Kairuoliškam XX a. jaunimui reikėjo savų didvyrių. Tad štai jis: idealistas, romantikas, intelektualas, gydytojas, poetas, karys ir tiesiog simpatiškas vyrukas. Marškinėliai, kepuraitės, ženkliukai ir puodeliai su Che atvaizdu iki šiol yra labai paklausūs. Tiražuojami net ne tūkstančiais, o milijonais.
Kas gi iš tiesų buvo tas prieš devyniasdešimt metų Argentinoje gimęs Ernesto Che Guevara? Vieniems tai doras idealistas ir savotiškas svieto lygintojas, kitiems, o tai kur kas arčiau tiesos, – sadistiniais polinkiais pasižymėjęs raudonasis teroristas. Atrodytų, keista, bet mitologizuotas E.Guevaros įvaizdis ir atvaizdas išpopuliarėjo būtent Vakaruose. Juk jei yra paklausa – bus ir pasiūla.
E.Guevara jaunesnysis gimė 1928 m. birželio 14 d. turtingo žemvaldžio šeimoje. Jo seneliai iš tėvo pusės gimė JAV, nors apie tai Ernesto ir nemėgo užsiminti.
Įdomu tai, kad idėjinis marksistas ir proletariato gynėjas beveik niekada nedirbo. Skirtingai nei daugelis juodadarbių vaikų, mažasis E.Guevara augo šiltnamio sąlygomis: tarnai, knygos, pokalbiai apie poeziją, meną ir filosofiją, pasiturinčių tėvų pinigai.
Mokyklos, kurioje mokėsi Ernesto, mokytoja prisiminė, kad jaunuolis nebuvo pirmūnas, bet užtat veržėsi vadovauti žaidimų aikštelėje. Argentinos profesorius, Che Guevaros biografijos autorius Alberto Benegasas Lynchas knygoje „Mi primo el Che“ užsiminė apie sadistinį pasimėgavimą kankinant gyvūnus, o jaunystės draugas Karlosas Figeroa – apie seksualinę prievartą tarnaičių atžvilgiu.
Kiek galima pasitikėti šiais liudijimais – nežinia, tačiau jaunystėje E.Guevarą pažinojusių asmenų liudijimai gana panašūs. Beje, dar būdamas berniukas būsimasis revoliucionierius buvo pramintas Kiaule (Chancho), nes patologiškai nekentė praustis. Ši bjauri savybė jį lydėjo visą gyvenimą.
Vėliau, jau tapęs įtakingu žmogumi, Che Guevara atvykdavo į oficialius priėmimus su ištisas savaites neskalbta uniforma ir savo nevalyvumu labai glumino broliškų socialistinių šalių atstovus.
1948 m. Ernesto nusprendė tapti gydytoju ir Buenos Airių universitete pradėjo studijuoti mediciną. Baigęs studijas daug keliavo po Pietų Ameriką. Diplomuoto, bet dirbti nesirengiančio gydytojo gastroles, žinoma, finansavo tėvai.
1954 m. Ernesto išvyko į Meksikos sostinę Meksiką, kur pagaliau pradėjo dirbti gydytoju. Čia jis susipažino su Kubos „revoliucionieriais“ Rauliu ir Fideliu Castro. Būtent šis susitikimas ir nulėmė tolimesnį Ernesto Guevaros gyvenimą, nors kairiosiomis revoliucinėmis idėjomis jis susižavėjo dar būdamas paauglys.
1936–1939 m. Ispanijos pilietinio karo metais E.Guevaros tėvai aistringai simpatizavo respublikonams ir nevengė savo tiesų dėstyti sūnui. Kurį laiką gyvendamas Gvatemaloje Che Guevara dalyvavo marksistinių organizacijų veikloje.
1956 m. brolių Castro vadovaujama nedidelė ginkluotų „revoliucionierių“ grupelė išsilaipino Kuboje. Užgrobus valdžią propaganda skelbė, kad Che nenuilstamai kovojo prieš nuversto generolo Fulgencio Batistos pajėgas, nors tai veikiausiai netiesa, mat nuo sunkių astmos priepuolių nuolat kenčiantis Guevara vargu ar galėjo aktyviau judėti, ką jau kalbėti apie dalyvavimą kautynėse.
Pats Ernesto kartą pripažino nieko nenutuokiantis apie karybą. Vien jau ko vertas faktas, kad per dvejus „didžios revoliucinės kovos“ metus jo būrys prarado vos dvidešimt žmonių!
Istorikų teigimu, perversmininkų sėkmę nulėmė ne tiek „didžios pergalės“ mūšio lauke, kiek į kraštutinumus linkusio, valdžią uzurpavusio diktatoriaus F.Batistos nepopuliarumas visuomenėje. Pastarasis spėjo mirtinai susipykti net su savo ištikimais šalininkais. Daugelis kariuomenės vadų tiesiog nusispjovė į F.Batistos, priversto bėgti į užsienį, likimą.
Po „revoliucijos pergalės“ Kuboje E.Che Guevara tapo uoliu naujosios tvarkos tvirtintoju. Kalbant vaizdingiau – pagrindiniu šalies budeliu. Savo dienoraščiuose jis nuolat užsimindavo apie kraujo troškimą. Laiške tėvui Che Guevara atviravo, kad nužudęs žmogų patyrė pasitenkinimą. Laiške pirmajai žmonai Hildai Acostai randama frazė: „Aš vis dar gyvas ir geidžiu kraujo.“
Su bendražygiais įsitvirtinęs valdžioje Che asmeniškai įsakė susidoroti su visais tikrais ir tariamais priešais – „senojo režimo išgamomis“. Daugelis šių žmonių ne tik nesimpatizavo F.Batistai, bet iš pradžių net sveikino „revoliucionierius“.
Che Guevaros kovų bičiulis Camilo Cienfuegos prisiminė, kad Santa Klaros miestelis Ernesto įsakymu tiesiog paskandintas kraujyje. Pats budelis mėgo lankytis La Kabanjos tvirtovėje, kurioje buvo įrengtas kalėjimas su kankinimo kameromis.
Kvotėjams vadovavęs ir tuo pat metu apeliaciniam teismui (!) pirmininkavęs Che Guevara nesibodėjo atvirai postringauti, kad „įkalčiai ir įrodymai – antraeilis dalykas. Turime elgtis principingai ir vadovautis revoliucine nuojauta“.
1964 m. į JAV gyventi išvykusi Fidelio ir Raulio Castro jaunesnioji sesuo Juanita kartą pasakė: „Che Guevarai neteikė reikšmės nei tyrimui, nei teismui. Jis iškart pradėdavo šaudyti.“
Skirtingai nei despotiškasis Fidelis, kuris nemėgo asmeniškai dalyvauti egzekucijose, E.Guevara mielai imdavosi pačių kraugeriškiausių funkcijų.
La Kabanjos kalėjimo dvasininko žodžiais, Che vadovavo sušaudant mažiausiai 700 asmenų, nors biografų tvirtinimų šis skaičius gali siekti 14 tūkst. Tikslų skaičių nustatyti sunku, nes „nugalėjusios revoliucijos šalyje“ paplito toks masinis reiškinys kaip „netikėta“ kalinių mirtis. Artimieji tiesiog gaudavo liudijimą, kad suimtasis mirė nuo ligos. Giminaičiams palaikų negrąžindavo. Kur jie užkasti – niekas nežino iki šiol.
1961 m. F.Castro paskyrė Che Guevarą pramonės ministru. Vadovaujant diletantui ir be to skurdus Kubos ūkis beveik visiškai subyrėjo. Neefektyviu lėšų švaistymu pasipiktino net ilgametė Kubos donorė Sovietų Sąjunga. O kaipgi kitaip? Milijardai nugarmėjo tarsi į juodą skylę.
Kremliui pradėjus piktintis, F.Castro pasistengė kiek pažaboti savo kolegą. Netrukus E.Che Guevara išvyko „ruošti dirvos“ perversmams Konge ir Bolivijoje. Pagal oficialią versiją – savo noru, pagal neoficialią – buvo mandagiai išprašytas. Todėl prieš išvykdamas įsižeidęs atsisakė Kubos pilietybės ir visų postų.
Bolivijoje veikiančiam Che būriui Kubos vyriausybė faktiškai nesuteikė jokios paramos. 1967 m. spalio 7 d. Che Guvera pateko į nelaisvę ir buvo nušautas.
Iškart po mirties Kuboje pradėtas kurti E.Che Guevaros kultas. Negyvas „didvyris“ pasirodė naudingesnis nei gyvas. Tuo metu tarp Vakarų Europos studentų buvo neomarksistinis pakylėjimas, universitetų studentai protestavo prie Vietnamo karą ir „grobuonišką JAV politiką“.
Be galo romantizuota, nuo tamsių dėmių apvalyta Che Guevaros figūra tapo kovos už socialinę, rasinę, klasinę bei kitokią lygybę simboliu.
