Viskas apie gintarą
Kultūrinę-istorinę ekskursiją po Nidą derėtų pradėti nuo pažinties su vadinamuoju Lietuvos auksu – Baltijos jūros gintaru. Nuo 1995 metų šalia Kuršių marių veikiančioje Virginijos ir Kazimiero Mizgirių gintaro galerijoje-muziejuje lankytojai gali susipažinti su Baltijos gintaro morfologija, spalvomis, įspūdinga inkliuzų kolekcija. Muziejuje eksponuojama ir garsiojo Juodkrantės lobio rekonstrukcija, galima įsigyti šiuolaikinio dizaino papuošalų, unikalių gintaro gabalų, inkliuzų.
Čia lankytojų laukia senosios gintaro dirbtuvės, kuriose pristatoma, kaip ir kokiais įrankiais apdirbamas gintaras. Tie, kurie nori, gali ir patys pabandyti tapti gintaro meistrais, pasigaminti laimę nešantį amuletą. Vasarą į greta muziejaus įkurtus Menininkų namus atvyksta daug menininkų, tai būna puiki galimybė stebėti kūrybinį procesą, aplankyti įvairias parodas.
Baltijos gintaro istorija muziejuje pristatoma ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis: anglų, vokiečių, rusų. Čia galima išgirsti daug įdomios informacijos apie gintaro susidarymą, morfologiją, inkliuzus ir spalvų įvairovę, sužinosite apie senuosius ir dabartinius gintaro gavybos būdus, jums bus atsakyta į dažnai užduodamą klausimą, kaip patikrinti, ar gintaras yra tikras. Labiau besidomintiems pristatoma gintaro energiją gaminanti mašina, taip pat galima paragauti gintaro trauktinės.
Nida tapo dailininkų kolonija
Vienas įdomiausių Nidos istorijos tarpsnių – dailininkų kolonijos įsikūrimas. Šį išskirtinį laikotarpį mena Hermano Blodės muziejus, kuris šiandien veikia viešbutyje „Nidos banga“.
Ne veltui H. Blodė buvo vadinamas menininkų globėju. 1885 m. jis perėmė Skruzdynėje veikusį tėvo viešbutį, kurį netrukus itin pamėgo dailininkai. Pagarsėjusioje viešbučio menininkų verandoje smagiems pasisėdėjimams ir rimtiems pokalbiams būrėsi pirmieji tapytojai, o netrukus vis daugiau menininkų atrado Kuršių nerijos, Nidos grožį. Taip apie 1890 m. H. Blodės viešbutyje gimė Nidos menininkų kolonija, pirmą kartą suklestėjusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Menininkų verandoje susirinkdavo ne tik tapytojai (Nidoje jų lankėsi daugiau nei du šimtai), bet ir rašytojai, kompozitoriai, muzikantai, aktoriai. Įrašai svečių knygose liudijo apie daugiasluoksnę čia viešėjusių menininkų bendruomenę, tarp kurių – Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) ir Tomas Manas (Thomas Mann).
1923 m. Klaipėdos kraštas (su juo ir šiaurinė Kuršių nerijos dalis) atiteko Lietuvai. Netrukus atsiradę ekonominiai sunkumai privertė H. Blodę galvoti apie savo tradicijomis garsaus viešbučio uždarymą. Antrojo dešimtmečio pabaigoje H. Blodė pasiligojo ir 1934 m. mirė. Amžinojo poilsio jis atgulė senosiose Nidos žvejų kapinėse.
Praėjus keliems dešimtmečiams po H. Blodės mirties, legendinis viešbutis buvo nugriautas. 1944 m. fronto linija artėjo prie Nidos. Aplink Hermano Blodės viešbutį buvo išrausti apkasai, kambariuose ir salėse įkurdinti kareiviai, Kuršių marių ledu išsigelbėję pabėgėliai. Evakuotas visas kaimas, išskyrus į kariuomenę pašauktus žvejus. Studijos lobynas ir menininkų kolekcija supleškėjo sovietų kareivių saunoje, kuria pavirto toji pati studija. Senasis, nuo 1867 m. stovėjęs Hermano Blodės šeimos namas, Nidos menininkų kolonijos branduolys, septintojo dešimtmečio pradžioje buvo nugriautas, kad užleistų vietą naujam statiniui. Iš gražios, išpuoselėtos kūrėjų buveinės liko tik smarkiai pakitęs pietinis fligelis. Šiandien buvusią menininkų koloniją primena istorinė ekspozicija.
Iš kur kilo „itališkas vaizdelis“?
Vienas labiausiai lankomų objektų Vakarų Lietuvoje – Nidoje veikiantis rašytojo Tomo Mano memorialinis muziejus. Muziejaus svetainėje vyksta kamerinės muzikos koncertai, literatūriniai vakarai, Tomo Mano kultūros centro organizuojami tarptautiniai susitikimai, Tomo Mano festivalio renginiai.
Šios kultūrinės įstaigos istorija nukelia į 1929–1930 m., kai Nidoje ant Uošvės kalno buvo pastatytas vasarnamis, kuriame rašytojas Tomas Manas su šeima praleido tris vasaras. Atostogaudamas Nidoje jis laikėsi įprastinės darbotvarkės, toliau rašė „Juozapą ir jo brolius“, „Mano vasarnamį“, straipsnius („Ko mes turime reikalauti“, „Kalba jaunuomenei“, „Velzungų kraujas“), laiškus redakcijoms, leidykloms, vertėjams, bičiuliams.
1939 m. Hitleriui prijungus Klaipėdos kraštą, T. Mano vasarnamis buvo nacionalizuotas ir pertvarkytas į medžioklės namelį „Briedžių giria“. Karo pabaigoje patrankos sviedinys nuplėšė namo kampą, todėl pokario metais norėta pastatą nugriauti. 1965 m. namas perduotas Klaipėdos miesto bibliotekai, po dvejų metų jame atidaryta bibliotekos skaitykla su nedidele memorialine ekspozicija. Minint rašytojo 100-ąsias metines, pastatas restauruotas, ekspozicija atnaujinta iš VDR gautais eksponatais, vėliau įkurta Tomo Mano draugija. Pagal išlikusius architekto Herberto Reismano brėžinius ir Tomo Mano dukters Elisabeth Man prisiminimus namas buvo dar kartą restauruotas, stengiantis atkurti autentišką aplinką.
1931 metais „Rotary“ klubo narių susirinkime Miunchene T. Manas, skaitydamas pranešimą „Mano vasarnamis“, pasakė: „Tas vietas reikia pamatyti kaip Italiją ar Ispaniją“. Taigi turbūt ne veltui nuo T. Mano namo verandos atsiveriantis peizažas dailininkų ir fotografų buvo pradėtas vadinti „Itališku vaizdeliu“. Gležna pušelė išlinkusiu kamienu, žemiau stovintys žvejų namai, dešinėje pusėje atsiveriantis Kuršių marių vaizdas ir tolumoje matomas Bulvikio ragas – toks Nidos gamtovaizdžio motyvas matomas nuo Uošvės kalno Skruzdynėje.
Senieji Kuršių nerijos verslai
Pamario gatvėje įsikūrusiame Kuršių nerijos istorijos muziejuje pristatomi senieji Kuršių nerijos gyventojų verslai, žvejybos įrankiai, valčių maketai, tradicijos, Nidos pašto stoties istorija. Čia pasakojama apie senąją žvejybą burvaltėmis (kurėnais, kiudelvaltėmis), yra įrengtas vėtrungių ir jų piešinių stendas. Apžiūrėjus ekspoziciją galima daug sužinoti apie poledinę žūklę ant Kuršių marių ledo, gintaro graibstymą iš Baltijos jūros ir originaliausią gyventojų užsiėmimą – varnų gaudymą. Lankytojų dėmesį dažniausiai patraukia stintas „bumbinančio“ žvejo figūra.
Vienas ryškiausių ekspozicijos akcentų – Nidos pašto stoties savininko Frydricho Casimiro Kuverto licencijos, 1785 m. suteikusios teisę gaminti smuklėje-pašto stotyje alų. Greta esančios fotoreprodukcijos ir žemėlapiai supažindina lankytojus su europinės reikšmės pašto keliu, kurio dalis ėjo ir Kuršių nerija. Čia pamatysite istorikės Nijolės Strakauskaitės Vokietijos valstybiniame slaptajame Prūsijos kultūrinio paveldo archyve rastą unikalaus dokumento kopiją, liudijančią, kad 1745 m. Nida buvo svarbi susisiekimui tarp Marienburgo, Karaliaučiaus ir Rygos. Muziejuje taip pat yra eksponuojama radinių iš Nidos akmens amžiaus gyvenvietės, kuri buvo įsikūrusi Parnidžio kopos vakarinėje dalyje.
Lankytojai taip pat supažindinami su Nidos kurorto kasdienybe ir buitimi, Nidos sklandymo mokyklos veikla, nidiškių Froesių šeimos istorija. Muziejuje rengiamos parodos, susitikimai, paskaitos, knygų pristatymai.
Vytautui Kernagiui atminti
Dažnas Nidos lankytojas mėgsta prisėsti ant unikalaus suolelio ir nusifotografuoti su maestro Vytautu Kernagiu. 2009 m. atidengta bronzinė skulptūra mena stiprų šio iškilaus žmogaus ryšį su Nida. Daug metų dainuojamosios poezijos pradininkas Lietuvoje, atlikėjas ir dainų autorius, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas Vytautui Kernagiui buvo neatsiejamas nuo Nidos vasaros sezono atidarymą ženklinančio festivalio „Benai, plaukiam į Nidą“.
V. Kernagį skulptorius Romas Kvinta pavaizdavo natūralaus dydžio su svarbiausiu dainų autoriaus ir atlikėjo atributu – gitara. V. Skulptūra stovi Nidos centre, prie marių. 2010 m. šalia skulptūros atidaryta nauja kultūrinė erdvė – Bardų skveras, kurio tikslas – plėtoti maestro V. Kernagio kūrybinį palikimą, skatinti domėjimąsi dainuojamąja poezija, populiarinti šio žanro jaunųjų atlikėjų kūrybą. Vasaros sezono metu čia rengiami gyvo garso koncertai, skaitoma poezija.
Sutramdė smėlio stichiją
Miškoninkų kapinaitėse, esančiose prie Nidos–Smiltynės plento ir G. D. Kuverto gatvės sankryžos, stovi 1864 m. pastatytas paminklas kitai iškiliai asmenybei – Georgui Dovidui Kuvertui.
Išskirtinį nidiškių dėmesį ši asmenybė pelnė dėl to, kad 1825 m. G. D. Kuvertas pradėjo apsodinti pušimis prie Nidos priartėjusią kopą ir taip savo darbais įrodė, kad galima sutramdyti įsisiautėjusią pustomo smėlio stichiją. Šis Nidai svarbus žmogus mirė 1856 m. Dėkingi to meto Kuršių nerijos gyventojai palaidojo jį šalia tėvo Gotlybo Dovido Kuverto, o už surinktas lėšas Karaliaučiuje buvusioje Heino liejykloje išliejo ir pastatė paminklą. Ant postamento stovi amfora, kurioje simboliškai laikomas vanduo medžiams laistyti. Ant paminklo lotynų kalba užrašyta padėka „…kurio sūnus Georgas Dovydas Kuwertas Meloviškis, miręs 1856 m., pirmasis pradėjo želdinti miško medžiais liūdną Nidos dykynę“.
Liuteronų bažnyčios metamorfozės
Tikra Nidos puošmena – Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia, kuri buvo pašventinta 1888 m. Sunykus senajam bažnyčios pastatui, naujojo bažnyčios pastato statybomis užsiėmė tuometinis liuteronų kunigas Gustavas Echternachas.
Po Antrojo pasaulinio karo Nidos bažnyčios dokumentai buvo sunaikinti, sugriautas rytinis bokštelis, sunaikintas antrasis altoriaus paveikslas, demontuoti altoriaus stalas, bažnyčios suolai, langai, sakykla, vargonai. Nepaisant visų pokario metų niokojimų, gražus gotikinio stiliaus raudonų plytų pastatas išliko.
Vis dėlto bažnyčios veikla buvo sustabdyta, o 1966–1988 m. jos patalpose veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus, buvo pastatyti vargonai, tačiau devintojo dešimtmečio pabaigoje bažnyčioje vėl prasidėjo pamaldos.
Bažnyčios interjerui jaukumo teikia medinės lubos, langų vitražai, Ernsto Molenhauerio paveikslas „Kristus tiesia ranką apaštalui Petrui, bijančiam nuskęsti“. Bažnyčia galėjo didžiuotis ir puikiais Karaliaučiaus firmos „Gebauer“ vargonais, kaizerio žmonos Viktorijos dovana – trimis šviestuvais. Dabar bažnyčioje kabo tikslios šviestuvų kopijos, pagamintos pagal išlikusį pokario originalą.
Greta bažnyčios yra žvejų kapinaitės (Nidos etnografinės kapinės), kuriose pastatyti krikštai. Čia palaidotas ir bažnyčios statytojas G. Echternachas.
Naujosios architektūros akcentas
Nidoje nuo seno nebuvo katalikų bažnyčios. Nidos katalikai, broliškai leidus liuteronams, melsdavosi grąžintoje bažnyčioje ir energingai siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro statybos į savivaldybės tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino vadovai. Ilgokai užtruko vietos, kurioje turėtų stovėti maldos namai, paieškos. 2000 m. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus. Oficiali bažnyčios atidarymo ceremonija įvyko 2003 m.
Nidiškių architektų Ričardo Krištapavičiaus ir Algimanto Zavišos suprojektuota bažnyčia nendriniu stogu tapo ryškiu naujosios architektūros akcentu. Balta bažnyčios smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių.
Gyvenvietės tylą kartkartėmis perskrodžia Nidos savivaldybės lėšomis Lenkijoje nulieto pusantros tonos varpo dūžiai, sklindantys nuo bažnyčios stogo. Ant varpo yra Neringos herbas ir žodžiai: „Skambėk, garsusis varpe, tarp jūros kopų, kviesk ir guosk Neringos žmones, tegul Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis tebūna: padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus, palaimink mūsų triūsą“.
