Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras išleido K.Janickio knygą „Aukso amžiaus damos“ (Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė).
Daugelio Europos šalių istorijoje XVI amžius vadinamas aukso amžiumi. Tai Viduramžių pabaiga ir Naujųjų laikų pradžia, atnešusi humanistinį mąstymo būdą ir renesanso stilių. Didieji geografiniai atradimai skatino pažinti pasaulį, o kilęs Reformacijos sąjūdis pažadino iki tol nematytą žinių troškimą: steigėsi įvairaus lygmens mokyklos, Vilniuje įkurtas universitetas. Stojus palyginti taikiam laikotarpiui galėjo plėtotis ūkis ir kultūra.
XVI amžius – ir laisvėjančių moterų amžius. Autorius pasakoja apie garsias Renesanso laikų moteris – Boną Sforcą, Barborą Radvilaitę, Oną Jogailaitę, Elžbietą Habsburgaitę, kurios gal ir nepakeitė šalies istorijos, bet smarkiai paveikė krašto ekonominę ir kultūrinę raidą. Ką reiškė Lietuvai vien Bonos pradėta Valakų reforma arba Barboros karalienės karūna?! Kokie svarbūs buvo šalių valdovų giminystės ryšiai ir politinės vedybos?! Įdomu paskaityti ir apie valdovų rūmų papročius bei intrigas.
Knyga „Aukso amžiaus damos“ parašyta remiantis istoriniais šaltiniais ir dokumentais, bet tai nėra mokslinis darbas. Daugelis scenų – autoriaus vizija, viena iš galimų, tačiau tikrai ne vienintelė. Kartu tai ir ne romanas, gausios šaltinių citatos sako, jog kalbama apie tikrus dalykus.
Pateikiame knygos skyrių apie Barborą Radvilaitę.
* * *
„Jei tu, Dieve, nenori manęs paimti, griebkite mane visi velniai!“ – taip turėjo pasakyti Barbora po trijų parų neatslūgstančio skausmo. Ji buvo netekusi jėgų ir vilties. Bet vis tiek atkakliai troško karūnuotis.
Ilgiau ligos nebebuvo galima slėpti. Užsienio agentai, kurių Krokuvoje buvo net tiršta, lenktyniavo spėliodami apie Barboros sveikatos būklę. Buvo rašoma apie Žygimanto Augusto „didelį nerimą“, netgi apie valdovei gresiančią mirtį. Taip pat – apie karūnavimo atidėjimą, bet ne atšaukimą. Galiausiai karūnuota ji buvo gruodžio 7-ąją. Ir kitaip, nei pesimistiškai prognozavo priešų šnipai, ceremonija buvo tiesiog akinanti.
Karūnavimo apeigos, kurios anksčiau priklausė nuo valdininkų fantazijos ir valdovo kaprizų, paskutinių Jogailaičių laikais buvo kuo smulkiausiai kodifikuotos. Pagal išlikusią instrukciją, pavadintą Ordinatio Caeremoniarum, karaliaus žmonai pirmiausia reikėjo tris dienas pasninkauti, kad būtų pasirengusi priimti patepimą šventaisiais aliejais.
Pasninkas truko nuo ketvirtadienio iki sekmadienio. Ir sekmadienio rytą būsimoji karalienė turėjo praleisti alkana. Kai ji jau buvo pasirengusi, iš rūmų kiemo į gausiai išpuoštą katedrą išriedėjo prašmatni kavalkada. Įėjusi į šventyklą valdovė sustojo prie šventojo Stanislovo relikvinės, kad paaukotų įprastą šimtą florinų. Gavęs pinigus, celebrantas ėmėsi darbo. Ant altoriaus jau laukė flakonas su šventaisiais aliejais, karūna, skeptras ir valdžios rutulys. Ten jie turėjo gulėti tol, kol kiekvienas spektaklio dalyvis atliks jam skirtą vaidmenį.
Bajorų demokratijos sąlygomis karūnavimas buvo ponų ir visuomenės valios išraiška, tad katedros navoje rinkdavosi visi svarbiausieji valstybės dignitoriai. Tai buvo svarbu per kiekvienas panašias iškilmes, bet niekada nebuvo svarbu taip kaip 1550 metais.
Į bažnyčią Barborą įvedė du Piastų dinastijos kunigaikščiai, kuriuos Žygimantas Augustas pasikvietė iš Silezijos: Vaclovas III iš Cešyno ir Friderikas III iš Legnicos. Jai skirtas insignijas įnešė trys iškiliausi vaivados. Susirinko beveik visas Senatas. Suėjo daugybė abatų ir kanauninkų. Netrūko taip pat užsienio pasiuntinių ir dignitorių.
Visi dar neseniai buvę Barboros priešai, tie patys, kurie laikė ją pasileidėle ir ragana, dabar nuolankiai dėkojo Dievui už naująją valdovę. Nutilo netgi Mikołajus Dzierzgowskis ir Piotras Kmita. Prieš dvejus metus jie piktai ragino karalių skirtis.
Dabar nė akimi nemirktelėję vadovavo „didžiosios lietuvių paleistuvės“ karūnavimo Lenkijos karaliene ceremonijai. Himnus Barboros garbei giedojo visi dvariškiai, dvaro damos, šeši Albrechto Hohencolerno pasiuntiniai ir Gdansko burmistras Janas Werdenas.
Galiausiai atėjo svarbiausioji valandėlė. Žygimantas Augustas, į katedrą įžengęs su karūna ant galvos ir visais karališkais apdarais, atsisėdo į sostą, apmuštą raudona gelumbe, ir kreipėsi į arkivyskupą su prašymu, kad jo sutuoktinė būtų patepta šventaisiais aliejais.
Pagal ceremonialą tą formalų prašymą turėjo ištarti kuris nors senatorius. Bet šiuo atveju buvo aišku, kad paliepimą karūnuoti turi ištarti karalius, kuris, kovodamas dėl to, sudėjo pernelyg daug pastangų ir pinigų.
Nulenkusi galvą Barbora priėjo prie altoriaus. Atsiklaupė, pagarbiai pabučiavo arkivyskupo žiedą, tada atsigulė kryžiumi. Tuo tarpu susirinkusieji, visi kaip vienas, ėmė skaityti maldas. Šimtais balsų skambėjo: Kyrie, eleison, Christe, eleison, Kyrie, eleison...
Celebrantas iškilmingai tarė svarbiausių Senojo Testamento moterų vardus: Sara, Rebeka, Judita ir Estera. Dabar Radvilaitė buvo prilyginama joms, išminčių žmonoms ir dukterims. O ne vergei, kurią keistu likimo lėmimu vedė Aleksandras Makedonietis.
Tada Barbora buvo patepta aliejais ir karūnuota. Su aukščiausiosios valdžios simboliu ant galvos, su valdžios rutuliu kairėje ir skeptru dešinėje, ji atsistojo ir iš lėto atsisuko į susirinkusiųjų minią.
Tą dieną ji atrodė gražesnė nei kada nors anksčiau. Be galo reprodukuojamame karūnavimo portrete jos veide nesimato ligos nė pėdsako. Ji jauna, ori ir švelni. Iš tikrųjų karališka. Ant galvos jai uždara, brangiaisiais akmenimis išpuošta karūna.
Po ja – puošmena, dabinta šimtais perlų, glaudžiai gaubianti veidą, ir šilko vualis, krintantis ant pečių. Bet daugiausia sako akys ir lūpų kampučiai. Barbora šypsosi – tiek visiems dignitoriams, susirinkusiems į jos karūnavimą, tiek dabar žiūrintiesiems į jos portretą.
Daugelis istorikų galėtų pasakyti, kad toje šypsenoje matyti visa didelės aristokratės puikybė. Netrūksta manančiųjų, kad Barbora, kaip jos broliai, vyras ir anyta, labiau už viską pasaulyje troško valdžios. Troško jos net paskutinėmis gyvenimo dienomis.
Bet tokiu aiškinimu patikėti sunku. Barboros akyse veikiau spindi palengvėjimas. Nepaisydama itin prastos sveikatos, ji atlaikė trijų dienų pasninką, procesiją, prakalbas ir be galo, be krašto trunkančias iškilmes, atlaikė ne todėl, kad troško valdžios. Juk turėjo kuo puikiausiai suprasti, kad nespės ta valdžia pasidžiaugti, o dėl varginančios ceremonijos tik dar labiau sutrumpins savo gyvenimą. Karūnavimo Barborai reikėjo dėl visai kitos priežasties.
Tik užsidėjus ant galvos karūną jos pečius nustos slėgusi ilgus metus girdėtų įžeidimų našta. Žinojo, kad būdama nekarūnuota žmona ji žmonių sąmonėje taip ir liks ragana ir paleistuvė. Ji buvo gyvas žmogus, iš kūno ir kraujo, ir kaip kiekvienas jos vietoje negalėjo be žalos psichikai atlaikyti marias įžeidimų, kuriuose nuolat buvo skandinamas jos viešas atvaizdas. Žinojo vieną būdą, kaip prieš mirtį atgauti nors lašelį orumo ir ramybės. Nieko keista, kad įsikibo to būdo tarsi vaisto, galinčio išgydyti visas ligas.
Pagaliau, galimas daiktas, kad nesąmoningai svajojo apie būtent tokius vaistus. Naujaisiais amžiais karūnavimui vis dar buvo teikiama antgamtinė reikšmė. Tai buvo ne tik politinis simbolis. Karališkasis sakramentas, kaip joks kitas žemiškas aktas, priartindavo žmogų prie Dievo kaip jo mirtingą atstovą žemėje.
Iš Žygimanto Augusto laiškų žinome, kad jis nuoširdžiai tikėjo, jog Anglijos karaliai turi galią gydyti ligas. Tad gal ir Barbora vylėsi, kad šventieji aliejai leis atidėti pakibusį virš jos mirties nuosprendį. Jei taip buvo iš tikrųjų, netrukus ji prarado bet kokią viltį.
Iškart po karūnavimo Krokuvos kapitulos raštininkas įrašė palinkėjimą, kad iškilmės būtų naudingos tiek karalienei, tiek visai karalystei. Po kelių savaičių jau niekas netikėjo, kad karalienei bus iš to kokios naudos. Ir pati Barbora netrukus po iškilmių, susitaikiusi su aplinkybėmis, pasakė: „Dangiškasis tėvas suteiks man kitą karūną.“
Kelerius metus slėpta liga ėmė progresuoti gąsdinančiu greičiu. Julianas Bartoszewiczius, vienas pirmųjų istorikų, tyrinėjusių Radvilaitės mirtį, aiškino, kad „nuo seno Barbora turėjo tam tikrą sukietėjimą šone, kuris ėmė didėti ir tinti taip greitai, jog netrukus tapo dideliu skauduliu“. Medicinos istorijos tyrinėtojas Witoldas Ziembickis pridūrė, kad tai buvo ne tiek skaudulys, kiek votis.
Augustas buvo pasirengęs išleisti visą likusį turtą, kad surastų gydytoją, kuris išgelbėtų jo mylimą žmoną. Prie Barboros lovos buvo pakviesti aštuoni daktarai. Visi tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Vočių kilo vis daugiau, jos trūkinėjo, tekėjo dvokiantys pūliai.
Visa ligonės papilvė sukietėjo, kojos sutino, pakilo aukšta temperatūra. Dabar jau niekas iš tarnų nenorėjo budėti prie ligonės. Ir pati prašė, kad nieko pas ją neleistų. Net gydytojus prisileisdavo nenoromis, gindama savo teisę į orumą. Ir į ramią mirtį.
Bet karalius neketino to leisti: dieną ir naktį sėdėjo prie merdinčios Barboros lovos. Paskutines jos gyvenimo savaites, norėdamas permaldauti likimą, jis ėmė dalyti didžiules išmaldas. Kai tai nepadėjo – prašė Radvilų atsiųsti iš Lietuvos galingiausią raganą, kokią tik pavyks rasti. Kurį laiką atrodė, kad pastangos duoda vaisių. Gydytojai nuo pat pradžių siūlė votį prapjauti, bet bijojo atlikti tą procedūrą, mat karalienė galinti jos neišlaikyti.
Netikėtai didžiausia votis trūko pati. Medikai laikė tai gijimo ženklu. Apsidžiaugęs karalius netgi išsiuntė pasiuntinius pas Radvilas, esą žmona išgelbėta. Svainiui Mikalojui Rudajam rašė: „Votis gerai valosi, jau visas kairysis šonas ir vėl atsiradęs sukietėjimas dešiniajame praėjo.“ Jis taip buvo tikras, jog sveikata pagerėjo, kad liepė išsiųsti atgal iš Lietuvos atvykusią raganą. „Dabar tokių moterų čia jau nebereikia“, – aiškino jis.
Maciejowskis irgi rašė, kad „atsirado gera viltis, jog jos Karališkoji Malonybė atsikratys grėsmės“. Bet pašaliniai buvo visiškai kitos nuomonės. Hohencolernų agentas Stanisławas Bojanowskis pranašavo: „Apskritai nėra nė vieno tikinčio, jog gali likti gyva. Bet iki šiol nesiliauja raudonintis skruostų, kad apgaudinėtų mus iki paskutinio atodūsio.“ Greitai paaiškėjo, jog jis buvo teisus.
Išties vienas gumbas išnyko, atslūgo kojų patinimas, bet netrukus ant Barboros pilvo atsirado naujų gumbų. Jie trūkinėjo, iš jų tekėjo rausvi pūliai, sugrįžo karštligė, vėmimas, pykinimas. Barboros jėgos seko. Ji dar įstengė paprašyti vyrą dviejų paslaugų: kad prieš mirtį nugabentų ją į Nepolomices ir kad palaidotų Vilniuje.
Ji nenorėjo mirti tarp nepalankių dvariškių žvilgsnių ir šnibždesių. Juolab nenorėjo amžino poilsio atgulti šalyje, iš kurios gyventojų nesulaukė nė vieno gero žodžio. Lenkija jai siejosi tik su skausmu ir pažeminimu.
Žygimantas Augustas tučtuojau ėmė ruoštis paskutinei žmonos kelionei. Buvo padaryti specialūs dengti neštuvai, kuriuose tilpo visa karalienės lova. Kad išneštų juos iš miesto, karalius netgi planavo išgriauti Šv. Florijono vartų sieną. Prabangūs neštuvai buvo pernelyg dideli, kad kaip nors kitaip būtų galima išeiti iš miesto. Tačiau griauti mūro neprireikė.
„Jūsų Malonybei pranešame, kad vakar nuo pūlių, kurie nuolat tekėjo iš tos voties, apie kurią žinote, užpūliavo visas Jos Malonybės žarnynas“, – Mikalojui Juodajam rašė Žygimantas Augustas. Barbora mirė 1551 metų gegužės 8-ąją tarp dvyliktos ir antros valandos po pietų. Gražią pavasario popietę.
