Vienas pavojingiausių konfliktų Šaltojo karo metais, kai 1968-ųjų rugpjūčio 21-ąją karine jėga buvo užslopintas Prahos pavasaris, daug nervų kainavo ir sovietų kareiviams, tarnavusiems Lietuvoje.
Nors nebuvo iššauta nė viena vidutinio nuotolio balistinė raketa iš požeminės bazės, esančios Plokščių kaime netoli Platelių ežero, 1968-ųjų rugpjūtį per Čekoslovakijos įvykius čia visą mėnesį buvo paskelbta kovinė parengtis.
Paruoštos raketos buvo nukreiptos į tuometę Vakarų Vokietiją. Viskas papildomai užmaskuota žaliu tinklu. Po mėnesio kovinė parengtis buvo atšaukta.
Sunku įsivaizduoti, kas būtų buvę, jei kas nors sąmoningai ar netyčia būtų čia paleidęs branduolinę raketą. Tai galėjo reikšti trečiojo pasaulinio karo pradžią.
Šachtoms kasti tiko smėlis
Šaltojo karo epochą atskleidžiantis muziejus, tapęs vienu lankomiausių Lietuvoje, pasakoja apie įvykius daugiau nei prieš 50 metų.
Slapčiausio karinio objekto statyba prasidėjo 1960-aisiais. 10 tūkstančių kareivių kastuvais kasė 27 metrų gylio keturias raketų šachtas.
Nenaudota jokios statybinės technikos, kad JAV palydovas neužfiksuotų slapčiausio objekto. Tai buvo pirmoji kovinė Sovietų Sąjungos požeminė R-12 balistinių vidutinio nuotolio raketų bazė, veikusi nuo 1962 iki 1978 metų.
Nelygu politinė situacija, raketos buvo nutaikomos į NATO bloko šalis – Vakarų Vokietiją, Norvegiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją ar Turkiją.
Ekskursija į požeminę bazę ir joje esančias raketų šachtas – kaip kelionė laiku, kai laikrodžio rodyklė pasukama atgal.
Kodėl raketų bazei buvo pasirinkta vieta netoli Platelių ežero? Yra keli atsakymai. Vykstant automobiliu nuo Plungės pusės atrodo, kad automobilis vis kyla aukštyn. Iš tikrųjų vietovė yra 170 metrų virš jūros lygio, o rausiant šachtas raketoms yra svarbu, kad į jas nesiveržtų vanduo.
Iškastas smėlis buvo naudotas keliams. Nesvarbu, iš kurios pusės atvyksta turistai į Šaltojo karo muziejų, jie gali įsitikinti, kad kelias, kuris buvo supiltas kasant raketų bazę, yra neprastas.
Dar svarbi aplinkybė – šalia plyti Platelių ežeras, raketos paleidimo metu vanduo būtų panaudotas šachtai aušinti.
Tuo metu apylinkėse gyveno mažai žmonių, jiems buvo sumokėtos kompensacijos, kad išsikeltų kur nors kitur. Daug klausimų žmonės neturėjo.
Apleistą bazę švarino ir patys gyventojai
Kai 1978 metais sovietų kareiviai išsivežė savo raketas iš Plokščių kaimo, bazės niekas nesaugojo. Netoli buvęs karinis miestelis yra beveik sulygintas su žeme – iš 30 pastatų liko vos keli.
Kol nebuvo įkurtas muziejus, požemines patalpas niokojo kas tik netingėjo.
Čia ėmė rinktis vietos gyventojai, dalis jų nuoširdžiai pasidarbavo – išsinešė tai, ką sugebėjo pakelti. Taip dingo kilometrai laidų ir kabelių, įvairios radijo technikos.
Ko žmonės nesugebėdavo fiziškai pakelti, sukapodavo į gabalus. Tiesa, išliko generatorius išpjautomis dalimis, nes niekas nesugebėjo jo pajudinti iš vietos.
Galbūt iš tikrųjų reikėtų pasidžiaugti, kad gyventojams nepavyko visko sugriauti? Ne tik užsienio turistai, bet ir lankytojai iš visos Lietuvos dabar gali pajusti, ką reiškė ginklavimosi varžybos.
Paslaptingoje raketų bazėje liko daug nejaukių patalpų. Norint į jas patekti, reikia atidžiai žiūrėti po kojomis, taip pat saugoti galvą, nes praėjimai daug kur nepatogūs – aukšti slenksčiai ir žemos lubos.
Gamino raketas kaip dešras
Šaltojo karo pradžia skaičiuojama nuo XX amžiaus penktojo dešimtmečio, kai buvo pagamintas branduolinis ginklas. Jo gamintojai siekė įrodyti, kas yra pasaulio lyderiai. 1959-aisiais JAV ir Sovietų Sąjunga pradėjo masiškai gaminti raketinę techniką. Nikita Chruščiovas buvo pasakęs: „Mes gaminame raketas kaip dešreles.“
Muziejaus ekspozicijoje yra ne viena nuotrauka, kaip atrodė raketa R-12. Yra saugomas ir tokios raketos maketas. Raketa įspūdinga – 23 metų ilgio, 1,65 metro skersmens. Nuotraukoje šalia raketos esantys žmonės atrodo labai maži. Raketos galia – 2,3 megatonos. Tai reiškia, kad ji net 153 kartų buvo galingesnė už bombą, numestą ant Hirošimos miesto Japonijoje.
Iššifravo palydovo nuotraukoje
Šaltojo karo metais abi valstybės, tiek JAV, tiek Sovietų Sąjunga, norėjo viską žinoti viena apie kitą. 1965 metais amerikiečiai sukūrė palydovinę stebėjimo sistemą, o 1967-ųjų kovą JAV palydovas aptiko raketų bazę Žemaitijoje.
Muziejuje eksponuojama nuotrauka, kurioje pirmą kartą užfiksuota raketų bazė. Ji įdomi tuo, kad daryta daugiau nei prieš pusšimtį metų ir yra labai tiksli. Čia matomi ne tik kupolai, bet ir keturios raketų šachtos, šalia esantis karinis miestelis.
Gavę tokią palydovinę nuotrauką, ekspertai tikrindavo kiekvieną jos milimetrą ir ieškodavo naujų militaristinių vietų. Ši vietovė buvo užfiksuota amerikiečių, jai suteiktas Žemaičių Kalvarijos vardas, nors iš tikrųjų tai – Plokščių kaimas, nutolęs nuo Žemaičių Kalvarijos.
Tokių įtartinų vietų buvo ir daugiau, amerikiečiai buvo sudarę net visą sąrašą.
Tik vieną kartą ši bazė buvo pasiruošusi atakai. Tai buvo 1968-ųjų rugpjūtį.
1968 metų rugpjūčio 21-osios naktį į tuometę Čekoslovakiją įsiveržė 200 tūkstančiai Varšuvos pakto karių ir 5 tūkstančiai tankų. Prahos gatvėse užvirė mūšiai, tačiau karinės intervencijos nesustabdė nei prieš tankus stoję beginkliai protestuotojai, nei Molotovo kokteiliai.
Buvo tikimasi, kad į tai gali reaguoti amerikiečiai. Todėl sovietų raketinės bazės buvo sukeltos ant kojų, kad ruoštųsi galimam atsakomajam smūgiui. Toks nurodymas pasiekė ir raketų bazę, įsikūrusią Žemaitijoje. Bet sovietai nesulaukė jokios amerikiečių reakcijos.
Kai sovietai pradėjo gaminti raketą R-12, pataikymo paklaida siekė apie 5 kilometrus.
Apie sovietų karinį pajėgumą buvo pasakojama, kad jie garsėjo ne taikliomis, bet labai galingomis raketomis.
Plokščiuose buvusi raketų bazė neturėjo apsaugos iš oro, buvo manyta, kad užtenka keturiose šachtose esančių raketų R-12. Vieną šachtą dengiantis kupolas svėrė apie 200 tonų, galėjo atlaikyti ne vieną bombą.
Muziejuje saugoma sidabrinės spalvos raketa buvo mokomoji. Čia tarnavę kareiviai mokėsi, kaip jas paleisti. Mokomosios raketos neturėjo tikslo, jos galėjo nukristi į Baltijos jūrą.
Judėti galėjo vos 15 metrų
Muziejuje po žeme galima pamatyti, kaip vargo čia tarnavę kareiviai. Viena ankšta patalpa buvo skirta naujokams. Čia kiekvienas kareivis, prieš pradėdamas tarnauti bazėje, turėjo dvi savaites praleisti pratybose. Kitame kambaryje įrengtas pamainos viršininko kabinetas.
Požeminiame balistinių raketų paleidimo komplekse lankytojai gali savo akimis pamatyti, kaip atrodė radisto darbo vieta.
Pasirodo, jie neturėjo teisės be ausinių žengti nė žingsnio. Laidas ausinėms buvo ilgas – apie 15 metrų. Atsistojęs nuo kėdės, radistas galėjo šiek tiek pavaikščioti po kambarį, netgi nenusiėmęs ausinių nueiti į tualetą. Tai jau buvo didelis patogumas.
