„Istorijos detektyvai“: ką masonai pakeitė Lietuvos istorijoje?

Žmonės tikėjo, kad jie saugo didelę paslaptį, kurios niekam neišduoda. Taip pat ilgą laiką buvo manoma, kad būtent ši slapta organizacija prasiskverbė į galingiausių valstybių vyriausybes, žvalgybas ir taip valdo visą pasaulį. Kas gi jie? Be jokios abejonės, tai paslaptingieji masonai.

Kas tikra, o kas yra mitai? Kokį vaidmenį masonai suvaidino Lietuvos istorijoje? Kodėl jie pasirodo lemiamais momentais? Kaip jie susiję su Gegužės 3-iosios konstitucija, Vasario 16-osios aktu, Palangos atgavimu? Šias paslaptis užsimojo atskleisti Virginijus Savukynas laidoje „Istorijos detektyvai“.

„Suskaičiavome tris paminklus masonams, stovinčius Vilniuje. Aišku, paminklai stovi ne todėl, kad tos asmenybės buvo masonai, jie nuveikė kur kas daugiau“, – sakė  V.Svukynas.

Antakalnyje stovi paminklai broliams Vileišiams. Vienas brolių – Jonas, Vasario 16-osios akto signataras, buvo masonas. Prie kito paminklo garsiam asmeniui verta sustoti ilgėliau.

Kas sukūrė Vilniaus veidą? Kieno kūriniai tapo Vilniaus simboliu? Juos tikrai žino kiekvienas vilnietis. Tai – didinga Katedra, akį džiuginanti rotušė ir tolėliau nuo centro stovintys Verkių rūmai. Šie pastatai tapo Vilniaus atpažinimo ženklu, ir jų architektas buvo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Tai plačiai žinomas faktas. Mažiau kas žino, jog jis buvo masonas.

„Taip, iš tikrųjų, buvo ir priklausė net ne vienai, o trims Vilniaus ložėms. Jis buvo gana aktyvus masonas. Nors pats buvo kilęs iš neturtingųjų, vyskupo Ignoto Masalskio padedamas gavo išsilavinimą ir pateko tarp masonų“, – teigė istorikas ir signataras Vytautas Plečkaitis.

Apie jo kaip masono veiklą ne tiek jau daug žinoma.

„Užfiksuota, kad jis buvo priimtas mokiniu, bet ką jis ten daugiau nuveikė? Masonų dėka turėjo daug ryšių, įgavo statusą visuomenėje. Suvaidino net karinį vaidmenį – vadovavo Nacionalinei vilniečių gvardijai, kuri gynėsi nuo Rusijos. Vėliau buvo sužeistas prie Varšuvos. Buvo nevienareikšmė asmenybė – pakeitė savo pažiūras, tapo generalgubernatoriaus Repnino architektu, dėl savo gabumų buvo įvertintas. Kita vertus, nelabai puoselėjo savo ideologines nuostatas“, – pasakojo V.Plečkaitis.

Keliaudami po Vilnių toliau netrukus rasime paminklą dar vienam masonui – Cemachui Šabadui.

„Nepaprastas žmogus buvo – gydytojas, labai mėgstamas vilniečių dėl labdaringų akcijų, pagalbos nėščiosioms, našlaičiams. Tai figūra, kurią prieškario Vilnius labiausiai pažinojo dėl nuveiktų labdaringų darbų.

C.Šabadas buvo vienas tų, kurie 1910 m. įkūrė pirmąją Vilniaus ložę „Vienybė“. Jai atstovavo ir Peterburge, kai buvo visų ložių carinėje Rusijoje suvažiavimas. Tai liudija, kad žydų tautinė bendrija šitame judėjime buvo gana aktyvi“, – pasakojo V.Plečkaitis.

C.Šabadas pažinojo Joną Basanavičių, su juo aptarinėjo ir politinius klausimus, derino bendras lietuvių ir žydų kandidatūras, kai buvo rinkimai į Rusijos Dūmą. Be to, C.Šabadas niekada nepamiršdavo pasveikinti J.Basanavičiaus gimtadienio proga. Todėl jis buvo mylimas vilniečių, kai mirė, jie pareiškė gilią pagarbą.

„Yra žinoma, kad jo mirties metu susirinko didžiulis būrys žmonių, tūkstančiai suvažiavo į jo laidotuves. Ir ne tik iš Vilniaus, bet iš visos valstybės, Lenkijos, Vakarų Europos. Jis buvo žinomas ne tik Lietuvoje, Vilniuje, bet ir visoje Europoje dėl labdaringos veiklos. Ne be reikalo jis vadinamas daktaru Aiskauda. Globojo vaikus, atidavė jiems širdį ir savo laiką. Ir būtent masonerija jam padėjo tuos darbus atlikti, jį skatino“, – teigė V.Plečkaitis.

Slaptos organizacijos jaudina žmonių fantaziją. Sąmokslų teorijų šalininkai teigia, kad būtent slaptosios draugijos ir valdo pasaulį. Anot jų, karai, pandemijos, valstybių lyderių iškilimas ir žlugimas – tai vis slaptųjų organizacijų darbas. Jie nusprendžia, kur link suks pasaulis.

Ir šiandien dar daug kas mano, kad pasaulio policininkas yra ne Jungtinės Valstijos su prieštaringai vertinamu Donaldu Trumpu priešakyje, ne galingos valstybės, tokios kaip Kinija, Vokietija, Didžioji Britanija, Indija, bet paslaptingieji iliuminatai, „Kaukolės ir kaulų“ nariai ir, aišku, masonai. Juk jie iš visų slaptųjų organizacijų yra svarbiausi. Tad gal jie valdo pasaulį?

„Yra toks pasakymas, esu girdėjęs. Bet ką reiškia – masonai valdo pasaulį? Iš 45 Amerikos prezidentų  trečdalis jų buvo masonai. Tarp jų – Franklinas Rooseveltas, kuris 4 kadencijas buvo renkamas į JAV prezidento postą. Jis nusifotografavęs ir istorinėse knygose net pavaizduotas su masono apranga.

George'as Washingtonas arba Benjaminas Franklinas – JAV tėvai – taip pat priklausė masonams, didžiausios ir stipriausios valstybės vadovai. Geraldas Fordas paskutinis priklausė masonams. Galima sakyti, kad jie valdė pasaulį, bet ne kaip masonai, o demokratiškai išrinkti prezidentai“, – sakė V.Plečkaitis.

Slaptos organizacijos ir yra slaptos, kad apie jas niekas nieko nesužinotų. Todėl istorikams labai sunku rašyti jų istoriją. O sąmokslų mėgėjams tai paranku, nes jie visada gali pasakyti – o kas galėtų paneigti, kad to nebuvo?

Slaptos ir uždaros organizacijos visada masino žmones. Kodėl? Paslaptis visada vilioja, be to, priklausymas uždarai organizacijai leidžia žmogui pasijusti galingesniam ir stipresniam. Taigi kas tokie buvo masonai?

Apie masonus plinta gausybė legendų ir mitų. Iš kur jie kilo, kada atsirado?

Šiuo klausimu yra daug teorijų. Kraštutiniai istorikai netgi teigia, kad pirmasis masonas buvo Adomas. Tai neturėtų stebinti, nes Adomui dažnai priskiriamos įvairios tapatybės. Beje, įdomu prisiminti, kad poetas Adomas Vištelis-Višteliauskas rimtu veidu teigė, jog Adomas su Ieva rojuje kalbėjo lietuviškai. Lietuvių kalba yra seniausia, tai kokia gi kalba kalbėti Adomui rojuje, jeigu ne lietuvių? 

Labai dažnai masonai siejami su paslaptinguoju Tamplierių ordinu, kuris buvo įkurtas kryžiaus žygių metu tam, kad apsaugotų tikinčiuosius, atvykusius į Jeruzalę melstis. Tačiau ilgainiui šis ordinas įgijo labai daug galių ir turtų.

Prancūzijos karaliui Pilypui Gražiajam tai nepatiko ir jis 1312 m. panaikino šį ordiną. Ir ne tik panaikino, bet ir ėmėsi žiaurių represijų. Paskutinis didysis magistras Jacques'as de Molay buvo sudegintas. Mirdamas ant laužo jis prakeikė Prancūzijos karalių Pilypą Gražųjį ir popiežių Klemensą. Šis po kelių mėnesių mirė nuo dieglių pilve, o dar po kiek laiko Pilypas nukrito nuo žirgo ir nusisuko sprandą.

Esama dar vieno pasakojimo. Manoma, kad garsiojoje Turino drobulėje, kurioje galima pamatyti barzdoto vyro veidą, buvo suvyniotas Jėzus Kristus. Tačiau ši drobulė datuojama XIII a. pabaiga, todėl buvo iškelta mintis, jog tai J.de Molay atvaizdas. Tačiau ši teorija niekuo neparemta. O įdomiausia, kad teigiama, jog su tuo laužu tamplieriai neišnyko. Jie transformavosi į masonus.

„Yra versija, neva dalis jų pasitraukė į Prancūziją ir iš tamplierių ten atgimė dabartinė masonerija. Kai kurios masonų ložės, ypač Prancūzijoje, laiko, kad būtent tamplieriai buvo tie, kurie davė pagrindus šiuolaikinei masonerijai“, – teigė V.Plečkaitis.

Tačiau ši teorija nėra įrodyta ir vargu ar kada nors  bus. Tad, atmetus populiarias ir vaizduotę žadinančias versijas, verta paklausti – o iš kur gi kilo masonai?

„Masonerija atsirado iš mūrininkų, kadangi mūrininkų gildija viduramžiais buvo labai griežtai reglamentuota, turėjo daug paslapčių, kurių niekam neperduodavo. Stipriausia teorija laikyčiau būtent tą, kad pradininkai – laisvieji mūrininkai. Pats žodis „mūrininkai“ yra atsiradęs iš mūrininkų cechų, kurie buvo stipriausi viduramžiais ir vėliau išplėtojo savo veiklą“, – pasakojo V.Plečkaits.

O ką liudija istoriniai faktai? Kada tikroji jų istorijos pradžia?

„Pernai oficialiai buvo paminėtas 300 m. jubiliejus, kai egzistuoja šiuolaikinė masonerija, pirmosios ložės. Laikoma, kad jos atsirado 1717 m. Londone – tuo metu kelios ložės susijungė į Anglijos didžiąją ložę. Ta data laikoma šiuolaikinės masonerijos pradžia“, – paaiškino V.Plečkaitis.

Kada masonai atsirado Lietuvoje?

„Kaip atsirado, tiksliai nežinoma, bet 1776 m. užfiksuotas faktas, kad susikūrė pirmoji ložė. Ją galėjo įkurti tik laisvi žmonės. O tokie tuo metu buvo aristokratai. Jie keliaudavo po Europą, turėjo daug ryšių su Vakarų Europos šalimis, jų didikais. Mados, kurios jau buvo paplitusios Vakarų Europoje – Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, atėjo ir į LDK“, – sakė V.Plečkaitis.

Pažvelgus į Lietuvos istoriją, išryškėja vienas labai svarbus ir dar nepastebėtas dalykas. Nuo pat atsiradimo masonai vaidino ryškų vaidmenį Lietuvoje, ypač valstybei lemiamais momentais. 

XVIII a. pabaiga nebuvo palanki Lietuvos ir Lenkijos valstybei. Ji buvo silpna, todėl tapo lengvu grobiu kaimyninėms valstybėms. 1772 m. mūsų valstybės teritorijas apkarpė kaimynės – Rusija, Austrija ir Prūsija.

„Daug kas pripažįsta, kad po pirmojo valstybės padalijimo, kuris labai stipriai supurtė visuomenę, prasidėjo tam tikra fermentacija visuomenės viduje, politinėse struktūrose. Reikėjo ką nors daryti, negalima taip toliau gyventi. Štai iš kur ta galinga reformų programa, kurią ir pats karalius rėmė. Edukacinė komisija, kitka – visa tai nuosekliai vedė prie Gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimo. Konstitucija iš esmės buvo visų šitų reformų  skambiausias akordas“, – „Istorijos detektyvams“ teigė istorikas Eligijus Raila.

Anot E.Railos, „Gegužės 3-iosios konstitucijoje iš tiesų buvo kalbama apie modernų valstybės valdymą. Taip, ten gal nėra pasakyta, kad Lietuva tampa atskira valstybe. Bet niekur nepasakyta, kad ji tampa ir Lenkijos dalimi. Minima tėvynė, karalius. Reikėtų žiūrėti į bendrą XVIII a. pab. kontekstą. Iš esmės tai buvo kosmopolitizmo amžius“.

Gegužės 3-iosios konstitucija turėjo įdomų straipsnį: ten buvo numatyta, kad kas 25 m. ją galima keisti.

„Įsivaizduokite: praeina 25 m., 1816 m. susirenka Seimas svarstyti konstitucijos. Gal Seime ir Simonas Daukantas jau būtų sėdėjęs – pagal amžių jis ten visai galėjo atsidurti. Galbūt būtų buvę svarstomi jau kokie nors griežtesni Lietuvos atskirumo projektai? Juo labiau kad XIX a. pr. kilo žemaičių bajorų sąjūdis.

Iš kur jis atsiranda? Ne todėl, kad jį pažadino lenkiška priespauda. Jis atsirado ir iš Edukacinės komisijos įdirbio, ir iš tam tikro dvasinio pasipriešinimo Rusijos imperijai. Gal Lietuva būtų kitaip pasisukusi, gal XIX a. jau būtų išsikristalizavusi, išsilukštenusi kaip tam tikras valstybinis darinys, nebūtų reikėję laukti XX a. pradžios“, – svarstė E.Raila.

Ir štai esminis dalykas: svarbiausi Gegužės 3-iosios konstitucijos autoriai buvo masonai.  Iš lenkų žymiausi Ignotas Kolontajus ir Hugas Potockis. Buvo ir lietuvių masonų.

„Vienas jų – Sapiega, LDK konfederacijos maršalas. Jis prisidėjo prie konstitucijos rengimo ir ypač akcentavo lietuviško elemento stiprinimą bendroje konstitucijoje. Buvo didelis LDK patriotas gindamas jos interesus.

Tokių asmenybių buvo daug tiek Varšuvoje, tiek Vilniuje. Jie nuolat palaikė ryšius ir stengėsi atsikratyti Rusijos primesto režimo, tapti laisva valstybe“, – pasakojo „Istorijos detektyvams“ V.Plečkaitis.

Ir tai dar ne viskas. 1794 m. įsiplieskia sukilimas, kurio tikslas – išgelbėti Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Šio sukilimo vadas – Tadas Kosčiuška. Jis irgi buvo masonas. Kyla klausimas: kodėl masonai pasirodė tokiu lemiamu, labai svarbiu momentu valstybės gyvenime?

„Masonerija buvo teigiamas reiškinys, nes iš pradžių kovojo prieš absoliučią karaliaus valdžią, apėmė ir aristokratiją. Vėliau išplito kur kas plačiau ir tapo organizacija, kuri kovoja už miestiečių teises – tai ypač matyt Šveicarijos, Vokietijos istorijoje, kur jie ne tik kovojo už humanistinius siekius – laisvę, demokratiją, bet ir už savo interesų įtvirtinimą visuomenėje.

Masonerija kaip organizacija pusiau slapta, nors apie ją visą laiką visi žinojo, tarp jų – ir specialiosios tarnybos. Tai buvo pažangi visuomenės jėga, kuri atliko teigiamą vaidmenį mūsų ir pasaulio istorijoje“, – teigė „Istorijos detektyvams“ V.Plečkaitis.

Tą kartą Lietuvos masonams nepasisekė. Lietuvos ir Lenkijos valstybė išnyko iš pasaulio valstybių žemėlapio. Tačiau ne masonai. Jie išliko ir veikė per visą XIX a. Jų veiklos pėdsakų išliko Vilniuje. Tai  –  vienas pastatas, priklausęs garsiai Romerių šeimai. Būtent čia buvo viena tų vietų, kurioje rinkdavosi masonai.

„Apskritai Romerių giminė glaudžiai susijusi su Lietuvos masonerija, į ją buvo pereinama iš kartos į kartą – seneliai, tėvai, paskui sūnūs buvo masonai. Ir net tuo laiku, kai masonai XIX a. buvo visiškai draudžiami, kai priklausėme carinei Rusijai, irgi buvo stengiamasi šitą tradiciją išsaugoti. Netgi tuomet, kai nelikdavo vyriškos giminės palikuonių.

Bokšto gatvės 10 name gyveno M.Romeris, XVIII a. pab.–XIX a. pr. vadovavės Vilniaus bajorams. Jo iniciatyva buvo siekiama daryti daug pažangių reformų. Baudžiavos panaikinimo idėja atėjo iš čia, menų, kultūros rėmimo – taip pat. Šis namas susijęs su masonų ir apskritai su Vilniaus miesto judėjimu“,  – teigė V.Plečkaitis.

XIX a. pr. – tai įvairiausių slaptų ir pusiau slaptų organizacijų aukso amžius. Žmones žavėjo mistika. O jos masonų draugijoje netrūko.

Štai kokios buvo priėmimo apeigos: „Aukščiau alkūnės užrišus ranką, kad iškiltų venos, vienas brolis ima kiek užaštrintą plunksną ir ja liečia veną taip, kad pasaulietis, jausdamas skausmą, manytų, jog iš tikrųjų jam lancetu atvėrė veną. Tada kitas brolis po ranka padeda dubenį, o trečias iš ąsotėlio ima lieti ant įdūrimo vietos drungną vandenį, šis tekėdamas į po ranka laikomą dubenį visiškai įtikina pasaulietį, kad jam leidžiamas kraujas.

Operacija baigiasi rankos atrišimu, prispaudžiant dūrio vietą, neva kraujui sustabdyti, o maloningasis tuo tarpu garsiai įsako, kad būtų panaudotas paslaptingas balzamas, kuriuo patepus žaizda užgyja akimirksniu, nepalikdama nė ženklo. Tuoj pat atnešamas balzamas, juo tepama žaizda, ir ji gyja“.

Galima juoktis iš šito ritualo. Tačiau jei tai būtų atlikta jums ir nežinotumėte šios paslapties, tikriausiai patikėtumėte stebuklingomis masonų galiomis. Nenuostabu, kad apie juos sklandė tiek gandų. Beje, jautresnieji dėl tokių ritualų smarkiai jaudindavosi.

Štai kas yra rašoma šaltiniuose. Pasirodo, XIX a. vienas kandidatas, priimamas į masonus, „bandymų metu iš baimės apalpo, ir jo priėmimas į ložę buvo atidėtas iki kito šeštadienio, kai visiškai palengvinus, kad jis neapalptų, buvo priimtas į masonų gretas.“

XIX a. masonai irgi nerimo. Prisiminkime Adomą Mickevičių ir jo laikus. Jaunuoliai svarstė valstybės atkūrimo planus, o tarp jų būta ir masonų. Tad nenuostabu, kad labai greitai buvo sulaukta represijų iš okupacinės Rusijos valdžios. O dar vėliau caras uždraudė masonus Rusijoje. Pogrindyje masonams veikti buvo sunkiau. Bet atėjo XX a., ir viskas pasikeitė.

Lietuvių tautinis atgimimas vis stiprėjo, o Lietuvos nepriklausomybės idėja nebuvo vien tik utopinė iliuzija. Ir čia vėl pasirodo masonų pėdsakas. Turimi duomenys rodo, jog masonai turėjo savų planų dėl Lietuvos likimo.

„Ne tik Vilniuje, bet visoje vidurio Rytų Europoje, kai prasidėjo tautinis judėjimas XIX a. ir tęsėsi XX a. pr., buvo ieškoma būdų, o masonai buvo labai aktyvūs žmonės, pilietiški, užsiangažavę ir net tautiškai aktyvūs. Kadangi Vilniuje susidūrė kelios tautos, ložės iš pradžių nebuvo tautinės. Jos apėmė ir baltarusius, ir žydus, ir lenkus, ir lietuvius. Lietuviai buvo labai aktyvūs, dauguma baigę teisės mokslus, turėjo statusą visuomenėje ir galvojo apie Lietuvos valstybę“,  – pasakoja „Istorijos detektyvams“ V. Plečkaitis.

XX a. pr. buvo galvojama ir apie Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą. Tai reiškė, kad Lenkija ir Lietuva būtų buvusi kartu. Šią idėją populiarino vadinamieji krajovcai. O kas už jų stovėjo? Ogi masonai. Jie ne tik stovėjo, bet ir veikė.

Kaip žinome, 1920 m. Jozefas Pilsudskis įsakė Lucjanui Želigowskiui surengti maištą ir atplėšti nuo Lietuvos Vilnių. Ir štai kaip prisimena vienas įtakingiausių masonų Mykolas Romeris: „Reikia žinoti, kad L.Želigovskio aferoje ir visame „Vidurio Lietuvos“ sumanyme žymų vaidmenį atlieka lenkų masonerija. Tai yra faktas. Geriau nei kas kitas pažįstu lenkų masonus ir nors pats jiems nepriklausau, vis dėlto jų genezė, jų ryšio su Vilniumi užsimezgimas 1912 ir 1913 metais ir tolesnė jų raidos fazės klostėsi prieš mano akis ir susidūriau su jomis ne kart.“

Tačiau tai dar ne viskas. Vokietijos masonai turėjo savų planų Lietuvoje. Per I pasaulinį karą Lietuva buvo okupuota vokiečių. Ir jie pradėjo galvoti, koks likimas laukia Lietuvos   po karo. Atrodo, kad Vokietijos masonai taip pat prikišo nagus prie įvykių Lietuvoje.

Štai JAV atstovas lietuvių užsienio organizacijoje, veikusioje Ženevoje, kunigas Vincas Bartuška Lietuvos Tarybos atsiradimą tiesiogiai susiejo su Berlyno masonų lože „Memphis“, kuriai priklausė labai svarbūs ir įtakingi žmonės – generolai Liudendorfas, Hindenburgas ir pats kaizeris Vilhelmas.

Jie sumanė Kuršą sujungti su Lietuva. Tačiau reikėjo, kad šiam planui pritartų patys lietuviai. Todėl ir buvo leista sukurti Tarybą, kad ji įgyvendintų šį vokiečių masonų sumanymą.

„Tokių teorijų esu girdėjęs ir skaitęs apie jas, bet kiek jos yra tikros, klausimas. Masonai rūpinosi savos valstybės reikalais. Ir Vokietijos politika Lietuvos atžvilgiu nebuvo pastovi, ji irgi keitėsi nuo įvykių fronte.

Iš pradžių norėta inkorporuoti Lietuvą. Vėliau jau buvo pamatyta, kad tai nepavyks. Einama prie platesnės autonomijos, netgi minties sujungti su Vokietija, o vėliau pripažinti nepriklausomybę. Viskas priklausė nuo nuolat besikeičiančios situacijos. Taigi šita teorija nėra atmestina“,  –  mano V. lečkaitis.

Net jei ir taip buvo, kaip žinome, Lietuvos Taryba pasuko visai kitu – visiškos Lietuvos nepriklausomybės keliu. Ir dabar tikrai neturėtų būti staigmena, kad prie viso šito smarkiai prisidėjo ir masonai. 

1918 m. Vasario 16-osios aktą pasirašė 20 signatarų. 5 iš jų buvo masonai. Tai Donatas Malinauskas, Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Jonas Vileišis ir Jurgis Šaulys. Yra duomenų, kad masonams priklausė ir Antanas Smetona. Vadinasi, lietuviai masonai suvaidino svarbų vaidmenį siekiant Lietuvos laisvės.

„Aišku, kad prisidėjo ir labai daug prisidėjo. Daugelis jų nuėjo nepriklausomybininkų valstybininkų keliu. Ir daug prisidėjo prie to, kad Lietuvos valstybė atsirado, buvo paskelbtas 1918 m. nepriklausomybės aktas.

Jie ir toliau dirbo valstybės labui užimdami valstybinius postus arba tapdami diplomatais, arba Kauno universiteto rektoriais – Vincas Čepinskis, Zigmas Žemaitis, vieni garsiausių Lietuvos mokslininkų. Jie buvo masonai“,  – teigė V.Plečkaitis.

Taigi galima ir taip sakyti: pralaimėję XVIII a. pabaigoje, Lietuvos masonai laimėjo 1918 m.

Tai dar ne visos masoniškos istorijos. Jų pėdsaką galima aptikti Palangos atgavimo istorijoje.

Jei manote, kad Palanga visą laiką priklausė Lietuvai, tai smarkiai klystate. „Istorijos detektyvų“ komandos istorikas Zenonas Butkus ironiškai paklausė: „Ar jūs buvote ant Birutės kalno? Ten ant koplyčios parašyta, jog 1921 m. Palanga grįžo Lietuvai. Iš kur grįžo? Gal iš mėnulio?“

Palanga sugrįžo ne iš mėnulio, o iš latvių. Dar Rusijos caras 1819 m. nusprendė Lietuvai priklausiusį pajūrį prijungti prie Kuršo. Tai padarė prašant Kuršo kilmingiesiems, nes šiems buvo paprasčiau keliauti į Karaliaučių.

Po I pasaulinio karo savo valstybes kūrė ir lietuviai, ir latviai. Pastarieji irgi pretendavo į Palangą, kadangi ji priklausė Kuršo gubernijai. 1919 m. lapkričio 23 d. į Palangą iš Kretingos atvyko 10 lietuvių kareivių, tiek pat Kretingos milicininkų ir iš miestelio išvijo bermontininkus. O po 4 dienų pasirodė 150 latvių būrys, kuris išvijo lietuvius.

„Lietuviai sako, kad iškeisti negalima – ir Palanga, ir Mažeikiai yra lietuviškos žemės. O latviai sako, kad galime iškeisti – Lietuva suinteresuota Palangą turėti, o latviai – Mažeikius. Tai buvo, atrodytų, nesuderinamos pozicijos – galima sakyti, karas. Šiandien Kaukaze ir Balkanuose kokie konfliktai – dėl daug menkesnių dalykų vyksta karas. Bet lietuviai ir latviai susitarė, diplomatiniu būdu sureguliavo tą konfliktą“,  –  pasakojo Z.Butkus.

Tačiau patiems lietuviams ir latviams prie bendro stalo susitarti nepavyko. Teko pasikviesti arbitrą iš Didžiosios Britanijos. Jo sprendimas turėjo būti galutinis. Tuo arbitru tapo Jamesas Youngas Simpsonas.

„Kaip pats sakė, kad iš savo dėdės ginekologo paveldėjo troškimą sumažinti gimdymo skausmus. Atiduotų net dešinę ranką nukirsti, jeigu pakenktų Lietuvai ar Latvijai. Ir iš tikrųjų nustatė tokią sieną, kokia šiandien ir yra“, – sakė „Istorijos detektyvams Z.Butkus.

J.Y.Simsonas nusprendė, kad ne tik Lietuva, bet ir Šventoji, kurioje tuo metu negyveno nė vieno lietuvio, su beveik 20 km pajūrio turi priklausyti Lietuvai. Jis davė daugiau, negu patys lietuviai prašė.

Kodėl jis taip kilniaširdiškai pasielgė? Istorikai tikro atsakymo nežino. Manoma, kad jį paveikė tas faktas, kad XV a. Palangoje ir Šventojoje uostus įkūrė anglai ir škotai. Galbūt tai ir yra tiesa, tačiau yra viena aplinkybė, kurią verta atidžiau panagrinėti. Klaipėdoje jau nuo XVII a. įsikūrė pirkliai Simpsonai. O vienas iš jų giminės čia įkūrė masonų ložę.

„Tokio pėdsako, kad Palangos priklausymą lėmė masonai, dar man neteko aptikti, bet kad Simpsonai Klaipėdoje buvo aktyvi giminė, aktyvūs miestiečiai, pirkliai ir prekybininkai,  tai faktas. Simpsonas ir jo brolis buvo vieni pirmųjų Klaipėdos ložės „Memphis po obelisku“ įkūrėjai. Simpsonai savo pėdsaką kaip masonai Klaipėdos masonerijos istorijoje tikrai yra palikę“, – aiškino V.Plečkaitis.

Apie Simpsonų veiklą Lietuvos pajūryje turėjo sužinoti ir Jamesas Youngas. Ar jie buvo giminaičiai? Iš viešai prieinamų šaltinių taip ir nepavyko aptikti tiesioginių giminystės įrodymų, tačiau juos siejo ta pati pavardė ir tas pats kilmės kraštas – Škotija. Tad labai tikėtina, kad jie buvo tolimi giminaičiai.

O ar masonai pridėjo savo ranką? Žinodami tik tiek aplinkybių, galime spėlioti. Jei ir prisidėjo, tuomet už tai jiems galime padėkoti.

Kita vertus, gal ši teorija ir neturi jokio pagrindo. Beje, 1921 m. kovo 31 d. buvo surengtos iškilmės Simpsono garbei Palangoje, o jo žmonai buvo padovanotas gintaro vėrinys už 3 000 auksinų kaip padėkos ženklas už Palangą.

Taip sudėlioję dviejų pastarųjų šimtų metų Lietuvos istoriją, tikrai galime pastebėti, kad masonai pasirodo svarbiais, lūžiniais tautos ir valstybės gyvenimo momentais. Ką tai rodo? Ar tai, kad masonai valdo pasaulį? Ar tai reiškia, kad Vasario 16-oji buvo masonų sąmokslas? Ar iš tiesų viskas buvo nuspręsta už uždarų durų grupelės vyriškių?

O gal priežastis kur kas paprastesnė – nėra tokio dalyko kaip masonų sąmokslas. Masonais tampa aktyvūs ir pilietiški žmonės. Todėl nenuostabu, kad jie taip pat suvaidina svarbų vaidmenį istoriniuose lūžiuose.

„Tarp masonų buvo labai daug aktyvių, pilietiškai užsiangažavusių, tautines nuostatas turinčių žmonių, kurie gal ne branduolį sudarė, bet buvo branduolio dalis, kūrė Lietuvos valstybę. Manau, kad jų vaidmuo nėra iki šiol tinkamai įvertintas.

Buvo pozityvi įtaka – jie prisidėjo prie mūsų visuomenės didesnio išprusimo ir geresnio pasaulio suvokimo, bandė Lietuvą išnešti iš provincializmo, padaryti ją modernią, pažangią, vakarietiškesnę valstybę. Ir čia masonų indėlis, manau, nenuginčijamas“, –teigė V.Plečkaitis.