Abu jie žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, o T.Manno memorialinis muziejus tapo labiausiai lankoma Nidos vieta. Tačiau vardas žmogaus, kurio dėka garsusis rašytojas atrado Kuršių neriją, visuomenei liko nežinomas. Su juo naujausiame Neringos kultūros almanache „Dorė“ supažindina Kuršių nerijos istorijos žinovė, istorikė, Klaipėdos universiteto docentė, mokslų daktarė Nijolė Strakauskaitė.
***
Pasirodo, tai buvo Karaliaučiaus intelektualas – žurnalistas, paminklosaugininkas, teatro kritikas Ludwigas Goldsteinas (1867-1943). Jis net 23 metus vadovavo Karaliaučiaus Goethe‘s draugijai, kuri kviesdavosi žinomus rašytojus ir poetus skaityti renginiuose pranešimus ar savo kūrinius. L.Goldsteinas užsibrėžė draugijoje pristatyti ir T.Manną.
Tačiau tam prireikė net dviejų dešimtmečių susirašinėjimo. Rašytojo atsakymas į pirmąjį L.Goldsteino laišką 1909 metais nesuteikė kvietėjui jokių vilčių, mat Karaliaučių nuo kitų kultūros centrų skyrė didžiuliai nuotoliai. Antrasis raštiškas L.Goldsteino kvietimas, išsiųstas T.Mannui 1916-aisiais, tikslo taip pat nepasiekė.
Pasak N.Strakauskaitės, tada L.Goldsteinas nutarė išbandyti kitą metodą: „ Jis prašė visų, kurie vyko į Miuncheną ir turėjo galimybę susitikti su T.Mannu, vykdyti tikslinę „agitaciją“: koks nuostabus kraštas esanti Rytų Prūsija ir kokie puikūs žmonės ten gyveną“.
Tačiau pažadą apsilankyti Karaliaučiuje L.Goldsteinui pavyko ištraukti iš rašytojo tik 1925-aisiais, pačiam nuvykus į vokiškų knygų parodą Florencijoje, kur T.Mannas skaitė pranešimą. Tiesa, po to dar kartą laiške T.Mannas prašė suprasti, kad jis „jau nebe jaunuolis“, sveikatos problemos jį atbaidančios nuo tolimų kelionių.
Vis dėlto 1929-aisiais rašytojas laišku pranešė Karaliaučiaus Goethe‘s draugijos pirmininkui apie ketinimą praleisti vasaros atostogas su šeima Raušių kurorte (dabar Svetlogorskas), Rytų Prūsijoje. Ten susitikti su T.Mannu nuvyko ir L.Goldsteinas.
Štai kaip šį susitikimą aprašo istorikė: „... tarp pintų paplūdimio kėdžių L.Goldsteinas pamatė išsiskiriančią, aukštą figūrą: baltais rūbais vilkintis T.Mannas sėdėjo pintoje kėdėje, kairėje rankoje laikydamas bloknotą, dešine rašydamas tekstą. L.Goldsteiną kiek nustebino „darbo aplinka“ – nepaisydamas stiprios jūros bangų mūšos, rašytojas dirbo (vėliau išaiškėjo, kad šis fonas derėjo su rašomos novelės tema) .
L.Goldsteinas su T.Mannu ir Katia Mann Raušiuose praleido gerą pusdienį. Jie kartu pietavo – L.Goldsteinui krito į akis, jog T.Mannui patiko šio krašto virtuvė, nestokojanti riebalų. Vėliau, vaikštinėdami po kurortą, jie daug kalbėjo apie abiem gerai pažįstamą literatūros pasaulį. T.Mannas taip pat noriai palaikė pokalbį „paprastesnėmis temomis“ – apie trivialią kurorto kasdienybę.
Tą dieną buvo sutarta, jog T.Mannas rugpjūčio 29 d. Goethe‘s draugijos renginyje skaitys ištraukas iš savo rašomo romano bibline tema. Bet prieš tai įvyko pirmasis T.Manno apsilankymas Kuršių nerijoje“.
Garsenybės kelionę į Kuršių neriją organizuoti ėmėsi L.Goldsteino bičiulis Austrijos konsulas Karaliaučiuje ir žymios leidyklos „Grafe und Unzer“ savininkas Bernhardas Kochas. Jo leidykla rengėsi publikuoti iliustruotą leidinį apie Rytų Prūsijos kraštovaizdį, kuriam T.Mannas sutiko parašyti įžangą.
***
1930-ųjų liepos 16 d. T.Mannas su šeima atvyko jau į pastatytą vasarnamį Nidoje (ši diena Nidos festivalyje kasmet pažymima T.Manno bičiulių popietėje). Karaliaučiaus geležinkelio stotyje jį pasitiko L.Goldsteinas, vėl kalbinęs rašytoją dalyvauti Goethe‘s draugijos vakare. T.Mannas 1931-ųjų rugsėjį surengė draugijoje paskaitą apie J.W.Goethę ir L.Tolstojų.
Abu vyrai buvo susitikę ir paskutinę T.Manno vasarą Nidoje 1932-aisiais, o L.Goldsteinas ten buvo nuvykęs ir po metų praleisti kelių vasaros savaičių. Tačiau tąsyk Nidos viešbučio savininkas nesutiko jo apgyvendinti dėl pusiau žydiškos kilmės, tad L.Goldsteinas parašė T.Mannui laišką iš Juodkrantės.
Tai buvo dramatiškas L.Goldsteino gyvenimo etapas. Nacionalsocialistai jį išstūmė iš visų užimamų pareigų ir kultūros draugijų.
1899-1933 m. L.Goldsteinas dirbo žurnalistu laikraštyje „Königsberger Hartungsche“, dar nuo germanistikos ir meno istorijos studijų Karaliaučiaus universitete priklausė draugijai „Prussia“, domėjosi gimtojo krašto istorija, etnografija, archeologija.
Visą gyvenimą šviesuolis nugyveno Karaliaučiuje, pažinojo daug tenykščių menininkų. 1914 metais jis inicijavo kaip Goethe‘s draugijos pirmininkas didžiulę Kuršių nerijos menui ir mokslui skirtą parodą, kurioje buvo plačiai pristatyta Nidos kolonijos menininkų kūryba.
***
Netekęs darbo, L.Goldsteinas pradėjo rašyti memuarus. Jų likimas nepaprastas. Originalas sudegė per karą Karaliaučiaus miesto ir universiteto bibiliotekoje. Tačiau giminaitės pastangomis Prūsijos kultūros paveldo archyve Berlyne buvo surasta memuarų pespausdinta kopija. 2015-aisiais jie buvo išleisti.
Kaip teigia N.Strakauskaitė, šie memuarai turiningai papildo ligšiolines publikacijas apie XIX-XX a. sandūros Rytų Prūsijos ir ypač Karaliaučiaus kultūros istoriją. Juose yra epizodų, susijusių su Prūsijos (Mažosios) Lietuvos kultūros asmenybėmis, Nidos dailininkų kolonijos atstovais. Daug dėmesio skiriama H.Sudermannui, su kuriuo L.Goldsteiną siejo ilgametė draugystė.
Pasak N.Strakauskaitės, vieno jų susitikimų metu H.Sudermanno išsakytos mintys tiktų straipsnio apie L.Goldsteiną epilogui“: „Labai svarbu, kad žmogus būtų ten, kur gali jaustis reikalingas (...). Čia, namuose, Jūs vykdote prasmingą misiją – pačią svarbiausią ir gražiausią, kokios žmogus tik gali trokšti.“
Misija – saugoti vietos tapatybę
Nuo 2010-ųjų Neringos savivaldybės Viktoro Miliūno viešosios bibliotekos leidžiamas kultūros almanachas „Dorė“ grąžina istorijai nepelnytai pamirštas iškilias Prūsijos (Mažosios) Lietuvos ir Kuršių nerijos asmenybes, gvildena aktualias kultūros atminties temas, fiksuoja Neringos kultūros įvykių kroniką.
Kaip teigė jo redaktorė Raimonda Ravaitytė-Meyer, pagrindinė almanacho misija – vietos tapatybės puoselėjimas. Neringiškiams tai be galo svarbu, nes po Antrojo pasaulinio karo Kuršių nerijoje liko vos keli senieji gyventojai – kuršininkai.
Leidinys simboliškai pavadintas kaip tradicinis motorizuotas Kuršių marių laivelis, išstūmęs burvaltes. „Dorė išstūmė kurėnus, kaip mes – vietos gyventojus“, – juokavo R.Ravaitytė-Meyer, buvusi ilgametė „Klaipėdos“ dienraščio korespondentė Neringai, dabar rašanti apie šį kraštą „Dorėje“.
„Almanachas „Dorė“ gimė iš atsakomybės ir meilės Kuršių nerijai, kurioje daug meno ir mokslo žmonių surado savo įkvėpimo žemę“, – teigė redaktorė.
Parengė Asta Andrikonytė
