Kartu su istorinių pučiamųjų instrumentų kolektyvu „Musica Antiqua Salzburg“ iš Austrijos vilniečiai vokalistai pristatė naują projektą „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“, į kurį suvėrė gražiausius XVI-XVII amžių Hanzos miestų kompozitorių kūrinius.
Projektas skirtas paskatinti publiką, ypač jaunimą, domėtis senąja Europos kultūra bei senosios muzikos auditorijai plėsti. Ši Europos kultūros paveldo metams skirta, Europos Komisijos paremta programa startavo Vilniuje ir Kaune, o birželio 21-ąją pirmą kartą buvo pristatyta užsienyje, vėliau keliaus į Tartu, Braitoną, Rygą bei Vieną.
Šia proga pakalbinome jos meno vadovą R.Calveyrą.
- Šeštus metus gyvuojantis „Canto Fiorito“ nupūtė dulkes nuo daugelio reikšmingų Lietuvai senosios muzikos puslapių. Kuo ypatinga „Hanzos kelio“ programa?
- Paprastai programoms renkamės vieną kompozitorių ar bent jau vieną muzikos stilių, o šį kartą suvėrėme gražiausius Europos miestų, kurie priklausė Hanzos sąjungai, muzikos pavyzdžius nuo Renesanso iki baroko.
Greta plačiai žinomų vardų įtraukėme į programą ir Vazų dvaro kompozitoriaus Tarquinio Merulos bei 20 metų Vilniuje dirbusio italo Giovanni Battista Cocciola muzikos.
Šis projektas išsiskiria ir edukaciniu užtaisu. Koncertuose rodome vaizdo projekcijas su istoriniais Hanzos miestų vaizdais ir jaunimo dailės darbais, sukurtais pagal istorinius šaltinius. Rengėme vaikų piešinių konkursą ir meno dirbtuves, meistriškumo kursus studentams.
Nauja ir tai, kad koncertai transliuojami internete ir per išmaniųjų telefonų programėlę. Nebuvo įprasta senąją muziką skleisti taip plačiai.
- Kodėl pasirinkote partnerius iš Zalcburgo, kuris nebuvo Hanzos miestas?
- Ansamblis „Musica Antiqua Salzburg“ – įgudęs to laikotarpio muzikos interpretuotojas. Jo pūtikai groja kornetais ir senoviniais trombonais, kurie anais laikais akompanuodavo balsams ar juos pakeisdavo.
Kartu jau rengėme Vazų rūmų muzikos programą, atskleidusią Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Habsburgų ryšius, taigi pažįstame vieni kitus, esame susigroję.
- Ar sunku buvo sužvejoti perliukų šiai programai?
- Tam yra specializuotos bibliotekos, tarp jų bene didžiausia – Bazelio „Schola cantorum“, kurioje studijavau. Kita vertus, šiandien daug informacijos galima rasti ir internete. Būtent čia atlieku savo pirminius tyrimus, o vėliau, jei reikia kažką patikslinti, keliauju į Bazelio, Ženevos ar Paryžiaus bibliotekas. Kartais jos gali atsiųsti reikiamus šaltinius.
Tiriamasis darbas yra intensyvus, bet malonus.
- Jau šeštus metus tyrinėjate Lietuvos muzikinį paveldą. Kokie čia didžiausi jūsų atradimai?
- Lietuvos didžiosios kunigaikštystės muzikos lobynas stebina. LDK ir Lenkijos valdovai kvietėsi į savo dvarą geriausius tų laikų muzikus. Tarkime, kapelmeisteriais čia dirbo mažiausiai trys Giovanni Pierluigi da Palestrinos, įtakingiausio italų renesanso muziko, mokiniai. Puikus kompozitorius buvo įtakingam LDK veikėjui Leonui Sapiegai tarnavęs G.B.Cocciola. Gaila, kad žinome nedaug jo muzikos, ji nesurasta, bet stengiamės išsiaiškinti, kur galėtų būti.
XVII a. pradžioje Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, kuri priklausė Lietuvos jėzuitų provincijai, pradėtas rašyti natų rankraštis – Braunsbergo vargonų tabulatūra – liudija, kad su LDK buvo susijęs ir didysis Orlando di Lasso, kitos to meto įžymybės. Čia būta puikių atlikėjų – iš natų matyti, kad vargonais buvo meistriškai atliekami vokaliniai kūriniai.
XVI-XVII a. muzikinė aplinka Lietuvoje buvo nepaprastai įspūdinga. „Canto Fiorito“ stengiasi prisiliesti prie šio palikimo.
- Gal atradote didžiųjų Italijos meistrų mokinių lietuvių?
- Turime kelis vardus, bet nežinome jų muzikos. Pavyzdžiui, G.B.Cocciola tikrai turėjo mokinių. Labai norėčiau sužinoti, kas jį pakeitė kaip kapelmeisterį. Kai garsus italų kompozitorius Marco Scacchi, 17 metų vadovavęs Vladislavo Vazos rūmų kapelai, grįžo į Italiją, jį pakeitė jo mokinys, nuostabus vietinis kompozitorius Bartolomiejus Pekielis.
Panašiai galėjo nutikti ir G.B.Cocciolos atveju, nes jis garsėjo kaip vietos muzikų ugdytojas. Neabejoju, kad jis turėjo sekėjų, bet mes apie juos nežinome.
- Ar galima sakyti, kad LDK muzika yra svarbiausia jūsų tyrimų sritis?
- Taip, mano išsilavinimas man leidžia tyrinėti LDK paveldą. Studijų metais buvome mokomi tiriamojo darbo, grindžiamo pirminiais šaltiniais, svarbiose Europos bibliotekose Krokuvoje, Bolonijoje, kitose. Galiu transkribuoti visų rūšių ir stilių senąją muziką.
Aišku, mano interesų laukas yra platesnis – labai domiuosi ir XVI a. vidurio Venecijos muzika, rašau disertaciją šia tema Sorbonos universitete. Tačiau kuo geriau pažįstu Vilniaus muzikinį paveldą, tuo daugiau noriu į jį gilintis – tai fantastiški turtai.
Deja, jie nėra plačiau žinomi. Man atrodo, lietuviai nepakankamai suvokia ir vertina savo praeitį. Kitos šalys, sužinojusios kažką įdomaus apie save, imasi didelių projektų. Norėčiau tai daryti Lietuvoje, tačiau sunku įtikinti žmones šių darbų svarba, gauti jiems finansavimą.
Daug „Canto Fiorito“ projektų yra atmetami, nors muzikos, kurią norėtume pristatyti, lygis – aukščiausias, koks gali būti Europoje. Mes kviečiamės geriausius muzikantus groti ir dėstyti. Manau, lietuviams turėtų labiau rūpėti ši didinga jų istorijos ir kultūros dalis. Juk simfoninę muziką turime dėl to, kad buvo šis senasis paveldas. Sprendimus priimantys žmonės turėtų tai suprasti.
Europinių pinigų projektams neužtenka. Ir „Hanzos kelio“ atveju jie padengia vos daugiau kaip pusę reikiamos sumos. Taigi įgyvendinti gražias idėjas Lietuvoje reikia labai daug pastangų.
- Tačiau jūs ėmėtės veiklos net Lietuvos regionuose. Ar tai perspektyvu?
- Esu patyręs koncertų organizatorius. Dar būdamas 17 metų įkūriau ansamblį Brazilijoje, su kuriuo per metus surengdavome dešimt koncertų turų. Vežiau į Braziliją labai gerus senosios muzikos atlikėjus. Ten ši muzika nėra paplitusi, todėl neapsiribojau vienu miestu.
Lietuvoje situacija yra panaši – beveik visi senosios muzikos renginiai telkiasi Vilniuje, todėl iš karto dėjau daug pastangų, kad pasiektume regionus.
Visos „Canto Fiorito“ programos Lietuvos periferijoje buvo sėkmingos, patiko žmonėms, nes tai buvo aukšto lygio koncertai. Net Kaune per „Hanzos kelio“ koncertą Arkikatedra bazilika buvo pilnutėlė, nors vyko svarbios kauniečiams krepšinio varžybos.
- „Canto Fiorito“ – svarbiausias jūsų projektas?
- Šiuo metu tai vienintelis ansamblis, kuriam vadovauju, o groju dar keliuose, tarp jų – viename geriausių senosios muzikos kolektyvų „Cappella Mediterranea“. Beveik neturiu laisvo laiko, o jei turiu, atvykstu į Lietuvą tęsti darbo, kuris skatina lietuvius suvokti savo paveldo reikšmę, bet netgi nėra apmokamas.
Jei reikėtų įvardyti vieną vietą, kurioje praleidžiu daugiausia laiko, tai – Vilnius.
Tradicija siekia viduramžius
Tarptautinės Hanzos dienos birželio 21-24 d. sutraukė į Rostoką Vokietijoje svečius iš šešiolikos Europos šalių. Jos sutapo su miesto 800-ojo jubiliejaus iškilmėmis.
Renginiai užliejo visą uostamiestį, vien centre telkėsi septyniose aikštėse ir scenose. „Canto Fiorito“ koncertavo Rostoko aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje.
Viduramžius siekianti Hanzos dienų tradicija gaivinta jau 38-tą kartą. Kasmet vis kita Hanzos lygos narė perima Dienų estafetę. Rostokas jas yra rengęs tik 1358 ir 1417 metais.
„Canto Fiorito“ projektas „Hanzos kelias: muzikinė kelionė po bendrą praeitį“ skirtas paskatinti publiką, ypač jaunimą, domėtis senąja Europos kultūra, plėsti senosios muzikos auditoriją. Liepos 13 d. jis bus pristatytas Tartu festivalyje „Glasperlenspiel“ Estijoje, lapkričio 4 d. – Tarptautiniame senosios muzikos festivalyje Braitone (Anglija), lapkričio 25 d. – Rygos J.S.Bacho kamerinės muzikos festivalyje Latvijoje ir lapkričio 28 d. – Tarptautiniame muzikos festivalyje „Jeunesse“ Vienoje (Austrija).
Grįžęs iš Rostoko ansamblis keliaus į Belgiją, kur liepos 1 d. ir 3 d. atliks LDK baroko muzikos programą Briuselio festivalyje „Musiq’3“ ir Valonijos muzikos festivalyje Namiūre.
