Retas iš mūsų nėra bent kartą girdėjęs Fausto vardo ar jo legendinės istorijos, o daugelis nuo mokyklos laikų esame susidūrę ir su pačiu Johanno Wolfgango von Goethe literatūros šedevru, savo ruožtu įkvėpusiu ne vieną kitų meno sričių kūrinį.
Vienas tokių – ilgus metus buvusi populiariausia ir dažniausiai statoma opera pasaulyje „Faustas“. Iki šiol ji patenka į dažniausiai atliekamų operų sąrašus ir yra išversta į 25 kalbas. Būtent su šiuo kūriniu duris pirmą kartą atvėrė Niujorko „Metropolitan Opera“ 1883 m., o iki 1975m. vien Paryžiaus operoje ji buvo atlikta 2000 kartų.
„Mums „Fausto“ pastatymas buvo didžiausias dešimtmečio veiklos iššūkis ne tik menine prasme. Kongresų rūmų scena neturi jokių techninių galimybių ir kiekviena dekoracijos dalis juda lygiai taip, kaip XIX a. teatre –žmonių rankomis“, – apie pasiryžimą įgyvendinti ambicingą projektą pasakojo spektaklio režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Nuo 1862-ųjų premjeros Paryžiuje prancūzų kompozitoriaus Charles'io Gounod penkių veiksmų opera buvo tikroji grand opéra (liet. – didžioji opera) su įsimintiniausiomis arijomis, didžiuliu orkestru, choru, baletu, įspūdinga scenografija ir bene labiausiai intriguojančia – Valpurgijos nakties – scena.
„Labai norėjau atlikti šią operą be kupiūrų ir įtraukti dešimties minučių Valpurgijos nakties baleto numerį. Kokia gi būtų grand opera be baleto? Net mano ilgametis bendražygis, jau niekuo nenustebinamas Gintaras Rinkevičius buvo gerokai sunerimęs: „Pas mus to dar nebuvo! O kaip mes juos šokančius sutalpinsime? – juokėsi režisierė. – Finale šoko ne tik dvylikos žmonių baleto trupė –choreografiniame numeryje dalyvauja ir 17 jaunų operos solistų ansamblis. Fantastiška Valpurgijos nakties orgija!“
Pastangos neliko nepastebėtos. Britų operos kritikas Andrew Melloras viename svarbiausių operos pasaulio žurnalų „Opera“ rašė: „Baletas dažnai stabdo siužetinę istorijos raidą, bet D.Ibelhauptaitė puikiai suvedė visus jo elementus į finalinę sceną: širdį veriantį Margaritos silpstančio proto ir išlikusios naivios vilties vaizdinį.
Finalinis duetas buvo persunktas įtampos ir skausmo, o choro koda – tiesiog pritrenkiama. Abu: Jekaterina Gončiarova (Margarita) ir Edgaras Montvidas (Faustas) buvo puikūs visą spektaklį, tačiau tiesiog sužavėjo šioje scenoje, atrasdami visiškai naujų jėgų ir savo vaidybos spalvų.“
„Fausto“ siužeto pagrindu operas sukūrė net keturi kompozitoriai. Tad kas nulėmė tokią sėkmę būtent Ch.Gounod kūriniui?
Dauguma sako, jog tai – kompozitoriaus atsidavimas melodingumui. Ch.Gounod įsimintinomis melodijomis apdovanojo ne tik pagrindinius personažus, bet ir mažesnes – Margaritos brolio Valentino, Zybelio – partijas, o Margaritos personažas, daugelio manymu, kompozitoriui buvęs svarbiausias ir savo tragišku virsmu, skirtingai nei kitose „Fausto“ interpretacijose, užima bene centrinę poziciją.
„Kiekvieno stipraus kompozitoriaus muzikoje atsispindi kūrinio personažai, kiekvienoje natoje gali perskaityti jų jausmus, poelgius, sąveiką. Dažnai galima aptikti didelį kūrėjo susitapatinimą su vienu ar kitu personažu. Todėl labai svarbu prieš imantis bet kokio pastatymo gerai išstudijuoti kompozitoriaus gyvenimą“, – apie darbą pasakojo D.Ibelhauptaitė.
Taigi, kas buvo tas žmogus, įveikęs didžiulės apimties literatūros kūrinį ir suteikęs jam dar vieną nemirtingumo formą – muziką? Charles'is François Gounod gimė 1818-ųjų birželio 17 d. Paryžiuje, tapytojo Louis Francois Gounod ir pianistės Victoire Lemachois šeimoje. Antrasis menininkų sūnus vos spėjo pažinti tėvą, mirusį 1823 m.
Likę augti tik su mama berniukai dažnai atsidurdavo muzikinėje aplinkoje – būdamas dešimties Charles'is jau buvo apsilankęs operose „Otelas“, „Don Žuanas“, kurios ir įkvėpė jaunuolį eiti muziko keliu.
Visas Ch.Gounod gyvenimas pažymėtas tik muzikiniais įvykiais. Net ir jo išrinktoji Anna Zimmermann buvo vieno jo profesorių Paryžiaus konservatorijoje dukra. 1839 m. jaunasis kompozitorius laimėjo išskirtinį „Prix de Rome“ (Romos prizą), anuomet suteikusį skirtingų meno sričių talentams galimybę ir finansus nuo trejų iki penkerių metų tobulintis Romoje. Tai buvo ne tik didžiulė Ch.Gounod sėkmė, bet ir savotiška giminės tradicijų tąsa giminėje – 1783 m. šiuo prizu buvo apdovanotas ir jo tėvas.
Romos laikotarpiu įsisiūbavo ir bene dešimtmetį trukęs rimtas kompozitoriaus „flirtas“ su katalikų bažnyčia. Ch.Gounod kūrė bene išskirtinai bažnytinę muziką, o laiškus pasirašydavo „Abato Gounod“ vardu ir buvo ėmęs rimtai mąstyti apie kunigo kelią.
Tačiau vyras pakeitė savo nuomonę ir 1851 m. ne tik pristatė savo pirmąją operą „Sapho“, bet 1852-aisiais jau ir kėlė vestuves su A.Zimmermann. Ir nors tokie pamąstymai yra visiška fikcija, ne vienas galėtų įsivaizduoti kitokią Ch.Gounod gyvenimo pabaigą – vienišo, muziką mišioms kuriančio pripažinto kunigo dalią, mąstant apie alternatyvias savojo gyvenimo variacijas.
Šio kūrėjo biografiją ženklina išskirtiniai profesiniai laimėjimai, plačios pažintys ir netikėčiausi kūrybiniai įkvėpimai – atrodo, tarsi jis pats lyg Faustas atsidavė profesijos aistrai.
Nors ilgą laiką komerciškai, o kartais – ir kritikos nuomone, Ch.Gounod kūriniai nesulaukė sėkmės, iki 1859 m. „Fausto“ jis sukūrė kelis iš tiesų įsimintinus ir jo vardą muzikoje įtvirtinusius darbus, kaip Šv.Cecilijos mišias (1854 m.), porą simfonijų, kurių 1-oji tapo įkvėpimu tuomet septyniolikmečiui jo studentui Georges'ui Bizet (vėliau sukursiančiam „Karmen“). Šiuo laikotarpiu kompozitorius supažindino su Johanno Sebastiano Bacho kūryba, kurią ėmė dievinti. Taip atsirado šiandien visame pasaulyje žinoma „Ave Maria“.
Tiesa, ir žymusis „Faustas“ ne iš karto tapo plačiai pripažintas. Kompozitoriui teko ne tik kelis metus luktelti, bet ir sukurti kelis papildomus intarpus, kad opera taptų tikra grand opéra. Tikru hitu ši opera tapo tik po 1862-ųjų pasirodymo, o Paryžiaus operoje buvo pristatyta (su privalomai pridėtu baletu) 1869 m.
„Fausto“ sėkmei prilygti negali jokia kita Ch.Gounod opera. Iš visų kitų jo kūrinių iki šiol geriau žinomos ir vis statomos išlieka dvi: „Romeo ir Džuljeta“ (1867 m.) ir „Mirej“ („Mireille“, 1864 m.). Vėliau kompozitoriui teko pagyventi Londone, kur jis sukūrė „Laidotuvių maršą marionetei“ (Marche funèbre d'une marionette, 1872 m.) – kompoziciją, kuri savo žinomumo ir šlovės sulaukė 1955 m., kai Alfredas Hitchcockas ją pasirinko savo serialo temine muzikai
Iki pat gyvenimo pabaigos Ch.Gounod laukė dar daug darbų ir svarbių apdovanojimų, tarp jų – ir itin garbingas Prancūzijos Garbės legiono ordinas (1888 m.). Daug laiko kompozitorius praleido ir atsigręždamas į religinę muziką. Vienas jo kūrinių 1949 m. galiausiai tapo oficialiu Vatikano himnu.
Taigi muzika Ch.Gounod gyvenime užėmė tik pirmąją poziciją, kaip ir mokslas jo įsimintiniausios operos herojaus – Fausto – gyvenime.
