Vieno geriausių sovietinių televizijos filmų „Šuns širdis“ premjera įvyko prieš 28 metus – 1988-ųjų lapkričio 19-ąją. Režisieriui V.Bortko pavyko tiksliai perkelti rašytojo Michailo Bulgakovo apysaką į ekraną, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
„Neskaitykite prieš pietus sovietinių laikraščių“, „Suirutė ne klozetuose, o galvoje“, „Nors prasmek iš gėdos!“ – šios frazės iš filmo tapo sparnuotais posakiais.
Šarikovo, žmogumi paversto šuns, vaidmens atlikėjo V.Bortko ieškojo labai ilgai.
Režisierius netgi turėjo pasakyti asistentams, kad rastų žmonių, panašių į šunis. Jam atnešė pluoštą nuotraukų, tarp kurių buvo ir garsiųjų Aleksejaus Žarkovo, Nikolajaus Karačencovo atvaizdai, tačiau jie V.Bortko netenkino.
Vienoje paskutinių režisieriui pateiktų nuotraukų buvo įamžintas Almatos akademinio Michailo Lermontovo rusų dramos teatro aktorius V.Tolokonikovas. Jo vardas didžiajame kinematografe tuo metu buvo visiškai nežinomas.
Per bandymus V.Tolokonikovas sugebėjo padaryti įspūdį režisieriui.
„V.Tolokonikovas mane pribloškė. Per bandymą jis vaidino sceną su degtine: „Na, linkiu, kad viskas!“ Jis taip įtikinamai kostelėjo, krenkštelėjo, gurkšnis taip nuostabiai nuslinko jam per kaklą, Adomo obuolys taip plėšriai sujudėjo, kad aš jį iškart patvirtinau“, – pasakojo V.Bortko.
Persikūnyti filme teko ne tik aktoriams, bet ir visam miestui. Maskvos vietas, kuriose vyksta veiksmas, atstojo Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) gatvės.
Sceną, kurioje daktaras Bormentalis eina į kiną, filmavo viename Leningrado kino teatrų. Kad aktoriai-žiūrovai juoktųsi, jiems rodė komediją „Neptūno šventė“, o pačioje „Šuns širdyje“ – „Nepaprastus misterio Vesto nuotykius bolševikų šalyje“.
Šuns Šariko vaidmeniui taip pat prireikė solidžios atrankos – peržiūrėta 20 pretendentų. Galiausiai išsirinktas kiemsargis, vardu Karajus. Anksčiau šuo nebuvo filmavęsis. Jis tarnavo milicijoje, buvo sulaikęs 38 viešosios tvarkos pažeidėjus.
Karajų nugrimavo, nes jo kailis buvo lygus, o M.Bulgakovo Šariko – pasišiaušęs.
„Naudojome krakmolą, bet vos tik Karajus išbėgdavo į gatvę, iškart pradėdavo voliotis sniege ir viską nutrindavo. Vėliau sumanėme panaudoti želatiną ir ji pasirodė esanti atsparesnė“, – prisiminė grimuotoja Jelena Kozlova.
Pats V.Bortko taip pat nusifilmavo „Šuns širdyje“, tiesa, tik epizode – buvo vienas žioplių Obuchovo skersgatvyje, neigiančių gandus apie marsiečius.
Filmas buvo negailestingai sukritikuotas. V.Bortko prisiminė, kad po premjeros atsivertęs laikraščius neteko amo: „Ten buvo parašyta maždaug taip: „Tokio mėšlo kaip „Šuns širdis“ dar niekas nebuvo filmavęs. Režisieriui reikėtų nukapoti ne tik rankas, bet ir kojas, numesti nuo tilto.“
Aš išlikau. Jaučiau, kad viską padariau gerai. Užsienyje mus priėmė palankiai: filmas apdovanotas prizais Italijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje.“
Vis dėlto svarbiausias apdovanojimas kūrėjams – publikos įvertinimas. Filmas įėjo į sovietinio kino aukso fondą, jį nuolat rodo įvairūs televizijos kanalai.
„Šuns širdies“ herojams profesoriui Preobraženskiui ir Poligrafui Šarikovui net pastatytas paminklas Charkove, prie įėjimo į restoraną „Šarikoff“.
Ekranizavo ir italai
* Apysaką „Šuns širdis“ M.Bulgakovas parašė 1925-aisiais, tačiau dėl ryškaus satyrinio pobūdžio knyga Sovietų Sąjungoje tuomet nebuvo išleista.
* Nuo 4-ojo dešimtmečio ji plito savilaidos būdu, o 1987 metais buvo išspausdinta žurnale „Znamia“.
* Užsienyje kūrinys pirmą kartą išspausdintas 1968-aisiais.
* Sovietinė „Šuns širdies“ ekranizacija nebuvo pirmoji: 1976 metais Italijoje režisierius Alberto Lattuada pastatė filmą pagal M.Bulgakovo apysaką, kuriame profesorių Preobraženskį vaidino Maxas von Sydowas, o Šarikovą – Cochi Ponzoni.
Parengė Milda Augulytė
