Puikiai atpažįstamas televizijos laidų vedėjas, sporto komentatorius, protų mūšių organizatorius Robertas Petrauskas Lietuvos skaitytojams pristato trečiąją knygą iš knygų serijos apie Antrąjį pasaulinį karą.
2010-aisiais pasirodė pirmoji rašytojo knyga „Trečiojo reicho triumfas“, po trejų metų skaitytojams pristatyta antroji knyga „Lemtingi sprendimai“. Trečioji autoriaus knyga „Barbarosa“ skaitytojus kvies pasinerti į įvykius Rytų fronte bei Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo peripetijas.
Su R.Petrausku portalas lrytas.lt kalbėjosi apie naująją knygą „Barbarosa“, Antrąjį pasaulinį karą ir įkvepiančius rašymo procesus.
– Tai trečioji knygų serijos apie Antrąjį pasaulinį karą dalis. Kuo ji ir jos rašymo procesas skyrėsi nuo ankstesniųjų?
– Trečioji knyga iš visų trijų knygų buvo didžiausias iššūkis. Rytų frontas prasidėjo 1941 birželį, viskas, kas vyko iki tol, buvo tarsi vaikų žaidimas. Karo atkarpa, kurią aš pasakoju trečiojoje knygoje, yra sudėtinga, viskas čia yra politizuota ir negali žengti nė žingsnio, neperskaitęs daugybės istorinių šaltinių.
Pirmieji žingsniai – pirmosios dvi knygos – buvo lengvesni, kol neprasidėjo reikalai Rytų fronte, apie kuriuos sukasi visa naujoji knyga, veikėjai buvo aiškūs. Hitleris, Stalinas, Ruzveltas ir Čerčilis mano knygose yra personažai. Dėliodamas istoriją, aš siekiu dėlioti faktus objektyviai, atskleisti, kaip bendravo, kaip galvojo šalių lyderiai.
Rytų fronte aš paskendau, nes tam, kad viską paversčiau istorija, teko perskaityti daug medžiagos, kuri ne visada yra lengvai ir maloniai skaitoma.
Tai buvo pribloškianti karo atkarpa. Norėjosi į pasakojimą sujungti skirtingus lygmenis: valstybių vadovus, karo vadus, kareivius, paprastus žmonės, kurie gyveno karo sąlygomis. Stengiausi pasakoti istoriją, persikeldamas iš valstybių vadovų kabinetų į karo mūšio lauką ir į paprastų žmonių gyvenimus. Tai padeda pajausti tos epochos dvelksmą.
Kitas dalykas, kuris vargino tiek dabar, tiek dirbant su ankstesnėmis knygomis, buvo techninė dalis. Negaliu numoti ranka ir atiduoti savo teksto kitų žmonių taisymams ir korekcijoms. Tai yra mano tekstas.
Reikia redaguoti tekstą, po to reikia padaryti žemėlapius. Žmogaus, kuris skaitydamas mano tekstą pats padarytų žemėlapį, nėra. Tada prie techninio darbo turi sėdėti pats. Toks techninis darbas man nepatinka ir jis užtrunka ilgai, su šia knyga jis užtruko beveik pusę metų.
– Su kokiu didžiausiu galvosūkiu teko susidurti, rengiant knygą „Barbarosa“?
– Antrojo pasaulinio karo atveju yra daug faktų ir yra daug interpretacijų, kurios radikaliai skiriasi. Panašu, kad istorikai šio karo atveju yra susiskirstę į tam tikras politines grupes ir laikosi tam tikrų koncepcinių linijų.
Net ir vakarietiškoje istoriografijoje, kur viskas, rodosi, turėtų būti neangažuota, viskas vis tik yra angažuota. Vakariečiams vokiečiai yra įdomesni ir jie dažnai kelia klausimą, kodėl vokiečiai nelaimėjo šito karo.
Mano nuomone, istorija negali būti vakarietiška ar sovietinė, ji negali būti tarp iš anksto nubrėžtų linijų ar koncepcijų, ji turi būti objektyvi, todėl negalima iš anksto atmesti dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nepriimtini.
Žinoma, tai padaryti labai sunku ir ši knyga yra vienas iš tokių bandymų. Todėl, pavyzdžiui, visą vasarą sėdėjau prie karinės statistikos.
Pasirodė, kad toks paprastas klausimas, ar raudonoji armija buvo galinga, yra klausimas be atsakymo.
Vienas žmogus tau pasakoja, kad viskas joje blogai ir ji atsilikusi. Kitas pasakoja, kad tai buvo pati moderniausia kariuomenė pasaulyje ir tik dėl tam tikrų aplinkybių ta geriausia kariuomenė sugriuvo. Taip atsiduri tarp dviejų polių ir mėgini pats išnagrinėti tą klausimą.
– Savo knygose į gyvybingą ir dinamišką pasakojimą sujungiate istorinius faktus, statistinius duomenis. Esate minėjęs, kad vienas pagrindinių Jūsų siekių – įtraukti skaitytoją. Kas, galvojant apie savo knygų skaitytojus, Jums dar svarbu?
– Visų pirma, stengiuosi gerbti savo skaitytoją ir nenoriu jam aiškinti.
Tarkime, galima papasakoti apie Hitlerį nei karto nepasakant, ar jis geras, ar blogas. Aš aprašau, kaip jis, pavyzdžiui, bendrauja su moterimis, kokius tostus sako. Skaitytojams pateikiu paveikslą ir leidžiu jiems patiems padaryti sprendimus ir išvadas.
Jei turiu galimybę papasakoti dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio bendrame istorijos kontekste atrodo nereikšmingi, stengiuosi juos būtinai įdėti. Taip gaunasi pasakojimas, kuriame skirtingi žmonės atranda ir perskaito skirtingus dalykus. Kiekvienas skaitytojas skaitymo proceso metu susideda savo analitinį paveikslėlį, savo dėlionę.
Man norisi ginčytis su tais, kurie bruka konkretų istorijos supratimą. Man norisi jiems pasakyti, o gal ne. O gal buvo kitaip. Kartais keista, kaip žmonės nemato kai kurių dalykų, kurie yra akivaizdūs. Tuomet kyla įtarimas, kad gal yra nenorima kažko matyti.
Man norisi parodyti savo skaitytojams, kokie yra būdai skaityti statistinius skaičius. Tuomet skaitytojas gali daryti savo analitines išvadas ir aš labai tikiuosi, kad naujosios knygos atveju tos išvados bus skirtingos.
– Esate įgijęs istoriko išsilavinimą. Kodėl Jūsų interesų sritimi tapo būtent Antrasis pasaulinis karas?
– Kiekvienas turime sritį, po kurią malonu ir norisi kapstytis, man taip atsitiko su Antruoju pasauliniu. Atrodė, kad grįžti, pavyzdžiui, į viduramžius ar į kitą istorinį periodą prieš kelis šimtus metų būtų sunku ta prasme, jog būtų sudėtinga pajausti bendrą to laikotarpio dvasią, prisiliesti prie to laikotarpio tiesiogiai.
Kai aš pradėjau domėtis Antru pasauliniu karu, dar buvo gyvų liudininkų. Vieno kurso metu studijų laikais teko bendrauti su Šilutės rajone gyvenančiais žmonėmis, kurie matė ir išgyveno vokiečių ir rusų atėjimą bei išėjimą. Buvo įdomu prisiliesti prie to laikotarpio, taip įnėriau ir negalėjau išnerti.
Be to, tuo metu literatūros apie šį laikotarpį buvo mažai. Dabar ta situacija yra pasikeitusi, nes atsirado nemažai verstinės literatūros.
– O kaip domėjimasis šiuo istoriniu laikotarpiu virto pirmąja knyga?
– Netyčia užtikau keletą autorių, kuriuos skaitydamas pajutau, kad istorinė knyga gali būti parašyta taip, kad ji tave pagauna ir įtraukia. Tada tu nori skaityti istorinę knygą ne todėl, kad tu privalai kažką išmokti ar kažką būtinai perskaityti. Tas mane ir pagavo.
Pagavo tai, kad tikrą istoriją, ne grožinę ir ne išgalvotą galima paversti į pasakojimą, kurį įdomu skaityti. Tuomet pagalvojau, kad gal galima pabandyti ir pačiam tai padaryti.
Pradžioje buvo bandymas savo malonumui šį bei tą parašyti. Tada to rašymo procesą parodžiau leidyklai, o tuomet pasirodė, kad tai, kas parašyta, žmonėms patinka. Buvau paskatintas padaryti knygą, viskas taip ir prasidėjo.
Geriausias vertinimas, mano nuomone, yra skaitytojai. Ir tų skaitytojų, pasirodžius pirmajai knygai, buvo daug, tikrai daugiau nei tikėjausi. Tada tapo labai aišku, kad Lietuvoje šita niša yra neužpildyta.
– Su kokiomis emocijomis ir kokiais išgyvenimais tenka susidurti, gilinantis į vieną juodžiausių mūsų istorijos periodų?
– Karas yra labai dėkingas ta prasme, kad karo metu viskas yra labai tikra. Mes gyvename pasaulyje, kuriame viską, net ir mūsų problemas, sukuria protas.
Kare taip nėra. Karas tiesiog yra, kare yra gyvenama sąlygomis, kai tu žinai, kad gali numirti dabar pat. Kare ryškiai matomos vertybės – kokiomis sąlygomis tu gali išduoti kitą arba pakilti tarp visų savo ydų.
Tikra istorija, tikri įvykiai kartais tave taip pritrenkia, kad jeigu tai būtų sugalvota, panašėtų į ėjimą iš proto. Tie realūs įvykiai yra tokie įdomūs, kad kažin ar galėtum išgalvoti kažką įdomesnio.
Mano knygoje yra savotiškas žaidimas – kelionė į praeitį, bet šitoje kelionėje tu negali sau pasakyti, kad tai buvo tik žaidimas, nes viskas buvo iš tikrųjų, tie, kurie mirė, mirė iš tikrųjų, tuos, kuriuos sušaudė, sušaudė iš tikrųjų.
Karas yra gyvenimiška patirtis, kuri gali padėti suprasti, kas yra tiesa. Žiūrint į karo laiku gyvenusius žmones, mes žiūrime į veidrodį, kuris padeda nusimesti tai, kas nesvarbu. Tai būsena, kuri atveria tikruosius mumis, visų pirma, sau ir tada kitiems
– Kaip Jūs pats pozicionuotumėte savo knygas Lietuvos knygų rinkoje?
– Mano knygos bendrame Lietuvos knygų kontekste yra niekieno žemėje, jos niekada nepretenduos į knygų apdovanojimus, nes nepatenka nei į vieną nominacijų kategoriją.
Jos nėra grožinės, nes jų pamatas istorija, bet jos nėra laikomos ir mokslinėmis, nes man norisi jas rašyti taip, kad žmogui, neturinčiam akademinių žinių bagažo, jas būtų įmanoma ir įdomu skaityti.
Visi žodžiai yra pagrįsti akademiniais, moksliniais šaltiniais. Bet mokslinis pasaulis jas atmeta, nes parašyta ne moksline kalba, nes tai, ką gali skaityti masės, yra ne jų sistemos dalis.
Mano knygos gyvena tarpiniame pasaulyje. Džiugu, kad tas tarpinis pasaulis nėra mažas. Pagal skaitytojų skaičiaus augimą matau, kad tas tarpinis pasaulis plečiasi.
– Ar Jūsų knygų gerbėjai gali tikėtis ir ketvirtosios knygos?
– Niekada nėra garantijos, kad trečia knyga bus tokia pat gera, kaip ir pirma. Tad kol kas prašyčiau savo skaitytojų sutelkti malonumą į šitos dalies skaitymą. Galvojant apie ketvirtąją knygą, galiu pasakyti, kad jei bus laiko ir skaitančiųjų, bus ir knyga.
