Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės, it susmirdęs sunkus debesis, tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti“, – knygoje „Karas: Čečėnijos tragedija“ (išleido „Briedis“) rašo Arkadijus Babčenko.
A.Babčenko – aršus Kremliaus kritikas. 2018 m. gegužę visą pasaulį apskriejo žinia, kad A. Babčenka nužudytas, bet netrukus paaiškėjo, kad mirties inscenizavimas tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija siekiant sulaikyti žurnalisto žmogžudystę rengusius slaptųjų Rusijos tarnybų finansuojamus asmenis. Šiuo metu A.Babčenkai skirta apsauga, jis priverstas gyventi gana suvaržytas, bet nutraukti veiklos nesirengia.
Šioje knygoje A.Babčenko atsimena Čečėnijos karą, kuriame dalyvavo. Pateikiame ištrauką.
* * *
Dedovščinos tikrąja to žodžio prasme mūsų pulke nėra. Dedovščina – tai tam tikros taisyklės, savotiškas įstatymų sąvadas, kurį pažeidus baudžiama fizinėmis bausmėmis.
Pavyzdžiui, eisena. Eisena priklauso nuo tarnybos stažo. Šauktiniai, dūchai, iš viso neturi vaikščioti, jie turi „skraidyti“ arba „šlamėti kaip elektrinės vantos“.
„Kaukolės“ ar „drambliai“ turi teisę judėti ramiau, bet jų eigastis vis tiek turi rodyti nuolankumą. Ir tik prasimušę į dembelius karaliukai gali vaikščioti vilkdami kojas, – taip leidžiama tik seniams, – neskubėdami, kulnais brūžuodami grindis.
Jei būčiau sumanęs taip pavaikščioti mokomajame, iškart būčiau gavęs per galvą. „Nori prisiplakt prie dembelių, Ilgši, ar ne?“ – būtų paklausę ir sutalžę pagal geriausias tradicijas.
O jeigu būčiau susikišęs rankas į kišenes, irgi būčiau gavęs per snapą, – tai senių privilegija. Dūchas iš viso turi pamiršti kišenes. Antraip jam ten pripils smėlio ir užsiūs. Smėlis pritrina kirkšnis – per dvi dienas susidaro pūliuojančios žaizdos.
Gauti gali už bet ką. Jeigu įžūlus dūchas neparodys pagarbos kalbėdamasis su seniu, jį sumuš. Jeigu per daug garsiai kalbės ar eis per kareivines kaukšėdamas kulnais, jį sumuš. Jeigu priguls dieną ant lovos – jį sumuš. Jeigu jam iš namų atsiųs kokybiškas gumines šliures ir jis nuspręs taip apsiavęs nueiti nusiprausti, jį sumuš ir atims šliures.
O jeigu dūchui šaus į galvą atlenkti aulus ar vaikščioti atsisegus viršutinę sagą, arba jeigu jo kepė bus atsmaukta ant pakaušio ar ant ausies, o diržas ne pernelyg stipriai suveržtas, jį sumuš taip, kad jis pamirš, kuo esąs vardu. Jis – tik dūchas, šliužo išnara ir jam lemta skraidyti, kol senukai baigs tarnybą.
Tačiau seniai uoliai sergsti ir savųjų dūchų teises. Kiekvienas save gerbiantis senis turi asmeninį dūchą – personalinį vergą. Teisę jį mušti ir bausti turi tik tas senis. Jeigu dūchą engia kas iš šalies, tas privalo pasisakyti savo seniui. Prasideda aiškinimasis: „Spaudi jį, vadinasi, eini prieš mane...“
Dūchui taip pat labai naudinga turėti asmeninį senį. Pirma, tave muša tik vienas žmogus. Antra, tu visad gali jam pasiskųsti, ir jis pasirūpins, kad triumfuotų teisingumas. Pavyzdžiui, jeigu „kaukolė“ sumuš dūchą arba atims iš jo pinigus, su ta „kaukole“ bus labai žiauriai susidorota – plėšti jauniklius gali tik dembeliai.
Ieškoti pinigų, rūkalų ir ėdesio dūchas privalo tik savo seniui – ant visų kitų gali dėti skersą. Išimtis – seniai, galingesni už tavąjį.
Bet mūsų pulke nieko panašaus nėra. Viskas – atsegta saga, diržas, eisena – vaikų darželis. Pas mus viskas daug rimčiau. Galiu vilkėti ką panorėjęs ir kaip panorėjęs – visiems į tai nusispjaut. Mus muša visai dėl kitų priežasčių.
Mūsų seniai jau žudė žmones ir laidojo savo draugus, jie netiki, kad jiems pavyks išgyventi šitam kare. Todėl mušimas čia – norma; vis tiek visi mirs: ir tie, kurie muša, ir tie, kuriuos muša. Koks skirtumas? Už poros žingsnių – kilimo takas, lavonus kaip ir anksčiau veža dešimtimis. Visi pastipsim.
Čia visi muša visus. Dembeliai, karininkai, praporščikai. Prisigeria iki žemės graibymo ir karšia jauniklius. Pulkininkai – majorus, majorai – leitenantus, tie – kareivius. Seniai – jauniklius. Niekas nesikalba žmoniškai, tik į dantis. Nes taip paprasčiau, greičiau ir paveikiau: „Vis tiek visi padvėsit, sūkos.“
Nes namie alkani vaikai, nes karininkų bendryne skurdas ir neviltis, nes iki dembelio dar trys mėnesiai, nes kas antras kontūzytas. Nes Tėvynė verčia žudyti savus – savus žmones, kalbančius rusiškai, o jiems reikia šaudyti į galvas, kad smegenys išsitaškytų ant sienų, ir traiškyti tankais, ir plėšyti į gabalus.
Nes tie žmonės nori užmušti tave. Nes tavo kareiviai tik vakar atvyko iš mokomųjų dalinių, o šiandien ant tako mėtosi apdegę jų mėsos gabalai, musės deda kiaušinėlius į jų atmerktas akis, o iš kuopos per parą teliko mažiau nei trečdalis, ir, duos Dievas, tu būsi tarp jų.
Nes visi žino tik viena: užsipilti akis ir žudyti visus, visus, visus! Nes kareivis – tik dvokiantis šūdo gabalas, o dūchas iš viso neturi teisės gyventi, jį muši – paslaugą jam darai.
„Suprasit, kas yra karas, sūkos! Į snukį jums, kad gyvenimas per saldus nepasirodytų, ir dėkokit mamytei, kad puse metų vėliau pagimdė, nes seniai būtumėt mirę!“
Tame pulke visi nekenčia visų, virš aikštės it susmirdęs sunkus debesis tvyro beprotybė ir neapykanta – ir šis debesis įsismelkia į jauniklius kaip citrinų rūgštis: prieš išsiunčiami į mėsmalę mes nelyg šašlykas privalome prisitraukti baimės ir neapykantos raugo. Taip paprasčiau stipti.
Šiandien aš kareivinių budėtojas. Pro šalį eina Timocha. Apsisukdamas spiria man į krūtinę, atsitrenkiu į sieną ir numušu lentą su kuopos užsiėmimų grafiku.
Šiame tik viena eilutė: „Kuopa vykdo vyriausybės užduotį.“ Šį karą jie vadina vyriausybės užduotimi. Pranešimuose apie žūtį tikriausiai būtų galima taip ir rašyti: „...N. nupjovė galvą vyriausybės pavedimu.“ Skydas krinta ir kampu labai skaudžiai smogia man į nugarą. Raitausi. Timocha žingsniuoja toliau.
Prie valgyklos, brūžuodama per akmenis basomis kojomis, artėja statybininkų kuopa. Statybininkai gyvena atskirose kareivinėse ir ateina į pulką tik maitintis. Niekas tiksliai nežino, kas ten pas juos dedasi, bet sklinda gandai, nuo kurių šiurpsta oda. Gūdžiausia dedovščina.
Dembeliai uždaužo jauniklius kastuvais, talžo taip, kad tie pasikaria. Lavonus iš ten veža tiesiog pavyzdingai reguliariai. Tačiau nesame girdėję, kad statybininkams būtų iškelta bent viena baudžiamoji byla.
Statybininkų batalionas stovi tylėdamas, nejuda. Niekas nesidairo, niekas nežiūri po kojomis, visų rankos prispaustos prie šlaunų. Seniai išmokė juos, kad „ramiai“ reiškia „ramiai“. Jeigu kuris krustelės, bus sumuštas. Negyvėlių kolona. Jiems į viską nusispjaut – į karą, į Čečėniją, į kalnus lavonų ant lėktuvų kilimo tako; jiems rūpi tik viena – artėjanti naktis, kai po vakarinio paskirstymo išeis karininkai ir jie vėl bus talžomi kastuvais.
O rytą ateis karininkai – bukagalviai įmitę šunys – ir talžys už tai, kad ant veidų nuo kastuvų liko randai. Jie be garso stovi prie valgyklos, atrodo, kad ten stovi siaubas. Siaubas atėjo čionai paėsti, brozdindamas basas numuštas kojas į akmenis, stovi čia, nieko nemato, niekuo nesidomi ir laukia. Tiesiog laukia.
* * *
Arkadij Babčenko. Karas: Čečėnijos tragedija. Vertėja Irena Ramoškaitė. – Vilnius: Briedis [2018]. – 400 p.
Leidykla „Briedis“ išleido knygą „Karas. Čečėnijos tragedija“. Tai žinomo rusų žurnalisto, aršaus dabartinės Kremliaus politikos kritiko Arkadijaus Babčenkos kūrinys. Dar nesulaukęs dvidešimties jis dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare (1994–1996), paskui ir Antrajame (1999–2009).
Dirbo karybos apžvalgininku Rusijoje įvairiuose leidiniuose ir TV kanaluose, filmavo dokumentinius reportažus, veikė karštuosiuose taškuose Pietų Osetijoje ir kitur. Kaip ne kartą yra pripažinęs savo interviu, A. Babčenka pradžioje laikėsi didžiavalstybinių pseudopatriotinių nuostatų, troško kvapą gniaužiančių nuotykių ir žygdarbių, tačiau pamažu jo požiūris į daugelį dalykų ėmė keistis.
Arkadijus netrukus suprato, kad jo gimtoji Rusija galutinai pasuko neapykantos, įtampos eskalavimo, agresijos prieš kaimynus ir atviro susidorojimo su kitaminčiais keliu. Pačios baisiausios diktatūros link.
Po kritiškų atsiliepimų internete apie Maskvos valdžią ir jos vykdomą politiką autoriui pradėtos kelti sufabrikuotos bylos, pasipylė anoniminiai grasinimai susidoroti. Likti toliau gyventi Rusijoje reiškė pakliūti į kalėjimą arba atsisveikinti su gyvybe. 2017 m. vasarį A. Babčenka persikėlė į Kijevą, kur įtikinamai demaskuoja ir griežtai kritikuoja grobikiškus Kremliaus režimo veiksmus Ukrainos atžvilgiu.
2018 m. gegužę visą pasaulį sukrėtė žinia, kad A. Babčenka nužudytas, bet netrukus paaiškėjo, kad mirties inscenizavimas tebuvo slapta Ukrainos saugumo tarnybų operacija siekiant sulaikyti žurnalisto žmogžudystę rengusius slaptųjų Rusijos tarnybų finansuojamus asmenis. Šiuo metu A. Babčenkai skirta apsauga, jis priverstas gyventi gana suvaržytas, bet nutraukti veiklos nesirengia.
Knygoje „Karas: Čečėnijos tragedija“ autorius prisimena savo patirtį Čečėnijos kare, kai aštuoniolikmetis naivus vaikinas pateko tiesiai į mėsmalę. Knygoje rusų kariuomenė vaizduojama kaip raketomis, sunkiąja artilerija, lėktuvais ir tankais ginkluotų nusikaltėlių gauja. Karas tokiems – galimybė nevaržomai prievartauti, prisiplėšti ir išvengti kalėjimo.
Čia viešpatauja sadistiniai impulsai ir nežabotas godumas. Nužmogėja ne tik kariuomenė – visas sociumas pradeda gyventi pagal kalėjimo modelį, vadovautis dedovščinos principais. Būtent tai, pasak A. Babčenkos, ir yra siaubingiausia.
