Valdovų rūmų pabaigtuvėms atveriami meno lobiai iš Vokietijos ir Italijos

Ketvirtadienį Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose surengta spaudos konferancija, kurioje parodas pristatė Valdovų rūmų muziejaus direktorius Vydas Dolinskas, Dresdeno valstybinių meno rinkinių generalinė direktorė Marion Ackermann, atsakingasis direktorius Dirk Syndram, dailės istorikė, parodos kuratorė Theda Jurens, Banko CR Firenze SpA prezidentas Giuseppe Morbidelli, Fondo Cassa di Risparmio di Firenze dailės istorikas, parodos kuratorius Emanuele Barletti, Valdovų rūmų muziejaus Rinkinių apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjas, parodos kuratorius Dalius Avižinis,  tarptautinių ryšių vadovė, parodos koordinatorė ir kuratorė Daiva Mitrulevičiūtė.

Pirmoji paroda – „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III. Paroda iš Dresdeno valstybinių meno rinkinių“. 

Dresdeno valstybiniai meno rinkiniai – viena garsiausių ir turtingiausių muziejinių institucijų Europoje bei pasaulyje, besirikiuojanti į vieną gretą su Vatikano muziejais, Paryžiaus Luvru ar Londono Britų muziejumi. 

Chronologinis parodos akcentas – Saksonijos kurfiurstų, tapusių Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais ir Lenkijos karaliais, Augusto II (1697–1733) ir jo sūnaus Augusto III (1733–1763), valdymo laikai. 

Bendrų valdovų dvaro kultūra ir menas yra pagrindinė parodos tema. Retai susimąstoma, kad ne tik Vilnius ir Kaunas, bet ir daugelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionų – nuo Tytuvėnų iki Mozyriaus, nuo Gardino iki Polocko – yra pasipuošę vėlyvojo Baroko architektūriniais paminklais, sukurtais būtent valdant Saksonijos Vetinų dinastijos atstovams. 

Kita vertus, niekur kitur pasaulyje nėra tiek daug Lietuvos valstybę įkūnijančių ženklų – Vyčio herbų, kaip Dresdene. Su šiuo miestu lygintis galėtų nebent Krokuva, bendrų Lenkijos ir Lietuvos valdovų miestas. 

Įspūdingoje parodoje pristatoma net 150 unikalių bei įvairių vertybių iš aštuonių Dresdeno valstybinių meno rinkinių muziejų. Nemaža Vilniuje rodomų vertybių dalis yra Dresdeno muziejų jau esamų ar artimiausiu metu planuojamų atverti nuolatinių ekspozicijų svarbūs akcentai. Grįžę iš Vilniaus, jie netrukus papuoš baigiamos atkurti Dresdeno rezidencinės pilies reprezentacinius interjerus ir ilgus metus daugiau niekur nebekeliaus. 

Paroda Valdovų rūmuose suskaidyta į penkias temines dalis. Pirmoje dalyje „Ryšių pradžia“ pristatomi Lietuvos ir Saksonijos ryšiai, siekiantys 1009 m., kai Saksonijos Anhalto miesto Kvedlinburgo vienuolyno analuose pirmą kartą buvo paminėtas Lietuvos vardas. 

Lankytojai galės gali pasigėrėti Dresdeno vaizdais, įamžintais garsaus dailininko Bernardo Bellotto, vadinamo Canaletto, ir kitų autorių grafikos darbuose. XVI a. Lietuvos istorijos vingius primins su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Steponu Batoru siejamas 1583 m. kalavijas  bei Maskvos caro Ivano Rūsčiojo auksinis indas (kaušas), sukurtas iš aukso, maskvėnų užgrobto užėmus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestą Polocką.

Parodos antra dalis „Vetinų rinkimai“ primins Augusto II ir Augusto III rinkimus. Joje bandomas atkurti jų karūnacijos (1697 ir 1733–1734) Lenkijos karaliais ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais ceremonijų aplinka. 

Eksponuojami ne tik valdovų atvaizdai, bet ir šiose iškilmėse naudoti autentiški muzikos instrumentai (trimitai ir būgnai), ginklai (partizanai, arba ietys), unikalios Lenkijos ir Lietuvos karūnacinės vėliavos bei kalavijai. 

Kulminacija – trečia parodos dalis, pavadinta „Dvaro reprezentacija“. Tai tarsi mažas lobynas. Čia ir labiau juvelyrinį dirbinį nei ginklą primenantis 1719–1722 m. garsaus auksakalio Johano Melchioro Dinglingerio sukurtas ceremonijų kalavijas, ir karališkosios regalijos su 1697 m. žymaus juvelyro Johanno Frydricho Klemmo nukaldinta Augusto II karūna.

Vetinų dvaro madas ir prabangą atspindi auksu puoštas Augusto II apdaras bei Augusto III žiedas su įstabiu lašo formos rožiniu deimantu. 

Ketvirta dalis „Lietuviškieji akcentai“ pristato vadinamąją Grožybių galeriją. Tai yra XVIII a. pirmos pusės Vetinų dvaro Dresdene gražiausių moterų, susijusių su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų giminėmis, portretų rinkinys. 

Daug istorinių, su Lietuva susijusių asmenybių įamžinta ir rodomuose medaliuose.  O apie 1733 m. sukurto Augusto III reprezentacinio karūnacinio servizo dalys, papuoštos jungtiniais Saksonijos, Lietuvos ir Lenkijos herbais, primins, kodėl Meiseno porcelianas tapo Vetinų dinastijos ir Saksonijos vizitine kortele visame pasaulyje.

Paskutinė parodos dalis „Žmonės ir faktai“ atskleis kelis svarbius Vetinų epochos istorinius įvykius. Vienas jų – skaudžių padarinių Lietuvai atnešęs XVIII a. pradžios Didysis Šiaurės karas.

Jau daugiau nei 300 metų sklando legendos apie nepaprastą Augusto II jėgą, dėl kurios šis valdovas dažnai vadinamas Stipriuoju. Parodoje bus galima pamatyti šio valdovo jėgos liudytoją – 1711 m. perlaužtą pasagą. 

Turininga ir vertinga tarptautinė paroda „Saksonijos kurfiurstai – Lietuvos didieji kunigaikščiai: dvaro kultūra ir menas valdant Augustui II ir Augustui III“ – ilgamečio kolegiško Dresdeno valstybinių meno rinkinių ir Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų bendradarbiavimo rezultatas. 

Dalis Vilniaus parodoje pristatomų vertybių iki šiol nebuvo iškeliavusios ne tik iš Vokietijos, bet ir iš savo saugojimo vietos. Keletas lituanistinių vertybių specialiai restauruota Vilniaus parodai. 

Antroji tarptautinė paroda – „Florencija Renesanso ir Baroko laikais. Tapyba iš fondo Cassa di Risparmio di Firenze ir banko CR Firenze kolekcijų“. Ji pristato unikalų europinės dailės paveldą – XV–XVIII a. garsių Florencijos dailininkų tapybos darbų rinkinį, papildytą XIX a. šio miesto vaizdais. 

Ši paroda surengta naujose, lankytojams dar nematytose erdvėse – 500 kv.m užimančiame moderniame Parodų centre, kuriame nuo šiol bus eksponuojamos reikšmingos nacionalinės ir tarptautinės parodos.

 

Garsių Renesanso bei Baroko epochų Italijos dailininkų, jų mokyklų atstovų ar aplinkos menininkų darbų yra buvę Lietuvos valdovų, didikų kolekcijose. Deja, tos kolekcijos buvo išgrobstytos ir išsklaidytos po pasaulį. Todėl į Vilnių atvežti paveikslai ir autoriai reprezentuoja laikotarpį, kai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai Vilniuje buvo aukšto lygio kultūros ir meno centras, garsėjantis visoje Europoje.

Tarptautinėje parodoje rodomi 44 kūriniai. Šis rinkinys suformuotas net iš šešių skirtingų kolekcijų, priklausančių fondui Cassa di Risparmio di Firenze, bankui CR Firenze, Florencijos arkivyskupijai, Florencijos Garbiajai gailestingumo arkibrolijai, Groseto savivaldybei, Maremos archeologijos ir meno muziejui – Groseto vyskupijos sakralinio meno muziejui ir privačiam kolekcininkui, antikvarui bei mecenatui Gianfranco Luzzetti. 

Daugelis čia pristatomų paveikslų iš privačių kolekcijų dar niekada nebuvo eksponuoti net Italijoje, tad ši tarptautinė paroda Vilniuje yra kai kurių kūrinių viešo rodymo pasaulinė  premjera. Be abejonės, tai bus svarbus įvykis Europos muziejininkystės istorijoje.

Parodos lankytojai galės susipažinti su tokių pasaulinio garso dailininkų  kaip Michelangelo mokytojo Domenico Ghirlandaio ar Raffaello Sanzio mokytojo Pietro Perugino kūriniais. Otaip pat pamatyti rafinuoto manieristo, pirmojo dailės istoriko ir kritiko, garsiojo veikalo „Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai“ autoriaus Giorgio Vasari tapybą. 

Šalia Florencijos Renesanso ir Baroko epochų garsių tapytojų darbų parodoje galima pasigrožėti ir kitų tautų meistrų sukurtais XVII a. – XX a. pr. Florencijos miesto vaizdais – vedutomis.

Rengiant parodą buvo stengiamasi atrinkti tuos darbus, kurie primintų istorines Lietuvos valdovų ir didikų dailės kolekcijas, kad pati paroda bent kuriam laikui padėtų įsivaizduoti Lietuvoje kadaise buvusio europinio paveldo turtingumą, leistų bent trumpam kompensuoti negailestingus paveldo praradimus.

Yra žinoma, kad jau Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai Žygimantas Senasis (1506–1548) bei Žygimantas Augustas (1544/1548–1572) turėjo garsių italų meistrų kūrinių, kuriuos mini pirmasis dailės istorikas ir kritikas Džordžas Vazaris. Valdovai Žygimantas Vaza (1588–1632) ir Vladislovas Vaza (1632–1648) savo kolekcijoms nemažai paveikslų taip pat įsigijo įvairiuose Italijos miestuose, tarp jų ir Florencijoje.

Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jonui Sobieskiui (1674–1696) priklausė Rafaelio kūrinys „Kristus ir fariziejus“. O paskutinis Abiejų Tautų Respublikos (jungtinės Lenkijos ir Lietuvos valstybės) valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis (1764–1795) savo kolekcijose turėjo Rafaelio, Leonardo da Vinci, Guido Reni ir kitų Italijos dailininkų kūrinių. 

Beje, Guido Reni paveikslo „Šv. Sebastijonas“ profesionaliai atlikta kopija, ankstesnių savininkų laikyta originalu, su šia atribucija pateko į Lietuvos dailės muziejų, o šis kūrinį laikinai deponavo Valdovų rūmų muziejui. Šiandien Krokuvoje saugomas lietuvių kilmės kunigaikščių Čartoriskių rinkiniams priklausantis Leonardo da Vinci paveikslas „Dama su šermuonėliu“.

Florencijos mokyklos tapytojų kūriniai buvo kaupiami ne tik valdovų, bet ir didikų, Bažnyčios hierarchų kolekcijose. Tai demonstravo ne tik estetikos suvokimą ir tapybos meno išmanymą, bet ir giminės prestižą, išskirtinį statusą. Istoriniai faktai byloja, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, egiptologas ir europinio masto kolekcininkas grafas Mykolas Tiškevičius Londone įsigijo Rafaelio, Beato Andželiko, Pjetro Perudžino ir kitų dailininkų darbų.

Jie turėjo sudaryti Tiškevičių planuotos Meno galerijos Vilniuje pagrindą, deja, dėl politinių įvykių Rusijos okupacijos sąlygomis šis sumanymas buvo pasmerktas žlugti. Šioje tarptautinėje parodoje pristatomo Carlo Dolci kūrinių turėjo ir kiti Tiškevičių giminės atstovai, taip pat didikai Kosakovskiai.

Valdovų rūmų muziejuje rengiamą tarptautinę parodą pradeda Florencijos šventąjį globėją – Šv.Joną Krikštytoją – vaizduojantis paveikslas ir dešimt XVII–XIX a. Florencijos vaizdų. Beje, vieną jų nutapė iš Abiejų Tautų Respublikos kilęs dailininkas. 

Florencijos miesto panoramas ir kitus vaizdus papildo miesto istoriją, dailės raidą, meninius ryšius su Lietuva ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija bei rodomas kolekcijas pristatantys ir iliustruojantys informaciniai stendai. Ši, pirmoji, parodos dalis yra įvadas, supažindinantis su Florencija ir nuostabiais jos vaizdais, svarbiausiais architektūros paminklais, taip pat prarastu paveldu. 

Paroda eksponuojama keliose salėse. Chronologine tvarka pristatomi skirtingų epochų – nuo vėlyvosios Gotikos iki Baroko – dailininkų kūriniai.

Ankstyviausią Florencijos tapybos tradiciją, balansuojančią tarp vėlyvosios Gotikos ir ankstyvojo Renesanso, iliustruojantys svarbiausi darbai: iki šiol niekur neeksponuotas Toskanos vėlyvosios Gotikos šedevras – Bičio di Lorenco (Bicci di Lorenzo, 1373–1452) paveikslas „Marijos vainikavimas su angelais ir šventaisiais“, vertingas ir jautriai pamaldumą atspindintis Beato Andželiko kūrinys „Palaimintasis dominikonas“ bei Pjetro Perudžino freska, nuimta nuo sunaikintos Florencijos Didžiosios Šv. Pjero (San Pier Maggiore) bažnyčios išorinės Albicių (Albizi) koplytėlės sienos, „Pieta, arba Mirusio Kristaus apraudojimas su Marta, Marija Magdaliete ir Nikodemu“. 

Pastarojo kūrinio istorija verta detektyvo: XVIII a.pab. Toskanos didysis kunigaikštis, būsimasis Šventosios Romos imperatorius Leopoldas II, įsakė nugriauti bažnyčią, tad freska buvo atskirta nuo sienos, vėliau pradingo ir tik 1990 m. grįžo į tėvynę bei kultūrinį lauką, kai fondas Cassa di Risparmio di Firenze įsigijo ją Londone. 
Daug dėmesio vertas ir meistriška atlikimo maniera Leonardo da Vinčio darbus primenantis Džampjetrino kūrinys „Ecce homo (arba Kristus, vainikuotas erškėčiais)“.

Kitoje parodos dalyje, atspindinčioje XVI a. Florencijos ir Toskanos dailės raidą, galima išvysti kitų garsių Florencijos dailininkų paveikslų. Pagrindinis šios parodos dalies akcentas – net keturi Džordžo Vazario darbai. Du iš jų – „Šv. Donatas“ ir „Šv. Dominykas“ – buvo sukurti kaip šoninės altoriaus paveikslo „Viešpaties apreiškimas Švč. Mergelei Marijai“ (1563–1564), šiandien saugomo Paryžiaus Luvro muziejuje, dalys. 

Šalia iš Florencijos atkeliavusių originalių kūrinio dalių parodoje eksponuojama ir Prancūzijos muziejuje esančio paveikslo kopija. Dar dviejuose Dž. Vazario darbuose – „Fortūna“ ir „Garbė, arba Marsas“ (1569–1572) – vaizduojamos alegorinės figūros. Šie kūriniai, manoma, galėjo puošti paties dailininko namus Florencijoje.

Parodą užbaigia Baroko epochos dailininkų, padariusių didelę įtaką tolesnei Florencijos dailės raidai, tapyti paveikslai. Ypatinga menine įtaiga išsiskiria Giovanni Martinelli kūrinys „Nuo kryžiaus nuimto Kristaus apraudojimas“. 

Šioje salėje taip pat galima pamatyti garsaus Medici rūmų auksakalio, sukūrusio Florencijos Medici koplyčioje saugomą Šv.Kazimiero relikvijorių (šiuo metu jis rodomas Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje), Massimiliano Soldani Benzi darbą – XVII  ir XVIII a. sandūroje sukurtą bronzinį reljefą „Palaimintosios Kotrynos de Riči regėjimas – trys kryžiai ant Golgotos“.

Parodą globoja Lietuvos ir Italijos vadovai – prezidentai Dalia Grybauskaitė ir Sergio Mattarella, pastarasis savo oficialų vizitą Lietuvoje surengė būtent parodos atidarymo laiku. 

Valdovų rūmų muziejus su parodos partneriais pristato ir išsamų eksponuojamų kūrinių katalogą lietuvių, italų bei anglų kalbomis. Parodą papildo mokslinių, kultūrinių ir šviečiamųjų renginių ciklas, lankytojams siūlomos įvairios edukacinės programos, teminės ekskursijos.