Manau, kad tai ir būtų geriausias atminimas ir pagarba visiems, kuriuos palietė Antrasis pasaulinis karas“, – taip vieną savo kalbų baigė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.
Lapkričio 9 dieną 18 val. Valdovų rūmų Didžiojoje renesansinėje menėje leidykla „Tyto alba“ pristatys V.Adamkaus knygą „Esu vienas iš jūsų. Rrinktinės Prezidento kalbos“. Pristatyme dalyvaus V.Adamkus, knygos sudarytojas Arnas Ališauskas, Audrius Matonis, Marijonas Mikutavičius. Renginį ves Rimvydas Valatka.
Prezidento Valdo Adamkaus (šias pareigas Jo Ekscelencija ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais) laikysena – politiko, piliečio, valstybės vadovo, tiesiog žmogaus – iki šiol prisimenama kaip tam tikras etalonas.
Dialogo kultūra, kurią dažnai ir noriai minėjo Prezidentas, buvo akivaizdi pastanga artinti mus, Lietuvą, prie tokios tikrovės, kur kalbamasi ramiai, pagarbiai, argumentuotai, pasitikint. Kur klausomasi kito.
Tokios ir Prezidento kalbos – iškylančios iš dvidešimties metų senumo istorijos ir šiandien skaitomos iš naujo. Tai tikrai daug daugiau nei politiniai tekstai, daug daugiau nei tiesioginė reakcija į laiko iškeltas problemas ir aktualijas.
Galbūt tai – minėto dialogo tąsa. Nesibaigianti, nesenstanti. Galbūt – šūsnis eskizų: Prezidento Valdo Adamkaus portreto, Lietuvos portreto, Europos ir pasaulio portreto. O galbūt – dar vienas mėginimas atsakyti į klausimą, kurį Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui, savo dialoge nuolat kėlė ir kelia Prezidentas: kas, jeigu ne Jūs?
Pateikiame Valdo Adamkaus kalbą, 2005 gegužės 8-ąją pasakytą Vilniuje, Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjime.
* * *
Gerbiamieji,
Pasaulis mini Antrojo pasaulinio karo pabaigos šešiasdešimtąsias metines. Šiomis dienomis visur pagerbiami milijonai nužudytų ir žuvusių žmonių. Ieškoma atsakymų ir bandoma paaiškinti, kas ir kodėl įvyko Europos savimonėje, kad buvo prieita iki tokio barbariškumo. Galutinai tikriausiai atsakys tik laikas ir istorija, tačiau viena ir šiandien neginčijamai aišku.
Karinis konfliktas, fizinis susidorojimas kaip šalies vidaus ar tarpvalstybinių problemų sprendimo būdas iš esmės amoralus. Žudynės, prievarta, nesiskaitymas su žmogaus teisėmis liudija ne valstybių interesus, o moralinį nuopuolį, kuris tęsiasi daug ilgiau, nei patys konfliktai.
Deja, Lietuva irgi buvo įtraukta į žiaurią XX amžiaus vidurio mėsmalę. Lietuvos žmonės ne iš pasakojimų, o iš savo patirties žino, ką reiškia laidoti sušaudytus artimuosius, ką reiškia būti vienos ar kitos jėgos įkaitu, pabėgėliu ar tremtiniu. Lietuvos žmonės niekada nepamirš Pirčiupio, Rainių, Pravieniškių ir Ablingos, kur buvo išžudyti žmonės.
Lietuvos žmonės niekada nepamirš Aleksejevkos kaimo Rusijoje, kur paguldė galvas mūsų tautos vyrai. Lietuvos žmonės nepamirš Štuthofo, kur, baudžiant Lietuvą už neįvykdytą prievolę surinkti SS dalinius vokiečių kariuomenei, buvo išvežta mūsų inteligentija. Niekada nepamiršime Panerių, kur buvo išžudyta tūkstančiai žydų tautybės Lietuvos piliečių. Dešimtadalis tautos, skaičiavusios vos trečiąjį savo nepriklausomos valstybės, dešimtmetį, išgyveno baisų siaubą ir nesuskaičiuojamas netektis.
Praėjo daugiau nei pusė amžiaus – šešiasdešimt metų. Atrodytų, pakankamai laiko atslūgti emocijoms, pakankama distancija žvelgti iš istorinės perspektyvos, ieškoti objektyvumo. Tačiau pasaulis iki šiol neturi vienareikšmiško tų įvykių įvertinimo. Po šiai dienai kyla nesusikalbėjimo ir nesupratimo bangos, po šiai dienai iškyla skaudūs prisiminimai ir nuoskaudos, skamba priekaištai, o kartais – ir kaltinimai.
Kaip ir kiekvienas iš mūsų, neturiu galutinės tiesos monopolio. Tačiau galvodamas apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą, jaučiu tai, ką turbūt jaučia daugelis čia esančių, daugelis Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, žmonių. Įveikusi vieną blogio formą, žmonija nepasinaudojo galimybe grįžti prie tikrųjų vertybių. Procesas, galėjęs tapti bet kokio pasikėsinimo į pamatines žmogaus teises pasmerkimu, pademonstravo vien karą laimėjusios pusės jėgą.
Formali Antrojo pasaulinio karo pabaiga, pergalė prieš nacistinę Vokietiją netapo moraline pergale prieš blogį ir antihumanizmą. Aprengtas kita uniforma, jis toliau siautėjo, toliau naikino žmones ir tautas. Taip pat ir mūsų žmones, mūsų tautą.
Todėl keturiasdešimt penktųjų gegužės įvykiai Lietuvai, mūsų kaimynams, daugeliui Europos tautų ir valstybių neatnešė laisvės ir nereiškė išvadavimo. Todėl mes reiškiame nuoširdžią pagarbą antihitlerinės koalicijos veteranams, išgelbėjusiems pasaulį nuo rudojo maro. Tačiau kartu apgailestaujame, kad pergalė prieš fašizmą neatnešė mūsų tautai laisvės ir nepriklausomybės džiaugsmo. Dar gyvos pokario žaizdos, dar gyva atmintis, dar gyvos daugybės žmonių nuoskaudos, kurių šaknys – sovietinės okupacijos laikotarpyje.
Negalime užsimerkti prieš faktą, kad būtent tada, Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, daugeliui kraštų atgavus laisvę ir pradėjus kurti visavertį gyvenimą, Lietuvai prasidėjo naujas okupacijos etapas. O kartu su juo – ir rezistencija: tiek ginkluota, pareikalavusi tūkstančių žmonių gyvybių, tiek ir moralinė bei kultūrinė, į kurią, vienijama tiesos ir laisvės idealų, įsijungė didžioji tautos dalis. Būtent ši laikysena atvedė Lietuvą į tautinį atgimimą ir nepriklausomybės atkūrimą.
Žvelgiant į šiuos faktus iš laiko perspektyvos, nelieka abejonių, kad kuo pasauliui buvo Gegužės 8-oji, Lietuvai daugiau nei po pusės amžiaus tapo Kovo 11-oji. Tai – ne tik istoriniai faktai, tai – ir mūsų sąžinės balsas. Mes atvirai, be dviprasmybių visada laikėmės ir laikomės šios istorinės tiesos. Mes skelbiame ją pasauliui ir galime pasidžiaugti, kad ir galingiausių valstybių vadovai, ir eiliniai piliečiai mūsų poziciją girdi, supranta ir palaiko. Šiandien mes su savo tiesa, savo istorija ir savo sąžine nesame vienui vieni.
Yra žmonių, tuos įvykius vertinančių kitaip. Tai – jų teisė ir jų pasirinkimas, grindžiamas jų sąžine ir jų asmenine patirtimi. Bijau, kad galutinis visuotinis įvertinimas apskritai neįmanomas. Tačiau tikiu, kad įmanomas geros valios žmonių sutarimas gerbti visas aukas – visus, kurių sielą, kūną ar likimą suluošino Antrasis pasaulinis karas. Pagarbos ir atminimo nusipelno visi taikūs gyventojai, savo žemėje žuvę nuo atėjūnų rankos ir visi kovų veteranai, gynę savo tėvynę ir teisingumą. Pagarbos ir atminimo verti žydai ir romai, išgyvenę didžiausią genocidą savo tautų istorijoje.
Pagarbos ir atminimo nusipelno rusų tauta, ant kovos su nacizmu aukuro sudėjusi didžiausią žmonių auką. Pagarbos ir atminimo verti kareiviai ir karo belaisviai, kurie tiesiai iš fronto buvo nugabenti ir uždaryti į lagerius, pakeitusius iškabas, bet ne savo paskirtį. Pagarbos ir atminimo verti visi, kurie, priversti palikti tėvynę, užgeso tremtyje ir emigracijoje.
Prisimenu šias netektis ir vertinu šiuos skaudžius įvykius kaip dar istorinį įrodymą, kad politika be moralės veda į aklavietę. Kad antihumaniškos priemonės nepateisina jokių tikslų. Kad nesiskaitymas su žmogaus gyvybe, nepagarba žmogaus ar tautos laisvei pasaulio didžiuosius pasmerkia gėdai ir paniekai.
Ir todėl nuoširdžiai trokštu, kad pasaulis, visos jo tautos ir žmonės pasimokytų iš savo praeities. Kad gerbdami visus, vertus pagarbos, ir prisimindami visus, vertus atminimo, žvelgtume į ateitį. Kad gerbdami savo tautos istoriją, gerbtume šalia gyvenantį žmogų ir tautą. Kad tokių istorijos puslapių, parašytų krauju ir sielvartu, žmonija nekartotų. Manau, kad tai ir būtų geriausias atminimas ir pagarba visiems, kuriuos palietė Antrasis pasaulinis karas.
