Klaipėdiečiai nusilenkė Mažosios Lietuvos patriotui Valteriui Didžiui

Paminklo V.Didžiui iniciatorė – Mažosios Lietuvos taryba, užsimojusi įamžinti visų 1918 metais pasirašyto Tilžės akto signatarų atminimą. Po Versalio sutarties, kai Klaipėdos krašto likimas buvo pakibęs tarp žemės ir dangaus, V.Didžys kovojo už tai, kad ši Vokietijai priklausiusi teritorija, kurią net patys vokiečiai vadindavo „Preussen Litauen“, pagaliau prisišlietų prie motinos Lietuvos krūtinės.

Tarnaudamas Vokietijos kariuomenėje V. Didžys dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, buvo sužeistas. Miuncheno universitete baigęs mediciną, 1924 metais persikėlė į Klaipėdą, kur vertėsi gydytojo praktika. V.Didžys greitai įsiliejo į tautiškai susipratusių Rytprūsių lietuvių inteligentų elitą – buvo jauniausias Prūsų (Mažosios Lietuvos) tarybos, kuriai vadovavo vėliau šio krašto patriarchu tituluotas Bitėnų kaimo spaustuvininkas Martynas Jankus, narys ir steigėjas.

Susidraugavęs su Mažosios Lietuvos nacionalinio atgimimo bangos pradininkais V.Didžys tapo savitos mažlietuvių kultūros skatintojas ir netgi radikalių geopolitinių permainų šalininkas. Šio krašto patriotai, tarp kurių buvo ir V.Didžys, nepabūgo 1918 metais pasirašyti Didžiosios ir Mažosios Lietuvos susijungimo būtinybę skelbiančią deklaraciją - vadinamąjį Tilžės aktą.

„Tilžės akto signataras V.Didžys prisidėjo prie kovų už Klaipėdos krašto atvadavimą, rėmė besikuriančią Lietuvos kariuomenę, steigė čia lietuviškas mokyklas, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, skatino sporto sąjūdį“, - per paminklinio bareljefo atidengimo iškilmes pasakojo Mažosios Lietuvos tarybos Klaipėdos skyriaus vadovas Petras Šmitas.

Po antrojo pasaulinio karo su šeima apsigyvenęs Australijoje V.Didžys su kitais mažlietuviais pasirašė dar vieną protesto peticiją – Fuldos aktą, kuriuo reikalauta „įšaldyti“ Sovietų Sąjungos administruojamo Karaliaučiaus krašto problemą – siūlė buvusių Rytprūsių teritoriją laikinai patikėti Jungtinių Tautų komisijos kompetencijai iki kol Lietuvą atgaus nepriklausomybę.

Potsdamo konferencijoje karpant Europos žemėlapį į tuometės Mažosios Lietuvos tarybos, kurios vicepirmininku buvo V.Didžys, protestus neatsižvelgta – Sovietų Sąjungai perduotas laikinai administruoti vokiškųjų Rytprūsių žemes, kaip karo grobį, pasidalijo SSRS ir socialistinė Lenkija.

V.Didžio atminimas pagerbtas ten, kur kažkada stovėjo kitas per karą nugriautas namas. Jame gydytojas buvo įsirengęs priimamąjį. Vokietijai 1939 metais aneksavus Klaipėdos kraštą, galvas pakėlę naciai daužė lietuviškų įstaigų langus – tada nukentėjo ir V.Didžio kabinetas. Jausdamas pavojų gydytojas su šeima išvyko į Kauną, pajūryje palikęs užgyventą nekilnojamąjį turtą.

Paminklinę lentą su iškilaus Klaipėdos krašto šviesuolio, lietuvybės skatintojo bareljefu sukūrė klaipėdietis architektas Adomas Skiezgelas ir skulptorius Rimantas Eidiejus. Paminklinę lentą atidengė į iškilmes atvykę V.Didžio vaikai, Melburno lietuvių bendruomenės nariai – tautiniu kostiumu pasipuošusi Ieva Didžytė- Arienė ir Martynas Didžys.

„Džiaugiuosi, kad Klaipėdoje atgija praeitis - įvairiose vietose įamžinami istoriniai įvykiai, reikšmingos datos, nusipelniusių žmonių atminimas. V.Didžiui skirtas paminklas mums taps dar viena paskata domėtis įdomia ir sudėtinga Mažosios Lietuvos istorija, prisiminti patriotus ir jų žygdarbius“, - pažymėjo iškilmėse dalyvavęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.

V.Didžys gimė Angenburge (buvusi Ungura, dabar Vengoževas – miestas šiaurės Lenkijoje, pasienyje su Kaliningrado sritimi). Šio vokiškoje aplinkoje augusio žmogaus gyvenimo kelias primena Lietuvos himno autoriaus Vinco Kudirkos likimą, kai jis, lenkų įtakoje jau gerokai nutautėjęs, susidraugavo su Jonu Basanavičiumi ir kitais to meto šviesuoliais „litvomanais“.

Būtent tada daktarą V.Kudirką persmelkė mintis, kad iki tol jis gyveno kaip neregys, klaidžiojo šunkeliais. Pasijutęs tikru lietuviu būsimasis tautos žadintojas iš susijaudinimo net pravirko. Šį sąmonės „nušvitimo“ epizodą „Varpo“ leidėjas vėliau vaizdingai aprašė savo prisiminimuose.

Gyvenimo saulėlydyje V.Didžys irgi prisiminė, kaip virto „susipratusiu lietuviu“: „Mes šeimoje lietuviškai nekalbėjome. Tėvams persikėlus į Tilžę, mokiausi gimnazijoje. Bendraudamas su draugais, važinėdamas po apylinkes sutikau ir daugiau „vokiečių“, kurių pavardės, kaip ir manoji, skambėjo lietuviškai. Pradėjęs aiškintis, kas mes tokie esame, kaimuose sutikdavau nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie prabildavo lietuviškai tuomet, kai jų niekas negirdėjo“.

Ieškodamas savo lietuviškos tapatybės šaknų V.Didžys susidomėjo Rytprūsių praeitimi, etnografija, fotografavo lietuvininkų sodybas, žavėjosi Kuršių marių žvejų kaimelių buitimi, jų kurėnais, galiausiai Tilžėje užmezgė ryšius su vietine mažlietuvių inteligentais. „Tokia buvo padėtis, kai aš pradėjau augti ir užėmiau savo vietą lietuvių tautiniame judėjime“, - rašė V.Didžys.

Tilžės ir Fuldos aktų signataro duktė I.Didžytė-Arienė prisiminė, jog V.Didžio motina, sužinojusi, jog jis iš vokiečio staiga „atsivertė“ į baltą ir tuo didžiuojasi, kalba lietuviškai, pradėjo kitaip rašyti savo pavardę, kitus agituoja sekti jo pavyzdžiu, smarkiai užsirūstino - net dešimt metų nebendravo su sūnumi, nors pati buvo kilusi iš lietuviškos giminės. Bet V.Didžys nepakeitė savo pažiūrų.

„Su vaikais jis kalbėdavo tik lietuviškai. Kai Australijoje sutikdavome išeivių iš Rytprūsių lietuviškomis pavardėmis, save vadinančiais vokiečiais, tėvas tokiems primindavo jų prūsiškąją kilmę, ragino nenusigręžti nuo savo šaknų, neniekinti protėvių kalbos“, - sakė iš Vilniuje ką tik nubangavusios Dainų šventės atvykusi Melburno lietuvių ansamblio kanklininkė I.Didžytė-Arienė.

Persikėlę Australiją V.Didžio vaikai apie jo veiklą tarpukario Lietuvoje nedaug ką težinojo – tėvas nemėgo apie tai pasakoti. Šeimos archyve liko senų nuotraukų, laiškų, kuriuos jis rašydavo Klaipėdos krašto lietuvininkams - tokiems pat kaip ir jis po visą pasaulį išblaškytiems išeiviams.

Kas dabar pasakys, kodėl, vos spėjęs apšilti kojas Klaipėdoje, 29 metų gydytojas V.Didžys čia įkūrė pirmąjį lietuvių automobilininkų klubą, o paskui atsidūrė „Jūros“ draugijoje, nusižiūrėjęs į vokiečių buriuotojų sąjungą „Memel Segel Verein“, sumanė Smiltynėje įkurti lietuvišką jachtklubą.

Pats Kuršių mariose ir Baltijos jūroje jachtomis „Aušrinė“ ir „Rūta“ buriavęs V.Didžys buvo išrinktas pirmuoju Klaipėdos jachtklubo komodoru. Jis praėjo veikti praėjus keleriems metams nuo steigiamojo susirinkimo, kai jūrų skautai jau buvo nuleidę į vandenį pirmąjį lietuvišką kelionių burlaivį „Budys“, kurio denį šveitė beveik visi žymesnieji prieškario buriuotojai.

Pradėję buriuoti jachtomis lietuviai pirmiausiai šovė į Latvijos, Estijos, Suomijos uostus. Dažnas šių kelionių organizatorius ir įkvėpėjas būdavo daktaras V. Didžys. Jachtklubui užmezgus ryšius su kaimyninių šalių buriuotais, „Rūtos“ įgula dalyvavo Rygos, Piarnu, Talino, Helsinkio jachtklubų jubiliejuose, tačiau nenuorama V.Didžys mieliau rinkdavosi sportines varžybas.

Susipažinę su kitų Baltijos kraštų buriuotojais lietuviai perėmė jų tradicijas ir papročius. Klaipėdos jachtklubo reitingas tais laikais buvo gana aukštas. Tapti jo nariais ir rėmėjais buvo garbės reikalas. Ne vienas elitui priskiriamas klaipėdietis, šventiškai išsipuošusios damos dalyvaudavo Smiltynės kurhauze rengiamose buriavimo sezono atidarymo šventėse, kituose jachtklubo renginiuose.

V.Didžio „Rūtos“ įgula laimėjo pirmąjį prizą Latvijoje vykusioje Kišo ežero regatoje, iškovojo sidabrinę taurę tarptautinėse lenktynėse Liepoja-Ventspilis, 1938 metais Klaipėdoje surengtoje pirmojoje tautinėje olimpiadoje buvo pirmoji ir pelnė aukso medalį. Sprukdamas nuo suįžūlėjusių nacių į Kauną V.Didžys buvo priverstas čia palikti puikią raudonmedžio jachtą, namą Melnragėje.

Kaune V.Didžys prisiglaudė rašytojo Balio Sruogos namuose. Po karo suvokęs, kad jo ir šeimos nepaliks ramybėje ir Lietuvą okupavęs bolševikai, susikrovęs į automobilį reikalingiausius ir brangiausius daiktus su šeima emigravo į Vokietiją.

Kelerius metus praleidęs Vokietijoje V.Didžys ten dirbo gydytoju, o paskui nusprendė ieškoti laimės Australijoje. Kengūrų žemėje jo, kaip ir kitų lietuvių emigrantų, gyvenimas nebuvo saldus – teko daug metų už skatikus lenkti nugarą norint išmaitinti šeimyną.

„Iš pradžių tėvas darbavosi skerdykloje - australai nepripažino jo Miunchene įgyto pediatro diplomo. Vėliau leido dirbti rentgenologu – keliaudamas po Australijos gyvenvietes kilnojamąja įranga peršvietė tūkstančius žmonių. Kai po ilgų prašymų tėvui leista verstis privačia praktika, mūsų gyvenimas šiek tiek pagerėjo“, - pasakojo emigranto sūnus M.Didžys.

Su žmona Liudvika apsigyvenęs Melburno priemiestyje Altonoje V.Didžys po kurio laiko ten nusipirko pigios žemės sklypą, pasistatė namą. Įsigijęs nedidelę jachtą, kartais buriuodavo vandenyne su sūnumi Martynu, pasirinkusiu farmacininko specialybę. Bet tokio džiaugsmo, kaip anksčiau lenktyniaudamas Baltijoje, buvęs Klaipėdos jachtklubo komororas nebejautė.

Tėvo pamokas Melburno įlankoje Martynas prisiminė, kai čia pasirodė pirmą kartą Lietuvos buriavimo istorijoje aplink pasaulį su trispalve plaukusi jachta „Lietuva“ - prisijungęs prie įgulos M.Didžys pietinėmis Australijos pakrantėmis nuplaukė iki Perto uosto šalia Indijos vandenyno. Žygeivių įgulą tada papildė ir Tilžės akto signataro vaikaitis – jo dukters Ievos sūnus Tada Aras.

„Matyt suveikė senelio genai, jeigu tada ryžausi su lietuviais plaukti per vandenyną“, - šypsojosi V.Didžio bareljefo atidengimo iškilmėse dalyvavęs T.Aras. Australijoje gimęs, Didžiojoje Britanijoje gyvenęs ir dirbęs Tomas neseniai persikėlė į Klaipėdą – rengiasi čia įsikurti ilgam, statyti namą.

Apie gyvenimą Lietuvoje galvoja kitas iš Aliaskos su žmona Kim į iškilmes Klaipėdoje atvykęs V.Didžio anūkas Antanas Vansauskas. Dar vienas Londone dirbantis signataro vaikaitis architektas Martynas dar neapsisprendė, kur jam geriau nuleisti inkarą - kalba apie Australijoje arba Lietuvą.

Visi Didžių giminės atstovai kuo puikiausiai šneka lietuviškai. Klaipėdoje jie dėkojo už dėmesį ir pagarbą Tilžės akto signatarui, nusifotografavo prie jo garbei atidengtos paminklinės lentos.

V.Didžio ir jo žmonos Liudvikos palaikai prieš penkerius metus iš Australijos perkelti į Lietuvą - pora palaidota Bitėnų (Pagėgių r.) kaimo kapinaitėse šalia kito Mažosios Lietuvos šviesuolio – rašytojo ir filosofo Vydūno.