Kaip atrodė renesansinis sodas Vilniuje, kai čia rezidavo karališkoji šeima – Žygimantas Senasis ir jo žmona Bona Sforza?
Atsakymą galima rasti įžengus į nedidelę erdvę tarp Valdovų rūmų ir Gedimino pilies kalno.
Nors dauguma čia pasodintų augalų pažįstami, pasirodo, kad tokie buvo sodinami, auginami ir XVI amžiuje. Sodą galima lankyti nemokamai, o kai prie Valdovų rūmų įsikurs kavinė, jo vartai bus atviri iki vėlumos.
Rožės žydės kelis kartus
Neseniai vartus atvėręs sodas tarp rytinio Valdovų rūmų korpuso ir Gedimino kalno suplanuotas pagal visus Renesanso kanonus. Jis yra ant terasos, sudarytas iš trijų dalių: medžių juostos, lysvių, kurių kraštai apsodinti buksmedžiais, ir aukštųjų lysvių.
Medžių juostai panaudotos rojaus obelys. Nors čia būtų tikusios vyšnios, šių obelų vaisiai vyšnias šiek tiek primins.
Tarp buksmedžių dar žydi pasodintos rožės. Pasak dendrochronologės Rūtilės Pukienės, sodui labiausiai tiko istorinės rožės. Mat senosios rožės žydi tik savaitę ar dvi, o šios – kelis kartus per sezoną. Šalia rožių auga diemedis, kuris taip pat yra vienas iš senųjų augalų.
„Renesanso laikotarpiu dekoratyvinė gėlininkystė dar nebuvo išplėtota. Tik vėliau atsirado tulpės ir kitos gėlės. O Renesanso žmonės sodino naudingus prieskoninius augalus. Iš jų ir sukurtos aukštosios lysvės“, – pasakojo R.Pukienė.
Anų laikų naujiena
Atrinkdami augalus specialistai vartė XVI amžiaus knygas. Tiesa, sode augantys daugiamečiai prieskoniniai augalai kartu yra ir dekoratyviniai. Tai – levandos, čiobreliai, mėtos, notros, raudonėliai, šalavijai, bazilikai.
R.Pukienės žodžiais, nors dabar dauguma augalų atrodo įprasti, tais laikais tai buvo naujiena Lietuvoje: „Sodą siejame su Bonos Sforzos atvykimu, nes daug augalų atkeliavę nuo Viduržiemio jūros.“
Lysvių kampuose žydi gvazdikai, kurie Lietuvoje buvo paplitę nuo viduramžių. O pavasarį žiedus išskleisiantys bijūnai tais laikais buvo vaistiniai augalai.
Augino tiktai vazonuose
Iš istorinių šaltinių žinoma, kad iš Italijos kilusi Bona Sforza mėgino auginti citrusinius augalus, tik jie visi nušalo. Tad dabar vazonuose pasodinti apelsinmedžiai. Ne grunte jie augo ir tais laikais. Per archeologinius kasinėjimus atkurto sodo teritorijoje buvo rasta vazonų likučių, sėklų, kurias galima pamatyti Valdovų rūmų ekspozicijoje.
Sodo kūrėjai apelsinmedžių vazonus netrukus ketina įnešti į patalpas, kad jų neištiktų panašus likimas kaip Bonos Sforzos laikais. Taip pat vazonuose ketinama pasodinti mirtas, kurias taip pat teks saugoti nuo žiemos šalčių.
Beje, per kasinėjimus archeologai rado XVI a. mirtų žiedadulkių, tad neabejojama, kad jos čia augo. Surasta ir žemuogių sėklų, tad jų taip pat pasodinta.
Iki šiol neturi sodininko
R.Pukienė sakė, kad nemažai augalų sode pasodinta juos parinkus iš tokių sodų analogų – mat šios teritorijos archeologinių kasinėjimų duomenys nėra išsamūs.
Tarkim, jų metu buvo rasta vynuogių kauliukų, tačiau jie galėjo atsirasti iš razinų, o ne vynuogienojų. Apskritai nemažai radinių yra maisto liekanos, tad jas sieti su čia augusiais augalais būtų klaidinga.
Atkurtas renesansinis sodas, skirtingai nei baroko, yra paprastų geometrinių formų. Želdintojai įspėjo – kad augalai suaugtų ir sodas įgytų tikrąjį vaizdą, prireiks trejų metų.
Beje, Valdovų rūmai iki šiol neturi sodininko, o jo labai reikėtų. Juk pasodintus augalus nuolat reikia prižiūrėti, karpyti, laistyti ir ravėti.
O lepiems augalams šaltas vandentiekio vanduo netinka, jį reikia pašildyti. Kol kas visus sodo priežiūros darbus atlieka kitų specialybių Valdovų rūmų darbuotojai.
Lysves tvirtino pynutėmis
Panašus sodas tais laikais buvo vadinamas slaptuoju, nes į jį išeidavo pasivaikščioti tik rūmų ponios.
Archeologas, Valdovų rūmų muziejaus Mokslinių tyrimų centro vedėjas Gintautas Striška minėjo dar kelias priežastis, kodėl sodas buvo atkurtas būtent toje vietoje.
Ši vieta buvo ištirta, rasti du su sodu siejami šuliniai, drenažo sistema. O toliau nuo Valdovų rūmų esanti teritorija archeologų dar mažai liesta.
Spėjama, kad ten galėjo būti vėlyvesnis, barokinis, sodas.
Dar vieną šulinį archeologai atkasė šiaurinėje Valdovų rūmų pusėje, todėl manoma, kad sodų galėjo būti ne vienas.
Tai patvirtina ir pirmasis Georgo Brauno Vilniaus planas, kuriame šalia rūmų nupieštas nedidelis sodas.
Gali būti, kad iš apartamentų rūmuose Bona Sforza į sodą nusileisdavo laiptine. Tai lyg patvirtina archeologų rastas prastos būklės bokštelis, kuris panašus į laiptinės pamatą.
Taip pat gali būti, kad atkurto sodo vietoje augalai buvo sodinami ne tik Renesanso, bet ir dar ankstesniais gotikos laikais, nes tarp radinių yra XIV amžiaus pabaigos pynučių liekanos. Tokios pynutės buvo naudojamos lysvėms sutvirtinti.
Takų atkurti neįmanoma
Toje vietoje, kur dabar yra renesansinis sodas, XVI amžiuje dar buvo Gedimino kalnas. Nors jo šlaitas buvo nukastas, archeologai nustatė, kad po žeme yra 6–7 metrai kultūrinio sluoksnio. Todėl pasiekti renesansinio sodo laikotarpį yra sudėtinga.
Ar renesansinio sodo viduryje trykštantis fontanas buvo ir tais laikais? Anot G.Striškos, per kasinėjimus buvo rastas postamentas. Jis galėjo būti fontano arba skulptūros. O atkastas vazos fragmentas – vėlesnių laikų, XVII amžiaus. Atkūrus jos apskritimą paaiškėjo, kad jis buvo beveik metro skersmens.
Tikslios renesansinio sodo planavimo schemos atkurti neįmanoma, nes šalia stūksoję rūmai ne kartą buvo perstatomi.
Kas kita Vavelio rūmuose Krokuvoje, kur archeologams pavyko rasti net plytomis išgrįstus sodo takus.
