Šventės kulminacija – ilgai laukto interaktyvaus ir analogų Baltijos šalyse neturinčio fontano atidarymas.
Lukiškių aikštė – viena svarbiausių viešųjų erdvių Lietuvos ir Vilniaus istorijoje. Artėjant šeštadienio renginiui, kuriame pamatyti dešimtmečius laukto naujojo aikštės veido susirinks miestiečiai ir miesto svečiai, apie Lukiškių aikštės istoriją ir reikšmę vilniečiams papasakojo sostinės istoriją tyrinėjantis rašytojas Darius Pocevičius.
– Kokia yra Lukiškių aikštės atsiradimo istorija, nuo ko viskas prasidėjo? Kaip aikštė gavo savo vardą?
– Lukiškių aikštės istorija yra komplikuota, mistifikuota ir ne iki galo aiški. Istoriniuose archyvuose aikšte vadinama Lukiška, na Lukiškach. Šie terminas pirmą kartą paminėtas 1555 metais.
Tačiau tuo pačiu metu yra ir na Lukach arba Luki – trumpesnis aikštės pavadinimas be lietuviško -iškis.
Kai kuriuose šaltiniuose Lukiškių aikštės pavadinimas kildintas nuo vardo Lukas, neva čia seniai gyveno asmuo tokiu vardu, bet jokių aiškių įrodymų, kad taip buvo nėra. Juolab kad tai nėra totoriškas vardas, nors 1631 metais istoriniuose šaltiniuose minima, kad šalia Lukiškių, arčiau Neries vingio, gyvena 31 totorių šeima.
Tikėčiausia versija, kad aikštė savo vardą gavo nuo termino na Lukach. Na Lukach reiškia lankas, t. y. paupį, vietą, kurioje upė užlieja pievas, lankas, o pats žodis luky ir reiškia lankas.
XIX a. viduryje oficialiai atsiranda Lukiškių aikštė. Tuo metu jos įrengimas buvo minimalus – išlyginta erdvė, pastatyti keli mediniai namukai. Aikštę suskirstė namukų eilės – šie buvo gražūs, raižyti ir gana tvarkingi. Miestiečiams ši erdvė savotiškai atiteko tik XIX a. pab.–XX a. pr.
Aikštė tapo jauki ir triukšminga – joje vykdavo turgus, buvo galima įvairiai papramogauti, buvo įsikūręs cirkas, miestiečiai galėjo ramiai pasivaikščioti. Deja, tarpukario laikais prasidėjo šios erdvės politizavimas. Tada atsirado atminimo lentos, monumentai, o sovietmečiu aikštė tapo visiškai politizuota.
– Kokią reikšmę miestiečiams turėjo ir tebeturi Lukiškių aikštė?
– Be jokios abejonės, aikštė turi itin daug reikšmių, nes taip susiklostė istoriškai. Lenkų tautybės vilniečiai dėl 1863 metų sukilėlių sušaudymo į šią aikštė žiūrėjo nepalankiai.
Rusų tautybės vilniečiams priešingai – tai buvo linksmybių erdvė.
Žydams, kurių seniau Vilniuje taip pat gyveno itin daug, ši aikštė visai nerūpėjo, nes jie gyveno autonomiškai.
O tie keli procentai lietuvių nepaliko savo atsiminimų apie Lukiškių aikštę. Yra šiek tiek minimos represijos, bet ganėtinai standartiškai ir labai mažai. Istoriniuose šaltinuose galima rasti minint, kad lietuviai čia lankėsi, kažką darė, bet tokių didelių sentimentų nebuvo girdima.
Tas šiek tiek keista, kadangi sentimentų tikrai galėtų būti. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia buvo tikrai nuostabi erdvė. Šias tradicijas reiktų atgaivinti ir tęsti. Ir ne į kokius nors kitus laikotarpius žiūrėti, o būtent į XIX ir XX a. sandūrą.
To vilniečiams labai trūksta, nes visos kitos aikštės jau pažymėtos: Katedros yra su religine potekste, Vinco Kudirkos – jau irgi užstatyta, o Lukiškių aikštė atgyja ir pagaliau grįžta vilniečiams.
– Kokia Lukiškių aikštė galėtų būti ateityje, kokią naują Vilniaus istoriją galėtų padėti sukurti?
– Ši aikštė turi šiokį tokį paveldą, tačiau jis nėra labai įrėžtas, tad nuo to mums tik dar geriau. Įdomu ir gerai yra tai, kad aikštė nuolat keitėsi, nebuvo ilgų laikotarpių, nebuvo sustabarėjimo – buvo ir turgus, ir cirkas su linksmybėmis, buvo ir politikos, po to atslinko neaiški tarpinė būsena.
Tai jau tapo savotiška aikštės tradicija, kurią galima tęsti, – nuolat besikeičianti šios aikštės paskirtis ir jausmas, kad joje verda gyvenimas ir vis kas nors keičiasi. Kas keli metai čia būtų galima atidaryti vis ką nors nauja.
Menas, kultūra ir komercija – viena didelė savotiška „makalynė“ – taip aš įsivaizduoju šią aikštę, kurioje verda gyvenimas. Mes turime užtektinai politizuotų erdvių, kur galime nulenkti galvą ar padėti gėlių. Šioje aikštėje daryti dar vieną panašią erdvę tikrai neverta.
Todėl aikštė turi gyvuoti ir visiškai sugrįžti vilniečiams. Ta padaryti gali ir patys vilniečiai rinkdamiesi į įvairus renginius, prašydami ar kartais neprašydami leidimų. Reikia užimti šią erdvę patiems, tada ji tikrai taps vilniečių.
* * *
Vilniečiai ir miesto svečiai šeštadienį, birželio 9 d., kviečiami į renginį „Atgyjanti Lukiškių aikštė“.
Renginį 12 val. oficialiai pradės Vilniaus meras su svečiais bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pučiamųjų orkestru.
Iškart po to aikštėje prasidės ir iki vėlaus vakaro vyks beveik 20 skirtingų sportinių, interaktyvių renginių, į kuriuos galės įsitraukti įvairaus amžiaus vilniečiai. Renginį ves ir savo pasirodymą ant pagrindinės scenos 16 val. surengs magas Rokas Bernatonis.
Nuo pat renginio pradžios ant pagrindinės scenos vyks masinės treniruotės, o vakarop ir lietuvių atlikėjų bei šokėjų pasirodymai.
Nuo 12 val. 30 min. iki 16 val. 30 min. nuo scenos pajudėti kvies „Get Fit“ sporto akademija ir „Get in Shape“ treniruotė bei aerobikos „Tabata“ treniruotė su „Old Town Gym“.
Šventės dalyvių lauks ir mankšta visai šeimai su „Impuls“, taip pat lietuvaičių jau pamėgto „Crazy French“ zumba treniruotė.
17 val. Vilniaus miesto trupės vardą gavęs šokio teatras „Low Air“ surengs pirmąjį fontano atidarymo pasirodymą. Fontanas prisitaikys prie šokėjų judesių, dinamiškai keis srovių formas ir aukščius.
Iškart po performanso, vilniečiams ir miesto svečiams pasirodymus surengs „X faktoriaus“ dalyviai Domas Česnuliavičius ir Indrė Griškelytė bei „Lietuvos balso“ nugalėtoja Julija Jegorova.
