Drabužių draiskanos, sugadinti indai ir knygos, iš rėmų išplėšti paveikslai, kiekviename kambaryje – kalnai atliekų. O baisiausia – iš visiškai sugriauto didžiausio kambario, svetainės, sklindantis nepakeliamas tvaikas! Sugedusio maisto dvokas sklido iš sudaužytų uogienės indų, nenusakomos kilmės šiukšlių, sumišusių su žmonių išmatomis, o ant popieriaus ir drabužių gniužulų matyti išdžiūvusio šlapimo dėmės.
Atsargiai atbrendame iki šiukšlių krūvos ir kiek pabadome drabužių kaugę. Drabužių spintų durys atviros, išluptos iš vyrių, daiktai išdarkyti ar sumesti į smirdinčias šūsnis.“
Šiuos atsiminimus galima rasti Thomo Goodricho knygoje „Pragaro audra“ (išleido „Briedis“). Tai pasakojimas apie Vokietiją užgriuvusius karo siaubus, kuriuos šalys nugalėtojos linkusios nutylėti.
Pateikiame knygos ištrauką.
* * *
Nors aršios visuomenės kritikos buvo nustumtas šalin, Franklinas Rooseveltas Morgenthau Vokietijos plano niekada taip ir neatsisakė.
Iš tiesų amerikiečių prezidentas iki pat mirties nugalėtą Reichą vertino kartaginietišku požiūriu. Kai Roosevelto įpėdinis Harry’is Trumanas Potsdame susitiko su Stalinu, o 1945 m. liepą su naujuoju britų premjeru Clementu Atlee, Morgenthau schemoje liko daugelis punktų. Planas įsigaliojo pasirašius „Didžiajam trejetui“.
„Sąjungininkų tikslas, – buvo rašoma bendrame pareiškime, – nėra sunaikinti ar pavergti vokiečių tautą.“
Nors tokiais iškilmingais pareiškimais buvo siekiama nuraminti susirūpinusį pasaulį, patiems vokiečiams netrukus tapo aišku, kad nugalėtojai atėjo ne kaip taikūs „išlaisvintojai“, kaip tvirtino propagandininkai, o kaip ypač kerštingi, negailestingi ir godūs nugalėtojai, kokie tik kada yra laimėję karą.
Sovietų Sąjunga pradėjo plėšti Vokietiją, kai Raudonoji armija 1944 m. įsiveržė į Prūsiją. Karui pasibaigus, plėšimai rusų okupuotose teritorijose įgijo neregėtą mastą. Iki paskutinio lakšto buvo išardytos plieno liejyklos, grūdų perdirbimo fabrikai, lentpjūvės, cukraus ir naftos perdirbimo, chemijos, optinių įrenginių gamyklos bei batų fabrikai, visa tai išvežta į Sovietų Sąjungą ir pastatyta iš naujo.
Likusios gamyklos Vokietijoje veikė vien Sovietų Sąjungos labui. Į Rytus buvo išsiųsti elektriniai ir garo lokomotyvai, riedantys kroviniai, net bėgiai, kuriais jie riedėjo. Sovietų vyriausybė grobė masiškai viską, o paprastas raudonasis kareivis elgėsi dar „kruopščiau“. Moteris iš Silezijos rašė:
„Rusai sistemingai šlavė viską, kas jiems atrodė vertinga, – siuvamąsias, pianinus, fortepijonus, vonias, čiaupus, elektrinius įrenginius, lovas, čiužinius ir kita. Ko nepasiėmė, nusiaubė. Sunkvežimiai dienų dienas su vertingiausiais kilimais ir baldais juose stovėjo lauke merkiami lietaus, kol viskas sugedo ir supuvo. <...>
Prireikus kuro, griebtasi bet kokios po ranka pasitaikiusios medienos, tuščių namų langų rėmų, kurie kaipmat buvo sulaužomi ir naudojami prakurui. Rusai ir lenkai ugniai kurti naudojo netgi laiptus ir jų turėklus. Laikui bėgant šildymui imta naudoti net namų stogus. <...> Piktžolėmis apaugę atviri purvini, pilni žiurkių ir pelių namai be stogų ir langų, laukai su nenuimtu derliumi, kadais derlingos, dabar pūvančios žemės su jose vešinčiomis piktžolėmis. Nė viename kaime neaptikome jokios karvės, arklio ar kiaulės. <...> Rusai viską išsivežė į Rytus arba patys suvartojo.“
Kaip ši moteris aiškiai rašė, visa, kas liko nepagrobta, buvo sunaikinta. Kartu su milijonais kitų pabėgėlių Regina Shelton po karo grįžo į namus.
„Rusų okupaciją patyrę žmonės mus buvo perspėję, kad bus daug sumaišties. Todėl vylėmės blogiausio, tačiau nebuvome pasirengę tam, kas iš tikrųjų laukė. Negalėdami patikėti savo akimis, apžiūrinėjome mūšio lauką – didžiausios šiukšlių krūvos, iš jų kyšojo baldų lūženos, vimdanti smarvė...
Drabužių draiskanos, sugadinti indai ir knygos, iš rėmų išplėšti paveikslai, kiekviename kambaryje – kalnai atliekų. O baisiausia – iš visiškai sugriauto didžiausio kambario, svetainės, sklindantis nepakeliamas tvaikas! Sugedusio maisto dvokas sklido iš sudaužytų uogienės indų, nenusakomos kilmės šiukšlių, sumišusių su žmonių išmatomis, o ant popieriaus ir drabužių gniužulų matyti išdžiūvusio šlapimo dėmės.
Atsargiai atbrendame iki šiukšlių krūvos ir kiek pabadome drabužių kaugę. <...> Drabužių spintų durys atviros, išluptos iš vyrių, daiktai išdarkyti ar sumesti į smirdinčias šūsnis.“
Amerikiečiai savo kolegoms komunistams ne ką nusileido – kas liko beatodairiškai nesunaikinta, pasiglemžta kaip „suvenyrai“.
„Mes „išlaisvinome“ vokiečių nuosavybę, – mirktelėjo eilinis. – Rusai ją tiesiog pavogė.“
Kitaip nei primityviajai sovietų sąjungininkei, Jungtinėms Valstijoms nereikėjo vokiečių gamyklų ir fabrikų. Vis dėlto, kaip pažymi Ralfas Franklinas Keelingas, amerikiečiai „uoliausiai“ siekė sunaikinti Reicho galimybę atsitiesti.
Istorikas pasakoja:
„Nors amerikiečiai, kaip įprasta, ardė ir sprogdino vokiečių gamyklas su didesniu įkarščiu nei iš pradžių vyko bet kurioje kitoje zonoje, mūsų motyvacija buvo visiškai kitokia nei sąjungininkų.
Rusija nekantrauja kuo daugiau prisigrobti iš Vokietijos, tačiau kartu ją verčia gaminti Rusijai, kad toji sėkmingai įgyvendintų savo penkerių metų planą ir galiausiai Reichą prijungtų prie Sovietų Sąjungos.
Prancūzija tiesiog trokšta grobio, nuo senų senovės siekia sunaikinti Vokietiją ir aneksuoti kuo daugiau jos teritorijos.
Britai sugalvojo, kaip pasinaudoti dideliu vokiečių grobiu, nori jos atsikratyti kaip prekybos konkurentės, tačiau išsaugoti rinkos dalį britiškoms prekėms.
Jungtinėms Valstijoms nereikia vokiečių gamyklų ir įrangos kaip grobio, bet jos nori sunaikinti vokiečius kaip pasaulio prekybos konkurentus. Jeigu jos gebės, mes esame linkę leisti vokiečiams išgyventi iš savo menko žemės lopinėlio, tačiau darysime viską, kad tarptautinėje prekyboje jie nevaidintų reikšmingo vaidmens.“
Nors JAV nepasiglemžė vokiečių gamyklų ir fabrikų, visai kitaip elgėsi su gausiais Trečiojo reicho turtais. Iš slėptuvių olose, tuneliuose ir druskų kasyklose buvo pasisavinta ir išsiųsta už Atlanto milijardų dolerių vertės aukso, sidabro ir valiutos, taip pat neįkainojamų tapybos bei skulptūros kūrinių.
Vokietijos ateičiai labiau pakenkė Reicho „intelektinis sunaikinimas“. Tonas slaptų dokumentų, liudijančių Vokietijos nepaprastus organizacinius gebėjimus versle ir gamyboje, pavogė ne vien amerikiečiai, bet ir prancūzai, anglai bei Britų Sandraugos šalys.
Šimtus garsiausių pasaulio mokslininkų nugalėtojai „sugundė“ emigruoti. Kaip viena JAV vyriausybinė organizacija santūriai pripažino, ši operacija buvo pirmoji tokio pobūdžio istorijoje, kai nugalėtojai mėgino išsunkti visą inovacinį tautos potencialą.
„Tikrasis šio karo atlygis, – rašė žurnalas „Life“, – buvo ne gamyklos, auksas ar meno kūriniai, o „vokiečių protai ir vokiečių tyrimų laimėjimai.“
* * *
Thomas Goodrich. Pragaro audra. Vertėjas Kęstutis Šatkauskas. – Vilnius: Briedis [2018]. – 400 p. iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – Thomo Goodricho knygą apie nacistinės Vokietijos žlugimą „Pragaro audra“.
Tai buvo kruviniausias ir baisiausias karas pasaulio istorijoje. Žuvo milijonai žmonių, sunaikintas neįkainojamos vertės turtas, nuo žemės nušluoti senoviniai miestai – Antrasis pasaulinis karas tapo didžiausia tragedija visų kariavusių šalių piliečiams, įskaitant vokiečius – pralaimėjusią pusę.
Thomo Goodricho knyga „Pragaro audra“ – pasakojimas apie Vokietiją užgriuvusius karo siaubus, kuriuos šalys nugalėtojos linkusios nutylėti. Autorius aprašo, ką matė sąjungininkų pilotai bombarduodami Vokietijos miestus, ką patyrė esantys bunkeriuose, kai, girdėdami krintančių bombų švilpesį, laukė mirties...
Pasakojama apie Rytų fronto žiaurumus paskutiniais karo mėnesiais, apie vokiečių moterų likimus, kai siautėjanti Raudonoji armija prievartavo ir žudė visoje Europoje – kaip visos „nuo aštuonerių iki aštuoniasdešimties metų“ moterys su pasibaisėjimu laukė žodžių „Frau Komm“ (vok. „Eikš, moterie“).
Didžiausių nuostolių istorijoje atnešusios nelaimės, kai, bėgdami jūra, žuvo tūkstančiai karo pabėgėlių, priverstinė masinė emigracija, pareikalavusi galybės aukų, žmonių likimai pokarinėse mirties stovyklose ir kankinimo kamerose – šios ir daugybė kitų tamsiųjų Antrojo pasaulinio karo paslapčių atskleidžiamos „Pragaro audroje“.
Thomo Goodricho knygoje gausu liudininkų pasakojimų. Neretai jie tokie kraupūs, kad tiesiog sunkiai įtikinami. Deja, tai ne meninis pagražinimas ir ne siaubo romano rašytojo fantazija, o pragarą žemėje išgyvenusių žmonių prisiminimai.
