Anuomet vyras užsigrūdino, tad dabar, artėdamas prie savo šimtmečio jubiliejaus, dar suskubo nukeliauti ir į Paryžių.
Bendraamžiai jau aptingę
95 metų panevėžietis Zenonas Mačernis dar gyvena kelionės į Paryžių įspūdžiais.
Kelionė – tai Kaune gyvenančios dukters Vitalijos Baršauskienės dovana gimtadienio proga. Jį Z.Mačernis atšventė lapkričio 23 dieną.
„Vyresnio amžiaus žmonės aptingsta, norėtų keliaut, bet baiminasi dėl negalavimų, o man dar jėgos leidžia“, – šypsosi žilagalvis.
Į vadinamąjį Meilės miestą jis mielai būtų keliavęs su žmona, seniau abu labai mėgo svetur pasižvalgyti, tačiau moteriai dabar jau sunku judėti.
Pažinojusiems Z.Mačernį, vieną iš „Ekrano“ gamyklos administracijos valdymo skyriaus vadovų, nė kiek nekeista, kad jis, artėdamas prie šimtmečio jubiliejaus, ryžosi leistis į dar vieną kelionę. Vyras visada gyveno aktyviai, daug keliavo, yra išmaišęs visą Sovietų Sąjungą. Po Europą žvalgėsi mažiau, lankėsi tik Švedijoje ir Lenkijoje.
„Tėtis visą gyvenimą daug vaikščiojo, kelioms valandoms išeidavo pėsčias Berčiūnų link. Ir dviračiu daug mindavo. Būdavo, sėda ant jo apsirengęs kostiumu, o mama pyksta, priekaištauja, kad nevažiuoja mašina ar autobusu“, – pasakojo V.Baršauskienė.
Labiausiai troško susitikti su anūke
„Kažkada svajojau daug ką pamatyti, labai mėgau pažintines televizijos laidas apie svečias šalis. Dabar jau nebesvajojau, bet dukra paragino, o aš ir neatsisakiau. Didžiausias motyvas skristi buvo tas, kad labai norėjau pamatyti anūkę, jos darbo vietą“, – pasakoja Z.Mačernis.
Jo anūkė 30-metė Agnetė Juknevičiūtė šiuo metu gyvena ir dirba Paryžiuje. Ji yra architektė ir vizualizacijų specialistė. Prieš tai ji dirbo Londone ir Bergene.
Mergina nuomojasi būstą tiesiai priešais Luvrą.
Kai ten įsikūrė, mama su draugėmis ją lankė ne kartą, kelionių įspūdžių senelis klausydavosi įdėmiai.
„Tėtis pasiteiravo, kiek kainuoja lėktuvo bilietai. Sužinojęs, kad per pigių skrydžių bendroves galima „pagauti“ visai nebrangių, tarstelėjo, kad irgi norėtų po Paryžių pasivaikščioti. Paklausiau: ar lauksim pavasario? O jis pasakė, kad ne, nebe tie metai, kad lauktų, nori skristi dabar!“ – dėl tėčio entuziazmo džiaugėsi V.Baršauskienė.
Susirinko geriausius giminės genus
Kai jau buvo suplanuotas skrydis, Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka Z.Mačernį pakvietė į knygos apie poetą Vytautą Mačernį pristatymą.
Garsusis poetas yra Z.Mačernio giminaitis, jųdviejų seneliai buvo broliai.
„Anūkė paveldėjo visus geriausius genus, gal iš visos giminės ji susirinko visus talentus“, – netveria džiaugsmu senelis.
Mačernių giminėj buvo profesorių, vienas yra parašęs matematikos vadovėlį. Kitas Mačernis buvo Telšių kunigų seminarijos dėstytojas. Dar vienas Mačernis, vadovavęs Plungės gimnazijai, mokėsi Šveicarijoje, buvo vedęs šveicarę. Iš mamos pusės – dėdė menininkas gyveno Amerikoje. Z.Mačernio tėvas buvo gabus muzikai.
„Anūkė baigė chorvedybą sakralinės muzikos mokykloje, dar groja fortepijonu“, – dar ir tuo giminės talentu džiaugiasi Z.Mačernis.
Minėdamas savo tėvus, senelius ir prosenelius Z.Mačernis pažymi, jog svarbiausia, kad visi giminėje buvo raštingi, išprusę.
„Jūs neįsivaizduojat, koks tamsus laikas Lietuvoje buvo po Pirmojo pasaulinio karo! Daug kur kaimuose nebuvo mokančių skaityti nei rašyti lietuviškai, juk iki spalio revoliucijos, kai subyrėjo carinė imperija, buvo uždrausta lietuviška spauda“, – primena jis.
Klausė, kaip groja didžiausi vargonai
Skrydį Z.Mačernis atlaikė puikiai ir su dukra po Paryžių daug vaikščiojo pėsčiomis.
Išsipildė jo noras iš arti pamatyti Eifelio bokšto konstrukcijas, vis dėlto kilti juo aukštyn į apžvalgos aikštelę panevėžietis nenorėjo.
„Paryžiuje kiekvienas dalykas pagražintas, niekur nebuvau matęs nieko panašaus, padailintas kiek-vienas langas, balkonas, durys. Tas grožis ir padarė didžiausią įspūdį“, – sakė Z.Mačernis.
Be žado jis liko ir nuo bažnyčių, katedrų, bazilikų puošybos bei didingumo.
V.Baršauskienė sakė, kad tėvui lankyti Dievo namus buvo didelis malonumas, nes jis yra labai religingas, kiekvieną sekmadienį eina į mišias.
Anūkės butas – šalia vienos didžiausių Paryžiaus šventovių – Šv. Eustachijaus bažnyčios. Jai netrukus sukaks 500 metų. Bažnyčią puošia įspūdingi vitražiniai langai, joje stovi didžiausi Prancūzijoje vargonai.
Lietuvis į tą bažnyčią ėjo klausytis vargonų muzikos.
Senos upės Sitė saloje stovinti bebokštė Dievo motinos katedra, vienas iš ankstyvosios gotikos architektūros šedevrų, irgi paliko neblėstantį įspūdį, o štai į baltašonę, iš tolo šviečiančią Šv. Širdies baziliką Monmartre patekti nebuvę kaip – viešnagės metu ji buvo uždaryta.
Kelionėje išsikalbėjo taip, kaip niekad gyvenime
„Luvre buvom. Mačiau Moną Lizą. Kiek pajėgiau, tiek salių išvaikščiojau“, – sako Z.Mačernis.
Su muziejiniais meno rinkiniais vyras jau buvo susipažinęs, ne kartą lankėsi Sankt Peterburge esančiame Ermitaže bei Tretjakovo galerijoje Maskvoje.
Luvre Z.Mačernis dukrai pateikė siurprizą.
„Buvo didžiulis netikėtumas, kad tėtis toks išprusęs. Jis labai gerai žino biblines šventųjų istorijas, tad pamatęs paveiksle kokią sceną religine tema, imdavo išsamiai pasakoti, ką reiškia vienas ar kitas šventojo gyvenimo epizodas. Išgirdau, ko nežinojusi, apie Kleopatrą, Šventą Joną, Erodą“, – sakė V.Baršauskienė.
Moteris iš tėvo patyrė ir kitokių netikėtumų.
„Kol skridom, jis pasakojo apie savo gyvenimą – tai, ko niekada nebuvau girdėjusi. Tiek giliai praeities niekad neliesdavo, o gal niekad tam ir laiko nebuvo. Kelionėje pasakojo apie vaikystę, kaip augo, buvo 5 vaikai, labai norėjo mokytis, bet į mokyklą galėjo eiti tik žiemą, o pavasarį ir rudenį tekę dirbti ūkio darbus, nes kai brolis mirė, iš vaikų jis liko vyriausias, reikėjo padėti ūkyje. Prisimena, kad dėl to jam buvo labai skaudu“, – sako V.Baršauskienė.
Prisimena, kiek svėrė kineskopas
Z.Mačernis su 90-mete žmona Birute gyvena tiesiai prieš buvusio cukraus fabriko administracinį pastatą – name, kuriame kadaise buvo šio fabriko žinybiniai butai.
Pora kartu gyvena jau 67 metai.
Z.Mačernis žemaitis, į Panevėžį atsikraustė 1952 metais – dėl pamiltos panevėžietės.
Kauno politechnikos institute jis buvo įgijęs tekstilės pramonės įrenginių inžinieriaus mechaniko specialybę. Abu su žmona darbą gavo cukraus fabriko darbo užmokesčio skyriuje, Z.Mačernis greit ėmė tam padaliniui vadovauti.
„Apie ekonomiką nieko neišmaniau, naujos specialybės teko mokytis savarankiškai“, – prisimena jis.
Kai 1962 metais ėmė kurtis „Ekrano“ gamykla, Z.Mačernį pakvietė ten, pasiūlė tais laikais negirdėtai didelį atlyginimą: 200 rublių.
Gamykloje vyras dirbo nuo jos pradžios iki pabaigos – miestą išgąsdinusios bankroto griūties.
„1966 metais „Ekranas“ išleido pirmą kūgį, kineskopai susidėjo iš ekrano ir kūgio. Ekranas svėrė 12, o kūgis 6 kilogramus“, – prisimena pašnekovas.
Z.Mačernis buvo realiausias kandidatas į valdymo skyriaus viršininkus.
Tuometis direktorius Vincentas Navickas iškėlė sąlygą – tapti komunistu. Z.Mačernis pasakė: ne.
Žinojo, kas tie komunistai
„Aš nuo mažens žinojau, kas tie komunistai. Gerai prisimenu laiką, kai sovietai okupavo Lietuvą ir iš mūsų šeimos viską atėmė, tėvus išvarė iš namų, likom kaip stovim, dėl to kurį laiką negalėjau mokytis“, – pasakoja vyras.
Mačerniai tada gyveno Telšių rajone, Rotinėnų kaime, buvo paprasti, pasiturintys valstiečiai, turėjo 20 hektarų dirbamos žemės.
Z.Mačernio tėvas buvo įžvalgus, kai tik rusai užėjo, suprato, kad jo vaikams pravartu tos kalbos mokytis, nupirko knygyne užsigulėjusius du rusų gramatikos vadovėlius. Z.Mačernis juos nesunkiai įveikė. Kai būdamas trečiame kurse nuvažiavo atlikti praktikos į Plungės verpyklą, kuriai vadovavo rusas, mokantį rusų kalbą vyriuką iš karto įdarbino laboratorijos viršininku.
„Ten buvo privežta vokiškų matavimo įrengimų, tik niekas nemokėjo jais naudotis, o dar ir rusų kalbos nemokėjo. Mane tuoj išsiuntė į Maskvą pasimokyti naudotis linų pluošto tyrimui skirtu aparatu“, – prisimena jis.
Rodėsi, viskas neblogai klojasi, bet kartą Z.Mačernis grįžo iš Plungės namo, o ten durys atlapos, sodyboj – nei žmogaus, nei gyvulio.
„Viduj nei stalo, nei lėkštės, išnešta visut viskas. Atėmė žemę, mišką, gyvulius, maistą, ūkio ir buities rakandus. Esą visa reikalinga kolūkio kūrimui. Tėvai liko pliki kaip stovi, laikinai prisiglaudė pas gimines, paskui jiems buvo leista grįžti į tuščius namus. Bet man reikalai su mokslais buvo baigti, nebeturėjom iš ko“, – pasakoja Z.Mačernis.
Slėptuvė po grindimis
Nuo nuskurdintos šeimos okupantai neatstojo, studentui buvo duoti du keliai: eiti į sovietų armiją arba imt parkerį ir iš karto rašyti pareiškimą stot į komjaunimą.
„Išsikasiau duobę po grindimis ir pasislėpiau, nenorėjau kariauti nei už Staliną, nei už Hitlerį“, – pasakoja Z.Mačernis.
Karas baigėsi 1945-ųjų gegužės 9 dieną, o birželio 24-ąją paskelbė amnestiją, vengusieji kariauti sovietų armijos gretose galėjo eiti registruotis, tada jaunuolis ir paliko slėptuvę.
Kai po 7 metų jis su sutuoktine įsidarbino cukraus fabrike – gavo žinybinį dviejų kambarių butą. Iki šiol jame ir tebegyvena. Penkerius metus tuo butu teko dalintis su buvusiu miesto partkomo vadovu Bronium Kačkumi. Anuo laiku jis cukraus fabrike dirbo pamainos viršininku, paskui tapo direktoriumi.
„Jam šalia mūsų labai patiko, valgyti visad paruošta, o mums jis irgi netrukdė“, – kaimynyste nesiskundė Mačerniai.
Z.Mačernis prisimena, kad anuo metu visi čia gyvenę fabriko darbuotojai, nuo eilinio iki direktoriaus, laikė karves ir kiaules, turėjo daržus. Buvo susidaręs 30-ies karvių būrys, kolektyviai samdė piemenį bandai ganyti.
Galėjai girtaut kiek telpa
„Ekrane“ Z.Mačernis oficialiu skyriaus vadovu netapo, tačiau realiai juo vis dėlto buvo, nes daugelį dalykų išmanė geriau už kitus.
„Mano viršininkas tebuvo baigęs 4 skyrius. Išsilavinimo menko, bet gerai gaudė sukčius“, – sako pašnekovas.
Paskui bemokslį vadovą atleido, į jo vietą atsiuntė veikėją iš Skuodo partijos komiteto. Tas buvo alkoholikas, kolegų nuolat prašė įpilti šimtgramį. „Ekrane“ buvo lengva nusigerti, tais laikais alkoholiku tapo ne vienas. Iš keturių direktoriaus pavaduotojų priklausomi nuo svaigalų buvo du, vienas jų nuo alkoholizmo ir mirė. Z.Mačernis ne kartą jam liepė gydytis, bet tas atrėždavo, kad yra sveikas.
„Su spiritu plovėm optikos detales, kad būtų idealiai švarios. Jei norėjai, galėjai gerti jo sočiai. Tą medžio spiritą vežė iš Sibiro. Oficialiai nuplovus detales spiritą reikėdavo grąžinti, tad skiesdavo vandeniu. Gėrė ir viršininkai, ir darbininkai“, – prisiminė panevėžietis.
Skaičiavo darbo jėgą karo metui
„Ekranas“ – viena didžiausių netgi Europoje spalvotų kineskopų gamykla iš tiesų buvo karinis objektas. Jis priklausė ne Sovietų Sąjungos ekonomikos, o gynybos ministerijai.
Anot Z.Mačernio, kineskopų gamyba buvo tik priedanga, pagrindinė funkcija – karinė gamyba. Statant gamyklą tokia paskirtis jai ir buvo numatyta: reikalui esant, visas milžiniškas kompleksas akimirksniu būtų perorganizuotas.
Kasmet būdavo perskaičiuojami žmonių ir gamybinių pajėgumų resursai tam atvejui, jei reikėtų nutraukti kineskopų liejimą ir konvejerius pritaikyti karybos tikslams.
„Kaži, ar jau galiu apie tai pasakoti? Sovietų Sąjunga žlugo, „Ekrano“ nebėra, bet tebėra tie, kas tą gamyklą projektavo“, – dėl savo saugumo akimirką suabejoja Z.Mačernis.
Gamino ypatingą optiką
Apie tai, kad „Ekranas“ turi slaptą karinę paskirtį ir tą funkciją atlieka, Z.Mačernis sužinojo antraisiais darbo metais, kai gavo pasirašyti dokumentus, kad saugos paslaptį.
„Gavau raštą, kad jei prasidėtų karas, aš privalau paskaičiuoti gamybai darbo jėgą. Nuo to momento prasidėjo komandiruotės po panašias užslaptintas Sovietų Sąjungos gamyklas – ten vyko visokie mokymai ir kursai“, – sako pašnekovas.
Ekranas“ turėjo vieną užslaptintą, su karine pramone susijusį barą. Tai buvo cechas Nr.8, jis gamino detales povandeninių laivų periskopams, optiką lėktuvams. Ten žmonės nuolat buvo mokomi vis kitų operacijų, kad esant reikalui galėtų gamybą išplėsti masiškai. Tos pačios rūšies detalę gamino 2–3 metus, paskui keitė į kitą. Cechas turėjo geriausią gamykloje laboratoriją.
Darbuotojams atrodė, kad gamina optiką laivams, o kad karo metu tas cechas virstų visos gamyklos širdimi, žinojo mažas būrelis žmonių.
„Atskiram pastate buvo du slapti dokumentų skyriai, turėjom teisę įeiti tik su specialiais leidimais, išsinešti iš ten negalėjai jokio popierėlio, su dokumentacija dirbai tik vietoje. Suskaičiuoji, kas reikalinga, ir išeini. Karo metu vietoj 7 tūkstančių darbuotojų būtų likę 4,5 tūkstančio. Nuolat parengtyje buvo architektai ir statybininkai, kurie karo metu turėjo perprojektuoti ir skubiai perstatyti gamybines patalpas. Bet aš gamybos dokumentų neskaičiau, nežinau, ką būtų gaminę karo metu“, – tą temą ir pabaigia pats pašnekovas.
