Autorius vaizdžiai aprašė ne tik žmonių kepurnėjimąsi vandeny, bet ir eilėmis ant klinikų rūsio grindų suguldytus skenduolius, kurių mirties priežastį nuslėpti panorusi valdžia privertė gydytojus pasirašyti mirties aktus, neva jie mirė savo namuose nuo plaučių uždegimo“, – knygoje „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis“ („Kitos knygos“) rašo Darius Pocevičius.
Pateikiame knygos skyrių apie 1975-aisiais Vilniuje nuskendusį pontoninį tiltą.
* * *
8-ojo dešimtmečio vidurys Lietuvoje – tragedijų metas. 1973 m. gruodį prie Volokolamsko nukrito iš Vilniaus į Maskvą skridęs lėktuvas, žuvo 6 ekipažo nariai ir 45 keleiviai. 1975 m. balandžio 4 d. ties Žaslių geležinkelio stotimi patyrė avariją dyzelinis traukinys „Vilnius–Kaunas“. Praėjus vos kelioms dienoms nuo pranešimo apie sudegusį traukinį – vėl nelaimė: balandžio 13-ąją Vilniuje nuskendo pontoninis tiltas ir 4 jaunus žmones nusinešė Neries srovė.
Balandžio pradžioje apie šią avariją niekas nė neįtarė. Laikraščiai daug rašė apie vengrų kultūros dienas Lietuvoje ir renginius, skirtus Vengrijos liaudies respublikos įkūrimo 30-mečiui.
Kiekviename „Vakarinių naujienų“ ir „Tiesos“ numeryje pasirodydavo ir šia proga Vilniaus sporto rūmuose numatytų vengrų roko grupės „Syrius“ koncertų anonsai. Intelektualaus džiazroko grupė nebūtų susilaukusi tokio dėmesio, bet tais laikais užsienio muzikantai atvykdavo gana retai, tad vilniečiai išpirko visus gana brangius 2 ir 2,5 rub. kainavusius bilietus.
Pirmasis koncertas balandžio 13-ąją baigėsi jau po 22 val., buvo tamsu, ir jaunimo minia patraukė namo. Nemažai muzikos gerbėjų nusprendė sutrumpinti kelią į kitą krantą ir eiti ne per toliau esantį Žaliąjį, o per gretimais pradėtą statyti ir dar nebaigtą pontoninį.
Pirmieji jaunuoliai patraukė į šoną užtvaras, o iš paskos ėję nė neįtarė, kad juo vaikščioti pavojinga. Nesutvirtintas tiltas neišlaikė 200–300 žmonių svorio ir atsikabino nuo kranto, nutrūko kraštinių pontonų tvirtinimo lynai, pabirusius pontonus pradėjo blaškyti srovė, o žmonės ėmė kristi į vandenį ir skęsti.
Vandeny atsidūrusieji gelbėjosi kaip kas išmanė. Vieni laikėsi už upės viduryje plūduriavusių pontonų, kitus srovė nunešė tolyn ir jie pamažu yrėsi prie kranto. Kiek galėjo, žmonės padėjo vieni kitiems.
Netoliese esančios „Raudonojo kryžiaus“ ligoninės gydytojas Vladas Butkus, vėliau apdovanotas medaliu „Už skęstančiųjų gelbėjimą“, į vandenį gelbėti skęstančiųjų šoko tris kartus. Atsirado keletas valčių, kuriomis krantan plukdyti tarp pontonų įstrigę žmonės. Maždaug po pusvalandžio į krantinę suvažiavo gaisrinės, greitosios pagalbos automobiliai, atvyko narų komanda, pasirodė ir valdžios atstovai.
Įdomu, kad nemažai to įvykio liudininkų tvirtina, jog retas kuris tada manė, kad viskas baigsis žmonių aukomis. Jaunimas stoviniavo ant kranto, aptarė patirtus nuotykius, šurmuliavo ir juokavo.
Tą patį sako ir buvusi miesto galva Algirdas Vileikis: „Viskas vyko labai greitai, bet mes su Ferensu (LKP CK sekretoriumi – aut. past.) spėjome atvažiuoti ir padėti keletą ištraukti. Aplinkui buvo daug jaunų žmonių, kai kurie šlapi, ką tik iš vandens. Iš kažkur atsirado degtinės „ant šilumos“. Taip „besišildydami“ jaunuoliai juokavo: „Aš ilgiau buvau vandenyje, man daugiau reikia.“ Mes tikrai buvom įsitikinę, kad niekas nenuskendo.“
Tačiau kitą dieną paaiškėjo, kad namo sugrįžo ne visi. Kiek jaunuolių nuskendo, ilgai nebuvo aišku. Vengrų grupės koncertai nebuvo atšaukti ir laikraščiai juos anonsavo, tarytum nieko nebūtų įvykę.
Praėjus kelioms dienoms per televiziją paskelbta, kad be žinios dingo 4 žmonės, tačiau jokio oficialaus valdžios pranešimo, kaip būdavo įprasta tokiais atvejais, laikraščiai nepaskelbė. Šitokią valdžios tylą paaiškina A. Vileikio žodžiai: „Nelaimė buvo specifinė. Jei po avarijos kelyje arba po traukinio katastrofos iškart aišku, kiek žuvo ir kiek nukentėjo, tai čia reikėjo laukti. Todėl ir sakiau visiems: palaukim, neskubėkim, paskelbsim, kai viskas paaiškės.“
Balandžio 17-ąją sudaryta keturių patyrusių inžinierių komisija avarijos priežastims ištirti. Balandžio pabaigoje narai ištraukė iš dugno nuskendusius pontonus, už ką du labiausiai pasižymėję buvo apdovanoti premijomis po 50 rub.
Keturių jaunuolių kūnus upė grąžino tik gegužės mėnesį. Gegužės 5-ąją atrastas dvidešimtmečio KPI radioelektronikos fakulteto studento Sauliaus Daugėlos kūnas, kitą dieną – jo bendraamžės ir draugės Vilniaus finansų ir kredito technikumą baigusios banko darbuotojos Dalios Jotautaitės, kiek vėliau – trisdešimtmetės „Minsko“ parduotuvės pardavėjos Laimos Smolskytės iš Kėdainių rajono ir Vilniun iš Plungės atvykusios Vilniaus pedagoginio instituto studentės Nijolės Monkevičiūtės kūnai.
Valdžia dar ilgokai lūkuriavo ir tik rugsėjo 12 d. Vilniaus miesto I teismas paskelbė išvadą: „Pontoninis tiltas turėjo būti montuojamas nuo 1975 m. balandžio 7 d. iki 1975 m. balandžio 11 d. Tačiau pontoninio tilto montavimas nebuvo užbaigtas.
Apie tai, kad tilto montavimas neužbaigtas, žinojo darbų vykdytojas bei vyr. inžinierius. Tačiau jie nesiėmė jokių priemonių tiltui apsaugoti: nepastatė draudžiančių bei perspėjančių ženklų pėstiesiems, neužtvėrė perėjimų prie tilto.
Neužbaigtu tiltu pradėjo vaikščioti žmonės. 1975 m. balandžio 13 d. apie 22 val. 30 min., pasibaigus koncertui Sporto rūmuose, ant pontoninio tilto užėjus dideliam skaičiui žmonių, nutrūko kraštinių pontonų inkaruojamieji lynai, kurie neatitiko pontoninio tilto eksploatavimo reikalavimų, o buvo naudojami tik montavimo metu.
Pontonai paniro į vandenį, užsipildė vandeniu per neuždarytus jų denių liukus ir po to nuskendo. Tuo metu ant tilto buvę žmonės pateko į upę. Dalia Jotautaitė, Nijolė Monkevičiūtė, Laima Smolskytė ir Saulius Daugėla nuskendo, o kitus patekusius į upę žmones pavyko išgelbėti.“
Darbų vykdytojui teismas skyrė trejų, o inžinieriui – dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiu pripažintas 31 pilietis. Žuvusiųjų artimiesiems išmokėta po 3 000 rublių, o materialinių nuostolių patyrusiems žmonėms – 1 963 rubliai.
Atrodo, viskas turėjo būti aišku, tačiau valdžios atstovai, ilgai laukę, ar Neris neišmes daugiau kūnų, „pamiršo“ laikraščiuose paskelbti standartinę užuojautą artimiesiems. Nors teismo posėdžiai nebuvo uždari, jo sprendimas irgi nepaviešintas. Vilniečiai tai suprato kaip tyčinį faktų slėpimą. Per miestą nusirito gandų banga.
Įvairiomis fantasmagorinėmis istorijomis aplipę gandai galiausiai prasiveržė Ričardo Gavelio romane „Jauno žmogaus memuarai“, pirmą kartą publikuotame „Pergalės“ žurnalo 1989 m. vasario ir kovo numeriuose. Autorius vaizdžiai aprašė ne tik žmonių kepurnėjimąsi vandeny, bet ir eilėmis ant klinikų rūsio grindų suguldytus skenduolius, kurių mirties priežastį nuslėpti panorusi valdžia privertė gydytojus pasirašyti mirties aktus, neva jie mirė savo namuose nuo plaučių uždegimo.
Žinoma, galima sakyti, kad tai literatūrinė autoriaus išmonė, tačiau labai panašūs gandai gyvuoja iki šiol. Socialiniuose tinkluose ir šiandien galima rasti pramanų apie valdžios nuslėptas dešimtis ar net šimtus skenduolių.
Vis dėlto tokiems gandams nėra pagrindo. 1993 m. „Lietuvos ryto“ žurnalistė Inga Liutkevičienė, panorusi išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų žmonių žuvo, atliko žurnalistinį tyrimą. Ji susitiko su žuvusiųjų artimaisiais ir dešimtimis įvykio liudininkų, o tyrimo rezultatus paskelbė keturiuose straipsniuose, pasirodžiusiuose tų metų balandžio 14–17 d.
Kaip reakcijos į publikacijas laikraščio redakcija susilaukė nemažai laiškų ir telefono skambučių, žmonės noriai dalijosi prisiminimais apie avariją, tad jie buvo publikuoti po mėnesio pasirodžiusiame penktame straipsnyje, tačiau nė viename iš jų nebuvo pateikta konkrečių faktų apie nutylėtas aukas. Žuvusiųjų nepadaugėjo ir po dviejų dešimtmečių, 2011-aisiais, kai tragedijos faktus apibendrinantis I. Liutkevičienės straipsnis buvo paskelbtas žurnale „Legendos“.
Dvi merginos – N. Monkevičiūtė ir L. Smolskytė – palaidotos ne Vilniuje, o gimtosiose vietose. Vilniečių pora – D. Jotautaitė ir S. Daugėla – Saulės kapinėse. Aukštame jų šlaite, tiesiai virš antro įėjimo iš Saulės g., rasime gražiai sutvarkytą kapavietę. Grandine sujungti du paminkliniai akmenys, šalia stovi du žibintai, auga gėlės. Tai bendras Dalios ir Sauliaus kapas, kurį lankydama motina daug metų nešiojo širdyje panieką valdžiai, nesugebėjusiai apsaugoti jos sūnaus.
A. Vileikis su kartėliu prisiminė: „Vaivadienę, žuvusio Sauliaus motiną, gerai pažinojau ir supratau, kokią panieką ji man rodė. Inteligentiška ponia, vyras – Operos ir baleto teatro direktoriaus pavaduotojas. Tuo metu gyvenau V. Paco g., pakeliui į Saulės kapines. Ji nužiūrėjo, kad pietauti atvykstu į namus. Tada keletą metų iš eilės, juodai apsirengusi, kiekvieną dieną per pietus eidavo į kapines, kad aš ją būtinai pamatyčiau. Toks buvo šios moters kerštas...
Tačiau reikia aiškiai pasakyti: žmonės patys nuvartė užtvaras su įspėjančiomis juostomis ir ėjo per tiltą, kuris dar nebuvo užbaigtas. Žinoma, mus, valdžios atstovus, paskui graužė sąžinė, kad nepastatėm milicininkų, bet niekam tada į galvą tokia mintis neatėjo...“
Nelaimingas įvykis nulėmė ir pontoninių tiltų epochos pabaigą. Paskutinis miesto valdžios potvarkis dėl jų datuotas 1977 m., jau po nelemtos tragedijos. Planuota atsigabenti iš Kaliningrado vieną tokį tiltą ir pastatyti jį per Nerį iš Birutės g. į Vingio parką.
Dokumente pabrėžta, kad tiltą bus galima naudoti tik patvirtinus techninei komisijai. Kitų užuominų apie šį vėlyvą sumanymą nėra, tad greičiausiai tiltas nebuvo įrengtas. Per upę nusidriekusių pontonų vilniečiai daugiau nebematė.
* * *
Darius Pocevičius. Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990, I dalis. V.: Kitos knygos, 2018.
„Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“ – įspūdingos apimties Dariaus Pocevičiaus knyga apie Vilnių.
„100 istorinių Vilniaus reliktų“ sėkmė įkvėpė miesto tyrinėtoją Darių Pocevičių panagrinėti vėlesnį 1944–1990 m. laikotarpį, kuris svarbus ne vien Vilniui, bet ir visai Lietuvai.
Per karą ištuštėjusi sostinė išaugo 5 kartus ir tapo namais beveik 600 tūkst. žmonių. Aplinkinius kaimelius versdama daugiabučių mikrorajonais pagal plotą ji padidėjo mažne 30 kartų. Daugiakalbiame megapolyje pirmąsyk per šimtametę istoriją lietuviai tapo dauguma.
Iš D. Pocevičiaus tyrimo matyti, kad sovietinis Vilniaus laikotarpis buvo margas, kontrastingas ir itin kontroversiškas. Analogų neturėję miesto pokyčiai knygoje atsispindi kitaip nei daugelyje ligšiolinių tyrimų, į šią istorijos atkarpą nepelnytai žiūrinčių tik per ideologinę prizmę.
Pagrindiniai knygos veikėjai – ne politikos ar kultūros elitas, o naujieji vilniečiai, „pirmoji karta nuo žagrės“. Jų rūpesčiai ir pramogos – štai kas pirmiausia domino autorių, susitelkusį į to meto kasdienybės kultūrą. Ji atsiskleidžia ne per sausus faktus, o per gyvąją miesto istoriją – iki šiol išlikusius įdomiausius viešosios erdvės reliktus.
Ką mena Vilniaus plokštelių studijos lubos? Kur nukeliavo senieji „Žalgirio“ stadiono vartai? Kiek vilniečių žiūrėjo pirmąsias televizijos laidas? Kokios šventės švęstos Jaunimo sode? Kaip „Vasaros“ kino teatras virto bažnyčia? Kada atidarytas pirmas modernus alubaris ir naktinis baras? Reliktų istorijos susilieja į išmanią sovietinio, arba naujojo, Vilniaus enciklopediją, galinčią tapti ir kelionių gidu.
Knyga lengvai skaitoma, požiūrio neprimetantis pasakojimas palieka skaitytojams laisvę patiems susidėlioti istorinį miesto vaizdą.
1944–1947 m. iškeldininus beveik 90 tūkst. lenkų tautybės asmenų, Vilnius tapo migruojančių atvykėlių miestu. Toks jis buvo ištisą pusę amžiaus. 1959 m. prasidėjo beatodairiška miesto plėtra. Per dešimtmetį iškilo „antrasis Vilnius“ – nauji mikrorajonai, kuriuose gyvenamasis plotas prilygo butų ir namų plotui prieškariu.
Po karo mieste ėmė dominuoti viešasis transportas. Vilnius pagal troleibusų skaičių iškopė į 6 vietą pasaulyje, o pagal maršrutų ilgį tapo 5-as.
