Reikšmingo Vilniaus jubiliejaus, kuris bus minimas 2023-iaisiais, proga vykdomu miesto muziejiniu tyrimu užsimota atskleisti gatvių raidą, jų kultūrinį, kalbinį kontekstą, taip pat atspindėti įvykius, reiškinius ir kasdienybę, supažindinti su senaisiais sostinės gyventojais.
Šešerius metus truksiantis projektas (kuratoriai Margarita Matulytė, Justina Augustytė, Donatas Snarskis) vilniečius ir miesto svečius supažindins su svarbiausiomis Senamiesčio gatvėmis.
Šią savaitę Vilniaus paveikslų galerijoje atidaryta Lietuvos dailės muziejaus parodų ciklo „Vilniaus gatvės“ pirmoji paroda „Pilies gatvė“.
Septyni gatvės amžiai
Kaip per praėjusius septynis amžius formavosi senosios Vilniaus gatvės, kokia jų istorinė sankloda, kokia politinė ideologija darė joms įtaką, koks gyvenimo būdas ir įpročiai siejo jų gyventojus, kaip kito miestiečio tapatybė bei įvaizdis?
Į visus šiuos klausimus bandys atsakyti projekto rengėjai.
Vilniaus paveikslų galerijoje jau dabar galima nerti į Pilies gatvės slėpinius. Pirmoji projekto paroda atskleidžia šios nuo XIV amžiaus reikšmingos miesto gyvenimo erdvės savitumą.
Būtent čia, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino rezidencijos prieigose, apsigyveno jo pakviesti amatininkai ir prekeiviai, sostinės pareigūnai, o Lietuvoje įvedus krikščionybę kūrėsi Vilniaus vyskupijos dvasininkai.
Čia iškilo katalikų parapinė Šv.Jonų bažnyčia, statytos stačiatikių cerkvės, vėliau šalia glaudėsi ir protestantų maldos namai. 1387 m. miestui suteikta savivalda (Magdeburgo teisė) gatvėje ilgam įtvirtino ištisas kartas šeimų.
Lietuviai, lenkai, rusai bei kitų tautų kilmingi ir nekilmingi miestiečiai susiejo savo ateitį su Pilies gatve. Ji žymi ir mokslo židiniu – 1579 metais Vilniaus jėzuitų kolegijos pagrindu čia buvo įsteigtas Vilniaus universitetas, kurio pastatų ansamblis užėmė nemažą gatvės dalį. Taip gatvė pritraukė profesorius ir studentus, poetus ir dailininkus.
Tarpukariu ir sovietmečiu jos gyventojų kontingentas kito, bet senosios gatvės dvasia išliko.
Pilies gatvės XIV–XX a. gyvenimą atspindi ekspozicijos temos: „Iki Didžiosios gatvės“, „Iki didžiųjų gaisrų“, „Iki Didžiojo karo“, „Iki didžiųjų permainų“.
Ši paroda yra tik viena iš galimų interpretacijos versijų.
Kuria ir garso instaliacijas
Dar neįprasta paversti miesto gatvę muziejinės ekspozicijos objektu. Pirmą kartą Lietuvos muziejų praktikoje šiam ciklui kaupiamas gatvių autentiško garso archyvas, jungiant jį su retrospektyviais įrašais kuriamos garso instaliacijos (autorius Marius Juknevičius).
Po šimtmečio tęsiama žymaus fotografo Jano Bulhako 1912–1915 metų praktika – tikslingai fotografuojama architektūra, išplečiant urbanistinę fotodokumentavimo programą bei fiksuojant šiandienos socialinį gyvenimą (fotografas Tomas Kapočius).
Taip pat kuriami unikalūs gatvių sociotopografiniai planai (dailininkas Žilvinas Jagėla) bei juos papildantis interneto puslapis (sprendimo autorius Arnoldas Urbelis), parodoma kino kronika (vaizdo montažo autorė Julija Matulytė), rengiamos ekspozicines sales su natūra siejančios ekskursijos (autorius Jurgis Atroškevičius), organizuojamos paskaitos „Pilies gatvės kultūriniai sluoksniai“ (lektoriai: archeologas dr. Kęstutis Katalynas, architektūros istorikė doc. dr. Marija Drėmaitė ir Vilniaus tyrinėtojas Darius Pocevičius).
Istorija – po grindiniu
Iš istorinėje atmintyje įstrigusių vilnietiškojo paveldo detalių dėliojant įsivaizduojamą visuomenę susidaro tarsi miesto kultūros ir buities praktikų tinklai, nusakantys kiekvienai gatvei būdingą gyvenimo stilių. Retsykiais jį pakoreguodavo karai bei kitos neišvengiamos aplinkybės.
Dažniausiai miestus suvokiame kaip gatvių urbanistinį audinį, jų architektūrą.
Tačiau Vilnių apibūdina ne tik mūrų sienos, bet ir čia gyvenusiųjų patirtys: idėjos ir tikėjimai, pareigos ir prievolės, materialiniai interesai, mokslinis darbas ir kūryba, komercinė veikla ir kasdienybė.
Savi ir svetimi, kunigaikščiai, kariai, dvasininkai, amatininkai, prekeiviai, valkatos, laimės kūdikiai ir nevykėliai mynė takus, kurie ilgainiui virto gatvėmis.
Po kiekvienos senojo miesto gatvės grindiniu slypi ne vienas kultūrinis sluoksnis – iš pamestų daiktų, nukritusių šiukšlių ir kitų gyvenvietės liekanų susidarė įmantriausi piešiniai, kurie šiandien vykdo jiems nenumatytą misiją – liudija, jog čia gyventa ne vienos kartos ir tautos.
Parodai eksponatus paskolino daugelis Lietuvos muziejų, bibliotekų, archyvų, kitų įstaigų, tarp jų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Zoologijos muziejus, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Rokiškio krašto muziejus, Vytauto Didžiojo karo muziejus.
Paroda „Pilies gatvė“ Vilniaus paveikslų galerijoje veiks iki lapkričio 20 d.
Paskaitų apie Pilies gatvę tvarkaraštis:
rugsėjo 27 d. 17 val. - Pilies gatvės archeologinis pjūvis (lektorius archeologas dr. K.Katalynas)
spalio 18 d. 17 val. - Pilies gatvės architektūrinis pjūvis (lektorė istorikė doc. dr. M.Drėmaitė)
lapkričio 8 d. 17 val. - Pilies gatvės socialinis pjūvis (lektorius Vilniaus tyrinėtojas D.Pocevičius)
Paskaitos nemokamos, be išankstinės registracijos.
Ekskursijų lietuvių kalba tvarkaraštis:
rugsėjo 21 d. 17 val. 22 d. 12 val., 28 d. 17 val., 29 d. 12 val.
spalio 5 d. 17 val., 6 d. 12 val., 26 d. 17 val., 27 d. 12 val.
Ekskursijos nemokamos, registracija tel. + 370 687 71 586 ir el. paštu: gidai.vpg@gmail.com
