Magišku metu – Joninių naktį – Kaune tarp Žemųjų ir Aukštųjų Šančių stūksantis caro laikų parako sandėlis atgijo – kauniečiai buvo pakviesti aplankyti šios ilgai buvusios apleistos vietos.
Kalno dauboje esantis didžiulis 500 kvadratinių metrų betoninis pastatas aktyvios Šančių gyventojos V.Bliumkienės iniciatyva turėtų tapti bendruomenės traukos centru, kuriame skleisis kultūrinės idėjos ir bus įgyvendinami meniniai projektai.
Žemųjų Šančių seniūnas mano, kad tokių erdvių Kaune reikėtų dar daugiau.
Aplinka pasikeitė iš esmės
Daugiau nei prieš pusę metų atėjus į šią žmonių pamirštą vietą buvo galima išvysti ir aplink sandėlį, ir jo viduje besimėtančių šiukšlių, laisvai patekti į patalpas ir ten daryti ką tik nori. Tačiau šių metų vasario mėnesį, kai Šančių bendruomenės nariai pradėjo tvarkyti patalpas ir aplinką, vaizdas pasikeitė.
Aplinkui betoninį pastatą išpjauti ir išgenėti medžiai, žydi medžių kelmuose pasodintos gėlės, netoliese auga ir keletas pomidorų. Ant sandėlio stogo kyšo 10 ventiliacijos bokštelių, kurių neseniai beveik nebuvo matyti per medžius ir krūmus.
„Sandėlis yra centre, pačioje fortų žiedo širdyje, todėl jis man yra tarsi deimantas. Tai – vieta, kur galima daryti viską“, – džiūgavo išskirtinio projekto organizatorė.
Kauno tvirtovės asociacijos savanorė V.Bliumkienė įkūrė Šančių įgulą, o prikelti naujam gyvenimui seniai apleistą parako sandėlį jai padeda viešoji įstaiga „Kauno tvirtovės parkas“, kuriai panaudos ir patikėjimo teise šį objektą perdavė Kauno savivaldybė. Pastaroji skiria lėšų „Kauno tvirtovės parkui“, o jis, turėdamas įvairios technikos ir kitų reikalingų medžiagų, padeda tvarkyti apleistą sandėlį.
Sandėlis, vadinamas tiesiog „Paraku“, pradėtas tvarkyti šį vasarį, bet rezultatui pasiekti reikėjo skirti visą savo laiką: „Tai, kas nuo vasario padaryta, buvo galima padaryti tik niekur kitur nedirbant ir 24 valandas per parą atsiduodant šiai vietai“, – atviravo organizatorė.
Aplink statinį lauke, taip pat ir jo viduje, yra akmeninis grindinys, paliktas dar sovietinės armijos. Tačiau jis buvo uždengtas storu dirvožemio sluoksniu. Norint apsaugoti šią vietą nuo jos niokotojų buvo nuspręsta įdėti duris, tačiau tam pirmiausia reikėjo rankomis atkasti po žemių sluoksniu pasislėpusį grindinį.
„Žemes teko kapstyti patiems, savo rankomis, nes atvežti čia technikos neleidžiama, mat tai yra kultūros paveldo objektas. Atkasti nuo grindinio dirvožemį reikėjo dėl to, kad nebuvo įmanoma įdėti durų. Šį darbą mums palengvino į talką atėję darbininkai iš Ukrainos, remontuojantys Prancūzų gatvę“, – sunkumus prisiminė projekto įgyvendintoja.
Naudojo išskirtinį apšvietimą
Caro laikais parako sandėlis priklausė artilerijos šaudmenų kompleksui, kuris jungė devynis pastatus Šančių kalne. Tvirtovė buvo pastatyta 1882 m., o centrinis parako sandėlis dešiniajame Nemuno krante baigtas 1894-aisiais.
Sandėlį sudaro 2 pagrindiniai ilgi tuneliai – kairysis ir dešinysis, kuriuose buvo laikomas parakas. Vienoje tunelio pusėje buvo bedūmis parakas, kuris yra labai jautrus drėgmei, o kitoje – išmetimo parakas, labai stipri sprogstamoji medžiaga, kuri degdama išmesdavo sviedinį iš patrankos. Degūs sandėliai buvo vėdinami per bokštelius, esančius ant stogo. Kiekvienoje patalpoje, kurioje buvo laikomas parakas, yra angos, kurios kyla į viršų ir pasiekia bokštelį.
Tarp šių sandėlių yra nedidelė patalpa – koridorius, kuriame šiuo metu V.Bliumkienė įsirengė namus primenantį, jaukumo šiam šaltam betoniniam pastatui suteikiantį kambarėlį. Ji atsigabeno du senus fotelius, ant sienos prilipino gėlėto tapeto skiautę, pastatė didžiulį veidrodį, pamerkė iš namų atsineštų mėlynai žydinčių gėlių ir vaišina ant stalo padėtais saldumynais.
Šiame statinyje buvo naudojama išskirtinė apšvietimo sistema. Kiekvieną tunelio galą apšviesdavo keturiuose švieslangiuose su įrengtais veidrodžiais esančios žibalinės lempos. O dešinįjį tunelį ir koridorių skiriančioje sienoje dar yra išlikusi speciali anga, kurioje buvo laikomi alkoholiniai gėrimai. Šios vietos išskirtinumą pažymi sutrešę mediniai apvadai.
Nori išsaugoti autentiškumą
Parako sandėlyje išlikę ir dviejų senovinių durų, pro kurias reikėjo eiti norint patekti į koridorių ir sandėlius, staktų likučiai. Durys (jas skyrė nedidelė anga) buvo metalinės, tačiau ne metalinio lakšto, o pagamintos iš 5 sluoksnių tinklo, rišto iš vieno centimetro metalinių strypų, susidedančių į storą rėmą. Kiaurai šios užrakinimo sistemos nebuvo galima peršauti netgi iš pėstininkų karabinų, nes kulka vis vien nukrisdavo žemyn. Taip pat buvo neįmanoma ir išsprogdinti, nes sprogimo banga durų negalėjo pažeisti ar deformuoti.
Statinyje yra ir dar kelios patalpos: pro vieną atsarginių išėjimų galima patekti į lauką, kitą apsėmęs vanduo, todėl ten patekti negalima. O pagrindiniame koridoriuje, pro kurį įeinama į visas patalpas, stovi didelė metalinė dėžė, kurioje, kaip įtariama, buvo laikomi rauginti kopūstai.
Išskirtinio projekto organizatorei V.Bliumkienei itin padeda Vadimas Poluškinas, gyvenantis Žemuosiuose Šančiuose. Vyras prisideda prie aplinkos tvarkymo, pasakoja sandėlio istoriją, tikisi, kad kada nors bus galima sutvarkyti betonines pastato sienas: „Norime kiek įmanoma išsaugoti statinio autentiškumą, nors laikui bėgant tikimės nuvalyti betonines sienas. Bent jau suodžius, taip pat ir pravalyti užmūrytas angas, sutvarkyti ir išvedžioti elektrą.“
Išbandė įvairią veiklą
Į „Parako“ atidarymo renginį buvo susirinkę labai daug žmonių. Jie per naktį čia ėjo ir stebėjosi, kaip seniai užmiršta vieta atgijo: „Žmonės buvo išsižioję – taip viskas įspūdingai atrodė. Jie džiaugėsi, kad unikali vieta tobulai pritaikyta netradiciniams projektams“, – apie žiūrovų reakciją kalbėjo projekto ir renginio organizatorė.
Kiekvienoje sandėlio patalpoje vyko skirtingi meniniai projektai. Atsidarius pagrindinėms durims žmones pasitiko menininko Jomanto Padgursko kurta ledo siena, kuri vėliau buvo pjaustoma motoriniu pjūklu.
Kairiojoje „Parako“ dalyje tapė savamokslis menininkas, o priešais jį, kitame tunelyje, grojo meksikietis. Jo žmona tuo metu užsiėmė ritualu – piešimu. Patalpoje, pro kurią galimą išeiti į lauką, buvo rodomas buvusios studentės darbas – filmas apie stikliniame žiede augančias samanas, kurias reikia prižiūrėti ir puoselėti kaip savo sąmoningumą.
Erdvė kitokiems projektams
„Parakas“ yra vieta, kurioje garsas, šviesos ir net ledas susilieja į bendrą visumą, – taip šią išskirtinę vietą apibūdina V.Bliumkienė. – Vienoje patalpoje planuojama tęsti ledo luitų projektą, pasitelkiant apšvietimą ir motorinį pjūklą bus pjaustomas ledas ir iš jo daromos skulptūros, o kitoje, priešais esančioje, patalpoje bus grojama ir tuo pat metu rodoma projekcija, kaip pjaustomas ledas.“
Kitas būsimas projektas irgi susijęs su ledu. Viename tunelyje bus taip pat pjaustomas ledas, o kitame tuo metu vyks jau pagamintų skulptūrų paroda. Ši vieta tarsi skirta tokiems meniniams projektams, nes čia tvyro šaltis. Karštą dieną, kai lauke oras buvo įkaitęs iki 28 laipsnių, parako sandėlyje ant stalo padėtas termometras rodė, kad patalpos įšilusios vos iki 8 laipsnių Celsijaus.
„Mūsų prioritetas yra garsas, šviesa, ledas, todėl ta linkme ir judame. Taip pat „Parake“ norime padėti plėtoti netradicinius projektus, pavyzdžiui, planuojama statyti operą su projekcijomis, įvairiais garsais. Ši vieta bus užpildoma netradiciniais, išskirtiniais renginiais ir meno kūriniais“, – meno atsiradimu kariniame pastate džiaugėsi projekto įgyvendintoja.
Šiuo metu svarbiausia sandėlyje įjungti elektrą, išvalyti drenažo sistemą, atkurti visą akmenimis grįstą aikštelę ir kelią. V.Bliumkienės svajonė yra padaryti „Parako“ aplinką jaukią žmonėms: „Ant kiekvieno medžio noriu pakabinti hamakų, padaryti kabančių sūpynių, žaidimo aikštelę, įrengti vietų, kur žmonės galėtų išsikepti šašlykų. Bet kartu tai turi būti ir saugi aplinka.“
Žmonės šią vietą gali aplankyti kada tik nori, prieš tai laiką sutarę su šančiške V.Bliumkiene. Ji neves ekskursijų – tai bus pasivaikščiojimas, pokalbis, kurio metu papasakos šio statinio istoriją, savo santykį su juo, paaiškins, kodėl myli Šančius.
Prisideda ir dideli, ir maži
Prie „Parako“ atgimimo prisideda ne tik Šančių bendruomenės nariai, bet ir žmonės iš kitų miesto rajonų, VI forto įgulos nariai, savanoriai, net ir ukrainiečiai. Darbo yra daug. V.Bliumkienė džiaugėsi, kad jai padeda daug aktyvių žmonių, Šančiuose įsikūrusių verslininkų. Pastarieji dovanoja reikiamų daiktų, operatyviai tvarko problemas.
„Mano amžius ir lytis nėra man kliūtis. Einu plėšti Šančių – keliauju pas verslininkus ir prašau, kad padėtų. Pavyzdžiui, reikėjo lempos – gavau per 5 minutes. Kai turiu lempas, bet neturiu laido, einu į elektros prekių parduotuvę. Ir visada taip, tik kiekvieną kartą tenka pasakoti tą pačią ilgą istoriją. Ir net nežinau, iš kur atsirado tas plėšikavimas. Ar iš to, kad be galo myliu „Paraką“, ar dėl to, kad visko reikia ir neturiu kitos išeities, tik eiti ir prašyti“, – sakė V.Bliumkienė.
„Parakinė“ mažųjų pagalbininkų, maždaug 12 metų vaikų, grupė tvarko aplinką, renka šiukšles. Bendruomenės nariai tvarko kelią, geni medžius, sodina gėles. Į šios vietos atgimimą įsitraukė ir V.Bliumkienės dukra su sūnumi, seniūnija, duodama reikalingos įrangos.
Vyko talka. Į mišką vedė keliukas, kuris buvo neišvažiuojamas. Vienas vaikinas keturračiu padėjo išvežti iš teritorijos surinktas šiukšles, lyg buldozeriu nuo įvažiavimo nustūmė seniai nuvirtusį storą medį. Vėliau senyvo amžiaus moteris iš to medžio padarė gėlynus.
„Žmonės pamilsta „Paraką“, o nuo parako vaistų nėra, – šypsojosi V.Bliumkienė. – Nėra neįveikiamų, sunkių dalykų. Aš visur matau tik gėrį, o „Parakas“ kaip magnetas traukia jį.“
Viena Kauno įmonė iškasė šalimais buvusią pralaidą, kuri neleido valytis drenažo sistemai.
„Prancūzų kalnas yra gyvų šaltinių judėjimas: jie tai atsiveria, tai užsiveria. Dėl šios priežasties griūva šlaitas. Šis šlaitas, kuris yra prie „Parako“, sovietiniais laikais buvo užverstas, buvo matyti vos viršutinė juosta. Tikiuosi, kad dabar kalnas atgaus sausumą ir bus nauda visiems netoli gyvenantiems žmonėms“, – vylėsi pašnekovė.
Vietovę myli nuo vaikystės
V.Bliumkienė gimė ir iki šiol gyvena Žemuosiuose Šančiuose, 6 minutės kelio iki parako sandėlio. Ji prisipažino, kad šiuo metu visą savo laisvą laiką praleidžia prie „Parako“ ir be galo myli šią vietą.
„Aš gyvenu visai netoli, todėl galiu su kavos puodeliu ateiti čia, medituoti, galvoti, ką dar būtų galima padaryti gražaus. Ši vieta yra mano kiemas, beveik tapo mano namais. Ant laužo išsikepame dešrelių, išsiverdame kavos, o šaldytuvas namuose stovi tuščias. Turėdama tokios vietos raktus negaliu nepasinaudoti ja“, – juokavo, o kartu rimtai kalbėjo šančiškė.
Aplinkui „Paraką“ yra išsidėstę kiti sandėliai, tik perpus mažesni. Taip pat galima pasivaikščioti kalne esančiame miškelyje, pasigrožėti gamta: „Stebuklas, kad galima prikelti naujam gyvenimui tokias pamirštas ir palaidotas vietas.“
V.Bliumkienė pasakojo, kad „Parakas“ turi pusbrolį, kuris yra įsikūręs kairiajame Nemuno krante. Tačiau pastatai skiriasi. Pusbrolis neturi prieangio, ventiliacijos sistema sudaryta tik iš 3 bokštelių, o jį jungia vienas didelis tunelis. Tačiau jis nėra sutvarkytas.
Tokių projektų reikėtų dar daugiau
Ričardas Rusteika
Žemųjų Šančių seniūnas
„Visada sveikiname panašias iniciatyvas ir manome, kad ši vieta tikrai pritrauks žmonių. Tikiu, kad kuo daugiau tokių išskirtinių projektų bus, tuo daugiau visuomenė jais domėsis.
Didžiausia nauda visiems yra ta, kad vieta atgyja. Anksčiau tai buvo užkampis, vaikų žaidimo, išgertuvių vieta. Dabar, manome, tai yra postūmis tai vietai atgimti.
V.Bliumkienė yra Žemųjų Šančių bendruomenės centro narė, bendruomenė taip pat aktyviai įsitraukusi į veiklą. Tai svarbu visai bendruomenei, kitaip ji nebūtų pradėjusi vykdyti šio projekto.
Prie projekto įgyvendinimo prisideda ir seniūnija – skiria reikalingos įrangos, reklamuoja renginius įvairiais kanalais.
Džiaugiamės, kad tokių iniciatyvų atsiranda, kad bendruomenės nariai aktyviai įsitraukia į veiklą, ir norime, kad tokių išskirtinių ir naudingų projektų būtų daugiau.“
