Šnipiškėse pravėręs sunkias restauratorių dirbtuvių Utenos gatvėje duris atsimuši į atnaujintus, dar laku kvepiančius Rokiškio Šv.Mato bažnyčios vartus.
Toliau – Marijampolės Šv.Arkangelo Mykolo bazilikos suolai, už jų – Sofijos Tiškevičienės (1837–1919) sarkofagas.
Kelis dešimtmečius dirbantys restauravimo specialistai jau nebesistebi, kad daug bažnyčių kryžių per karų audras buvo tapę taikiniais ir dabar tenka lopyti kulkų paliktas skyles.
Tačiau iš Kretingos koplyčios restauruoti atvežtas sarkofagas nustebino daug ko mačiusius darbuotojus: jis buvo pažeistas ne tik laiko, bet ir žiauriai cinko karstą suniokojusių vagišių.
Skyles lopo nuo vasaros
Kai archeologai Kretingos koplyčios betoniniuose postamentuose prieš metus surado didikų Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) ir jo žmonos Sofijos palaikus, džiaugsmą lydėjo kartėlis.
Grafai buvo palaidoti prašmatniuose sarkofaguose, tačiau paaiškėjo, kad slaptavietę prieš kelis dešimtmečius buvo aptikę vagys.
S.Tiškevičienės sarkofagą jie supjaustė, tad dabar skyles tenka lopyti restauratoriui 48 metų Ramūnui Starkui. Ir ne tik skyles.
Cinko skarda vietomis taip sudūlėjo, kad kai kur tenka atkurti dešimtis centimetrų.
Tai ilgas ir kruopštus darbas, kurį R.Starkus dirba nuo liepos 17-osios ir dar galo nematyti.
Be to, ir 97 procentų cinko skarda yra labai brangi, tad ją karpydamas nepaskubėsi.
„Tokių darbų bet kas daryti negali. Reikia turėti atestatus, būtina patirtis“, – aiškino bendrovės „Mažoji restauracija“ direktoriaus pavaduotojas 59 metų Vytautas Keršys, paklaustas, kodėl restauruoti į Vilnių vežama iš visų Lietuvos pakraščių.
Taip, restauratorių yra ir kituose miestuose, bet tiek daug įvairių profilių specialistų vienoje vietoje – tik sostinėje.
Spynoje – rožinio dalis
V.Keršys jau galvoja, kaip kitą savaitę Rokiškyje kels atnaujintus bažnyčios vartus.
Tai nelengvas darbas – neduokdie, jei sutvarkyti ąžuoliniai vartai, kurių viena varčia sveria per 300 kilogramų, nuvirstų.
Nukeldami vartus vyrai po vyriais rado 1940 metų 3 ir 5 kapeikas, tad manoma, kad maždaug tais metais vartai buvo nukelti, galbūt restauruoti.
Dar vieną įdomybę aptiko vartų spyną atnaujinęs Jonas Janavičius. Ją atidaręs viduje 66 metų kalvis rado dalį rožinio. Kiek jam metų, sunku pasakyti. Galbūt penkiasdešimt, gal šimtas.
V.Keršys rodė pakeistas vartų lentas. Jos – visiškai supuvusios. „Štai ten nauja detalė, ta irgi pakeista, o šita išvis nauja, nes senoji nebebuvo išlikusi“, – restauravimo specialistas vartus pažįsta kaip savo penkis pirštus.
O pusšimtis Marijampolės maldos namų suolų dar laukia restauratorių rankų. Jos jau nuvalė seną dažų sluoksnį. Bet dabar suolus teks nudažyti iš naujo. Uždažyti kiekvieną griovelį, išlinkį.
Stabdo filmo kūrėjai
Dirbtuvių antrajame aukšte kabo trys Trakų Vokės dvaro šviestuvai. Pasak V.Keršio, kai atvežė restauruoti, paaiškėjo, kad jie šleivi ir kreivi.
O dabar jie dirbtuvėse laukia, kol bus pakabinti rūmuose.
Nors jau spalio 28-ąją turėjo atlikti darbus, šviestuvų nekabina dėl to, kad Trakų Vokės dvaro rūmuose dabar filmuojamas keturių dalių filmas „Jekaterina Didžioji“ apie Rusijos imperatorienę Jekateriną II.
Filmo kūrėjai vėluoja, rūmuose tebėra dekoracijos, tad šviestuvus tenka saugoti dirbtuvėse.
„Laukiame komandos, esame pasiruošę bet kurią dieną pakabinti“, – aiškino V.Keršys.
Jo žodžiais, restauratoriams tenka sukti galvą dėl kiekvieno mažiausio kabliuko. Mat architektai paprastai nubraižo tiktai bendrą vaizdą.
„Dažniausiai būna taip: darbą reikėjo padaryti vakar, o brėžinius atvešime rytoj“, – apie užsakovų įpročius šypsodamasis kalbėjo J.Janavičius.
Meistrai taip įgudo, kad R.Starkus net savo dviratį laisvalaikiu taip pritobulino, jog važiuodamas gatvėmis traukia praeivių žvilgsnius. Ir ne tik jų.
Kartą su dviračiu grybaudamas miške jis nuėjo rauti kelių netoli augančių baravykų. Apėjo eglę, sugrįžta – dviračio nėra, kažkas sėdo ant patraukliai atrodančios dviratės transporto priemonės ir nuvažiavo. Teko R.Starkui patobulinti dar vieną dviratį.
Kalvis pasendino raktus
Paklaustas apie sunkiausią darbą V.Keršys įvardijo Vileišių rūmų Antakalnyje, kuriuose įsikūręs Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, tvorą.
Dėl didelio aukščio sunku buvo restauruoti ir Šv.Jonų bažnyčios varpinės metalines detales.
„Lipi ir kojos pradeda drebėti. Bet pagalvoji: „Niekas nepasikeis, vis tiek reikės užlipti“, – nusišypsojęs prisiminė V.Keršys.
J.Janavičiui teko restauruoti ir Rokiškio bažnyčios spyną – šis darbas irgi ne iš lengvųjų. Spynos raktai buvo seniai pamesti, tad juos teko atkurti. Patyręs kalvis ne tik pagamino raktus, bet ir pasendino metalą. Dabar raktai atrodo lyg būtų šimtamečiai.
J.Janavičius juokavo, kad atidaręs spyną joje nerado tik pelių gūžtos. Be rožinio dalies, ji buvo pilna purvo, įvairiausių šiukšlių.
Reikia gerai pagalvoti
Anot spyną restauravusio kalvio, jau senais laikais meistrai rūpinosi, kad tokiame mechanizme būtų kuo daugiau paslapčių. Šimtametė spyna pagaminta taip, kad jos ilgapirščiai su kabliuku neatidarytų.
Ir kitu, nors ir panašiu, raktu spynos neatrakinsi. Nuo to saugo viduje sumontuotos specialios plokštelės. Tad ir šiuolaikiniai vagišiai tokią spyną vargu ar įveiktų.
„Auksines rankas daug kas turi, bet restauruojant tokias spynas ir pagalvoti reikia. Man patinka pasikrapštyti“, – prisipažino kalvis.
Prieš tai jis restauravo Rokiškio bažnyčios šventoriaus vartus.
„O kiek ten buvo paslapčių, kokios įdomios jungtys! Pasirodo, anksčiau meistrai tarpus užgludindavo žalvariu.
Ir apskritai tais laikais meistrai, kaip mes dabar pasakytume, nechalturindavo“, – aiškino J.Janavičius.
