrybinį palikimą bei ekponatų – savo gyvenimo ir kūrybinės veiklos liudininkų.
