1986 metais pasaulį ištiko šokas – paaiškėjo, kad buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius (1972–1981) ir rinkimų į Austrijos prezidentus favoritas Kurtas Waldheimas (1918–2007) nuslėpė savo nacistinę praeitį.
Per likusius kelis prezidento rinkimų kampanijos mėnesius K.Waldheimas tai neigė,išsisukinėjo, melavo, teisinosi. Tačiau šis jo šokis su melu pradėjo procesą, kuris sugriovė mitą apie Austriją, kaip pirmąją nacizmo auką, nors pats K.Waldheimas, nepaisant skandalo, antrame ture buvo išrinktas Austrijos prezidentu.
Tarp nedidelio būrelio austrų, kurie siekė pabudinti šalį iš kolektyvinės užmaršties, buvo R.Beckermann. Po daugiau nei 30 metų režisierė sugrįžo prie šios istorijos ir sukūrė šiandien itin aktualų filmą „Waldheimo valsas“. Jis atidarys žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalį „Nepatogus kinas“.
– Nuo skandalo, atskleidusio Kurto Waldheimo praeitį, pradėjo daugiau nei 30 metų. Kas po tiek laiko jus paskatino kurti apie tai filmą? – paklausiau R.Beckermann.
– Pradėjau prie jo dirbti 2013 metais, nes savo bibliotekoje radau kasečių, kuriose buvo įrašyta mano pačios skandalo metu filmuota medžiaga. Ją peržiūrėjusi nustebau. Tada parodžiau keliems jauniems asmenims, kurie labai susidomėjo šia istorija. Po peržiūros su jais kalbėjomės apie Richardą Nixoną ir kitus politikus, kurie nelabai rimtai vertino tiesą ir tai mane paskatino sugrįžti prie šios istorijos.
Iš pradžių maniau, kad filmas bus labiau skirtas Austrijai, tačiau netikėtai jis tapo aktualus visame pasaulyje. Nuo tada, kai pradėjau jį kurti, labai pasikeitė politinė situacija tarptautinėje erdvėje. Kai ėmiausi šio projekto, dar nebuvo jokio Donaldo Trumpo ar svarbių įvykių Europoje. Tačiau man pabaigus filmą, jis netikėtai tapo itin aktualus.
– Dalį filme panaudotos medžiagos nufilmavote pati, kai rutuliojosi skandalas. Ar tuomet planavote ją panaudoti filmui?
– Ne. Kažkas tada tiesiog turėjo vaizdo kamerą, aš jau kūriau filmus, tik iki tol nieko pati nebuvau filmavusi. Visa informacija apie skandalą mus pasiekdavo tik iš valstybinės televizijos ir radijo: nebuvo interneto, nebuvo prieinami jokie kiti televizijos kanalai. Filmavome, nes bandėme papasakoti istoriją iš savo perspektyvos ar bent norėjome turėti ją atskleidžiančią medžiagą.
Austrijos televizijos perspektyva buvo labai patriotinė – ji buvo K.Waldheimo pusėje. Nebuvo jokių jo atžvilgiu kritiškų reportažų. Tokie žmonės, kaip mes, kurie buvo kritiški, per televiziją nebuvo rodomi, buvo pateikiama tik valstybės cenzūruota įvykių versija.
– Tačiau per televiziją buvo parodytas jūsų protestas, surengtas per spaudos konferenciją, per kurią buvo ginamas K.Waldheimas.
– Taip, jie negalėjo to neparodyti, nes mes buvome labai protingi ir atsistojome už kalbėjusių vyrų nugarų (juokiasi). Tai buvo pirmas kartais, kai buvome parodyti per televiziją. Mes stovėjome per visą konferenciją ir niekas neišdrįso mūsų išmesti, nes ten buvo susirinkę tarptautinės žiniasklaidos atstovai. Jie nenorėjo, kad kiltų skandalas.
Žinoma, buvo rodoma šiek tiek reportažų apie protestuotojus. Bet mes buvome vadinami įvairiausiais vardais, nes tada visi buvo labai patriotiški. Juk vis dar buvo gyva per Antrajį pasaulinį karą tarnavusių, K.Waldheimo bendraamžių kareivių karta.
Aišku, pusė tautos už jį nebalsavo, tačiau didžioji dalis jo amžiaus žmonių, net jei jie buvo socialistai, savo balsą atidavė už jį.
– Norėčiau šiek tiek sugrįžti į laikus iki šio skandalo pradžios. Savo filme K.Waldheimą apibūdinate kaip „žmogų, kuriuo pasaulis pasitikėjo“. Tačiau Jungtinių Tautų komisija dėl karo nusikaltimų dar 1948 metais jį įtraukė į asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, sąrašą. Kodėl prireikė beveik 40 metų, kad kažkas pradėtų kapstytis jo praeityje?
– Geras klausimas, bet aš į jį negaliu atsakyti. Kaip sakau filme, tuo metu vyko Šaltasis karas, per kurį Austrija išliko neutrali, o K.Waldheimas buvo iš Austrijos.
Sklando daug gandų. Vieni sako, kad jugoslavai jį šantažavo, kiti, kad apie jo praeitį žinojo rusai. Esu tikra, kad Josipas Brozas Tito (Jugoslavijos partizanų vadas per Antrąjį pasaulinį karą, o vėliau šalies lyderis. K. Waldheimas per karą tarnavo Balkanuose – Red.) puikiai žinojo, kas ir kur jis buvo.
O gal viskas buvo labai paprasta ir tiesiog niekas iš tikrųjų jo nepatikrino. Kai K.Waldheimas tapo Jungtinių Tautų generaliniu sekretoriumi, Holokaustas dar nebuvo visų dėmesio centre. Turiu omenyje 8-ą dešimtmetį. Per Šaltąjį karą buvo kiti prioritetai.
Tačiau mes negalime atsakyti į šį klausimą, nes nežinome visų faktų. Galbūt buvusios Jugoslavijos archyvuose, Belgrade ar kitur, ar Jungtinių Tautų archyvuose, kažkas vieną dieną išsiaiškins, kaip viskas buvo iš tiesų.
– Likus metams iki K.Waldheimo skandalo pasirodė filmas „Šoa“, kuris pakeitė supratimą apie Holokaustą. Ar gali būti, kad jo pasirodymas buvo viena priežasčių, paskatinusių pažvelgti į daugelio asmenų, tarp jų ir K. Waldheimo, praeitį?
– Taip, esu tikra, kad „Šoa“ tam turėjo poveikį. Tačiau žmonės apie Holokaustą, apie žydus ir kitas mažumų grupes, per Antrąjį pasaulinį karą tapusias aukomis, pradėjo kalbėti jau 8 dešimtmečio pabaigoje. Jūs neprisiminsit, bet amerikiečiai sukūrė televizijos serialą „Holokaustas“. Po jo šis žodis plačiai paplito. O iki to laiko žmonės taip smarkiai šiuo klausimu nesidomėjo, net ir Jungtinėse Valstijose.
Tačiau, manau, kad „Šoa“ tikrai padarė poveikį, turėjo įtakos ir tai, kad Šaltasis karas ėjo į pabaigą. O taip pat ir tai, kad Ronaldas Reaganas aplankė SS karių kapus, nes šis žingsnis sukėlė daugybę protestų JAV. Manau, kad tam įtakos turėjo daugybės veiksnių derinys.
Be to, Pasaulio žydų kongresas, kuris kartu su austrų istorikais iškėlė kaltinimus K.Waldheimui, buvo nepatenkintas Jungtinių Tautų politika 8 dešimtmetyje. Tai buvo viena priežasčių, kodėl jie buvo laimingi, kai rado galimybę K.Waldheimui mesti kaltinimus.
– Niekam nėra paslaptis, kad Izraelis nemėgsta Jungtinių Tautų. Ar, jūsų nuomone, tokiam požiūriui turėjo įtakos šis skandalas?
– Net ir K.Waldheimo vadovavimo laikotarpiu Izraelis nebuvo patenkintas Jungtinėmis Tautomis. Tai nebuvo K.Waldheimo kaltė, bet tuo metu daug valstybių tapo nepriklausomos. JT vyravo antikolonialistinės nuotaikos, todėl buvo labai remiamas palestiniečių klausimas. Tad bet kokiu atveju Izraelis nebuvo ir vis dar yra nepatenkintas Jungtinėmis Tautomis.
– Filme sakote, kad 1986 m., su Waldheimo skandalu, pradėjo byrėti Austrijos kaip pirmosios nacizmo aukos mitas. Ar tas mitas ir sugriuvo ar tik susvyravo? Kokį poveikį jis turėjo Austrijos savivokai?
– Skandalas padarė didžiulį poveikį. Žinoma, kad tai įvyko ne iškart, bet buvo pradėtas labai svarbus procesas.
Sunku tai suvokti šiandien, bet tuomet mes gyvenome lyg su egzistenciniu melu, tarsi burbule. Tai susiję ne tik su skandalu, bet ir visa situacija šalyje. Filmo pabaigoje matomi žmonės yra tarsi pilietinės visuomenės užuomazga, akimirka, kai jie pradėjo atvirai reikšti savo nuomonę ir ją ginti. Iki tol šalyje tvyrojo tyla ir niekas nekalbėjo apie žydus kaip aukas.
Austrija buvo bene labiausiai antisemitiška valstybė Europoje. Būtent Vienoje Adolfas Eichmannas išplėtojo savo idėjas, tačiau niekas apie tai nekalbėjo. Neva, jei austrai buvo aukos, tai kaip žydai galėjo būti jų aukos. Atrodė neįmanoma apie tai kalbėti.
Situacija buvo labai sudėtinga, nes visi žinojo, kad tai yra melas. Tačiau jie vis tiek bandė pasakoti, kaip austrai priešinosi naciams. Jie sakė, kad, žinoma, tarp mūsų buvo keletas nusikaltėlių, kaip Adolfas Hitleris ir Adolfas Eichmannas, tačiau iš esmės buvo pasakojama, kad vokiečiai atėjo su savo kariais ir okupavo Austriją. O tai nebuvo tiesa, nes yra tiek nuotraukų ir filmuotos medžiagos, kur matome, kaip austrai džiaugsmingai juos pasitinka. Ir jau iki tol daug metų austrai paslapčia taikė rasistinius įstatymus.
K.Waldheimo skandalas iš tiesų buvo lūžio taškas. Po jo buvo pradėta daug projektų, tyrinėjančių praeitį. Mokyklose pirmą sykį kiek sąžiningiau pradėta kalbėti ape nacionalsocializmą. Po kelių metų, 1991-ais, tuometinis Austrijos kancleris Franzas Vranitzky pirmą kartą prabilo apie Austrijos kaltę. Jis buvo socialistas. Po Waldheimo skandalo praėjo 5 metai ir pagaliau jis pripažino, kad Austrija, kaip ir Vokietija, yra kalta. Tai įvyko pačioje Kurto Waldheimo kadencijos pabaigoje.
– Per skandalą K.Waldheimą iškėlusios Liaudies partijos nariai intensyviai jį gynė. Ar po to, kai jau neliko jokių abejonių dėl jo praeities, jie kada nors pripažino, kad klydo?
– Jo partija? Ne. Visų pirma, jie niekada nemanė, kad tai taps tokio lygio skandalu. Kai jis laimėjo Austrijos prezidento rinkimus, jie manė, kad viskas nurims, ir buvo šokiruoti, kai po metų JAV jį įtraukė į sąrašą asmenų, negalinčių atvykti į šalį.
Juos pribloškė, kad Austrija tapo tokia izoliuota. Nei viena Vakarų valstybė nepakvietė K.Waldheimo atvykti su vizitu ir niekas jo neaplankė. Jie negalėjo tuo patikėti, nes iki tol visi mėgo Austriją. Buvo sakoma: „Bjaurūs vokiečiai ir malonūs austrai su savo gražia gamta, kalnais ir pan.“ Jie negalėjo tuo patikėti ir jo partija niekada nereflektavo, kas nutiko.
Dabar ši partija vėl yra valdžioje. Jei jų paklaustume, nemanau, kad jie pasakytų, jog jis buvo teisus. Bet jie niekada jo nepasmerkė.
– Ar per pirmus rinkimus po jo valdymo buvo diskutuojama apie Austrijos kaltę?
– Tai buvo ilgas procesas. Žurnalistai, kurie jį taip gynė 1986-aisiais, smarkiai pasikeitė. Televizija pasikeitė. Žmonės pradėjo kitaip galvoti apie tai, kas nutiko.
Daug diskusijų vyko jau 1988 metais, kai Austrija minėjo Anšliuso metines. Į televizijos laidas buvo kviečiami net tokie žmonės kaip aš ar mano draugai. Jos tapo daug atviresnės.
O iš politikų apie šiuos dalykus pirmieji pradėjo kalbėti socialistai, būtent F.Vranitzky, tačiau asmenys iš K.Waldheimo partijos vis dar jį gynė. Jie gynė ne tai, ką jis padarė, bet teigė, kad jis užsipultas nesąžiningai, esą jis nebuvo didelis šulas, kas, beje, buvo tiesa. Jis nebuvo didelis nacis. Jis buvo melagis ir oportunistas. Tačiau asmenys iš jo partijos per daug apie tai nekalbėjo.
– Kaip minėjote, Liaudies partija šiuo metu yra valdžioje. Negana to, ji yra koalicijoje su kraštutinės dešinės Laisvės partija, kurią 6-me dešimtmetyje įkūrė buvę naciai. Man įdomu, ar šis filmas buvo parodytas Austrijoje ir kaip jis buvo sutiktas?
– Ne, jis bus pradėtas rodyti tik spalio pradžioje. Tačiau Liaudies partijos kultūros ministras Gernotas Blumelis pamatė mano filmą per Berlyno kino festivalį ir pasakė, kad daug sužinojo. Jis taip pat pridūrė, kad jam tuo metu buvo penkeri, kas turėtų parodyti, kad jis neva su tuo nėra niekaip susijęs.
– Filme labai įdomi įtampa tarp jūsų, kaip aktyvistės ir filmo kūrėjos, vaidmenų. Vienu metu teigiate: „Arba dokumentuoji, arba protestuoji – būtina pasirinkti“. Nusprendžiate eiti protestuoti. Ar, jūsų nuomone, filmų kūrėjo ir aktyvisto vaidmenys yra suderinami?
– Žinoma, kad filmo kūrėjas gali būti aktyvistas. Tačiau visada esgiztuoja ši įtampa tarp gyvenimo ir filmo kūrėjo veiklos. Kai rankose laikai kamerą, situaciją patiri kitaip.
Aš norėjau būti viena tų, kurie rankose laiko plakatus. Bet žvelgiant retrospektyviai, manau, kad man reikėjo daugiau filmuoti (juokiasi), būčiau turėjusi daugiau medžiagos.
O vėliau aš daug nefilmavau, nei demonstracijų, nei panašių situacijų. Žinot, atsiradus mobiliesiems viskas pasikeitė. Tuo metu buvau vienintelis asmuo su kamera, o šiomis dienomis apėmęs toks jausmas, kad filmuoja visi.
– Filme naudojate tik archyvinę medžiagą, ar jau nuo pat pradžių buvo toks sumanymas, kad neįtrauksite komentarų iš šių dienų?
– Taip, toks buvo sprendimas. Norėjau sukurti kompiliacinį filmą iš „rastos medžiagos“. Nenorėjau daryti jokių interviu. Tai nuobodu, televizijos formatas, o iššūkis buvo sukurti kitokį filmą. Be to, norėjau, kad žiūrovai patys mąstytų, o ne kad jiems būtų sakomą, ką galvoti.
– Kaip vyko filmo kūrimo procesas? Nuo ko pradėjote rinkti meždiagą?
– Pradėjau nuo Austrijos televizijos archyvų. Ten dirbome apie 3–4 mėnesius, nes norėjau sugrįžti į 9 dešimtmetį. Peržiūrėjau visą medžiagą iš 1986-ųjų, o tada ir iš 6-o bei 7-o dešimtmečių, kas susiję su nacistinės praeities klausimu. Jis iššokdavo ir anksčiau, niekada nebuvo visiškos tylos, visada buvo kritiškai mąstančių žmonių, kurie primindavo šiuos dalykus.
O tada vykau į užsienio archyvus. Peržiūrėjau tiek valandų medžiagos, kad net nebeskaičiavau. Kai pradėjome dirbti montažinėje, buvau atrinkus 200 valandų medžiagos. Šis filmas tikra to žodžio prasme buvo sukurtas montažinėje. Kiek užtruko, kol įsitraukiau į tą medžiagą. Kai pats nefilmuoji, viskas yra kitaip. Dirbi su televizijos medžiaga, kuri yra labai trumpa ir jau sumontuota. Nežinai tų žmonių, kurie ją filmavo, nepažįsti žurnalistų. Tai tiesiog šalta medžiaga, kuri man „nekalbėjo“. Prireikė daug laiko, kad tai pasikeistų. Buvau labai laiminga, kai medžiaga pagaliau „prabilo“ ir tapo sava.
Tada nusprendžiau koncentruotis į tris mėnesius prieš prezidento rinkimus. Toks paprastas naratyvas leido nagrinėti mane dominančius klausimus ir lengvai grįžti prie chronologijos: nereikia daug aiškinti ir žiūrovai gali lengvai sekti, kas vyksta.
– Jūs buvote tų įvykių sukūryje, esate dalis šios istorijos. Ar tyrinėdama archyvus radote ką nors, kas jus nustebino?
– Taip, žinoma. Kai esi to dalimi, tai viską ir matai tik iš dalies. Buvau labai laiminga radusi medžiagą iš posėdžio JAV Kongrese, kuriame dalyvavo Waldheimo sūnus. Tai buvo didžiulė sėkmė. Paprastai randi jau sumontuotą medžiagą. Kartais jie išsaugo vos 30 sekundžių, kas rodoma per televiziją, o visa kita išmeta. Šiuo atveju buvo išsaugota apie 40 min. medžiagos. Manau, kad tai pati įdomiausia filmo dalis. Ji labai dramatiška, nes viename kambaryje dalyvauja visos pusės.
– Tai išties išskirtinis epizodas, ypač dėl to, kad Waldheimo sūnų apklausia Holokaustą išgyvenęs kongresmenas Tomas Lantosas. Ar Waldheimo sūnus, kuris atstovauja jaunesniąją kartą, buvo išimtis ar taisyklė, kaip tokio amžiaus asmenys Austrijoje mąstė apie praeitį?
– Jis buvo taisyklė. Žmonės gynė savo tėvus ir tik pamažu tapo labiau kritiški. Žinoma, kad visada buvo kairiųjų pažiūrų asmenų, kurie viską vertino kritiškiau, bet dauguma...
Manau, kad jis reprezentavo apie pusę savo kartos austrų. Bet jis buvo ekstremalus, juk nusprendė eiti į Kongresą ir šitaip ginti savo tėvą. Mano požiūriu, tai buvo labai keistas sprendimas. Keista ir tėvo pozicija – tikėtis, kad jis taip pasielgs.
Bet gal tai buvo būdinga tų laikų autoritarinėms šeimoms? Tikėtis, kad vaikai viską padarys dėl savo tėvų. Juk dukra taip pat dalyvavo rinkimų kampanijoje. Būna tokių šeimų.
* * *
Filmų seansai – už auką nuo 1 cento
Tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ programa sudaryta reaguojant į Lietuvoje ir visame pasaulyje vykstančius aktualius socialinius, politinius ir aplinkosaugos reiškinius.
„Žemė nėra plokščia“ – šis, atrodytų, savaime suprantamas teiginys tapo pagrindiniu šių metų festivalio šūkiu. Ką jis nurodo? Kad gyvename laiku, kai vėl reikia įrodinėti akivaizdžius dalykus. Kiti festivalio šūkiai – „Melas nėra žodžio laisvė“, „Smurtas nėra auklėjimas“, „Priekabiavimas nėra flirtas“, „Migracija nėra invazija“, „Skurdas nėra pasirinkimas“ – kvies atkreipti dėmesį į, mūsų nuomone, pastaruoju metu labiausiai diskutuotas temas“, – sakė festivalio vykdomoji direktorė J.Zavišaitė.
Festivalis Vilniuje prasidės spalio 4 dieną ir iki mėnesio pabaigos keliaus po dvylika Lietuvos miestų – bus rodomi stipriausi pastarųjų metų dokumentiniai filmai ir diskutuojama nepatogiomis temomis. Tradiciškai už įėjimą į filmų seansus „Nepatogus kinas“ kviečia aukoti nuo 1 cento.
