Pažintis su tradiciniais amatais
Pažintinį maršrutą po Vakarų kraštą siūlome pradėti nuo Kretingos rajono, ten aplankyti Kretingos muziejų ir Tradicinių amatų centrą.
Renovuotame dvaro ūkiniame pastate-šiltnamyje įsikūrusiame amatų centre vyksta įvairios kūrybinės dirbtuvės – organizuojamos tradicinių saldainių gamybos pamokėlės vaikams, suaugusieji gali išmokti duonos kepimo paslapčių. Vaikai čia kviečiami marginti margučius, velti vilną, ruošti Kūčių vakarienę, tautodailininkai moko drožti ir lipdyti.
Amatų centre buriasi visi paveldo puoselėtojai – amatininkai, tautodailininkai, o lankytojai turi galimybę susipažinti su jų veikla, sužinoti, kokie amatai buvo įprasti šio krašto senoliams.
Turbūt žinote, kad Kretingoje galima rasti storiausią Lietuvoje kaštoną. Išskirtinis medis auga Salantų miesto parko pietvakariniame pakraštyje, netoli Salanto upės. Salantų dvaro parko pasididžiavimu laikomas kaštonas yra 28 m aukščio, 1,53 m skersmens ir 4,8 m apimties. Salantų kaštonas – valstybės saugomas botaninis gamtos paveldo objektas.
Tikėtina, kad kaštoną (kaip ir kitus dvaro parko augalus) pasodino Salantų dvarininkas, Varšuvos universiteto adjunktas Konstantinas Gorskis.
Aukštumalos pelkės
Šilutės rajone gausu gamtos ir kultūros objektų. Vienas įdomiausių – Kintų Vydūno kultūros centras, kuris saugo Vydūno gyvenimo ir kūrybos palikimą, šio krašto istoriją, jo etnokultūrinį paveldą, rengia edukacinius projektus, pristato lankytinų vietų maršrutus.
Vienas labiausiai lankomų Šilutės gamtos objektų – Aukštumalos pelkė. Aukštumalos pažintinis takas suteikia retą galimybę susipažinti su visame pasaulyje žinoma aukštapelke, sužinoti apie jai būdingus augalus ir gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį, suprasti, kad pelkė – tai ne tik žliugsintis purvynas su bedugniais ir klastingais akivarais, tykančiais turistų, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių itin retų pelkių augalų ir gyvūnų prieglobsčių.
Takas vingiuoja buvusia kūlgrinda. Kūlgrinda – XVIII a. palikimas. Tada kelias skersai pelkės buvo nutiestas tam, kad sujungtų keletą jau neegzistuojančių pelkininkų kaimų.
Aukštumalos pelkė užima daugiau kaip 2 500 ha teritoriją, tačiau faktiškai nepažeista yra mažiau nei pusė pelkės. Kitoje dalyje vykdoma durpių kasyba. Aukštumalos aukštapelkę dar 1898–1900 m. visapusiškai ištyrė vokiečių botanikas Karlas Albertas Weberis. 1902 m. jis išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros mokslo knygą.
Gamtos mėgėjai pažintį su Šilute raginami tęsti Kintų girininkijos pažintiniu rekreacijos taku. Tai 2 km ilgio pėsčiųjų takas su priekrantine marių ekvatorija, kurioje atsiveria unikalūs vaizdai į marių vandens platybes ir anapus marių esančią Kuršių neriją.
Perskaitę informacinių stendų tekstus, sužinosite Kuršių marių susiformavimo istoriją, jų legendas, pamario nendrynuose išvysite bebrų ir šernų pamėgtų vietų.
Pažintinis rekreacinis takas įeina į Nemuno deltos regioninio parko teritoriją, kurie kartu su Ventės ragu yra žinomi kaip paukščių gausa išsiskiriantis kraštas.
Šilutės puošmena - tiltai
Šilutės lankytojų traukos objektas – Geltonasis tiltas (dar vadinamas Ligoninės tiltu). Tai istorinės ir techninės vertės turintis automobilių kelių tiltas, 1914 m. nutiestas per Šyšos upę. Prie tilto, vakariniame krante, veikia Pirminės sveikatos priežiūros centras, rytiniame – Šilutės muziejus.
Paskutinius keliasdešimt metų santvarinio tilto arkos nudažytos geltonai. Geltonasis tiltas yra Šilutės senamiesčio urbanistikos ir technikos paminklas, 1995 m. jis įrašytas į LR Kultūros vertybių registrą.
Dar vienas ypatingas statinys Šilutės rajone – virš Pakalnės upės besidriekiantis medinis kabantis tiltas. Jis jau kelis dešimtmečius vietinių vadinamas „beždžionių tiltu“. Ši tiltą dažnai lanko ir rusniškiai, ir salos svečiai. Paprastai tai daroma po pasivaikščiojimo Skirvytėlės kaime.
Senieji gamtos paminklai
Pagrynių ąžuolas yra vienas senųjų gamtos paminklų, esančių Šilutės rajone. Medį galima rasti Šilutės mieste, netoli Stadiono gatvės. Manoma, kad šiam girių galiūnui jau apie 300 metų. Jo kamieno apimtis – 4,8 metro, skersmuo – 1,5 metro, aukštis – 24 metrai.
1960 m. Pagrynių ąžuolas paskelbtas gamtos paminklu, 1987 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės gamtos paminklų.
Šilutės rajoną puošia ir Hermano Zudermano ąžuolas – botaninis gamtos paveldo objektas, 2005 metais paskelbtas valstybės saugomu objektu. Medis auga Žalgirių miške, Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje.
Jis taip pavadintas iš Šilutės krašto kilusio vokiečių rašytojo ir dramaturgo Hermano Zudermano garbei.
Klaipėdos rajono istorija
Klaipėdos rajone taip pat gausu kultūros paveldo objektų ir istorija alsuojančių vietų. Vienas įdomiausių lankytinų objektų – Gargždų krašto muziejus, kuriame pristatoma miesto ir regiono istorija, meninės parodos, vykdomi edukaciniai užsiėmimai.
Gargždų krašto muziejus 2005 metais įkurtas Klaipėdos rajone, kuriame susikerta du etnografiniai regionai (Mažoji Lietuva ir Žemaitija). Muziejus savo veikla populiarina Žemaitijos krašto istorinį palikimą, o filialai, išsidėstę Mažosios Lietuvos regione, t. y. Agluonėnų etnografinė sodyba, Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, Ievos Simonaitytės memorialinis muziejus ir J. Gižo etnografinė sodyba, šio krašto istoriją ir kultūrą.
Istorijos mėgėjams vertėtų aplankyti Dovilų etninės kultūros centrą, kuriame sukaupta daug vertingos istorinės ir kraštotyrinės medžiagos apie senuosius doviliškius, jų papročius.
Po etnokultūros centro stogu glaudžiasi gausybė senųjų vietos gyventojų buities eksponatų: baldai, darbo įrankiai, buities rakandai, senosios tekstilės pavyzdžiai, nuotraukos.
Ištyrinėta ir 12 Dovilų seniūnijoje esančių senųjų kapinaičių. Siekiant išsaugoti bitininkavimo šiaudiniuose aviliuose tradicijas, 2007 metais prie Dovilų etninės kultūros centro užveistas bitynas.
Dovilų etninės kultūros centras organizuoja kalendorines šventes, rengia lietuvininkų ir senųjų šio krašto gyventojų susitikimus, vakarus įžymiems Dovilų krašto žmonėms atminti, temines folkloro programas, organizuoja seminarus, vykdo edukacinius projektus vaikams, amatų mokyklėles, rengia kasmetinę tradicinę Dovilų miestelio šventę ir folkloro festivalį „Užaugau Lietuvoj“.
Lankantis Klaipėdos rajone verta apžiūrėti ir čia esančius dvarus: buvusią Lankiškių (Dovilų I) dvaro sodybą, Kiškėnų dvarą, buvusią Lėbartų (Dovilų II) dvaro sodybą. Šios dvaro sodybos istorija nukelia į 1758 m., kai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minimas Lėbartuose gyvenęs šatulininkas ir laisvas paveldėtojas Simonas Lėbartas.
Nuo 1873 m. Lėbartų dvarą valdė Mažosios Lietuvos krašto kultūros ir visuomenės veikėjas, Šilutės miesto mecenatas, lietuvių kalbos, tautosakos, archeologijos tyrėjas ir leidėjas, pirmojo muziejaus Klaipėdos krašte steigėjas Hugo Šojus.
Jo dėka dvaro sodyba buvo išplėsta: rekonstruoti rūmai, pastatyta mūrinių ir medinių ūkinių pastatų, įkurtas sodas, parkas. XX a. pr. palei dvaro sodybos šiaurinę ribą nutiestas siaurasis geležinkelis. Apie 1921 m. Hugo Šojus dvarą pardavė Hugo Klutkui ir Antonui Liukui.
Kuo unikalus uostamiestis
Persikelkime į Klaipėdos miesto teritoriją. Viena įdomiausių vietų uostamiestyje – Kopgalis, nusidriekiantis į vakarus nuo miesto centro, šiauriausiame Kuršių nerijos nacionalinio parko gale, kur Kuršių marios jungiasi su Baltijos jūra.
Prie marių yra Pievų ragas, greta jo – delfinariumas, Jūrų muziejus-akvariumas, kiek piečiau – žvejo etnografinė sodyba, kapinaitės. Jūros pusėje – paplūdimiai. Toliau pietuose yra Smiltynė.
Aktyvesni lankytojai raginami pasivaikščioti atsinaujinusiu Smiltynės sveikatingumo taku.
1989 m. įrengto tako tikslas buvo pritraukti didesnį žmonių srautą aktyviai ir sveikai leisti laiką bei apsaugoti Smiltynės mišką nuo gaisrų. Žmonės, traukdami prie jūros, čia vaikščiodavo su šeimomis, buvo įrengta poilsio ir sportavimo zonų.
Tako unikalumą sudarė tai, kad viskas buvo natūralu – padaryta iš medžio. Visa tai buvo nemokama ir skirta visiems žmonėms.
Bėgant metams takas nyko, medinės konstrukcijos suiro, pirminė sveikatingumo tako paskirtis buvo lyg ir užmiršta.
Savanoriška, pelno nesiekianti organizacija „Mes galim“ prieš keletą metų įvykdė projektą „Atstatykime Smiltynės sveikatingumo taką“. Klubo nariai – skirtingų profesijų ir amžiaus žmonės – pastatė naujų įrenginių ir sutvarkė aplinką.
Senieji Kuršių nerijos verslai
Maršrutą po Vakarų kraštą kviečiame užbaigti Neringoje. Vienas įdomesnių lankytinų objektų – Nidos akmens amžiaus gyvenvietė, kurią galima surasti vaikščiojant iki miško proskynos, esančios apie 1,5 km į pietvakarius nuo Nidos, tarp plento Smiltynė–Nida ir Sklandytojų kopos.
Ši akmens amžiaus gyvenvietė sufleruoja apie pirmuosius gyventojus Kuršių nerijoje, kurie ten įsikūrė dar tada, kai teritoriją sudarė atskirų salų grandinė.
Gausiausiai Kuršių nerija buvo apgyvendinta vėlyvajame neolite, baigiantis III tūkstantmečiui pr. Kr. ir II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje. Ryškiausių senųjų gyventojų pėdsakų aptikta Nidos gyvenvietėje, kuri buvo įsikūrusi prie nedidelės lagūnos, protakoje tarp marių ir jūros.
Vietovėje per šešis tyrinėjimų sezonus (1973–1978 m.) Lietuvos istorijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama profesorės Rimutės Rimantienės, ištyrė praktiškai visą išlikusią Nidos senovės gyvenvietės dalį. Aptikta labai daug radinių: įvairių formų puodų, puodelių, puodynėlių, dubenėlių ir taurių šukių.
Kai kurios radiniai eksponuojami Neringos istorijos muziejuje. Pamario gatvėje įsikūrusiame muziejuje taip pat pristatomi senieji Kuršių nerijos gyventojų verslai, žvejybos įrankiai, valčių maketai, tradicijos, Nidos pašto stoties istorija. Čia pasakojama apie senąją žvejybą burvaltėmis (kurėnais, kiudelvaltėmis), yra įrengtas vėtrungių ir jų piešinių stendas.
Ekspozicijoje išsamiai pasakojama apie poledinę žūklę ant Kuršių marių ledo, gintaro graibstymą iš Baltijos jūros ir originaliausią gyventojų užsiėmimą – varnų gaudymą. Lankytojų dėmesį dažniausiai patraukia stintas „bumbinančio“ žvejo figūra.
Muziejuje rengiamos parodos, susitikimai, paskaitos, knygų pristatymai.
Valstybės saugomas kompleksas
Dar vienas lankytojų dėmesio vertas objektas – valstybės saugomas Alksnynės gynybinis kompleksas Neringoje. Tai nacistinės Vokietijos administracijos statytas gynybinis įtvirtinimas, skirtas Klaipėdos miestui nuo sovietų aviacijos antskrydžių ir artilerijos apšaudymų 1945 metų pradžioje apsaugoti.
Pagrindinis gynybinio komplekso statinys buvo baterija, kurią sudarė dvi pagrindinio ir trys pagalbinio kalibro platformos. Platformos buvo sujungtos erdviomis požeminėmis patalpomis įgulai, šaudmenims, elektros generatoriams, kompresoriams ir oro filtrams.
Aplink Alksnynės bateriją dar buvo įrengti atskiri bunkeriai vadavietei su požeminėmis patalpomis, štabui, pagrindiniam elektros generatoriui, vietiniam vandentiekiui ir kanalizacijai, vadų gyvenamosios patalpos ir avarinio išėjimo tunelis, arsenalas su keturiomis erdviomis požeminėmis šaudmenų sandėliavimo salėmis ir trimis mažesnėmis patalpomis įgulai, keturios autonominės pabūklų platformos. Ant vienos pabūklo platformos iki šiol išlikę kamufliažinių geltonai žalių dažų ornamentų.
Atrask. Patirk. Išsaugok.
