Vieno žymiausių klasikinės vokiečių filosofijos atstovų Immanuelio Kanto (1724–1804) tėvas, dėdės, seneliai gyveno Klaipėdoje, čia turėjo paveldimo nekilnojamojo turto. Įmanoma ne tik apytikriai, bet ir gana tiksliai nurodyti vietas, susijusias su Kantų gimine.
Kultūros veikėjų, istorikų pastangomis nustatyta, kur buvo Kantų šeimos namas. (1) Atminimas apie Immanuelio Kanto giminės ryšius su Klaipėda puoselėjamas uostamiestyje nuo XIX a. pabaigos. Viena iš naujų gatvių 1926 m. pavadinta Kanto vardu. 1937 m. spalio 24 d. jis suteiktas ir moderniai pagrindinei mokyklai, pastatytai prie tos gatvės. (2)
Deja, drastiški gyventojų, valdžios, gyvensenos, tapatybės, vertybių pokyčiai pokariu nutraukė vietinę istorinės ir kultūrinės atminties tradiciją. Gal todėl ir nepriklausomybės laikais Kanto šeimos namų vietos memorialinė vertė nerūpi nei atsakingoms institucijoms (Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui, Klaipėdos miesto savivaldybei, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui), nei teritoriją tiriantiems archeologams (UAB „Statybų archeologija“), nei savininkams (UAB „Žalios medžiagos“). (3)
Tapo norma nepaisyti ir kultūros ministro įsakymo (2005 m. birželio 22 d. IV–259) nuostatų, reikalaujančių į paveldo objektus / kompleksus žvelgti plačiau, be archeologinių atlikti istorinius ir kitus tyrimus, būtinus vertybėms atskleisti.
Atsižvelgdamas į elementarios informacijos trūkumą viešojoje erdvėje, pateikiu XIX–XX a. istoriografijos duomenų apie Kantų šeimą Klaipėdoje apibendrinimą su nuoroda ir į polemiką, ar šios giminės kilmė škotiška, ar baltiška. (4) Kartu tai pretekstas apmąstyti su filosofo artimaisiais susijusių Klaipėdos vietų apjungimo ir įprasminimo galimybes. Tikimės, teritorijos valdytojas ir atsakingos institucijos geranoriškai prisidės, kad būtų atskleista ir įprasminta Kanto šeimos namų vietos memorialinė vertė.
Immanuelis Kantas gyveno ir kūrė Karaliaučiuje. 1772–1796 m. universitete skaitydamas paskaitas, filosofas pabrėždavo, kad jam šis miestas – išorinio pasaulio pažinimo šerdis: „Didelį miestą, valstybės centrą, kuriame telkiasi valstybės įstaigos, kuriame yra universitetas, kurio padėtis patogi jūrų prekybai, kuris, be to, išsidėstęs prie upės, todėl yra palankios sąlygos bendrauti su atvykėliais tiek iš šalies vidaus, tiek iš gretimų šalių, kurių kalbos ir papročiai įvairūs, – tokį miestą kaip Karaliaučius prie Priegliaus galima laikyti tinkama vieta išplėsti žinias tiek apie žmones, tiek apie pasaulį, šių žinių čia galima įgyti ir nekeliaujant.“ (5) Savo gimimo vieta Kantas nurodė Tilžę.
Kairiajame Nemuno krante įsikūręs miestas sparčiai augo ir savo įtaka varžėsi su Klaipėda. Sėkmę laidavo vidaus vandenų ir sausumos kelių kryžkelė. (6) Dar viena svarbi aplinkybė ta, kad Klaipėdos miesto ir Nemuno upės pavadinimas vokiškai yra toks pats – Memel.
Vaikai, girdėdami šeimos galvos pasakojimus apie Nemuną, Tilžę, Klaipėdą, laikui bėgant galėjo juos ir supainioti. Lundo (Švedija) vyskupui Lindblomui 1797 m. spalio 13 d. filosofas rašė: „Mano senelis, gyvenęs prūsiškame-lietuviškame Tilžės mieste, kilęs iš Škotijos. Vienas iš daugelio tų, kurie ankstesnio šimtmečio gale ir šio pradžioje nežinia dėl kokių priežasčių emigravo iš Škotijos didelėmis grupėmis – nemaža dalis į Švediją, o kiti apsigyveno Prūsijoje. Itin daug išplito per Klaipėdą (Memel), tą įrodo ten tebegyvuojančios Simpsonų, Macleanų, Douglasų, Hamiltonų šeimos ir daugelis kitų, įskaitant mano senelį, mirusį Tilžėje. Tai jau praeityje buvo gerai žinoma.“ (7)
Filosofo teiginiais apie jo šeimos kilmę pradėta abejoti XIX a., kai 1823 m. buvo paskelbti Immanuelio Kanto motinos vesti namų užrašai. Abejones sustiprino kalbininko, Klaipėdos ev. liuteronų laukininkų Jokūbo bažnyčios kunigo Carlo Rudolpho Jacoby’o 1881 m. paskelbti ev. liuteronų Klaipėdos miestiečių Jono bažnyčios knygų išrašai apie Immanuelio Kanto senelio santuokas, tėvo, dėdžių gimimą, krikštą ir mirtį.
Tais pačiais metais ev. liuteronų Karaliaučiaus katedros kunigas Christianas Gottliebas Burschas paskelbė bažnyčios knygų išrašus apie filosofo motiną. Vaistininkas ir istorikas Jonannesas Sembritzkis 1899–1903 m. publikavo Kantų šeimos dokumentus, saugotus Klaipėdos miesto, Klaipėdos ir Šilokarčemos apskrities, Klaipėdos ev. reformatų bažnyčios archyvuose. Paskatintas augančio miestiečių susidomėjimo, istorikas rastus šaltinius pirmiausia išspausdino Klaipėdos dienraštyje „Memeler Dampfboot“, po to tęstiniame moksliniame leidinyje „Altpreussische Monatsschrift neue Folge“.
Vokietijos istorikai Hansas ir Gertruda Mortensenai 1953 m. pateikė naują šių šaltinių interpretaciją ir iškėlė hipotezę apie baltišką Kantų giminės kilmę. (8)
Tiesioginiai šios giminės ryšiai su Klaipėda atsekami nuo XVII a. vidurio. Įvairiais reikalais į Nemuno deltą atvykstantys Klaipėdos miestiečiai ir pareigūnai, tikėtina, galėjo susidurti su filosofo proseneliu Richardu Kantu (gimė apie 1575–1610 m., mirė apie 1665–1670 m.) ir prosenele Dorothea Lieder arba Liedert (gimė apie 1615 m., mirė 1665 m.9).
Paties Richardo Kanto šeimos interesai (pavyzdžiui, privilegijų patvirtinimas, mokesčių perdavimas ar pan.) irgi turėjo ne kartą vesti į valsčiaus centrą – Klaipėdą. 1645–1650 m. jis nuomojo karčemą Rusnėje. Tėvo versle sukosi ir dukra Sophie su šeima. Pirmą kartą ji ištekėjo už karčemos laikytojo škoto Baltzerio Notto, antrą kartą – už kito karčemos laikytojo škotų kilmės Johanno Karro arba Kerro (gimė apie 1635 m., mirė 1710 m. lapkritį nuo maro Verdainėje). (10)
Klaipėdos valsčiaus Namų knygoje 1671 m. liepos 10 d. buvo užrašyta, kad Sophie su vyru turi skirti išmoką broliui Hansui, t. y. Immanuelio seneliui. Iš svetur parvykusį sūnų ja aprūpino Richardas Kantas. (11)
Galima kelti pagrįstą prielaidą, kad kelionėse įgytas balniaus amatas ir meistro kvalifikacija Hansui Kantui užvėrė galimybę paveldėti karčemos laikymo verslą. Turbūt ši kompensacija leido, kad karčemų laikymo privilegiją sklandžiai perimtų jo sesers šeima.
Detalesnė išmokos, karčemų privilegijų, testamentų, mokestinių dokumentų, kuriuose paminėti asmenų tarpusavio ryšiai, analizė padėtų geriau suprasti, kokiomis aplinkybėmis Hansas Kantas atsisakė pretenzijų į tėvo Richardo Kanto palikimą.
Sembritzkio rasti 3 dokumentai nurodo vėlesnes žemvaldiškas Richardo Kanto ambicijas. 1693 m. birželio 2 d. už 400 lenkiškų florinų balnius įsigijo Keller Kummetter dvarelį, bet 1698 m. spalio 3 d. prarado jį dėl susidariusios 288 talerių 33 šilingų skolos valsčiui ir nesumokėto 122 markių 42 šilingų trejų metų činšo. (12) Šis dvarelis buvo kairiajame Minijos krante šiauriau Priekulės.
Hansas Kantas tuokėsi bent du kartus. Iš pradžių vedė klaipėdietę Anną Reinsch (g. apie 1650 m.). (13) Pirmosios žmonos tėvas, balnų ir pakinktų meistras Hansas Reinschas turėjo namą Senamiestyje (miesto teisės galiojimu apibrėžta Klaipėdos dalis) su sklypu daržams, arimams, pievai Miestiečių laukuose. (14)
Taigi filosofo prosenelis iš motinos pusės gyveno Klaipėdoje. Dirbama žemė su naudmenomis buvo Miestiečių lauke arba Miestiečių arimuose, kurie driekėsi Dangės upės dešiniajame krante. Juos pradėta formuoti dar tada, kai Vokiečių Ordinas suteikė tokią privilegiją. (15)
1547 m. liepos 8 d. ariama žemė tarp Žirgų aptvaro, Galvijų pievos iki Dangės upės buvo išdalyta miestiečiams, sklypai susieti su Senamiesčio namų valdomis. Tarnybinė arimų dalis priklausė dvasininkams, burmistrui, miesto tarybos nariams.
1643 m. buvo atlikta Miestiečių laukų revizija.16 Jos vykdytos ir 1644, 1680, 1684 m. Greta Miestiečių lauko 1646 m. rugsėjo 1 d. sudarytas papildomas Naujasis laukas.(17) Todėl 1648–1653 m. Klaipėdos valsčiaus brėžinyje pažymėta didžiulė teritorija – rytuose ją apribojo Dangės vingis, o vakaruose jos pakraštys bėgo maždaug dabartinėmis Karoso, Vytauto, Mažosios Smilties su jos tęsiniu, kuris virto kiemu, Šaulių, Kretingos gatvėmis.
Šiaurėje riba atsirėmė į Aulaukio (Adl. Charlottenhof) dvaro ir Bajoriškosios Piddos (Ad. Pidden) pakraštį.(18) Šiandien tai priartėtų prie Girininkijos, Kretingos, Inkaro Pirmosios gatvių sankryžos ir suktų tiesiai iki Dangės upės.
Pietuose Miestiečių laukas apėmė buvusio Žirgų aptvaro ir Luizės dvaro aplinką.19 Dabar tai Dangės upės kilpoje urbanizuota teritorija abipus Liepų gatvės, piečiau Donelaičio aikštės. Mainais už plotus, kuriuos Prūsijos vyriausybė XIX a. 6–7 deš. suteikė miesto plėtrai, Miestiečių lauko atsisakyta. Jame buvo net 5 dvarai, todėl tiksli konkretaus arimų sklypo lokalizacija reikalautų specialaus tyrimo.
Namą nr. 215 su jam priklausančiu arimų sklypu nr. 242 iš uošvio kaip kraitį gavo kitas balnų ir pakinktų meistras – Hansas Kantas („Hans Reinsch nach dem Meister Hans Kantt“). Nors balnių gildija Klaipėdoje įkurta vėliau – 1743 m. liepos 23 d., tačiau būsimą uošvį ir žentą dar iki giminystės galėjo sieti verslo interesai.
Meistro kvalifikaciją suteikiantys cechai arčiausia buvo Tilžėje ir Karaliaučiuje. Tai leistų kitaip interpretuoti filosofo Immanuelio Kanto užuominą, kad jo senelis Hansas gyveno Tilžėje. Kita vertus, mokinio kategoriją įgijęs ir pameistriu tapęs amatininkas privalėdavo keliauti iš vietos į vietą, iš vieno meistro pas kitą, kol surinks reikiamą patvirtintų rekomendacinių laiškų kiekį. Tik po to leidžiama laikyti kvalifikacijos egzaminą ir parodyti savo meistriškumą cechui.
Klaipėdos istorikas Sembritzkis, ieškodamas duomenų apie Kantų šeimą, patikrino Laukų knygą, saugotą Klaipėdos miesto archyve. Joje buvo registruojami arimai, pievos, daržai, miestiečių turėti užmiestyje. Ji panaši į vėlesnes kadastrų knygas, nes dauguma žemės sklypų buvo konkrečių miesto posesijų priklausiniai.
Palyginęs Laukų knygos ir vėlesnės Kadastrų knygos informaciją, Sembritzkis 1900 m. nustatė, kad namo, kurį Hansas Kantas gavo kaip žmonos kraitį, kadastro nr. 4, o adresas – Tomo gatvė 3–5. (20) Dabar tai neužstatytas ištęsto stačiakampio formos sklypas su elektros transformatorine pietvakariniame Mėsininkų ir Tomo gatvių sankryžos kampe.
XVII a. pietinė valdos riba rėmėsi į upės atšakos, tekėjusios Senamiesčio pakraštyje, bet nusekusios ir išnykusios, krantą. Vietoj tilto, nutiesto per ją, vėliau atsirado sampyla, pratęsianti gatvę. Šiaurėje namo valda buvo arti pagrindinės Turgaus gatvės, o vakaruose – netoli tilto, jungusio su citadelės aplinka.
Pakraštys su upės krantais sudarė sąlygas be vargo utilizuoti gamybos atliekas, netrikdant kaimynų nei kvapais, nei garsais. Dėl gero susisiekimo ir judrumo valda buvo patogi keliauninkams. Žirgais jodinėjo, arkliais važinėjo dauguma miestiečių ir atvykėlių, todėl balniaus paslauga turėjo būti paklausi.
Miestams augant, arklių pakinktų, jodinėjimo įrangos, kitų odos dirbinių gamyba kėlėsi iš centro į priemiesčius. XVIII a. galutinai užpylus upės atšaką ir sujungus Senamiestį su Frydricho miestu, buvęs pakraštys tapo centro dalimi, o „nešvarūs“ amatai užleido vietą kitiems verslams. Tačiau iki pat XX a. pradžios odiniai balnai, pakinktai buvo neatsiejama miestų kasdienybės dalis. Kęstutis Demereckas nustatė, kad pakinktų meistras Karlas Tiede šio sklypo name gyveno dar ir 1866 m. (21)
Kai 1698 m. mirė pirmoji žmona, Hansas našlavo neilgai, tais pačiais metais vėl susituokė. Rugpjūčio 10 d. prašyme 14 dienų atidėti mokėjimą už savo dvarelio skolas „nuolankiausias tarnas Hansas Kandtas“ valsčiaus hauptamtmonui grafui von Doenhofui rašė: „Dėl savo vedybų esu tarp dviejų būtinybių, kadangi viskas sutarta ir numatyta kuo greičiau kelti vestuves.“ (22)
Ką reiškė toks nekantrumas? Netikėtai sutiktą naują meilę, norą pridengti akivaizdžias santykių su kita moterimi pasekmes, galimybę išbristi iš skolų ar tiesiog reikėjo namų šeimininkės? Turimi šaltiniai aplinkybių neatskleidžia. Hanso išrinktąja tapo majoro Manteufelio būrio muškietininko Lorenzo Caminskio našlė Des Lorenz-Caminski. (23)
Ši santuoka buvo vaisinga. 1702 m. rugpjūčio 30 d. pakrikštytas balniaus sūnus Cristianas (kitur vadinamas Wilhelmu Cristianu Kantu). Jo krikštatėviai – bendravardis ponas Christianas Gorraiskis, ponas Friedrichas Grube, ponas Matthiasas Randau, ponas Jacobas Dabesas, ponia Stoppelbergin, ponia Simpson, ponia Bedsuin. Deja, 1705 m. berniukas mirė. (24) Filosofo senelis Hanas turėjo dar vieną namą ar namo posesiją Frydricho mieste (Friedrichstadt). 1692 m. rugpjūčio 19 / 29 d. vadinamajai Pilies jursdikai arba Odų gatvelės priemiesčiui suteiktas dalinis savarankiškumas, o gyventojams – miestiečių teisės.
Nuo Senamiesčio, turėjusio visišką savivaldą, šį iš dalies priklausomą miestą skyrė Dangės upės atšaka, pamažu virstanti grioviu. Kairysis jos krantas dabar tapęs Didžiojo Vandens gatve. (25) 1698 m. spalio 3 d. valstietis Andrietis Wilkas už 100 talerių nupirko nusavintą prasiskolinusio Hanso Kanto dvarelį. Liko tik valsčiaus duota „1 statinė grūdų Kanto vaikams prasimaitinti“. (26)
Čia derėtų priminti kitus šaltinius, svarbius Kantų giminės praeičiai atsekti, – tai Klaipėdos miestiečių knygos, kurias Jono bažnyčia reguliariai vedė nuo 1673 m. Kalbininkas, Klaipėdos ev. liuteronų laukininkų Jokūbo bažnyčios kunigas Carlas Rudolphas Jacoby’s 1881 m. padarė ir paskelbė jų išrašą.
Bažnyčios knygose nurodyta, kad 1678 m. spalio 10 d. gimė Hanso Kanto sūnus Adamus. (27) Galbūt šis biblinis vardas nurodo berniuko pirmagimystę? Genealogai nustatė spėjamus jo mirties metus – apie 1708 m. (28) Tolesni įrašų Jono bažnyčios knygose tyrimai leistų tokią prielaidą pagrįsti ar atmesti. Jei duomenų apie mirtį 1709–1710 m. nėra, tai irgi būtų iškalbinga.
Yra žinoma, kad maro epidemijai įsisiautėjus, bažnytinė apskaita kelerius metus buvo vedama fragmentiškai. Krikštų knygoje nurodomi kito balniaus sūnaus, gimusio 1683 m. sausio 3 d., septyni krikštatėviai, tarp jų ir kareivis Ernstas Krajonskis. Buvo krikštijamas Johannas Georgas – būsimasis žymiojo filosofo tėvas. (29)
1685 m. vasario 2 d. pakrikštytas dar vienas kūdikis – Friedrichas, – vos pradėjęs savo žemišką kelionę, 1685 m. liepos 12 d. mirė. (30) Šie duomenys patvirtina konfesinę Hanso Kanto priklausomybę – evangelikas liuteronas, vokiečių ir miestiečių parapijinės bendruomenės narys. Krikšto tėvas – kareivis, trečiojo sūnaus vardas, trečioji žmona nurodo Hanso Kanto ryšius su Frydricho miestu.
1693 m. birželio 2 d. miestiečio ir pirklio Marjatho sandėryje su Hansu Kantu šis vadinamas Frydricho miestiečiu ir balniumi. (31) Klaipėdos valdybos 1730 m. nutartis siūlo tuščią Kanto valdą (wuste Stelle des Cant) panaudoti Frydricho turgaus (Friedrichsmarkt) išplėtimui, o tai leidžia apytikriai lokalizuoti minėtą posesiją. (32) Nepraradęs savo funkcijos iki šiol, dabar jis vadinamas Senuoju turgumi. Hanso Kanto namų valdos reikėtų ieškoti pietvakariniame arba šiaurės vakariniame aikštės pakraštyje.
Sembritzkis nurodo, kur palaidotas Immanuelio Kanto senelis. Cituoja bažnyčios knygų 1715 m. gegužės 22 d. įrašą, kad skambant varpams, giedant mokyklos chorui, balnius ir pakinktų meistras Hansas Kantas buvo palaidotas prieš bažnyčios duris ar po jomis („Martius d. 22st. Mstr. Kandt der Reimer mit allen Glocken, d. ganzen Schuel u. e. Lied vor der Thur begraben“). (33) Tai galėjo būti bažnyčios viduje arba šventoriuje į vakarus nuo bokšto.
Nauja Klaipėdos miestiečių Jono bažnyčia, pastatyta Turgaus gatvėje, buvo palaiminta 1706 m. sausio 18 d., jos bokštas iškeltas 1710 m. (34) Pagrindinės durys buvo trys – bokšto šiaurinėje ir pietinėje sienose, tamburo, prišlieto prie navos, šiaurinės sienos išorėje.
1854 m. bažnyčia nukentėjo per Didįjį gaisrą. (35) Bažnyčios vaizdų, kuriuos dailės mokytojas Ernstas Gustavas Julius Waldhaueris nupiešė iki nelaimės (1852) ir po rekonstrukcijos (1862), atstatymo planų ir brėžinių, rastų išeivio Lino Skvirblio, analizė atskleidė, kad šventovė buvo paaukštinta, pristatyti keli nedideli priestatai, integruotos išlikusios sienos. Navos ir bokšto planas nepasikeitė.
1947–1949 m. bažnyčia buvo nugriauta. Atlikus archeologinę žvalgybą, tikrinant georadaru, įsitikinta, kad po žeme likę pamatai, gal tebėra ir minėti kapai. Meistro Hanso Kanto šeima galėjo sau leisti prabangesnes laidotuves, pasirinkti prestižiškesnę kapo vietą.
Maxas Budingeris iš Vienos 1881 m. paskelbė Karaliaučiaus katedros knygos duomenis apie filosofo motiną Anną Reginą Reuter. Mergaitės krikšto 1697 m. kovo 16 d. įrašus patikrinęs šios bažnyčios kunigas Christianas Gottliebas Burschas nurodė, kad krikštijamosios tėvas – meistras balnius Casparas Reuteris, motina – Regina. Tikėtina, kad vienas iš krikšto vardų suteiktas pagerbiant ją.
Apeigose dalyvavo 11 garbingų liudytojų ir 5 krikšto tėvai – meistras Jacobas Grossas, ponas Goldmannas, ponia Kannengisserin, ponia Waldsgottia, panelė Kirchdorffin.36 Filosofo senelis Casparas Reuteris pasaulį išvydo Bavarijos mieste Niurnberge, balniaus Friedricho Reuterio ir Annos Marios Nothelfer šeimoje.
1670 m. balandžio 27 d. jis pakrikštytas St. Sebaldo bažnyčioje. Kada balnius Casparas Reuteris persikėlė į Karaliaučių, neaišku. Istoriografijoje nurodomos skirtingos jo santuokos vietos – Karaliaučius ir Niurnbergas, tačiau nustatyta žmonos Reginos mergautinė pavardė Felgenhauer (kartais rašoma Falkenhauer) ir kilmė.
Jos tėvas buvo Karaliaučiaus balnų ir pakinktų meistras Michaelis Felgenhaueris (gimė apie 1645 m., mirė 1691 m. gegužės 27 d.), o motina – Anna Mielcke (gimė 1652 m. rugpjūčio 31 d. tėvo išsinuomotoje Ancker karčemoje netoli Karaliaučiaus). Anna Mielcke-Felgenhauer po neilgo našlavimo 1692 m. gegužės 17 d. ištekėjo už meistro balniaus Nicolauso Cramerio, o mirus ir šiam, 1695 m. lapkričio 14 d. susituokė su meistru balniumi Jacobu Gause. Ponia Anna Mielcke-Felgenhauer-Cramer-Gause, trečiąjį vyrą pergyvenusi 7 metais, mirė 1720 m. rugsėjo 7 d. Karaliaučiuje.
Tikėtina, kad Casparas Reuteris perėmė velionio uošvio verslą. Miestiečiai juo pasitikėjo ir gerbė. 1700 m. vasario 17 d. Casparas Reuteris tapo Knypavos (Karaliaučiaus) mažųjų miestiečių teismo nariu. Jis mirė Karaliaučiuje 1729 m. kovo 1 d. (37) Peršasi išvada, kad balnų ir pakinktų gamybos versle vienu metu sukosi filosofo Kanto 3 proseneliai, 2 seneliai ir tėvas.
1823 m. buvo rasti Immanuelio motinos namų užrašai, kuriuose nurodoma, kad 1715 m. lapkričio 13 d. Knypavos (Karaliaučius) katedroje su „mylimu vyru“ Johannu Georgu Kantu ją sutuokė ponas Michaelis Lilienthalis. (38) Taigi įsimylėjėliai surado vienas kitą jau Karaliaučiuje. Jai tuo metu suėjo 18, jam – 32 metai.
Johannas Georgas Kantas tęsė prosenelio, senelio, tėvo ir uošvio verslą. Pora susilaukė devynių vaikų. Vienas iš jų tapo žymiuoju filosofu. Anna Regina Kant rašė: „1774 m. balandžio 22 d., sekmadienį ryte, 5 valandą, mano sūnus Emanuelis gimė šiam pasauliui ir 23 dieną šventuoju krikštu apsaugotas šių krikštatėvių pastangomis: miestiečio ir Karaliaučiaus priemiesčio metalo liejiko pono Tobiaso Krause’s jaunesniojo, Sakheimo teismo tarnautojo Henningo Gause’s, Karaliaučiaus Senamiesčio pirklio pono Reinicke’s, Klaipėdos miestiečio ir varkalio pono Johanno Abrahamo Schmidto, jaunosios Dorotheos, gimusios Durren, ponios Barbaros Wolffin. Dievas tepriima jį savo malonės sandoron iki palaimintos pabaigos Jėzaus Kristaus valia. Amen.“ (39)
Knypavos bažnyčios knygoje nurodyta mažiau krikštatėvių: ponas Ernstas Reinicke, ponas Heinrichas Gausse, meistras Tobiasas Krause, panelė Dorothea Dorrin, ponia Barbara Wolffin. (40) Yra žinoma, kad ev. liuteronų bažnyčia siekė sumažinti krikšto tėvų skaičių.
Klaipėdiškio „nutylėjimą“ galima aiškinti neatitiktimi tarp neoficialios ir formalios praktikos. Tačiau neatmestinos ir kitokios versijos. Kad jas pagrįstume, tektų ištyrinėti Klaipėdos miestiečio ir varkalio pono Johanno Abrahamo Schmidto gyvenimą, jo ryšius su Kantų šeima.
Klaipėdoje dar įmanoma atpažinti 5 konkrečias vietas, susijusias su Kantų šeima, gretinant jas su analogiškomis vietomis Klaipėdos krašte. Ar šio kultūrinės–istorinės atminties klodo reikia dabartiniams uostamiesčio ir Lietuvos valdytojams, netrukus sužinosime. O kol kas apibendrinkime: klaipėdiškiai Kanto giminaičiai buvo pažįstami tarpusavyje, lankė tą pačią senąją ev. liuteronų Jono bažnyčią. Ten buvo pakrikštytas filosofo tėvas, broliai ir senelė. Ten amžinojo poilsio atgulė anksti mirę Immanuelio Kanto tėvo broliai ir senelis iš motinos pusės...
Gaila, bet nepaisant nei teisinės apsaugos (ši vieta Klaipėdos miesto bendrajame plane pažymėta kaip senosios miesto kapinės, archeologai atidengė Jono bažnyčios pamatus, iš dalies atkasė palaidojimus), nei kultūros paveldui neabejingos visuomenės protestų, buvo duotas leidimas statyti apartamentus ant seniausios dabartinėje Lietuvoje evangelikų liuteronų bažnyčios pamatų.
Iškilusiuose „Jono namų“ apartamentuose visiškai niekas neprimena apie čia stovėjusią bažnyčią ir išlikusius palaidojimus. Beje, 1947 m. anoniminis Karaliaučiaus gyventojo laiškas centriniam laikraščiui Izvestija ir pavienių funkcionierių geranoriškumas padėjo 1947–1956 m. išsaugoti filosofo Kanto mauzoliejų, o vieninteliam išlikusiam Knypavos pastatui – Karaliaučiaus katedrai – leido sulaukti restauracijos...(41)
Immanuelio senelis Hansas palaidotas Klaipėdoje, naujosios miestiečių Jono bažnyčios prie Turgaus gatvės aplinkoje. Pati Anna Regina Kant rašė, kad sūnaus Emanuelio krikštynose dalyvavo ir artimi asmenys iš Klaipėdos. Sembritzkio pateikti Lauko knygos įrašai padeda susidaryti vaizdą, koks likimas ištiko Kantų šeimos turtą Klaipėdoje.
Arimų sklypo nr. 242 apraše nurodoma: „1725 metais ponas Waldeieris turėjo tą arimų sklypą kartu su jo senuoju [namu] iš Kanto našlės nupirkti.“ (42) O išsiaiškinę, kokie buvo Johanno Georgo Kanto santykiai su pamote Lorenz-Caminski-Kant, gal geriau suprastume, kodėl filosofo tėvas nutolo nuo tėviškės. Vėlesnė Kantų giminės materialaus paveldo Klaipėdoje istorija ir likimas lieka už mūsų tyrimo lauko. (43)
Šaltiniai ir nuorodos:
1 Johanas Zembrickas. Klaipėdos karališkojo jūrų ir prekybos miesto istorija. T. 1. Klaipėda. 2002, p. 138.
2 Dainius Elertas. Klaipėdos jūreivystės mokyklos pastatų istorijos. In Jūrininkų rengimas Lietuvoje jūreivystės istorijos retroperspektyvoje. Kolektyvinė monografija. Klaipėda: Libra Memelensis. 2008, p. 179–180.
3 Istorine amnezija serga ne visi – Nerija Putinaitė straipsnyje „(Ne)lietuvis Kantas“ (Naujasis židinys–Aidai. 2003, nr. 7–8) rašė: „Hansas Kantas Klaipėdoje turėjo du namus: senamiestyje bei „Friedrichstadte“. Sembritzkio laikais namas senamiestyje buvo išlikęs. Jo adresas buvo Thomas Strasse–4.“
4 Vladas Viliamas. Emanuelio Kanto lietuviškos kilmės klausimu. In Aidai. 1952, nr. 2 (vasaris), p. 90; Bronius Genzelis. Esė apie mąstytojus. Vilnius. 1986, p. 119–128; Janis Stradinis. Ar I. Kanto protėviai kilę iš kuršių? In Problemos. 1987, nr. 36, p. 82–85; Nerija Putinaitė. (Ne)lietuvis Kantas. In Naujasis židinys–Aidai. 2003, nr. 7–8, p. 389–396.
5 Paskaitų pagrindu parengta knyga buvo išspausdinta 1798 m. Lietuviškas jos vertimas: Imanuelis Kantas. Antropologija pragmatiniu požiūriu. Vertė Romanas Plečkaitis ir Ramutė Rybelienė. Vilnius: Margi raštai. 2010, p. 8–9.
6 Plačiau apie Tilžės miesto kūrimąsi žr. Dainius Elertas. Kaip miestelis virto miestu: karčemų plėtra Tilžėje 1514–1552 metais. In Mobility in the esatern Baltics (15 th–17 th centuries). Mobilumas Rytų Baltijos regione (XV–XVII amžiai). Acta Historica Universitatis Klaipedensis. T. 29. Klaipėda. 2014, p. 98–147.
7 Cituojama iš Helmut Eggs. Von Peterburg bis Panama. Die Genealogie der Familie Kant. In Als sogn. „Bohmenrede“ am 22. April 2015 in Kaliningrad / Koenigsberg vor den Freunden Kants aus Anlass des 291 Geburtstags des Philosophen Immanuel Kant voretregen. Berlin. 2015. S. 3.
8 Deja, pateiktų loginių argumentų kol kas neužtenka baltiškai Kantų kilmei pagrįsti, stokojama ir faktinių duomenų. Tačiau kritiška Hanso ir Gertrudos Mortensenų hipotezės analizė bei iškeltų klausimų sprendimas kuria prielaidas tolesniems tyrimams.
9 Mirties datą tikslina ir įvairius asmeninius velionės ryšius atspindi Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne istoriko Dariaus Barasos aptikti palikimo dalybų dokumentai. Dėkoju jam už pasidalijimą savo radiniu ir dalykines pastabas.
10 Karro šeima vėliau susigiminiavo su britų kilmės klaipėdiečių pirklių MacLeanų ir Simpsonų šeimomis. Taigi tolimesnių giminaičių škotų filosofui Kantui netrūko. Plačiau apie kitas Kanto giminės ir šeimos šakas žr. Helmut Eggs. Von Peterburg bis Panama. S. 1–21.
11 Johannes Sembritzki. Kant’s Vorfahren. In Altpreussische Monatsschrift neue Folge. T. 36. Koenigsberg. 1899. S. 470.
12 Johanas Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija. Klaipėda. 2011, p. 72–73.
13 Genealoginė informacija pateikta: Walter Tessmer. Immanuel Kant. In Altpreußische Geschlechterkunde Neue Folge. T.
23. Hamburg. 1975. S. 106–126; Dietrich Hans Lemmel. Genealogische Notizen zu Immanuel Kant. In Genealogie. Band. 27. Neustadt an der Aisch. 2004. S. 1–18; Manfred Kuehn. Kant a biography. Marburg. 2002. S. 26; Dietrich Hans Lemmel. Immanuel Kant– Nürnbergs großer Enkel. In Blätter für fränkische Familienkunde. Band. 27. Nürnberg. 2004. S. 256–257.
14 Johanas Zembrickis. Klaipėdos karališkojo jūrų ir prekybos miesto istorija. T. 1. Klaipėda. 2002, p. 138; Johannes Sembritzki. Noch etwas uber Kant’s Vofahren. S. 645; Johannes Sembritzki. Neue Nachrichten uber Kant’s Grossvater. In Altpreussische Monatsschrift neue Folge. T. 37. Koenigsberg. 1900. S. 140.
15 1503 m. akto tekstas paskelbtas Johan Zembrickio knygoje „Klaipėdos karališkojo jūrų ir prekybos miesto istorija“, p. 62–63.
16 Ten pat, p. 91.
17 Ten pat, p. 138.
18 Apie šiaurinę ribą žr. Dainius Elertas. Aulaukio dvaras. Adl. Charlottenhof. In Klaipėdos dvarai. Klaipėda. 2005, p. 63–64; Dainius Elertas. Bajoriškoji Pidda. Ad. Pidden. In Klaipėdos dvarai. Klaipėda. 2005, p. 66–67.
19 Johanas Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija, p. 324.
20 Johanas Zembrickis. Klaipėdos karališkojo jūrų ir prekybos miesto istorija, p. 138; Johannes Sembritzki. Kant’s Vofahren. S. 645; Johannes Sembritzki. Kant’s Grossvater. S. 140.
21 Kęstutis Demereckas. Sklypų Klaipėdos mieste, Tomo g. 2A, 2B, 6 istoriniai–urbanistiniai ir ikonografiniai tyrimai, Klaipėda. 2018, p. 31, 33.
22 Johanas Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija, p. 72–73.
23 Johannes Sembritzki. Kant’s Grossvater. S. 312.
24 Ten pat, S. 140.
25 Plačiau žr. Dainius Elertas. Odų gatvelė – Odų gatvelės priemiestis – Friedrichstadtas. In Klaipėdos visuomenės ir miesto struktūros. Acta historica universitatis Klaipedensis. T. 11. Klaipėda. 2005, p. 146–172.
26 Johanas Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija, p. 72–73.
27 Emil Arnold. Kant’s Jugend und die funf ersten Jahre seiner Privatdocentar. In Altpreussische Monatsschrift neue Folge. T. 24, Koenigsberg. 1881. S. 607; Johannes Sembritzki. Neue Nachrichten uber Kant’s Grossvater. In Altpreussische Monatsschrift neue Folge. T. 37. Koenigsberg. 1900. S. 140.
28 Pateikė Galina Olgovna Lessel žr. https://www.geni.com/people/Adamus-Kant/6000000059563480059 (žiūrėta 2018–01–05).
29 Emil Arnold. Kant’s Jugend. S. 607; Johannes Sembritzki. Kant’s Grossvater. S. 140.
30 Emil Arnold. Kant’s Jugend. S. 607.
31 Johanas Zembrickis. Klaipėdos apskrities istorija, p. 72.
32 Johannes Sembritzki. AM. T. 36. Koenigsberg. 1899. S. 471; Johannes Sembritzki. Kant’s Grossvater. S. 140.
33 Ten pat, p. 312.
34 Johanas Zembrickis. Klaipėdos karališkojo jūrų ir prekybos miesto istorija, p. 144–145.
35 Plačiau apie 1854 m. Klaipėdos gaisrą žr. Johanas Zembrickis. Klaipėda XIX amžiuje. T. 2. Klaipėda. 2004, p. 148–155.
36 Emil Arnold. Kant’s Jugend. S. 607.
37 Walter Tessmer. Immanuel Kant. In Altpreußische Geschlechterkunde Neue Folge. T. 23. Hamburg. 1975. S. 106–126; Dietrich Hans Lemmel. Genealogische Notizen zu Immanuel Kant. S. 1–18; Manfred Kuehn. Kant a biography. Marburg. 2002. S. 26; Dietrich Hans Lemmel. Immanuel Kant – Nürnbergs großer Enkel. S. 256–257.
38 Emil Arnold. Kant’s Jugend. S. 608.
39 Ten pat.
40 Ten pat, p. 610.
41 Plačiau apie tai žr. Jurij Vladimirovich Kostiaschov. Sekretnaja istorija Kaliningradskoi oblasti. Očerki 1945–1956 g. Kaliningrad: Terra Baltika. 2009, p. 42–45.
42 Johannes Sembritzki. Kant’s Grossvater. S. 141.
43 Naujų duomenų apie buvusios Kantų valdos prie senosios Dangės transformacijas pateikė Kęstutis Demereckas – žr. Sklypų Klaipėdos mieste, Tomo g. 2A, 2B, 6 istoriniai–urbanistiniai ir ikonografiniai tyrimai. Klaipėda. 2018.
