Moterų tokiomis trumpomis suknelėmis ir trumpomis kelnėmis, kaip šiais laikais, nepamatytume. Tačiau vėjyje plėvesuojančios vasarinės suknelės, nors ir pusilgės, o juolab moteriškos kelnės vertė persižegnoti pro šalį einančius griežtesnių pažiūrų kauniečius, tarp kurių buvo nemažai dvasininkų. O jauni kauniečiai, palydimi surauktų antakių, traukė ne tik į bendrus, bet net į nudistų paplūdimius.
Pasidomėti tarpukario gyvenimo būdu paskatino Seimo siūlymas kitais metais pažymėti Kauno, kaip buvusios laikinosios sostinės, 100 metų jubiliejų. Portalas lrytas.lt kalbino tarpukario Kauno menininkų bohemos ir kasdienybės papročių tyrinėtoją, Istorinės LR Prezidentūros Kaune istorikę Justiną Minelgaitę-Plentienę.
Menininkams buvo pakantūs
– Įsigalėjusi nuostata, jog tarpukario laikais visuomenė buvo labai konservatyvi, nepakanti viskam, kas kitoniška. Bet, tarkime, buvo toks ekstravagantiškas intelektualas kaip Albinas Herbačiauskas, o ką manyti apie režisierių Borisą Dauguvietį ir jo auskarą?
– Menininkai visada buvo tie žmonės, kurie laužydavo esamas visuomenė normas tiek savo kūryba, tiek elgesiu ar išvaizda. Tarpukario Kaune nemaža dalis literatų, dailininkų, teatralų taip pat norėjo išsiskirti, būti pastebėti.
Tik kiekvienas tai darė skirtingai. Vienų įvaizdyje galima pastebėti dabitiškų, kitų - praeities idealizuotojo, trečių - maištininko bruožų. Štai pavyzdžiui, rašytojas Juozapas Albinas Herbačiauskas pasižymėjo paslaptingu senamadišku įvaizdžiu, turėjo ilgesnių plaukų šukuoseną, po kaklu nešiojo pasirišęs kaspiną.
Aplink save jis buvo susikūręs paslaptingą aurą, dėl kurios daug kas šį rašytoją siejo su spiritizmų, tikėjo, jog jis užsiima hipnoze. Ir matyt tas mitas apie jį taip prigijo, jog rašytojo portretą kūrę dailininkai ar karikatūristai J. A. Herbačiauską vaizduodavo apsuptą dvasių ar velnių.
Beje, panašų kaspiną kaip ir J. A. Herbačiausko mėgo rištis ir dar vienas Konrado kavinės lankytojas, rašytojas Balys Sruoga.
Tarp menininkų buvo ir tokių, kurie dėmesį traukė tam tikromis aprangos detalėmis. Pavyzdžiui, ryškų kaklaraištį, ar šaliką ant kaklo užsimesdavo rašytojas Petras Cvirka. O štai režisierius Borisas Dauguvietis buvo įsisegęa vieną auskarą.
Vyras su auskaru ausyje – buvo tikrai stebinanti naujiena to meto Lietuvoje. Maištininko bruožų savo įvaizdyje turėjo ir jaunoji, kairesniųjų pažiūrų, rašytojų karta. Jie teigė, kad tvarkinga išvaizda yra blogis.
Jie net buvo susikūrę tokią savotišką menininkų bohemininkų ideologiją ir teigė, kad tikras menininkas turi atrodyti taip: švarkas nelygintas, išmargintas alaus dėmėmis, batai valyti pernai, plaukai prieš pusmetį kirpti, geriausia be kaklaraiščio.
– Bet gal visuomenė buvo pakanti tik menininkams, kuriuos laikė „trenktais“, o šiaip aprangos, kasdienio elgesio atžvilgiu vertinimai buvo griežti?
– Negalima sakyti, kad Kaune žmonės buvo visiškai užsidarę ir konservatyvūs. Juk jei būtų visai neįsileidę į savo gyvenimą naujovių, vis dar būtų vaikščioję senamadiškais rūbais ir moterys niekada nebūtų išdrįsusios apsirengti vyriško drabužio - kelnių. Papročiai laisvėjo, tik ne taip sparčiai kaip galėjo.
Pavyzdžiui, kaip ir pasaulyje, taip ir Kaune – moterys, sekdamos mados tendencijomis, nusikirpo plaukus, kiek patrumpino sukneles, pradėjo naudoti vis daugiau kosmetikos. Vyrai taip pat atrado „golfo“ kelnes, margas kojines, megztinius.
O žaviausia tarpukariu yra tai, kad tiems, kurie sunkiai susitaikydavo su naujovėmis, buvo organizuojamos labai kūrybingos diskusijos.
Prisipažino meilę tamsiaodžiui
– O kaip moterys? Ar jos dalyvavo bohemos gyvenime?
– Moterų Kauno bohemoje nebuvo daug. Moterims kaip lygiavertėms vyrų partnerėms įsibrauti į Kauno bohemos ratą nebuvo lengva. Pažymėtini tik pavieniai atvejai: tarp jų išskirtina rašytoja Liūnė Janušytė.
Ši moteris ne tik leisdavo laiką Kauno bohemos aplinkoje, tačiau turėjo drąsos viena pakeliauti po Europą ir ten pagyventi. Ji apie bohemišką gyvenimą Paryžiuje parašė romaną „Korektūros klaida“, o konservatyviąją visuomenės dalį pritrenkė jos atvirumas prisipažinus apie meilę tamsiaodžiui vaikinui.
– Kokios tradicijos buvo lankantis svečiuose, arba viešint restoranuose, kavinėse?
– Kitokie žmonių įpročiai buvo kavinėse, restoranuose, ar lankantis svečiuose. Atrodo, šiandien jau nebėra toks populiarus vizitų paprotys. Tarpukariu didžiųjų švenčių metu (Velykų, Kalėdų, Naujųjų metų) buvo įprasta aplankyti savo viršininkus ir kuo daugiau artimųjų bei pasveikinti su šventėmis.
Tuo tarpu šeimininkai laukdami svečių vaišėms išleisdavo didžiules sumas pinigų, kas buvo ypač kritikuojama ano meto spaudoje.
Tiesa, jau tuo metu kai kurios taisyklės priimant svečius kito kartu su kintančia visuomene. XX a. 4 deš. etiketo vadovėlis rašė: „Papirosus ir cigarus parūpina šeimininkas. Kadaise nederėjo siūlyti papirosų ponioms, bet dabar, kada tiek daug moterų rūko, tai nelabai korektinga“.
Kita vertus, buvo ir toks pamokymas: „nekorektinga eiti su ponia pypkę įsikandus, tačiau, jei ponia leidžia, cigarus ar papirosus galima rūkyti.“
Beje, dar vienas įdomus dalykas, jog tarpukariu viešojo maitinimo įstaigose privalėjo būti įrengtos spaudyklės.
1931 m. Kauno miesto taisyklėse tokioms įstaigoms nurodyta „lankytojų kambaryje turi būti švariai laikoma pridengiama spjaudyklė, taip pat kavinėse turėtų būti plakatai „liesti rankomis valgomuosius daiktus draudžiama“, „spjaudyti ant grindų draudžiama“.
Smerkė „ištvirkimo lizdus“
– Minėjote apie tais laikais vykusius „mados teismus“. Kas tai buvo?
– Visuomenė įvairiai reagavo į naujoves, kaip jau minėjau, rengtos net teatralizuotos diskusijos. 1929 m. balandį Lietuvos universitete moderniai madai buvo surengtas teatrializuotas teismas.
Tokių improvizuotų teismų – kultūrinių renginių – tarpukariu buvo ir daugiau: vyko modernios literatūros, lietuvių inteligento šeimos, Lietuvos jaunimo, modernios moters, senbernio ir kiti vieši teismo procesai. Šiame teisme buvo ir kaltintojai, ir gynėjai.
Mados kaltintos keliais aspektais. Dorovės atžvilgiu madas kaltino kunigas. Jis teigė, kad „šių laikų tokios mados dažnai yra vartojamos su noru stebinti kitus savo grožiu, kad sukeltų aistras“; taip pat atidengiama per daug nuogo kūno; moterys, iškeldamos kūno grožį prieš dvasios, pažeidžia krikščioniškąsias vertybes, o lenktyniaudamos dėl rūbų su kitomis skatina pavydą.
Kunigas baiminosi, kad moterys, nusikirpusios trumpai plaukus, nupliks. Mada kaltinta dėl to, kad kenkia sveikatai ir yra nehigieniška.
Teigta, kad sijonai - per trumpi, dekoltė per didelės. Dėl to moterys greičiau suserga, nes apnuogintos kūno dalys prisigeria bakterijų.
Trečiasis kaltinimas – estetikos požiūriu. Dėl mados atidengiamos ir negražios kojos, o išdažytas veidas užgožia tikrą moters grožį.
„Kaltintojai“ prašė: „Mada yra nusikaltusi moralei, higienai ir estetikai, todėl gerb. Teismas yra prašomas iškrypusią madą ir jų įkvėpėjus už moterų silpnybių eksploatavimą nuteisti ligi gyvos galvos sunkiųjų darbų kalėjimo. Fanatiškas madų sekėjas, nesugebančiais sau tinkamai prisitaikyti madingų drabužių nubausti 10 metų pataisos kalėjimu.
O vyrus už nemokėjimą įvertinti ir įžiūrėti tikrą moters grožį nuteisti į metams tvirtovės“. Tačiau teismas nutarė pasmerkti ir kartu pasigailėti tų žmonių, kurie aklai seka madą, ir tik įspėjo visuomenę apie žalingas mados įtakas.
Taip pat įpareigojo žmones naujoves derinti su estetikos, higienos, doros reikalavimais, tačiau visai madų neatmesti. Taigi tokios kūrybiškos diskusijos formos buvo ne tik reginys kauniečių akims, bet ir galimybė išanalizuoti modernėjančio gyvenimo procesus.
-- Kokios anuomet galiojo etiketo taisyklės, kurios anuomet buvo labai svarbios, o šiais laikais jau mažai paisoma arba iš viso nebesilaikoma?
– Etiketo vadovėliuose buvo rašoma nemažai patarimų, kaip turėtų bendrauti žmonės ir kaip derėtų elgtis įvairiose situacijose.
Pavyzdžiui, norėdamas susipažinti su mergina vaikinas pirmiausia turėjo susirasti bendrą pažįstamą, kuris pristatytų jį nusižiūrėtai simpatijai.
Taip pat buvo taisyklės, kada ir kaip džentelmenai turėtų bučiuoti damai ranką. Rankų moterims bučiavimas dar buvo gana populiarus dalykas. Bet ir čia reikėjo žinoti kada ir kaip tai daryti.
1935 metais etiketo vadovėlyje rašoma: „Salonuose rankos bučiuojamos tik išimtinai ištekėjusioms moterims. Principe panelėms rankos nebučiuojamos. Rankos bučiuojamos vizitų metu, vakaruose, priėmimuose, bet visados privačioje patalpoje, niekad lauke. Rankos nebučiuojamos gatvėse, pasivaikščiojimų metu, net per arbatėles. Ranka bučiuojama tik nuoga; pirštinėta ranka niekad nebučiuojama.“
– Visuomenė buvo turbūt griežtai patriarchalinė. Ar tarkime jei kelios merginos, nelydimos kavalierių, Metropolyje ar Tulpėje būtų užsisakiusios butelį Krupniko – turbūt būtų sulaukusios nustebusių ar net smerkiančių žvilgsnių?
– Moterų teisės tarpukariu galime vertinti nevienareikšmiškai. Lietuva buvo tarp pirmųjų valstybių Europoje, kuri 1918 m. moterims suteikė politines, ir netrukus pilietines teises. Moterų buvo ir pirmajame parlamente - Steigiamajame seime 1920 m., tačiau, pavyzdžiui, vyriški ministrų kabinetai taip ir neįsileido moterų į Vyriausybę. Nors tokių bandymų buvo.
Kita vertus, 4 dešimtmetyje, kaip ir pasaulyje taip ir Lietuvoje, sunkiai, bet po truputį riba tarp vyrų ir moterų „teritorijų“ pamažu nyko. Pavyzdžiui, atsirado bendri vyrų ir moterų pliažai. Aišku, ypač katalikiškoje spaudoje jie buvo įvardijami kaip didžiulė nuodėmių irštva.
Net ir oficiozas „Lietuvos aidas“ 1938 metais apie bendrus paplūdimius rašė: „Dėl tų bendrų paplūdimių netikusios tvarkos dabar vienoje vietoje turi maudytis vyrai, moterys, mergaitės ir abiejų lyčių moksleiviai ir jaunimas.
Čia pat šlykštybėmis aplinkumą nuodija, vaikų sielą teršia iš padugnių susirinkę, kartais tik skudurą, kaip figos lapelį prisidengę asmenys.“ Tai buvo konservatyvioji visuomenės pusė. Liberalesnioji visuomenės pusė ne tik lankėsi bendruose paplūdimiuose, bet net gi įsidrąsino eiti ir į atsiradusius nudistų paplūdimius. Tad tokia įvairialypė ir įdomi buvo tarpukario Lietuvos visuomenė!
