Palikęs namuose žmoną protestantę, su kuria susilaukė vienintelio sūnaus, liuteronas atsisėdo į karališkąjį sostą.
Bet prieš karūnavimą Augustas II, Saksonijos kurfiurstas bei Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, slapčia atsivertė į katalikybę.
Augustas II mėgo prabangą – tai rodo eksponuojama šiuo metu Valdovų rūmuose paroda. Kai kas ją vadina epochine.
Valstybės atkūrimo šimtmečiui yra skirta tarptautinė paroda „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III“ . Ji liudija, kad įspūdingais turtais garsėję valdovai nebuvo abejingi grožiui.
Pavyzdžiui, 1755–1756 metais sukurtą Aukso Vilnos ordino papuošalą „su Brazilijos gelsvaisiais topazais“ sudaro 3 topazai, 369 briliantai. Šio unikalaus juvelyrinio papuošalo atsiradimo vieta galėtų būti Ženeva arba Viena.
Turtais pranoko Prūsiją
Ypač didelę įtaką Augustas II turėjo aksonijos raidai. Jam valdant Saksonija iš dalies Lenkijos ir Lietuvos pinigais išaugo kultūriškai, pralenkė Hohencolernų valdomą Prūsiją ir Brandenburgą.
Jo įsakymu 1710 metais Meizene įsteigta porceliano manufaktūra. 1722 metais jis pradėjo rinkti ir plėsti meno kūrinių kolekcijas, pradėjo Saksonijos kelių topografinius matavimus. Tuo metu įsteigtos pirmosios pašto stotys. 1695–1696 metais vykdė kampaniją prieš turkus.
Laužė pasagą kaip skiedrą
Vetinų dinastijos atstovas Augustas II buvo auklėjamas kaip karvedys, dėl fizinės ištvermės ir jėgos jis buvo pramintas Stipriuoju, nes galėjo plikomis rankomis perlaužti pasagą.
Viena tokia pasaga atkeliavo iš Dresdeno į Vilnių kartu su Saksonijos kurfiurstų relikvijomis. Yra net toks užrašytas liudijimas apie Augusto Stipriojo perlaužtą pasagą: „Šią pasagą Jo Karališkoji Didenybė Lenkijoje ir Jo Šviesybė Saksonijos kurfiurstas savo rankomis 1711 m. vasario 15 d., sulaukęs 41 metų, perlaužė, o vyriausiasis prievaizdas ponas fon Cygleris musiuntė ją saugoti į Kunstkamerą. Tai įvyko Dresdene 1711 m. vasario 16 d.“
Augusto II nuotykiai lovoje netgi prilygo Kazanovos meilės žygiams. Tačiau istorikai ragina į tokią Augusto II seksualumą žiūrėti atsargiai.
Juk XVIII amžiuje politinė satyra ir grožinė literatūra buvo kaip to paties medalio dvi pusės, o norėdami sukompromituoti bet kurį Europos valdovą, tokios rašliavos imdavosi įvairūs priešai.
Žymus istorikas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės ir socialinės raidos XVII–XVIII a. tyrinėtojas Gintautas Sliesoriūnas paskaitoje „LDK valdant Saksonijos Vetinų valdovams: viltys ir galimybės“, vykusioje Valdovų rūmuose, ragino neskubėti smerkti Lietuvos ir Lenkijos valdovu išrinkto Augusto II, taip pat jo sostą paveldėjusio sūnaus Augusto III.
„Tai buvo sudėtinga epocha, kurią galėtume vadinti praleistų galimybių epocha, bet tai jokiu būdu nebuvo prarastas laikotarpis“, – pasakojo istorikas G.Sliesoriūnas.
Unija su Saksonija – nauja era
1697 m. Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu išrinkus Saksonijos kurfiurstą Frydrichą Augustą I, po karūnavimo priėmusį Augusto II vardą, Abiejų Tautų Respublika atsidūrė asmeninėje unijoje su Saksonijos kunigaikštyste – įtakingu Vokietijos imperijos elektoratu, Reformacijos gimtine.
Ši unija pasirodė gana ilgalaikė (truko iki 1763 m.), nors sujungė dvi labai skirtingas valstybes ir visuomenes.
Tai buvo į bajoriškosios demokratijos saulėlydį įžengianti Lenkijos ir Lietuvos valstybė bei tvirtos monarcho valdžios valdoma Saksonija, kurioje kartu tebegyvavo ir stipri luomų atstovybė, neleidusi susiformuoti klasikiniam absoliutizmui.
Su Augustu II dideles viltis siejo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija. Tačiau netrukus laukė ir dideli nusivylimai.
Istorikas G.Sliesoriūnas Vetinų dinastijos valdymą Lenkijoje ir Lietuvoje susiejo su tam tikromis aplinkybėmis ir uždaviniais, kuriuos diktavo XVII–XVIII amžiai.
Liuteronas siekė tapti karaliumi
Saksonija buvo Reformacijos tėvynė, o išrinkti LDK valdovu buvo galima tik kataliką, toks buvo teisinis apribojimas.
Tuo metu, kai Augustas iškėlė savo kandidatūrą, niekas rimtai į tai nežiūrėjo. Vėliau rinkimų išvakarėse jis slapta priėmė katalikybę, tačiau nesistengė to viešinti.
„Niekas nesitikėjo, kad taip gali nutikti. Augustas netikėtai buvo išrinktas ne tik Lietuvai ar Lenkijai, bet ir pačiai Saksonijai“, – teigė istorikas G.Sliesoriūnas.
Stengėsi silpninti parlamentus
Unija su Saksonija apėmė ne tik skirtingas valstybes, bet ir skirtingas visuomenes. Saksonijoje veikė stiprus landtagas, jos visuomenė nebuvo palanki vienytis su Lenkija ir Lietuva. Saksonijos bajorai jautriai reaguodavo į įvairias išlaidas, kurios nebuvo susijusios su jos interesais.
Tuo tarpu Augustas II siekė apriboti landtago veikimą, sudaryti sąlygas, kad sostą paveldėtų sūnus. Taip pat Augustas II norėjo silpninti Lietuvos ir Lenkijos Seimą. Jo idealas buvo tapti absoliučiu monarchu, nes stengėsi lygiuotis į tokias valstybes kaip Prancūzija, Prūsija.
Kūrė pagrindus savo dinastijai
Tapęs Lietuvos ir Lenkijos valdovu, Augustas II siekė sustiprinti savo dinastijos prestižą pačioje Vokietijoje. Augusto II tikslas buvo ne panaikinti parlamentus, bet juos susilpninti, taip klojant pagrindus Vetinų dinastijai.
Tuo metu Vokietijoje buvo tokia mada – atskirti kunigaikščiai siekė sosto už šventosios Romos imperijos ribų.
Tuo metu iki karaliaus sosto Vokietijos kunigaikščiai negalėjo nukeliauti. Naują pavyzdį pakeitė kunigaikščiai Habsburgai, kurie tapo ne tik Austrijos, bet ir Vengrijos, Čekijos karaliais. Tai Habsburgų giminei garantavo imperatoriaus sostą keliems šimtams metų.
Vetinų dinastijos atstovas Augustas II sukūrė išimtį – be Habsburgų pagalbos jis tapo taip pat karaliumi.
Turėjo panaikinti skolas
Lietuvos ir Lenkijos visuomenę siejo didelės viltys su Augustu II. Atrodė, kad naujo valdovo nepersekioja praeities šešėliai ir neišspręsti konfliktai. Juk neturėdamas favoritų, jis galėtų traktuoti vienodai visus didikus ir imtis reformų.
Kadangi jis buvo didelės ir ekonomiškai stiprios Saksonijos atstovas, buvo tikimasi finansinių injekcijų, skirtų Lenkijai ir Lietuvai.
Laimėjęs rinkimus Augustas II neapgavo, nes suteikė finansinę paramą Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms.
Jis atsiskaitė su Lenkijos kariuomene, tačiau dėl Lietuvos kariuomenės vidinių konfliktų tai padaryti sekėsi kur kas sunkiau.
Privalėjo užbaigti karą su turkais
Iš Augusto II buvo tikimasi, kad jis užbaigs karą su turkais ir sugrąžins prarastas Ukrainoje žemes. Tačiau Osmanų imperija turėjo tokią nuostatą – tai, kas kartą atiteko Mahometui, negali būti grąžinama paliaubose ar taikos derybose, nes tai būtų vertinama kaip religinė išdavystė.
Net sėkminga diplomatija nebūtų padėjusi Lietuvai ir Lenkijai atgauti prarastą teritoriją Ukrainoje.
Taip pat Pancūzijos pagalba nebūtų padėjusi įtikinti Osmanų imperijos atiduoti Podolę ir Podolės Kameneco tvirtovę, tuo tarpu Augustui II pavyko tai pasiekti. Jis užbaigė karą – ne prijungdamas naujas teritorijas, o grąžindamas prarastas.
Vėliau Lietuvos ir Lenkijos didikai nenorėjo su niekuo kariauti, nes siekė atkurti kraštą, sutvarkyti finansus, imtis reformų.
Bet Augustas II turėjo valdingą charakterį ir elgėsi kaip naujų laikų Makedonietis, žygiuojantis iš Saksonijos į Rytus.
Jis slapta ėmė ruoštis karui su Švedija, taip elgėsi dėl savo dinastijos, kuri buvo susijusi su Danija – amžinu Švedijos priešu. Bet karas su švedais nebuvo lengvas.
Neprarado teritorijos
Vėliau saksams sekėsi kur kas geriau. Buvo sakoma, kad prie sakso galima atleisti diržą, nes nereikės badauti. Saksų laikai LDK buvo net vadinami kaip ramus ir sotus metas.
Tai paskatino viena aplinkybė – nuo 1718 iki 1763 metų trukęs taikos periodas buvo unikalus Lenkijos ir Lietuvos istorijoje.
Istorikas G.Sliesoriūnas savo paskaitoje pabrėžė, kad tai buvo kaip Dievo dovana, nors aplinkui vyko dideli karai, į kuriuos įsitraukė beveik pusė Europos.
Tačiau Vetinų dinastijos metais Lenkijos ir Lietuvos teritorija neprarado nė vieno kvadratinio metro.
Nesugebėjo apsiginti nuo kaimynų
Kita vertus, Lenkijos ir Lietuvos ekonomikos augimas nebuvo didelis, prasidėjo stagnacija, nes kitų šalių ūkis vystėsi kur kas sparčiau.
Saksonijos unijai su Lenkija ir Lietuva trūko efektyvių reformų, nors ji galėjo kurį laiką egzistuoti. Augustas II galbūt galėjo imtis reformų, bet nerado tinkamo būdo, o jo įpėdinis Augustas III susidūrė su stipriu pasipriešinimu.
Kai 1764 metais Abiejų Tautų Respublikos karaliumi tapo Stanislovas Poniatovskis, iširo unija su Saksonija, o Lenkija ir Lietuva nebeteko apsaugos.
Tai buvo paskutinis karalius, nes Lenkija ir Lietuva nesugebėjo apsiginti nuo trijų kaimynių, kurios mokėjo derinti savo veiksmus.
Augusto II žmona – kas ji buvo?
Apie Augusto II gyvenimo būdą sklido daugybė gandų, ypač apie jo paleistuvystę.
Jis nekart buvo kompromituojamas. Jo žmona Kristina (Christiane Eberhardine von Brandenburg-Bayreuth, 1671–1727 m.) buvo pamaldi liuteronė, nors jos vyras dėl sosto pasirinko katalikybę.
Ji nebuvo atvykusi į Varšuvą, nesikarūnavo, nors buvo vadinama karaliene. Ji užsidarė Saksonijoje. Taip faktiškai nutrūko Saksonijos kurfiursto ir Lenkijos bei Lietuvos valdovo santuoka.
Dar 40 metų be žmonos nugyvenęs Augustas II negalėjo pasigirti suradęs antrąją pusę.
Augustas II susilaukė 10 nesantuokinių vaikų, juos pripažino ir rėmė. Istorikas G.Sliesoriūnas tikino, kad Augustas II elgėsi kur kas sąžiningiau nei kiti to meto valdovai, turėję be žmonos dar krūvą meilužių.
Daužė širdis ir Lietuvos didikėms
– Ar Augustas II buvo apsilankęs Lietuvoje? – paklausiau istoriko G.Sliesoriūno
– Augustas II Lietuvoje lankėsi keletą kartų (Vilniuje buvo pačioje 1699 m. pradžioje, atvyko iš Gardino, kur patvirtino 1698 m. gruodžio 20–21 dienomis sudarytus Sapiegų ir Lietuvos bajorijos susitarimą bei LDK bajorijos nutarimą (Laudą)); 1700 m. per Kauną vyko prie Rygos, 1701 m. vasario pab.– kovo pr. dalyvavo Biržų suvažiavime su Petru I.
Augustas II viešėjo LDK dar 1706 m., karo su Švedija metu, o taip pat seimuose Gardine 1718, 1726, 1729, 1730 metais, o jo įpėdinis – Augustas III – nebuvo į Vilnių atvykęs.
– Augustą II lyginote su Kazanova. Ar yra žinių, kad Augustas II būtų suvežiojęs kokią nors didikę iš Lietuvos? O gal jo, kaip saksų atstovo, genai iki šiol klaidžioja po Lietuvą?
– Tarp Augusto II simpatijų buvo ir dviejų svarbių Lietuvos pareigūnų žmonos. Neabejotinai Augustas II turėjo romaną su Mariana iš Bielinskių Denhofiene (Marianna z domu Bielińskich Denhoffowa). Kurį laiką (apie 3 metus) ji buvo oficiali Augusto II meilužė (maîtresse) ir Augusto II dvare turėjo didelę įtaką.
Mariana buvo Lietuvos pakamario (1702–1734 m.) bei LDK artilerijos generolo (1710–1725 m.) Boguslavo Ernesto Denhofo (Bogusław Ernest Denhoff) žmona. Su vyru ji išsiskyrė 1719 m.
Emercijana iš Varšickių Pociejienė (Emercjanna z Warszyckich Pociejowa), Ludviko Konstantino Pociejaus, LDK didžiojo etmono (nuo 1709 m.) ir Vilniaus kašteliono (1709–1722 m.), Vilniaus vaivados (1722–1730 m.), t. y. įtakingiausio tuo metu Lietuvoje pareigūno, antroji žmona, kaip manoma, taip pat turėjo romaną su Augustu II.
Maždaug nuo 1715 m. ji daugiausia laiko leido būdama ne šalia savo sutuoktinio, bet Saksonijos sostinėje Dresdene. 1719 m. Dresdene ji susilaukė dukters Jevos (Ewa). Pociejus ją pripažino.
Kartojo kelis knygos tiražus
– Kiek Augustas II galėjo iš tikrųjų turėti vaikų?
– Legendai apie daugiau nei 300 Augusto II vaikų pagrindą davė 1734 m. Amsterdame išleista Karlo Ludwigo von Pöllnitzo knyga „La Saxe Galante“.
Knyga išėjo tuo metu, kai Augustas II jau buvo miręs (mirė 1733 m. vasario 12 d.), o Lenkija ir Lietuva buvo apimtos kovų dėl sosto (Lenkijos įpėdinystės karas 1733–1735/36 m.), kurių metu Prūsija buvo užėmusi Augusto II sūnui – Augustui III nepalankią poziciją, nors tiesiogiai į kovas neįsitraukė.
K.L.Pollnitzas buvo Brandenburgo elektoriaus armijoje tarnavusio karininko sūnus, vaikystę praleido Berlyne. Nuo 1735 m. (t.y. kaip tik po savo knygos išleidimo) vėl apsigyveno Berlyne ir tapo Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I dvariškiu.
Nuo 1740 m. jis tarnavo naujam Prūsijos karaliui Frydrichui II „Didžiajam“. Pasak Pollnitzo, Augustas II susilaukė 356 nesantuokinių vaikų.
Knyga „La Saxe Galante“ buvo dar kartą išleista tuo metu, kai Abiejų Tautų Respublikoje prasidėjo rietenos dėl valdžios – 1763 m., kai mirė Augustas III ir vėl turėjo būti renkamas naujas Lenkijos ir Lietuvos valdovas.
