Iš tiesų Sovietų Sąjunga gavo produkcijos už 120 milijardų dolerių!
Knygoje „Keliai į Rusiją. Jungtinių Amerikos Valstijų lendlizas Sovietų Sąjungai“ amerikiečių profesorius Robertas Huhnas Jonesas pateikia istoriniais dokumentais grįstą pasakojimą apie Jungtinių Valstijų lendlizą – paramą Sovietų Sąjungai Antrojo pasaulinio karo metais.
Knyga paremta vertingais duomenimis iš Valstybės departamento archyvų bei kitų JAV vyriausybinių šaltinių. Visur, kur tik buvo galima, autorius rėmėsi ir prieinama informacija iš sovietų pusės.
Pateikiame knygos ištrauką, kurioje JAV lendlizo SSRS mastai – kaip ant delno.
* * *
Pagal lendlizo programą sovietai gavo didžiulį skaičių sprogmenų ir daugybę medžiagų sprogmenims gaminti. Į Sovietų Sąjungą atsiųstų parakų pagrindinę dalį sudarė bedūmis parakas, o kitų tipų parakai (įskaitant parako „lazdeles“ ir korditą) sudarė vos 3000 tonų iš bendro 132 959 tonų skaičiaus.
Be to, sovietus pasiekė 139 186 tonos trotilo ir 53 639 tonos kitų sprogmenų, daugiausia dinamito. Pakeliui į Rusiją Sąjungininkai prarado 10 252 tonas sprogmenų, beveik visą tą kiekį šiaurės maršrute. Vien sėkmingai atplukdyto trotilo pakako 79 500 000 vienetų 105 mm kalibro didelio galingumo artilerijos sviedinių.
Žinant, kiek daug artilerijos puldami naudojo sovietai (po 250 pabūklų kiekviename fronto kilometre), pagal lendlizo programą tiekiamas trotilas jiems turėjo neįkainojamą vertę. Gerokai daugiau negu trečdaliui 1944 m. sovietų pagamintų bombų ir minosvaidžių bei artilerijos sviedinių buvo panaudoti įvairių tipų sprogmenys, gauti iš Sąjungininkų.
Antra vertus, nors Urale ir kitur sovietai pagamindavo pakankamai amunicijos, tai dar nereiškė, kad ji greitai pasiekdavo frontą. Transportavimo sunkumai paskatino Faymonville’į kreiptis į Stettiniusą ir jam priminti, jog tie trys 1942 metų mėnesiai, kai Sąjungininkų vilkstinės neplaukė šiaurės maršrutu, „rimtai sutrikdė“ amunicijos pristatymą į sovietų frontą.
O kadangi jau prabėgę šeši 1943 metų mėnesiai be vilkstinių tame maršrute, tai, pasak Faymonville’io, „per šiaurės uostus tiekiamos amunicijos <...> poreikis yra atitinkamai didesnis“ negu 1942 metais.
Sovietų karinis jūrų laivynas, kuris nebuvo tarp didžiausių pasaulyje, tikrai puikių laivų turėjo mažai. Šių iš esmės gynybinių pajėgų pagrindą sudarė torpediniai kateriai, povandeniniai laivai, minavimo laivai, minų traleriai ir eskadriniai minininkai.
Apskritai Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Valstijų kariniams jūrų laivynams nelabai reikėjo sovietų pagalbos, išskyrus Barenco jūrą, bet ten kiek daugiau sovietų karo laivų pasirodė tik 1943 metų pabaigoje. Padedami britų ir amerikiečių, baigiantis 1944 metams, sovietai prisiėmė dalį vilkstinių gynimo naštos.
Pagal lendlizo programą Sovietų Sąjungos karinės jūrų pajėgos iš viso gavo 556 laivus: 205 torpedinius katerius, 140 povandeninių laivų persekiotojų, 77 minų tralerius, daugybę desantinių laivų, 15 upinių vilkikų, 4 remonto baržas, 2 ledlaužius ir įvairių mažesnių laivų. Po karo Jungtinės Valstijos prašė daugelį tų laivų grąžinti, tačiau sovietai nesutiko atiduoti. Tie laivai tapo įkaitais pokario atsiskaitymo už lendlizą žaidime.
Pagal lendlizo programą sovietams taip pat buvo išsiųsta daug statybų įrangos (gauta už 10 792 000 dolerių); aparatūros, tokios kaip radijo stotys, radijo imtuvai, lokatoriai, pelengatoriai, aukštamačiai, radijo švyturiai ir kompasai (iš viso už 7 526 000 dolerių); remonto technikos, įskaitant 2 293 motorizuotųjų dalinių aptarnavimo mašinas; skrydžių treniruoklių; įvairaus popieriaus; fotografijos reikmenų ir kt.
Kadangi sovietų statistikos nėra, neaišku, kokiu mastu lendlizo programa jiems pagelbėjo šiose srityse. Vieninteliu Sovietų Sąjungos poreikių matu ir toliau liko nepatraukli bei arogantiška sovietų pozicija, kurios jie laikėsi karo metais, – jog jiems trūko tik tų išteklių, kurių prašė.
Kad ir koks kritiškas vėliau tapo Rusijos požiūris į lendlizą, faktas yra tas, jog sovietų vadovai prašė ne vien to, kas buvo užfiksuota keturiuose Protokoluose, bet ir įvairių kitų išteklių, kuriuos aprėpė lendlizo programa. Už lendlizą atsakingiems Jungtinių Valstijų pareigūnams sovietų vadovai neleido nei nagrinėti savo prašymų, nei vertinti pagalbos efektyvumo.
Vis dėlto lendlizui vadovavusių žmonių – ir istorijos – vertinimas privalo būti vienareikšmis: nors ir nelabai dideli, skaičiuojant tonomis, tie ištekliai buvo strateginiai, naudingi ir gyvybiškai svarbūs sovietų sėkmei.
Karo istorikai sutaria, kad Stalingrado mūšis Raudonajai armijai tapo persilaužimu ir įžanga į tolesnes jos pergales Antrajame pasauliniame kare. Sovietų kariuomenė prie Stalingrado naudojo 27 000 sunkvežimių žmonėms ir ištekliams vežioti.
1942 m. rugsėjį ir spalį, kai sovietai rengėsi lapkričio mėnesio kontrpuolimui, Raudonosios armijos vadovybės įsakymu į mūšio vietą sunkvežimiais skubiai pervežta dešimt pėstininkų divizijų, buvusių už 200–250 kilometrų. Iki 1942 m. birželio 30 d. Jungtinės Valstijos į Rusiją atgabeno 36 865 sunkvežimius (iš 71 584 paruoštų), arba 25 procentais daugiau negu jų buvo panaudota Stalingrado fronte.
Prasidėjus kontrpuolimui prie Stalingrado, sovietų karinės oro pajėgos ten sutelkė 1115 lėktuvų, o iki 1942 m. liepos 1 d. Sovietų Sąjungą pasiekė 1285 karo lėktuvai (iš 1 727 paruoštų), kurie pagal lendlizo programą buvo atsiųsti visais tuo metu naudojamais maršrutais.
Iki spalio pabaigos Persijos koridoriumi atkeliavo dar 286 lėktuvai, o ALSIB’o maršrutu – 92. Tarp tų 1663 amerikietiškų lėktuvų, tokių kaip naikintuvai Bell P-39 „Airacobra“, naikintuvai „Curtiss P-40“ ir lengvieji bombonešiai „Douglas A-20“, buvo daugiau negu sovietai modernių karo lėktuvų turėjo prie Stalingrado.
Amerikietiški sunkvežimiai ir lėktuvai gal ir nesudarė esminės šios technikos dalies Stalingrado kovos lauke, tačiau būtent jie leido sovietams čia sutelkti tokią karinę galią, kokios antraip nebūtų buvę įmanoma sutelkti. Ryšių sistema, gyvybiškai svarbi efektyviam kariniam koordinavimui, niekaip nebūtų tinkamai veikusi be tų dar prieš Stalingrado mūšį į šalį atgabentų 56 446 karo lauko telefonų ir 381 431 mylios telefoninio laido.
Nors Stalingrado išvaduotojai tikriausiai nešaudė iš visų 81 287 automatų „Thompson“ ir nenaudojo visų 6 823 visureigių, visa tai irgi pasiekė Sovietų Sąjungą iki kontrpuolimo pradžios.
1943 metų vasarą ir rudenį Raudonosios armijos puolimo greitis dvigubai viršijo bet kokių jos ankstesnių puolamųjų veiksmų spartą. Mobiliosios kariuomenės dalys per dieną įveikdavo vidutiniškai 30–35 kilometrus; net ir kiti kariniai vienetai savo tempą padidino iki 10–25 kilometrų per dieną. Prie tokios sovietų kariuomenės spartos neabejotinai prisidėjo tie 148 286 sunkvežimiai, visureigiai ir motociklai, kuriuos Sovietų Sąjunga pagal lendlizo programą gavo iki 1943 m. liepos 30 d.
Šis vidutinis puolamųjų veiksmų greitis išliko nepakitęs ir 1944 metais, tačiau Raudonoji armija didžiules teritorijas išlaisvino dar veržlesniais puolimais. Ir ji turėjo sąlygas tolesniam spartėjimui, nes nuo 1943 m. birželio 30 d. iki 1944 m. liepos 30 d. sovietų kariuomenė gavo 154 675 sunkvežimius, visureigius ir motociklus; bendras šių pagal lendlizo programą gautų transporto priemonių skaičius pasiekė 302 961.
Pagrindinę jų dalį sudarė sunkvežimiai – jų buvo 236 383. Bukareštą užėmę Raudonosios armijos daliniai jį pasiekė vienuolika dienų verždamiesi į priekį vidutiniu trisdešimt kilometrų per dieną greičiu. Sovietų kariuomenės mechanizuotųjų pėstininkų daliniai ėmė lenkti atitinkamus nacių dalinius.
Raudonosios armijos mobiliosios dalys priešo pajėgų susitelkimo vietas dažnai pasiekdavo greičiau už vokiečius ir šitaip juos dezorganizuodavo, pridarydavo daug gyvosios jėgos nuostolių. 1945 metų pradžioje Raudonosios armijos kariai, pribloškę priešą, įsiveržė į Brandenburgo žemę ir aerodrome perėmė 288 vokiečių karo lėktuvus.
O vėliau žaibiški sovietų karinių pajėgų puolimai Mandžiūrijoje parodė, koks efektyvus buvo tris mėnesius trunkantis Sovietų Sąjungos karinių pajėgų stiprinimas pasibaigus karui Europoje – stiprinimas, kuris tapo įmanomas, kai pagal lendlizo programą nuo 1945 m. gegužės 13 d. iki rugsėjo 3 d. sovietų kariuomenės atsargas papildė 46 140 transporto priemonių (iš jų 42 599 sunkvežimiai).
Tolimųjų Rytų karinėje kampanijoje Raudonosios armijos daliniai judėjo vidutiniškai penkiasdešimt kilometrų per dieną greičiu. Taigi pagal lendlizo programą suteikta pagalba, įskaitant 416 769 sunkvežimius ir visureigius, sovietų kariuomenę aprūpino transportu sparčiam puolimui, per kurį ji, įveikusi Balkanų kalnus, pasiekė Austriją, ir galiausiai už savęs palikusi daugiau kaip pusę Europos, susitiko su Sąjungininkais, besiveržiančiais iš vakarų.
Jungtinių Valstijų pareigūnai, valstybinių pareigų nublokšti į Sovietų Sąjungą, dažnai mėgindavo rasti amerikietiško lendlizo įrodymų. Jungtinių Valstijų ambasadorius Maskvoje Standley’is, kuriam tai ypač rūpėjo, apie lendlizą kalbėjosi su Molotovu.
Sovietų užsienio reikalų komisaras jį tikino: „Kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus žino, kad mes iš Sąjungininkų gauname išteklių pagal lendlizo programą.“ Į tai Standley’is atsakė: „Gal tai ir tiesa, misteri Molotovai, tačiau mums netenka susitikti su tokiais žmonėmis. <...> Gatvėje sutikti žmonės nedrįsta su mumis kalbėtis.“
Molotovas paprieštaravo, kad Standley’is klysta. Kuibyševe jis stebėjo, kaip „tipiškas lendlizo sunkvežimis „Studebaker“ iš kitos upės pusės vežiojo grūdus, malkas ir ledus“. Kuibyševo gatvėje Standley’is taip pat kalbėjosi su liesu jaunu Raudonosios armijos kariu, kuris mėgo amerikiečius ir buvo važinėjęs, pasak jo, „jūsų puikiu studebakeriu“.
Be to, 1942 m. rugpjūtį Standley’is matė, kaip dešimt naikintuvų „Airacobra“, sovietams atsiųstų pagal lendlizo programą, pakilo palydėti iš Maskvos Churchillio lėktuvo. Nors Standley’is inspektavo fabrikus Uralo regione, jis neužsiminė, ar juose rado „lendlizinių“ įrenginių.
1942 m. rugsėjį Angusas I. Wardas, Jungtinių Valstijų generalinis konsulas Vladivostoke, pranešė, jog „prieš kelis mėnesius Vladivostoko turguje pasirodė amerikietiškų miltų, cukraus ir taukų“, dėl to Wardas iš vietos gyventojų sulaukęs „daug malonių pasisakymų“.
1942 m. gruodį generolas Patrickas J. Hurley’is, lankydamasis keliuose sovietų aerodromuose Kaukazo fronte, matė amerikietiškų lengvųjų bombonešių „Douglas A-20“ ir vidutinio nuotolio bombonešių B-25 „Mitchell“.
Jaunesnysis leitenantas J. Leonardas Batesas iš Jungtinių Valstijų karinio jūrų laivyno rezervo (United States Navy Reserve), 1943 m. aštuoniems mėnesiams įstrigęs Rusijos šiaurėje, teigė girdėjęs sovietų flotilės vadą kalbant, kad „pagal lendlizo programą atgabenti karo laivai ir lėktuvai pasirodė esantys labai efektyvūs kovoti su povandeniniais laivais“.
Pamatęs, kaip iškraunamas prekybos laivas „Israel Putnam“, kuris jį nuplukdė į Rusijos Tolimąją Šiaurę, Batesas sakė: „Rusai niekam neleidžia prapulti. Keliuose triumo skyriuose buvo šiek tiek išbyrėjusių pupų. Ar jos taip ir liko? <...> Nieko panašaus! Moteris tas pupas susėmė, supylė į maišą ir jį užsiuvo.“ Batesas taip pat apžiūrėjo išgabenti laukiančius „tankus, visureigius, sunkvežimius, kranus, skardą, geležį, lėktuvus, virves, amuniciją ir įvairius maisto produktus“.
Generolas Johnas R. Deane’as, prisimindamas kelionę į Minską ir Vilnių 1944 m. liepą, sakė pastebėjęs „[sovietų] motorizuotosios ir mechanizuotosios ginkluotės persvarą“; anot jo, būtent tas kariuomenės manevringumas sovietams padėjęs įgyti pranašumą prieš vokiečius.
„Vėl buvo galima matyti amerikiečių pagalbos rezultatus, – pasakojo Deane’as. – Be jau minėtų sunkvežimių, mieste buvo išsibarsčiusi nesuskaičiuojama daugybė amerikietiškų tankų „Sherman“, pamuštų vokiečių artilerijos.“
Kartu su generolu Spaldingu lankydamasis fronto prieigose, Deane’as nepraleido progos sovietų karo lauko vadų pasiteirauti apie „amerikietiškos ginkluotės panaudojimą ir efektyvumą. Kaip ir visi sovietų karo lauko vadai, – prisiminė Deane’as, – jie entuziastingai atsiliepė apie išteklius, siunčiamus iš Amerikos“.
Tačiau kai kas gerokai nustebino. Pasak Deane’o, „atrodė, jog ten, be amerikietiškų sunkvežimių, nė vienos [sovietinės transporto priemonės] rūšies nėra tiek, kad būtų galima sudaryti automobilių kolonas, judančias kaip atskiri vienetai“.
* * *
Robert Huhn Jones. Keliai į Rusiją. Jungtinių Amerikos Valstijų lendlizas Sovietų Sąjungai. Vertėjas Edmundas Juškevičius. – Vilnius: Briedis [2018] – 408 p., iliustr.
Leidykla „Briedis“ išleido serijos „Antrasis pasaulinis karas“ naujieną – amerikiečių profesoriaus Roberto Huhno Joneso knygą „Keliai į Rusiją“. Tai istoriniais dokumentais grįstas pasakojimas apie Jungtinių Valstijų lendlizą – paramą Sovietų Sąjungai Antrojo pasaulinio karo metais. Knyga paremta vertingais duomenimis iš Valstybės departamento archyvų bei kitų JAV vyriausybinių šaltinių. Visur, kur tik buvo galima, autorius rėmėsi ir prieinama informacija iš sovietų pusės.
Jungtinių Valstijų lendlizas SSRS – ne tiek jau daug tyrinėta Antrojo pasaulinio karo tema. Ji iki šiol labai politizuota, nes Rusijoje amerikiečių pagalbos mastai nuolat menkinami teigiant, kad amerikiečiai tiekė tik „konservus“, o pačioje JAV – gerokai primiršti. Iš tiesų Sovietų Sąjunga gavo produkcijos už 120 milijardų dolerių!
Perskaičiavus šią sumą dabartiniu kursu, ji išaugtų daug kartų. Į Sovietų Sąjungą keliavo viskas: tankai, karinis transportas ir moderniausi lėktuvai, ką jau kalbėti apie milžinišką paramą staklėmis, žaliavomis, amunicija ir maistu. Nors dabar Rusijoje teigiama, kad amerikiečių parama buvo „nereikšminga“, akivaizdu, kad be jos SSRS karo nebūtų laimėjusi.
Lendlizo mastą ir gyvybinę svarbą sovietų pramonei, taip pat karo eigai buvo viešai pripažinę J. Stalinas, maršalas G. Žukovas, SSRS pramonės ir prekybos klausimus kuravęs A. Mikojanas. G. Žukovas, pavyzdžiui, rašė, kad be amerikiečių tiekiamų žaliavų sovietai ne tik negalėtų formuoti savo rezervų, bet net sėkmingai tęsti karo.
Tačiau skaičiai – dar ne viskas. Norint pritaikyti lendlizo programą sovietams, jos šalininkams Jungtinėse Valstijose reikėjo įveikti piliečių nepasitikėjimą komunizmu, nugalėti stiprias izoliacionistines nuostatas, įtikinti visuomenę, kad sovietai tokie pat kovotojai prieš „pasaulinį blogį“ Hitlerio asmenyje kaip ir britai.
Autorius išsamiai pasakoja apie prezidento Franklino D. Roosevelto ir Harry’io Hopkinso užkulisinius manevrus siekiant veiksmingo susitarimo su J. Stalinu, kuris, nepaisant amerikiečių pastangų nuolat didinti pagalbos apimtis, reikalavo vis daugiau.
Įsigaliojus lendlizo sutarčiai iškilo rimtų krovinių pristatymo ir jų apsaugos problemų. Pradedant vokiečių povandeninių laivų atakomis šiauriniame jūrų kelyje ir baigiant transporto priemonių spūstimis Irano vieškeliuose. Siekiant išvengti trukdžių, lėktuvai į Sovietų Sąjungą skrido net per Beringo sąsiaurį.
Nemaža dalimi paramos sovietai net nespėjo pasinaudoti: SSRS uostuose kroviniai laikyti netinkamomis sąlygomis, dalis jų nepataisomai sugadinta, nemažai karo technikos eksploatuota netinkamai ar tiesiog sulaužyta dėl begalinio sovietinio aplaidumo.
Roberto Huhno Joneso knyga pateikia išsamų, nuo propagandinių mitų apvalytą lendlizo paveikslą. Čia pirmą kartą pridedamos sutartys ir sąlygos, kuriomis vyko derybos, taip pat parodoma, kaip lendlizą suprato sovietai.
