Paieškų archyvuose rezultatas – išsiuvinėtas genealoginis medis – puošia ponios Janinos namus. Tą medį išsiuvinėti ji užsakė todėl, kad sūnui Lukui – taip pat informacinių technologijų mokslų daktarui – norėjo jį padovanoti vestuvių proga. Taigi užsakė du egzempliorius – vieną sau, kitą sūnui.
Tačiau išsiuvinėti medyje moteris paprašė tik pagrindines tėvo ir motinos giminių linijas, nes du medžiai su visų kartų giminių išsišakojimais nusidriektų per pusę namo.
J.Radvilės giminės medį puošia du herbai: Liubičius – tėvo, Radvilavičių giminės, ir Godziemba – motinos, Villiamovičių giminės. Liubičiaus herbe pavaizduota karūna ir pasaga, kurios viduje – kryžius. Godziembos herbe – riteris ir pušis.
Janina patyrė, kad genealogija, giminės medžiai, kilmė žmones labai domina.
„Buvome pakviesti į Lenkiją, į mano pusbrolio sūnaus vestuves. Mano sūnus suko galvą, ką jauniesiems nupirkti dovanų – gal vienodus šveicariškus laikrodžius? Ką jiems nupirksi, sakiau, – turtingi žmonės. Ir man dingt: reikia padaryti jų, Villiamovičių giminės, medį su Godziembos herbu.
Užsakiau jį išsiuvinėti ir nuvežėme į Lenkiją. Vestuvės vyko pilyje. Išvydę tą medį ir giminaičiai, ir svečiai taip nustebo, kad tiesiog prarado amą. Visi atsistojo į eilę ir kiekvienas prie to giminės medžio fotografavosi pilies fone“, – pasakojo Janina.
Norėdama daugiau sužinoti apie savo kilmę J.Radvilė kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Iš šio archyvo ji gavo ne tik genealoginį giminės medį – vadinamąsias lenteles, bet ir jo aprašus. Pasirodo, aprašai buvo padaryti dar 1813 m.
Jau tada sudaryti Radvilavičių giminės medį buvo užsakęs vienas asmuo iš tėvo giminės – Deziderijušas, Telšių pavieto teisėjas. Jam ir buvo išduoti tie dokumentai, kiekvienas lapas antspauduotas, kad jo kaina – vienas carinis rublis. Bet tas rublis tada buvo dideli pinigai.
Sklaidome, vartome tuos lapus. Janina vis garsiai paskaito kurią nors vietą. Senovinėmis lenkų ir rusų kalbomis, nelygu, kada raštininkai rašė, juose aprašytas visas genealoginis medis – kiekvienas žmogus. Tekstų – kalnai: tas ir tas vedė tokią ir tokią merginą, kraičio gavo tokį ar tokį dvarą, turėjo tiek ir tiek vaikų, jie buvo pakrikštyti tokioje ir tokioje bažnyčioje. Arba – tas su tuo teisėsi, yra paminimos net konkrečių metų bylos. Daugybė lapų prirašyti ranka. Archyvarė Janinai pasakė: „Pagal raštą net žinau, kuris pisorius rašė.“
„Štai apie Henriką – mano tėvą. Viskas surašyta: kas jo tėvai, jų kilmė, krikšto tėvai, kur pakrikštytas. Taip pat ir mamos Irenos krikšto įrašai – ji, kas jos tėvai ir kas kūmai. O štai – jų santuoka. Man labai patinka tėvų santuokos liudijimas, viskas bažnytinėje knygoje gražiai parašyta: Henriką Radvilavičių, 30 metų Telšių nuovados taikos teisėją, ir Ireną Viliamovičiūtę, 19 metų mergaitę iš Kėdainių dvaro, sutuokė ir palaimino...“ – garsiai skaito Janina tekstą, kunigo ir liudytojų pavardes.
Giminės medžio aprašus ji verčia į lietuvių kalbą – bus sūnaus šeimai, anūkams. Juk lenkų ir rusų kalbos nuo to laiko labai pakito, tekstuose daug dabar nebevartojamų žodžių, sunku versti. Jei dabar to ji nepadarys, jie, anot motinos, tikrai neišvers.
J.Radvilė yra Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos narė, turi Bajorystės pripažinimo aktą. Kad jį gautų, turėjo pateikti daugybę dokumentų.
– Janina, koks jausmas apima, kai žiūrinėjate tuos lapus, skaitote aprašus? Ar neatrodo, kad giminės mirusieji iš tų lapų pakyla tarsi gyvi ir praeina pro jus? Jauna jūsų prosenelė pralekia prašmatnia karieta tuoktis į bažnyčią. Ar neslegia tai?
– Yra toks jausmas. Bet neslegia. Kai juos žinai, labai gerai jautiesi. Nes žinai, kad esi iš ten – iš jų.
Manau, tai suteikia stiprybės, kai matai tas praėjusias kartas, jauti ryšį. Jauti pagrindą po kojomis. O taip būtų neaišku, iš kur tu.
– Jūsų pavardė gali skambėti ir senoviškai – Radvilaitė. Galbūt esate garsiosios kunigaikščių Radvilų giminės palikuonė? Ši giminė iškilo XV a. ir išliko viena įtakingiausių iki Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyvavimo pabaigos XVIII a. pabaigoje. Radvilos net 166 metus užėmė vieną svarbiausių – Vilniaus vaivados postą. Ši giminė turėjo ir karalienę – Barborą Radvilaitę.
– Kad esu senos LDK Radvilų giminės palikuonė – taip. LDK buvo daugiau Radvilų giminių. Vienos jų atstovams buvo suteikti kunigaikščių titulai, bet mes, kiek žinau, ne iš jų. Visos Radvilų giminės prasidėjo nuo Radvilos vardo – senovėje pavardžių nebuvo. Tik vėliau tas vardas tapo giminės pavarde.
– Kodėl nusprendėte užsakyti savo giminės medį? Gal kas nors paskatino tai padaryti?
– Seniai norėjau surasti savo giminės šaknis, tik neprisiruošdavau. Kartą man parašė pusseserė iš Lenkijos – ji ieškojo Villiamovičių giminės šaknų. Paragino ir mane kreiptis į archyvą, nes giminė – iš Lietuvos, gal pavyks ką nors aptikti? Ir taip mane užvedė.
Kreipiausi į Valstybės istorijos archyvą. Ten paklausė, kurios giminės – tėvo ar motinos – ieškoti. O aš savo ruožtu paklausiau: „O kurios kiti ieško?“ Pasakė, kad ieško tos, kuri yra senesnė, kilmingesnė.
Sakau, aš manau, kad mano abu tėvai kilę iš kilmingų giminių. Taip retai būna, atsakė. Tačiau užpildžiau reikiamus popierius – kas yra tėvas, motina, seneliai, kad archyvo darbuotojai ieškotų abiejų giminių.
Gal po dvejų ar trejų metų – ten tokia eilė – gaunu iš archyvo laišką, kad surasti mano giminės dokumentai. Ar sumokėsite, kad juos gautumėte? Tada vėl nukulniavau į archyvą. Ten paklausė, ko noriu – ar tiktai giminės lentelės, ar ir visų aprašų.
„Ar jūs norite kiekvieno to lapo? – patikslino. – Už kiekvieną reikia mokėti.“ O aš pamaniau – jeigu dabar nepaimsiu, tai niekada nepaimsiu. Paprašiau, kad nukopijuotų visus lapus. Pamenu, kad už viską sumokėjau daugiau nei 1000 litų.
– Nuo kurio amžiaus prasideda jūsų giminė? Kas jos pradininkas? Kokių žinių rašytiniuose šaltiniuose apie jį pavyko aptikti?
– Pirmas įrašas apie mano tėvo giminę datuotas 1500 m., kai mūsų proproseneliui Buivydui karaliaus (tikriausiai Žygimanto Augusto Senojo) privilegija buvo dovanoti keturi dvarai.
Archyvuose rasti įrašai apie visus vėlesnius tos giminės atstovus – tai santuokų, krikšto ar mirties įrašai, kokių nors teismų bylų medžiaga, kokios nors registruotos sutartys. Tų visų dokumentų aprašai buvo pridėti prie giminės lentelių.
Be to, dar pridėtas garbingos komisijos patvirtintas aktas apie bajorišką giminės kilmę. Taigi daug vargo ieškodama nepatyriau – viskas buvo surinkta Valstybės istorijos archyve. Liko tik bažnytinėse knygose rasti poros kartų gimimo, santuokų, krikšto įrašus – gal nuo mano senelio tėvų.
Mano mamos giminės lentelės taip pat buvo archyvuose nuo panašaus laikotarpio, tik tokių išsamių giminės aprašymų ten nebuvo.
Dar archyve pasakė, kad buvo lengva ieškoti, nes rado sudarytas ir tėvo, ir motinos giminės lenteles. Ir pabrėžė, kad retai taip pasitaiko. Abu mano tėvai kilę iš bajorų luomo.
– Kaip paskui, anot rašytinių šaltinių, šakojosi jūsų tėvo giminė?
– Proprosenelis Buivydas turėjo du sūnus – Danilą ir Radvilą (gim. 1526 m.). Tais laikais pavardžių išvis nebuvo – tik vardai, o minint kurį nors asmenį dažnai pridėdavo jo tėvo vardą. Mūsų giminė ir tęsiasi nuo to Radvilos.
Taigi ir mūsų giminė, kaip ir tų garsiųjų Radvilų, prasidėjo nuo Radvilos vardo. Buivydo sūnus Radvila turėjo sūnų Pavelą, kuris istoriniuose šaltiniuose jau vadinamas Pavelu Radvilaičiu. Vėliau – carinės Rusijos laikais – tėvavardis Radvilaitis paverčiamas slavišku tėvavardžiu Radvilovič, o dar vėliau dokumentuose jau tampa Radvilavičiumi.
– Kokių giminės kilmingumą, turtingumą įrodančių dokumentų pavyko rasti?
– Archyve buvo rasta 1819 m. ir 1835 m. mano tėvo giminės atstovo – Telšių teismo regento Deziderijušo prašymu sudarytos komisijos, surinkusios visus istorinius dokumentus, patvirtintos išvados apie giminės kilmę, jos herbą bei sudarytas genealoginis medis iki to laikotarpio. Labai išsamūs aprašai, kaip minėjau, – vedybos, kaip nuotakos kraitis gautos žemės ar dvarai, gimę vaikai, įvairios teisminės bylos ir kita.
– Ar tie dokumentai byloja apie ryšį su kunigaikščių Radvilų gimine?
– Tokių ryšių neradau.
– Nuo kelerių metų vaikai būdavo įtraukiami į giminės medį? Ar į jį būdavo įtraukiamos mergaitės?
– Sunku žinoti, nuo kelerių metų. Manau, kai sudaromas medis, įtraukiami visi, kurie tuo metu yra gimę. Nors ir keista, ten visur figūruoja tik sūnūs. Nemanau, kad negimdavo mergaičių. Bet, matyt, įtraukdavo tik giminės tęsėjus vyrus. Tik jau ikikarinės Lietuvos laikais medyje nurodomos ir šeimose gimusios mergaitės.
– Kokių intriguojančių faktų sužinojote apie savo giminę? Kas jus labiausiai nustebino?
– Tik toks sutapimas – giminės kilmės patvirtinimas, visi dokumentai ir genealoginis medis buvo surastas archyvuose vieno mūsų giminės atstovo – teisėjo Deziderijušo – prašymu. Mano tėvas prieškariu taip pat buvo teisėjas.
Dauguma giminėje buvo dvarininkai, žemvaldžiai – tuo metu tai buvo įprasta. Daugybė įrašų byloja, kam kokie dvarai ar dvareliai atiteko po tėvų ar be palikuonių likusių brolių mirties, kokius dvarelius atsinešė kraičio atitekėdamos jaunamartės – čia jau paminimos ir moterys. Net juokinga: jei nuotaka kokį dvarą kraičio atnešė į giminę, paminima, o dukra neminima – juk jai kraitį reikia duoti.
– Kaip ir kodėl kito jūsų pačios pavardė?
– Niekada nemėgau tų archajiškų, retai kurioje kalboje likusių moterų pavardžių priesagų -ytė, -ienė. Taigi susigrąžinau seną giminės pavardę, ir dar be priesagų. Skamba gražiau, geriau ir jaučiuosi.
Bet mano sūnaus Luko pavardė liko, kaip ir buvo pakitusi kadaise prosenelių – Radvilavičius. O mano anūkę užrašė taip pat Radvile.
– Ar jums imponuoja garsios, turtingos LDK giminės, sukaupusios didžiulius turtus, išugdžiusios intelektualų, aukštų valstybės pareigūnų, karvedžių?
– Žinoma. Juk savo šalies istorija, jos istorinės asmenybės – tai mūsų pasididžiavimas, be tokių asmenybių ir ta istorija būtų tuščia. Manau, kuo daugiau šalyje tokių iškilių asmenybių, tuo turtingesnė šalies istorija, kultūra. Nes juk istorija nefiksuoja paprasto žmogaus, tik kuo nors nusipelnusius, pasižymėjusius.
Be to, garsios, turtingos giminės – tai buvo ir kultūros, meno, mokslo mecenatai. Be jų indėlio nebūtų pastatyta daugelio net iki šiol stovinčių bažnyčių, prabangių rūmų.
Labai gaila, kad Lietuvoje taip suniokotas dvarų paveldas. Juk visos garsios giminės turėjo dvarus, kuriuos statė, puošė ir puoselėjo, kūrė ten parkus. Labai mažai kas iš to išliko – ne tik karai viską nusiaubė, bet ir pokario valdžios politika, siekusi sunaikinti visą „buržuazinį“ paveldą.
– Kennedy šeima Jungtinėse Amerikos Valstijose žinoma kaip politikų, Rockefellerių – kaip verslininkų dinastija. Kaip manote, kas lemia, kad viena giminė aukštai iškyla, stipriai įsitvirtina visuomenėje ir, neužleisdama savo pozicijų, priima valstybei lemtingus sprendimus politikoje, versle? Dėl gerų genų, atkaklumo, intrigų? Ar toks jos likimas – iškilti ir spindėti?
– Manau, kad tai lemia giminės atstovo – konkretaus žmogaus – savybės, jo tvirta asmenybė, gebėjimai. Žinoma, buvimas žymios giminės atstovu padeda viską pasiekti, nes jie turi daug galimybių – gali mokytis, tobulėti, keliauti, pamatyti pasaulio.
Bet juk ne visi žymių giminių atstovai paliko pėdsakų istorijoje. Manau, kad tik nedaugelis jų – tie, kurie iškilo, ėjo vienokias ar kitokias pareigas valstybėje – tai leido jiems būti valdžioje, priimti sprendimus, būti įrašytiems į istoriją.
Kiti nugyveno gal ir geresnį, turtingesnį gyvenimą, bet kuo nors, kas būtų labai įsimintina, nepasižymėjo. Tai ir liudija, kad svarbiausia – asmeninės žmonių savybės. Kartu su garsios giminės duotomis galimybėmis šie žmonės ir įsitvirtino visuomenėje.
Apstu pavyzdžių apie žymių giminių, net iš valdovų dinastijų, palikuonis, kurie dėl silpnavališkumo, kitų neigiamų savybių ne tik patys nieko nepasiekė, bet ir sužlugdė gimines ar netgi dinastijas.
– Turbūt verta daryti savo giminės medį, irtis atgal į tolimą praeitį, kad žinotum, iš kur čia atkeliavai?
– Taip. Verta domėtis savo šaknimis, rinkti duomenis nors apie kelias kartas, apie kurias dar galima ką nors surasti, ir pradėti braižyti savo giminės medį, kuris gali būti tęsiamas. Juk kas nors turi tą darbą pradėti. Gal po kelių šimtų metų kas nors džiaugsis tuo darbu, žinos, iš kur jie, kas jų protėviai.
Jei nebūčiau radusi tų senų įrašų archyvuose, būčiau pradėjusi braižyti giminės medį nuo savo senelių – mano anūkams jau būtų keturios kartos. Ir tai būtų puiki pradžia. Juk bet kokia pradžia gera – ar nuo XV, ar nuo XX amžiaus. Svarbu žinoti, kad turi pagrindą – savo šaknis. Ne veltui tos giminių schemos vadinamos medžiais – tai yra giminės šaknys. Koks medis be šaknų?
