Karas Ukrainoje – iš arti. Šiurpūs karinės patirties neturėjusių savanorių liudijimai

Leidykla „Briedis“ pristato ketvirtą serijos „Karas Ukrainoje“ knygą „Savur Mohyla: karių atsiminimai“ – dviejų autorių, antiteroristinės operacijos Rytų Ukrainoje dalyvių Maksimo Muzykos ir Andrijaus Palvalio liudijimus apie 2014 m. vasaros pabaigoje – rudens pradžioje vykusius karo veiksmus. Pasakojama, kaip paprasti, jokios karinės patirties neturintys vaikinai, kilus grėsmei Ukrainos teritoriniam vientisumui, savanoriškai stojo į kariuomenę. 

Iš Kijevo kilęs M. Muzyka aprašo, kaip vyko Savur Mohylos šturmas ir kaip aukštuma po daugelio nesėkmingų bandymų galiausiai buvo užimta, o charkovietis A. Palvalis dalijasi prisiminimais apie didvyrišką kalno gynybą atsidūrus apsupties žiede, vykstant pragariškiems artilerijos ir reaktyvinės ugnies sistemų „Grad“ apšaudymams, vis labiau senkant geriamojo vandens atsargoms.

Autorius pasakoja, kaip po tankų atakos griuvo Antrojo pasaulinio karo dalyviams atminti pastatyta stela, kaip žuvo ar buvo sužaloti jo bičiuliai, kaip gynėjus kamavo dvejonės: ginti prakeiktą, krauju aplaistytą aukštumą ar bandyti trauktis. 

Supratusi, kad Šėtono kalno neišlaikys, o ir nėra prasmės ginti visiškai apsuptą, nuolat atakuojamą vietovę, dvi ukrainiečių karių grupės nusprendė slapčia trauktis. Viena su pulkininku I. Gordijčiuku pasiekė Ilovaiską, čia pateko į mėsmalę, o kita, kurioje buvo A. Palvalis, po daugiadienio alinamo žygio per neatsargumą įkliuvo Ukrainoje veikiančiam reguliariosios Rusijos kariuomenės padaliniui.  

Tik per stebuklą A. Palvaliui pavyko pasprukti iš nelaisvės ir, palikus miegančius draugus supančiotomis rankomis, trauktis vienam. Darydamas didžiulius lankstus, keliaudamas naktimis, o paskui ir dienomis, autorius vis tolo nuo pavojingos karo zonos. 

Savo paties nuostabai, A. Palvalis pripažino, kad priešo kontroliuojamoje teritorijoje sutikti žmonės, sužinoję, kad prieš juos – Ukrainos savanoris, daugiau norėjo padėti nei pakenkti. Pagaliau per didžiulius vargus, nusivylimus ir mažyčius džiaugsmus Savur Mohylos kovotojas sugrįžo namo.  

* * *

Šturmas suplanuotas 16 val. Apie tai žinojome. Žinojo ir priešas. Ačiū neatsakingiems plepiams, spaudos konferencijoje pareiškusiems, kad „mūsų kariuomenė rengiasi Savur Mohylos atakai“. Pirmoji teisinga informacija apie Savur Mohylą iš jų lūpų. Bet ar ji paskelbta laiku?

Stebėti operacijos atvyko ir generolas Nazarkinas, tuometis Specialiųjų operacijų pajėgų viršininkas. Jo mėginimą kištis ir vadovauti 51-osios brigados kariai sutiko labai neigiamai. Vova, pravarde Nulis-šeštas, galingas jaunesnysis seržantas, faktiškai kuopos vadas, apie atvykusį generolą kalbėjo visiškai atvirai ir tiesiai:

– O tu, ūsuotas pederaste, tylėk! Aš į šį kalną jau penkiskart sulaksčiau! Pažįstu ten kiekvieną akmenį. Bet tu su manimi ten neisi, o čia liksi sėdėti?

Generolas, rodydamas savitvardos stebuklus, nesureagavo ir taip, tikėtina, išsaugojo šaliai vieną generolą. Ieškojome ekipuotės Dalnobojui. Jam patiko Temūras, tad Dalnobojus tvirtai nusprendė eiti su mumis į ataką. Atvažiavo su šlepetėmis ir trumpomis vasarinėmis kelnėmis, iš kurių kišenės iškrito skeveldrinė granata F-1. Jam radome ir kelnes, ir batus, ir neperšaunamąją liemenę, ir šalmą, ir amunicijos diržą, ir automatą.

Bet man didžiausia paslaptis – kaip Dalnobojus įsliuogė į BMP. Sėdėjau desanto skyriuje tarp jo ir luhanskiečio Sašos Žuko tikėdamasis, kad Dalnobojui kaip nors pavyks išsliuogti.

Nuo įsėdimo į šarvuočius, nuo komandos „Į mašinas!“ iki išjudėjimo praėjo apie keturiasdešimt minučių. Mano kojos taip nutirpo, kad pradėjau nejausti iki pat užpakalio. Pagaliau liukai užsitrenkė ir mūsų „becha“ trūktelėjo Šėtono kalno link.

Pirmas važiavo tankas, už jo – BMP su 25-osios brigados desantininkais, o už šarvuočio – mūsų „becha“. Mūsų mažai grupei savanorių Gordijčiukas iškėlė gana paprastą užduotį. Turėjome užimti ir išlaikyti Savur Mohylos papėdėje stūksantį apgriautą statinį. Užėmę griuvėsius, privalėjome iš apačios pridengti šturmo grupę, o priešui kontratakuojant, gintis prisidengdami statinio sienomis.

Toks buvo įsakymas.

Po kelių paskutinių trūktelėjimų ir posūkių BMP sustojo, pradėjo kalenti 30 mm kalibro patrankėlė, pasigirdo komanda „Desantas!“. Atsivėrė vienas liukas. Mūsiškis atsidarinėjo tik iš išorės, bet vaikinai greit atvėrė ir jį. Dalnobojus pakrenkštė pakrenkštė ir išsliuogė. Atėjo mano eilė.

Jei kas slapta kamera būtų filmavęs mūsų desantą ir statinio užėmimą – būtų įamžinta gera komedija. Ir pagrindinis jos klounas – šių eilučių autorius.

Kadangi visiškai nejaučiau nutirpusių kojų, iš „bechos“ ne išlipau, o iškritau ant nugaros, tiesiai ant betoninių žemutinės aikštelės plytų. Valios pastangomis atsistojau ir visiškai nejudriomis, ilgai važiuojant nusėdėtomis kojomis svyruodamas bėgau prie pastato. Ir komandavau. Vaikinai lyg viščiukai kažkodėl glaudėsi vienas prie kito, o aš įsakymais ir keiksmais stengiausi juos išskirti. Mums visiems tai buvo pirmasis mūšis.

Visą šį komišką vaizdą atvipusiu žandikauliu stebėjo 25-osios brigados bataliono vadas Ženia Moisiukas. Kaip parodė vėlesni įvykiai, tai buvo vienintelis šturmuojant nutikęs nesusipratimas.

Temūras į pastato langą sviedė granatą iš pagrindinės, aš – iš šoninės pusės. Iš statinio niekas nešaudė. Matyt, „separai“ jį paliko.

Knygose išmaniai siūloma: „Iš pradžių mesk granatą ir tik paskiau veržkis į pastatą.“ Bet knygose nerašoma, kad, metus granatą, pakyla tiek betono dulkių, jog nematai savo automato.

Iš štai aš stoviu prieš sudaužytas išvirtusias duris, žvelgiu į tirštas dulkes. Mano meditaciją nutraukė minosvaidis mielu pavadinimu „vasyliok“. Jis pradėjo taikyti į mus.Teko panirti į kiek praretėjusius dulkių kamuolius. Laimė, statinys buvo tuščias ir neužminuotas.

Apžiūrėję išėjome ir sugulėme pozicijose palei perimetrą – kad galėtume kontroliuoti statinio ir aikštelės prieigas.

Atsiguliau savo „kalašo“ vamzdį ištiesęs ant betoninio bloko. Po sekundės ant vamzdžio užropojo vabzdys maldininkas ir pažvelgė man į akis. Toks siurealizmas labai sukrėtė. Aplink verda mūšis, trata kulkosvaidžiai, šaudo tankai, kulkų serijos ir BMP, minų sprogimai, o maldininkas žvelgia į mane.

Ir vėl mano sąmonę prablaivė „vasyliokas“. Švilpesys. Bach bach bach bach! Šis minosvaidis šaudo kasetėmis po keturias minas, kurios krinta netoliese į vieną eilę. Teko vėl slėptis statinyje. Ten įbėgo ir 72-osios brigados ugniasvaidininkai ir keli 25-osios brigados desantininkai. Tuo metu 30-oji brigada iš Stepanivkos atvežė charkoviečius – mūsų vaikinus. Pro langą įskriejo Vania Hansas, Berioza, Olegas Lešas. Kartu su pastaruoju – ir kulkosvaidžio serija, suvarpydama mano kolegai Seriogai Bystrovui koją... 

Karys iš 72-osios brigados palinko ties Bystrovo koja. Iš savo vaistinėlės padavinėjau žirkles, tampaksą, celoksą, tvarstį. Dorai nemokėjome visu tuo naudotis, bet Seriogą daugmaž sutvarstėme. Vėliau priekaištavau sau, kad nesutvarstėme geriau ir nepanaudojome daugiau celokso. „Greitasis“ sužeistojo evakavimas virto šešių valandų kančia.

Sraigtasparnį prie Petrovskės apšaudė kulkosvaidis, todėl jis apsisuko ir nuskriejo savo keliais. Į Amvrosijivką Serioga gabentas pikapu šunkeliais. Gulėdamas kėbule, plaukiojo savo kraujo mariose. Dar pusė valandos, ir jis būtų mirtinai nukraujavęs.

Po to, kai išvežė Seriogą, mano porininku tapo Berioza. Toliau vykdėme užduotį – pridengdavome šturmo grupę nuo kontratakos iš apačios.

Atvykę savanoriai prisidėjo prie mūsų. Ypač „pasižymėjo“ Ugriūmas – bičiulis iš Charkovo. Pasižymėjo tuo, kad jo vos nesušaudė savi.

Šalmų daugelis mūsiškių neturėjo. Sprogusi mina lengvai kontuzijo Ugriūmą ir nubloškė ant „separo“ su plieniniu šalmu lavono. Ilgai nesvarstydamas, Ugriūmas griebė šalmą ir užsidėjo, nepastebėjęs užrašo „DLR“.

Šitaip pasipuošusį po kontuzijos blogai girdintį, o ir civiliame gyvenime lėtokai mąstantį Ugriūmą pagavo 25-osios brigados kariai. Kadangi Ugriūmas nuklydo nuo saviškių, o dorai pasiaiškinti, iš kur atsirado, nesugebėjo, jį nusprendė sušaudyti. Bet kažkas sutrukdė tai padaryti.

Po šturmo Ugriūmą viela supančiotomis rankomis atgabens į štabą, ten iš veido jo nepažįstantis pulkininkas Gordijčiukas tik numos ranka: „Sušaudyti.“ Vargšą išgelbėjo tiesą kantriai išaiškinęs generolas Nazarkinas.

Bet tai bus vėliau, o kol kas grįžkime ant pilkapio.

Apie puolimo eigą žinojome iš radijo. Girdėjome bataliono vado Ženios Moisiuko riksmus. Jis vadovavo operacijai vietoje ir asmeniškai vedė grupę į puolimą. Jei manęs paklaustų, kam suteikti Ukrainos didvyrio vardą, nesvyruodamas nurodyčiau Ženią. Ir tankistus, taikliais šūviais gebėjusius nuslopinti priešo ugniavietes. Ir BMP vairuotoją, kuriam užstrigo patrankėlė, bet jis važinėjo šen bei ten, išprovokuodamas priešo ugnį ir nukreipdamas dėmesį nuo kalną šturmuojančių 25-osios brigados desantininkų, 51-osios brigados pėstininkų, 72-osios brigados ugniasvaidininkų, „Krim“, „Charkiv“, „Luhansk“ savanorių.

Užimant užkeiktą Šėtono kalną, dalyvavo daug brigadų, bet faktiškai mūsų tebuvo 70–80 žmonių.

Nepasakokite apie tūkstančius žuvusių. Jų nebuvo. Bet kiekvienas ant Ukrainos žemės nukritęs mūsų karių kraujo lašas – aukso vertės.

Puolimas baigėsi. Prasidėjo Savur Mohylos gynyba. Kur kas epiškesnis, kur kas tragiškesnis šio karo istorijos puslapis.

Naktį po sėkmingo puolimo, griaudint priešo minosvaidžiams, pilkapio papėdėje ekskavatorius iškasė keturis apkasus. Tamsoje „vasyliokas“ orientavosi pagal technikos garsą, todėl ir nepataikė, nors kartais minos krito labai arti.

Mano porininku tapo Berioza, mūsų savanoris. Jis atvyko iš Charkovo su Kostios Vychriaus grupe. Su Berioza apkase praleidome visą naktį, pasikeisdami žvelgėme į tamsą. Švintant jį pakeitęs paskutinį kartą, pasinaudojau ramybės akimirka tarp minosvaidžių apšaudymų ir išlindau iš apkaso į krūmus nusilengvinti. Per naktį mūsų apkasas prasmirdo šlapimu. Atlikęs savo šlapią darbą, pastebėjau, kad švinta labai jaukiai. Iš po neperšaunamosios liemenės išsitraukęs telefoną, padariau nuotrauką. Per metus ji apskries Briuselį, Strasbūrą, Londoną, Vašingtoną. Kas tada
apie tai galėjo pagalvoti?

Ryte atvyko Roma Monachas – šventas, dievobaimingas žmogus iš 51-osios brigados. Jo akys visuomet švytėjo. Pažvelgęs į didžiulį mano šalmą, kurį radau 72-osios brigados sunkvežimio kėbule, Roma pasakė:

– Man atrodo, jis tau per didelis. Pasikeiskime.

Jis irgi turėjo šalmą, bet gerokai mažesnį už mano „sombrerą“.

Pasimatavome, susimainėme. Staiga Roma pamatė, kad Berioza be šalmo.

– O kur tavo šalmas?

– Neturiu.

– Imk šitą.

Ir Monachas Beriozai įteikė ką tik išsikeistą šalmą. Apstulbau nuo tokio jo poelgio:

– Romčikai, o kaipgi tu?

– Mane Viešpats saugo. Nesuk galvos.

* * *