Nepriklausomybės priešaušriu L.Pangonytė su kamera ant peties dalyvaudavo Sąjūdžio mitinguose ir kituose renginiuose.
Jeigu kas nors ryžtųsi vienu kartu peržiūrėti jos filmuotus vaizdus, neužtektų mėnesio. 76 metų režisierė, operatorė ir žurnalistė yra sukaupusi 281 vaizdo juostą. Jose – 843 valandos filmuotos medžiagos, susijusios su 1988–1990 metų įvykiais.
„Šis vaizdo archyvas yra mūsų valstybės istorija. Man svarbu, kad jo likimas kuo greičiau būtų nuspręstas.
Juk vaizdo kasetės techniškai nyksta. Jas būtina skaitmeninti, kad medžiagą išsaugotume ateinančioms kartoms“, – sakė L.Pangonytė, siekianti parduoti savo archyvą.
Ji – viena iš nedaugelio lietuvių, kurie anuomet drąsiai eidavo į vadinamuosius karštuosius taškus ir įamžino mūsų šalies istoriją. Be to, L.Pangonytė Maskvoje kalbino Borisą Jelciną ir Andrejų Sacharovą.
Sąjūdžio metraštininke vadinama kūrėja įsitikinusi, kad tai didelis lobis ir istorijos tyrinėtojams, ir eiliniams piliečiams. Dokumentiniai kadrai gali užkirsti kelią siekiams klaidingai aiškinti istoriją.
Šiuo metu Romoje gyvenanti prie Šv.Sosto akredituota žurnalistė, atvykusi į Lietuvą, mina įvairių valdininkų slenksčius ir siūlo steigti Sąjūdžio muziejų. Jame galėtų atsirasti vietos ir jos vaizdo archyvui.
Pasak L.Pangonytės, Lietuva turėtų imti pavyzdį iš Estijos ir Latvijos – šiose šalyse įkurti šiuolaikiški šių tautų atgimimo muziejai.
Kaip L.Pangonytė atsidūrė Italijoje? „Į šią šalį nuvykau 1990 metų kovo mėnesio pradžioje gavusi kvietimą dalyvauti Florencijoje rengiamame kino festivalyje „Moterys iš Rytų“, – pasakojo moteris. – Kaip tik tuo metu buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.
Festivalyje taip pat buvo rodomas filmas apie ištremtus į Sibirą lietuvius ir mano sumontuotas Sąjūdžio dienoraštis – nuo pirmo mitingo iki nepriklausomybės paskelbimo.“
Vietos žurnalistai pasiūlė lietuvei parodyti vaizdo siužetą ir per Italijos televiziją.
„Montuodama jį išgirdau, kad sovietai ieško mano vaizdo kasečių, o aš esu likviduotinų žurnalistų sąraše, – prisiminė L.Pangonytė. – Padedama ambasadoriaus Stasio Lozoraičio tapau žurnaliste prie Šventojo Sosto.“
1993 metais L.Pangonytė kaip žurnalistė su popiežiumi Jonu Pauliumi II vyko į Lietuvą, Latviją ir Estiją, rengė reportažą apie Baltijos šalių tikinčiuosius.
1996-aisiais Vilniuje buvo įkurtas Lietuvių ir italų kultūros centras, o L.Pangonytė tapo jo prezidente.
* L.Pangonytė – daugybės dokumentinių filmų autorė. Ne vieną jų sukūrė kartu su vyru Robertu Verba (1932–1994).
* „Lituanikos“ sparnai“ (1993 m.) – apie lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pasirengimą skrydžiui per Atlantą;
* „Mes iš medžio ir dainų“ (1979 m.) – apie Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių išžudytus Ablingos kaimo (Klaipėdos r.) gyventojus;
* „Gyvenu savo sapną“ (1978 m.) – apie išeivijos jaunimo iš Kanados apsilankymą Lietuvoje.
