1936 m. baigęs gimnaziją įstojo į Plungės mažesniųjų brolių kapucinų vienuolyną. Po ketverių studijų metų M. A. Dobrovolskis buvo įšventintas į vienuolius kaip brolis Stanislovas.
Vienuolyno vyresnybės rekomenduotas gabus vienuolis rengėsi studijuoti teologiją ir psichologiją Paryžiuje, tačiau 1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą studijų užsienyje teko atsisakyti. Brolis Stanislovas buvo išsiųstas mokytis į Kauno kunigų seminariją, apgyvendintas Kauno kapucinų vienuolyne Petrašiūnuose.
Pašventęs gyvenimą tarnauti žmonėms M. A. Dobrovolskis neliko abejingas Lietuvos žydų tragiškam likimui ir prisidėjo prie jų gelbėjimo. Brolis Stanislovas iš Kauno Šv. Trejybės bažnyčios kunigo Bronislovo Paukščio gaudavo suklastotus dokumentus ir juos perduodavo Broniui Gotautui – neraštingam, prie vienuolyno gyvenusiam vyrui, kuris savo gyvenimą paskyrė žydams gelbėti.
Su suklastotais dokumentais žydai galėdavo įsidarbinti netoli Petrašiūnų veikusiame durpyne. Vienuoliai per B. Gotautą taip pat perduodavo įvairią paramą Kauno gete įkalintiems žydams.
Baigus seminariją, mažesnysis brolis kapucinas Stanislovas 1944 m. kovo 25 d. buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. Gavęs paskyrimą į kapucinų vienuolyną Petrašiūnuose, jame išbuvo iki 1945 m., po to buvo perkeltas į vienuolyną Plungėje, o 1948 m. vėl grąžintas į Kauną.
Pradėjęs dirbti pastoracinį darbą Tėvas Stanislovas pagarsėjo kaip pamokslininkas ne tik aptarnaujamose parapijose, bet ir visoje Lietuvoje, per puspenktų kunigystės metų apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų.
Pamoksluose ragino žmones nepasiduoti nusivylimui ir girtuoklystei, skatino remti kovotojus už laisvę, melstis už ištremtus ir sovietų represuotus Lietuvos gyventojus ir smerkė trėmimų akcijų vykdytojus, agitavo nestoti į komunistų partiją ir komjaunimą, nešvęsti sovietinių švenčių, sudaryti santuokas ne civilinės metrikacijos skyriuose, bet bažnyčioje.
Viešas sovietų valdžios ir masinių represijų prieš Lietuvos gyventojus vykdymo smerkimas neliko be pasekmių. Dėl antisovietinių pamokslų Tėvas Stanislovas buvo įspėtas dvasinės vyresnybės – tiek kapucinų ordino viršininko, tiek Kauno arkivyskupijos valdytojo kun. Juozapo Stankevičiaus, kuris raštiškai uždraudė jam sakyti pamokslus Kauno arkivyskupijos bažnyčiose.
Antisovietinė Tėvo Stanislovo veikla neliko nepastebėta ir sovietinio saugumo: jo veiklai sekti ir dokumentuoti paskirti informatoriai fiksavo jo keliones po Lietuvą ir užrašinėjo pamokslus.
1947 m. pas Tėvą Stanislovą buvo atlikta pirma krata, paimti rašomosios mašinėlės šrifto pavyzdžiai. Dar kartą krata buvo atlikta 1948 m. rugpjūčio 10 d. ir jau kitą dieną – rugpjūčio 11 d. – Tėvas Stanislovas buvo suimtas.
Tardomas nesigynė – prisipažino, kad, būdamas nusiteikęs prieš sovietų valdžią, per pamokslus ragino tikinčiuosius kovoti su komunistų partijos ir okupacinės sovietų valdžios vykdoma nutautinimo politika, kritikavo civilinės santuokos registravimą, ragino lietuvius nesituokti su rusais, smerkė represijas, ragino tikinčiuosius nepranešinėti saugumo organams apie asmenis, kovojusius su okupantais.
1948 m. gruodžio mėn. Tėvas Stanislovas apkaltinus, kad pasinaudodamas bažnyčios bei savo kaip kulto tarnautojo ir vienuolio padėtimi, užsiėmė nuolatine ilgalaike antisovietine propaganda, buvo nuteistas 10 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageriuose.
Kratos metu paimti sąsiuviniai su pamokslais bei 1944–1948 m. rašytas dienoraštis buvo prijungti prie baudžiamosios bylos kaip daiktiniai įrodymai.
Tėvas Stanislovas kalėjo SSRS vidaus reikalų ministerijos (MVD) Intos pataisos darbų lageryje (Minlag), vėliau – Vorkutos pataisos darbų lageryje (Vorkutlag) Komijos ASSR. Paleistas anksčiau laiko – 1956 m. rugpjūčio mėn. – grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas į atokią Vertimų parapiją (Jurbarko r.).
Paskui Tėvą Stanislovą į Lietuvą atkeliavo ir Komijos lageriuose saugumo užvesta byla-formuliaras, kurią Lietuvoje toliau vedė Valstybės saugumo komiteto (KGB) prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos įgaliotinio Jurbarko rajone įstaiga.
Bylos duomenimis, dar kalėdamas Minlage Tėvas Stanislovas įstojo ir aktyviai dalyvavo antisovietinėje pogrindinėje organizacijoje „Lietuvių kovos sąjunga“, o grįžęs į Lietuvą elgėsi įtartinai: mezgė ryšius su iš įkalinimo vietų grįžusiais asmenimis, šmeižė sovietinę santvarką, todėl jo veiklai stebėti buvo priskirti trys KGB agentai.
Kadangi grįžęs iš įkalinimo Tėvas Stanislovas antisovietinės veiklos nenutraukė, buvo nuspręsta vėl jį grąžinti į įkalinimo vietą baigti atlikti bausmę. 1957 m. kovo mėn. Tėvas Stanislovas buvo vėl suimtas ir išsiųstas į Vorkutlagą.
Tačiau jau rugpjūčio mėn. vėl buvo paleistas ir grįžo į Lietuvą, tačiau ne į Vertimus, o paskirtas į dar atokesnę Juodeikių parapiją (Joniškio r.). Čia beveik dvejus metus gyveno ankštoje, nešildomoje bažnyčios zakristijoje.
Padedamas vietinio meistro Domo Soros šventoriuje pasistatė namelį, kuriame apsigyveno 1959 m., tvarkė bažnyčią, kapines. Savo įsitikinimų nepakeitė – už antisovietinio turinio rekolekcijas kunigams Religinių kultų reikalų tarybos įgaliotinis iš Tėvo Stanislovo atėmė kunigo registracijos pažymėjimą, tai yra, teisę kunigauti, atlikti rekolekcijas, buvo pareikalauta nusiskusti barzdą. 1960 m. gegužės mėn.
Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į Žemaitkiemio parapiją (Ukmergės r.), kur negalėdamas atlikti dvasininko pareigų, vertė R. M. Rilkės poeziją, savo iniciatyva tvarkė miestelio aplinką. Kartu buvo akylai stebimas: pro saugumo akis neprasprūdo Tėvo Stanislovo susirašinėjimas su užsienyje gyvenusiais asmenimis, bendravimas su „įtartinais asmenimis“.
1961 m. rugpjūčio mėn. Tėvui Stanislovui grąžinus kunigystės teisės, jis buvo paskirtas Ugonių bei Milašaičių parapijų (Raseinių r.) klebonu. Neilgai pabuvęs Milašaičiuose – jau 1962 m. birželio mėn. – buvo perkeltas į tame pačiame rajone esančias Butkiškes. Šioje parapijoje jis naujam gyvenimui prikėlė bažnyčią ir sutvarkė kapines. Visose parapijose, netgi Žemaitkiemyje, rašė pamokslus, kaip sakė, „pats sau“.
Nors gyvendamas Butkiškėse, kaip nurodyta KGB 1964 m. pažymoje, „organizuotos antisovietinės veikos nevykdė“, tačiau atsižvelgiant į jo praeitį, nuspręsta agentūrinio ištyrimo bylą pervesti į stebėjimo bylą ir, padedant agentūrai, nuolat stebėti kunigo veiklą.
Šalia pastoracinio darbo Tėvas Stanislovas daug laiko skyrė teologinės ir filosofinės literatūros studijoms, iš Maskvos, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) bibliotekų siuntėsi užsienio autorių knygų mikrofilmus, vertė tekstus į lietuvių kalbą. Vienas iš pirmųjų Lietuvoje gavo ir pradėjo platinti garsaus rusų rašytojo, disidento Aleksandro Solženicyno kūrinius, Rusijoje leistus pogrindinius savilaidos leidinius.
1966 m. kovo mėn. Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į Kėdainių rajono užkampį – apleistą Paberžės parapiją, nuo kurios iki artimiausios autobusų stotelės buvo apie keturi kilometrai. Kartu aptarnavo ir Surviliškio parapiją. Kunigaudamas atokioje parapijoje Tėvas Stanislovas nusivylimui nepasidavė ir, šalia pastoracinio darbo, dienas užpildė įvairia veikla.
Pirmiausiai ėmėsi remontuoti medinę bažnyčią, sutvarkė Paberžės kapines. Pastatė kapinių vartus, į juos įbetonuodamas senoviško stiliaus metalinius lietuviškus kryžius su saulės spindulių, mėnulio ir augalų ornamentais. Pačiose kapinėse puoselėjo senąsias medžio dievdirbystės tradicijas, statė stogastulpius ant 1863 m. sukilėlių kapų.
Austrų poeto R. M. Rilkės pavyzdžiu pradėjo rinkti senus namų apyvokos daiktus, juos restauruodavo kartu su atvykusiais nelaimių, priklausomybių ir depresijos kamuojamais svečiais. Rinko ir restauravo liturginius drabužius, maldaknyges, procesinius žibintus. Neilgai trukus atkampi Paberžė virto Lietuvos inteligentų ir intelektualų piligrimystės centru. Visada ir visiems atviri Tėvo Stanislovo namai traukė tuos, kuriuos buvo ištikusios nelaimės, slėgė rūpesčiai ar dėl įvairių priežasčių buvo atstumti visuomenės ar artimųjų.
Paberžėje Tėvas Stanislovas ir toliau tęsė tylią kovą su okupacinio režimo kultūriniais ir religiniais suvaržymais: laikė ir platino draudžiamus leidinius „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Dievas ir Tėvynė“, tarpukario Lietuvos leidinius, Boriso Pasternako, A. Solženycino kūrinius, vertė Vakarų filosofų ir teologų knygas, kurios buvo leidžiamos savilaidos būdu.
Saugumo ataskaitose konstatuojama, kad jis platino „ideologiškai žalingą „savilaidos“ ir užsienyje leidžiamą antisovietinę literatūrą“, palaikė ryšius su dideliu ratu Lietuvoje, kitose Sovietų Sąjungos respublikose bei užsienyje gyvenusių asmenų, kurie domino saugumą.
Tėvo Stanislovo organizuojami literatūriniai vakarai, senovinių namų apyvokos ir bažnytinių daiktų kolekcionavimas KGB buvo vertinami kaip mėginimas „ištirti žmones ir juos ideologiškai paveikti“. Dėl „žodinės antisovietinės agitacijos ir propagandos“ M. A. Dobrovolskiui 1972 m. balandžio mėn. KGB užvedė naują – agentūrinio stebėjimo byla „Kolekcionierius“.
Tėvui Stanislovui stebėti buvo skiriami ne tik veikiantys patikrinti agentai, bet ir iš jam artimos aplinkos verbuojami nauji. Agentų užduotis buvo išsiaiškinti ir dokumentuoti dvasininko „nusikalstamą veiklą“, nustatyti naujas pažintis, išsiaiškinti bendraminčius tarp dvasininkų ir kitų asmenų, rinkti kompromituojančius duomenis ir stengtis atitraukti „į jo įtaką pakliuvusį jaunimą ir inteligentiją“.
Surinktais faktais buvo tikimasi vėliau pasinaudoti kompromituojant Tėvą Stanislovą prieš tikinčiuosius ir kitus dvasininkus. Ypatingas dėmesys buvo skirtas nustatyti iš kur Tėvas Stanislovas gaudavo nelegalų leidinį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ir kitą antisovietinę literatūrą, kam ją duodavo skaityti, ar neprisidėjo prie antisovietinių leidinių leidybos.
Kartu buvo kruopščiai tiriami su Tėvu Stanislovu nuolat bendraujantys, jo pasitikėjimą turintys asmenys siekiant nustatyti kiek jie padėjo platinti antisovietinę literatūrą, klausomi ir analizuojami pamokslai. Tėvo Stanislovo gyvenamuose kambariuose ne vieną kartą buvo darytos kratos, konfiskuoti pamokslų konspektai, užrašai, užsienio autorių tekstų vertimai. Kaip liudija pats Tėvas Stanislovas: „Vienos kratos metu paėmė tris tūkstančius lapų mano produkcijos. (...) Daugybę prancūziškų knygų, konspektų, meditacijų, vertimų“.
KGB 1976 m. pažymoje nurodyta, kad nors Tėvo Stanislovo, saugumo dokumentuose vadinamo tiesiog „Kolekcionierius“, veiksmai „prieštaravo SSRS valstybės saugumo interesams, patraukti baudžiamojon atsakomybėn nebuvo galimybių, kadangi trūko oficialių įkalčių“.
1976 m. gruodžio 27 d. Tėvas Stanislovas buvo oficialiai įspėtas dėl „ideologiškai žalingos“ antisovietinės veiklos, tačiau jos vis tiek nenutraukė: toliau plėtė pažinčių su jaunimu ir inteligentais ratą, bendravo su Rusijos disidentais, platino antisovietinę literatūrą. Tais pačiais metais KGB nusprendė, kad Tėvo Stanislovo gyvenamose patalpose Paberžėje tikslinga įrengti slapto pasiklausymo įrangą ir klausytis pokalbių siekiant nustatyti kunigo ryšius ir jų pobūdį.
1978 m. liepos mėn. dėl „rašytinės antisovietinės agitacijos ir propagandos, maskuojamos religine dogmatika“ M. A. Dobrovolskiui ir jam aktyviai padedančiai Eugenijai Aladavičiūtei KGB užvedė grupinio operatyvinio ištyrimo bylą „Bendrininkai“ („Jedinomyšliniki“).
Įgyvendinant Tėvo Stanislovo veiklai tirti 1979 m. sudarytus agentūrinių-operatyvinių priemonių planus KGB nustatė, kad jis „nacionalizmo ir antisovietizmo pagrindu“ palaikė ryšius su pagrindiniais KGB tyrimo objektais, tikinčiaisiais ir Rusijos disidentais, buvo vienas iš „priešiškos veiklos“ idėjinių įkvėpėjų ir teoretikų, nuolat platino nelegalius antisovietinius leidinius. Siekiant apriboti Tėvo Stanislovo antisovietinę veiklą, jis saugumo buvo kviečiamas į apklausas, grasinant sukompromituoti verčiamas pasakyti iš kur gauna nelegalią antisovietinę literatūrą ir buvo lenkiamas slapta bendradarbiauti su saugumu.
Religijos reikalų tarybos įgaliotinis savo ruožtu vertė Lietuvos bažnytinę valdžią uždrausti Tėvui Stanislovui sakyti pamokslus kitose bažnyčiose. KGB džiaugėsi, kad po įgyvendintų, kaip nurodyta dokumentuose, „aštrių priemonių“, pavyko iš dalies apriboti Tėvo Stanislovo „priešišką veiklą“ ir priversti jį susitikti su operatyviniais KGB darbuotojais.
Tačiau toliau rengė veiksmų planą kaip įtikinti Tėvą Stanislovą atsisakyti antisovietinės veiklos ir tęsti susitikinėjimus su operatyviniais darbuotojais. Viena iš numatytų priemonių kategoriško atsisakymo atveju – grasinimas sukompromituoti periodinėje spaudoje.
1981 m. KGB ataskaitose nurodyta, kad M. A. Dobrovolskis „praktiškai atsisakė nuo nelegalių antisovietinių leidinių platinimo“, todėl grupinė operatyvinio ištyrimo byla „Bendrininkai“ buvo nutraukta ir užvesta agentūrinio stebėjimo byla.
Tačiau vėlesnių metų KGB dokumentuose vėl konstatuojama, kad „Kolekcionierius“ (Tėvas Stanislovas) „ideologiškai žalingos veiklos“, tai yra, nelegalios antisovietinės literatūros platinimo, visiškai neatsisakė. Dėl to šalia Tėvo Stanislovo sukiojosi bent trys saugumo agentai, kurie nuolat stebėjo ar jis neketina grįžti prie aktyvios antisovietinės veiklos, ar netelkia aplink save antisovietiškai nusiteikusių asmenų, klausėsi pamokslų bei stengėsi išsiaiškinti ar nepalaiko ryšių su saugumą dominančiais asmenimis.
Nepaisydamas saugumo persekiojimo Tėvas Stanislovas 1978 m., kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais, pasirašė pareiškimą dėl naujos Lietuvos SSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, 1983 m. – pareiškimą, reikalaujantį nutraukti kunigų Alfonso Svarinsko ir Sigito Tamkevičiaus kalinimą. Paberžėje keletą kartų viešėjo rusų rašytojas, disidentas A. Solženycinas, Rusijos ortodoksų bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis ir daugelis kitų Sovietų Sąjungos „nemylimų“ ir atidžiai stebimų visuomenės ir kultūros veikėjų, dvasininkų.
Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, kardinolas Vincentas Sladkevičius 1990 m. pavedė Tėvui Stanislovui rūpintis buvusio Dotnuvos bernardinų vienuolyno (Kėdainių r.) atstatymu. Per 12 metų Tėvas Stanislovas padarė tai, kas atrodė neįmanoma, ypač atsižvelgiant į itin sunkias besikuriančios nepriklausomos Lietuvos ekonomines sąlygas: atstatė sugriuvusį ir netinkamą gyventi vienuolyną, suremontavo šalia stovinčią bažnyčią. 2002 m. Tėvas Stanislovas tęsti ganytojiškos veiklos grįžo į mylimą Paberžę.
Tuo metu jau sunkiai sirgo, tačiau, negalvodamas apie save, pastoracinio darbo apimties nemažino. Neatsakė nei vienam pas jį atvykusiam žmogui: krikštijo, laidojo, tuokė arba tiesiog išklausydavo, leisdavo pabūti, išsikalbėti. Paberžėje, kaip ir ankstesniais metais, apsistodavo siekę atsikratyti priklausomybių žmonės, psichinę negalią turintys vaikais, nuolat atvykdavo ekskursijos. Net ir būdamas silpnos sveikatos, su krėslu nuvežtas į bažnyčią, laimindavo tikinčiuosius.
Tėvas Stanislovas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretais 1996 m. už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, o 1999 m. už žydų tautybės žmonių gelbėjimą nuo nacių genocido – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 1997 m. Tėvui Stanislovui suteiktas Kėdainių krašto Garbės piliečio vardas, 1999 m. paskirta Santarvės fondo premija.
Tėvas Stanislovas mirė 2005 m. birželio 23 d., palaidotas Paberžės bažnyčios šventoriuje.
Parengė Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų skyriaus vedėjos patarėja Edita Škirka
Visą Lietuvos ypatingojo archyvo parengtą parodą galite apžiūrėti štai čia.
