Tačiau tarpukario Lietuvoje pačiu didžiausiu gaisru įvertinta nelaimė giliu randu įsirėžė į Palangos istoriją ir vienu ypu pakreipė visą kurorto plėtrą.
Nuostoliai siekė 2 mln. litų
Prieš 80 metų Palangos centre netikėtai kilusios ir tądien stipraus vėjo genamos liepsnos vos per 5 valandas nušlavė beveik visą šiaurinę miestelio dalį.
Sudegė 120 gyvenamųjų namų, 180 ūkinių pagalbinių pastatų, pusantro tūkstančio gyventojų liko be pastogės. Vos per pusdienį miestas neteko gimnazijos, pašto, keletos pradžios mokyklų, centrinėje miesto dalyje buvusių parduotuvių, turgavietės pastatų, gintaro dirbtuvių ir visos miesto pramoninės dalies.
Per gaisrą Palangos gyventojai patyrė apie 2 mln. litų: pusantro milijono buvo įvertinti sudegę pastatai, o pusę milijono – kitas turtas ir prekės.
Kitą dieną po gaisro skubiam posėdžiui rinkosi Lietuvos Ministrų kabinetas. Daugelyje Europos šalių ir Amerikoje rinkta labdara Palangos padegėlius pasiekė net nuo Romos popiežiaus.
Užsidegė klebonijos kaminas
Po nelaimės sudaryta gaisro priežsčių tyrimo komisija netruko išsiaiškinti, kad dėl netinkamai prižiūrėto klebonijos kamino gaisras čia galėjo kilti bet kada. Skirtumas tik tas, kad dėl kitokių oro sąlygų kitokie galėję būti ir gaisro padariniai.
Tą dieną Palangos klebonas Petras Šniukšta laukė atvykstančio vyskupo. Šia proga nuo pat ryto klebonijos šeimininkės ruošė gausias vaišes: kepė antis, kaitė vandenį.
Tad klebonijos krosnis jau ryte buvo gana gerai įkaitusi. Apie 10 valandą 30 minučių dūmtraukyje buvo pastebėtos pirmosios liepsnos. Vėliau valstybinės komisijos narys ir vyriausiasis statybų inspektorius inžinierius A.Novickis nustatė, kad gaisras kilo dėl netinkamai pastatyto kamino: gulstinis kaminas buvo įleistas į statųjį, kuris buvęs sutrūkęs ir nežinia kada valytas.
Užsidegęs klebionijos dūmtraukis iš pradžių buvo tik savotiška pramoga pradėjusiems rinktis smalsuoliams. Būryje žiūrovų buvo pasigirdę net juokų, kad būsiąs išrūkytas juodaskverniais vadintų kunigų lizdas.
Tačiau juokai pritilo, kai liepsnos ėmė greitai plėstis ir apėmė klebonijos pastogę. Netrukus užsidegė antrajame aukšte buvęs klebonijos archyvas. Pro jau nudegusį stogą vėjas pradėjo nešioti liepsnojančius popieriaus lapus, kurie ant aplinkinių namų stogų krito abipus Vytauto gatvės.
Ugnis šuoliavo mediniais stogais
Žado netekusių žioplių minia po kurio laiko suvokė, kas vyksta ir smalsumą greitai pakeitė panika. Baisius gaisro padarinius nulėmė tai, kad tą dieną pūtė stiprokas pietryčių vėjas, kuris nuo užsiliepsnojusių stogų žiežirbas nešė beveik 50 metrų.
Gaisras plėtėsi beregint ir per dvi valandas ugnis jau buvo apėmusi visą šiaurinę kurorto dalį nuo Rąžės upės iki Naglio kalno. Tuo metu Palangoje buvo sausa, atstumai tarp trobų nedideli. Jų stogai – daugiausiai mediniai, skiedrų danga nuo sausros ir kaitros išdžiūvusi ir pasišiaušusi, vietomis apsamanojusi. Gaisrui plėstis padėjo neuždaryti pastogių langai.
Gaisrą matę žmonės pasakojo, kad vieną pastatą ugnis sunaikindavo per 15 – 20 minučių. Liepsnų nestabdė ir medžiai, kurie tuo metu dar nebuvo sulapoję. Netrukus ir patys medžiai virto degančiais fakelais.
Mieste – panika ir dejonės
Gaisrininkų komandos tuo metu Palanga neturėjo. Pirmieji ugniagesiai iš Kretingos ir Klaipėdos atvyko tik apie vidurdienį. Bet jie jau buvo bejėgiai: šiaurinė miestelio dalis degė keletoje vietų, o karštis buvo toks stiprus, kad prie degančių trobesių nebuvo galima prieiti arčiau nei per 40–50 metrų.
Vytauto ir Jūratės gatvių kampe sudegusio pašto degėsiuose rastame seife iš karščio net sidabrinės litų monetos buvo išsilydžiusios. Ištižo asfaltuotų gatvių paviršius, o aplink sudegusius pastatus žolė išdegė su šaknimis.
Ugnis plito taip greitai, kad motinos savo kūdikius nespėjo išnešti su lopšiais ir bėgo vaikus nešdamos ant rankų.
Kitą dieną išėjęs „Lietuvos žinių“ laikraštis rašė: „Šiurpus ir baisus vaizdas: kaip stabo ištiktos moterys blaškosi gelbėdamos savo turtelį nešdamos toliau nuo trobų, vyrai skubinasi išnešti sunkesnius daiktus.
Užsidegus gimnazijai mokiniai ir mokytojai pro duris ir langus į gatvę sviedžia brangesnį inventorių, tempia baldus. gatvės užgriozdintos išnešta patalyne, indais, rūbais. Ties restoranais, barais ir krautuvėmis – išneštos dėžės, bonkos, statinės, vertingesni daiktai.“
Gaisrą aprašiusiems tarpukario laikraščių korespondentams įspūdį darė nuo Klaipėdos važiuojant iš toli virš Palangos juoda migla aptrauktas dangus. Pačiame mieste aidėjo klyksmas, dejonės, aimanos.
Laukuose dirbę liko be namų
Labiausiai nuo gaisro nukentėję skurdžiau gyvenę palangiškiai. Tą dieną jie dirbo laukuose ir parbėgę prie namų rasdavo tik pelenų krūvą ir liko kaip stovi.
„Ties viena liepsnojančia troba stovi baisaus karščio svilinama moteriškė su dviem vaikais, kurių vienas dar tik pusmečio, o kitas trejeto metų. Ji klykia iš skausmo ir raunasi sau plaukus. Kur dingsiu? Kur dingsiu? – vienintelis sakinys, kuri begalima suprasti iš jos aimanų.
Ji išėjusi su vaikais į Tiškevičiaus parką žabų ir dabar visas jos kuklutis turtelis virto pelenais. O juk tokių moterų, tėvų, vaikų - šimtai.
Sunku žodžiais nusakyti tuos šiurpius įvykius, dar sunkiau vietoje svetimam susivokti. O ką jau kalbėti apie vietinius žmones, kurių turtai, drabužiai, paskutinis duonos trupinėlis siautėjančioje ugnyje tirpte tirpsta“, – savo emocijų netramdė gaisrą „Lietuvos žiniose“ aprašęs A.Girulis.
To meto spauda skubėjo paguosti gaisre nukentėjusius varginguosius, kuriuos nelaimė ištiko skaudžiausiu metu prieš vasaros sezoną, kai jie į savo trobesius priėmę poilsiautojus tikėjosi užsidirbti šimtą kitą litų ir iš to maitintis visus metus. Dabar jie neteko ne tik savo turto, bet, neturėdami namų – ir galimybės užsidirbti.
Gesintojams mokėjo pinigus
Gaisras labiausiai nuniokojo žydų gyvenamą kvartalą. Nudegė visos centre susispietusios jų krautuvės.
Savo turtą visi gelbėjo kaip beišmanydami. Žmonėms padėjo jų sumanumas. Pavyzdžiui, gaisro padarinius tyrusią komisiją nustebino sudegusių trobų apsuptyje išlikęs sveikas namelis. Iš trijų pusių vos už keliolikos metrų – degėsių krūvos, o šio namelio tik stogas kai kuriose vietose prasvilęs.
Trobesio savininkas komisijai aiškino, kad jam nors ir akys iš karščio sprogo, bet jis iki vakaro nenulipo nuo stogo ir gesino ant jo kritusias žiežirbas.
Ant stogų užsilipę kareiviai šitaip išsaugojo prie sudegusios gimnazijos stovėjusius pastatus.
Vienas žydų krautuvininkas savo namus nuo liepsnų išgelbėjo žmonėms išdalinęs visus krautuvėje buvusius kibirus ir savanoriams pagalbininkams mokėdamas po 5 litus už jo pastato gesinimą.
Norinčiųjų užsidirbti buvo tiek daug, kad krautuvininkas pritrūko kibirų. Tuomet jis tiems, kas atbėgo gesinti su savo indais, mokėjo po 10 litų.
Nuo liepsnų nukentėjo valdiškos tarnybos. Užsidegę nuvirto stulpai nutraukydami telefono laidus. Prieš 12 valandą jau nebebuvo ryšio su Klaipėda. Buvo nutrauktas ir tranzitinis valstybinis telefono ryšis, kuris jungė Rygą, Liepoją, Tilžę ir Karaliaučių.
Į Palangą labdara plūdo iš visur
Tik vėlyvą pavakare užgesinus liepsnas ir prasisklaidžius dūmams žmonės pamatė siaubingą vaizdą.
Nuo klebonijos plynai buvo išdegusi visa Vytauto gatvė iki pat dabartinės Žvejų gatvės. Smilkstančių degėsių krūvose buvo išlikusios tik mūrinės krosnys su styrančiais pajuodusiais kaminais.
Vytauto gatvėje buvo išlikę vos keli atokiau nuo jos buvę namai. Neliko garsiųjų gintaro dirbtuvių, beveik visų krautuvių. Todėl pašalpą teikęs Raudonasis Kryžius iš Klaipėdos pirmiausia į Palangą vežė medikamentus ir maistą.
Labdaros siuntos į Palangą ėmė plaukti iš Kretingos, Kauno, Šiaulių.
Ministrų kabinetas jau kitą dieną po gaisro padegėliams skyrė 50 tūkst. litų. Tačiau, kaip paminėjo to meto spauda, tokios sumos pašalpai yra maža, nes apdrausta tebuvo mažiau nei trečdalis sudegusių pastatų. Buvo paskaičiuota, kad draudimo kompanijos palangiškiams turės išmokėti apie pusę milijono litų.
Žmonės dėkojo Dievui, kad tokiame baisiame gaisre buvo išvengta aukų.
Medicinos pagalbos prireikė 166 apdegusiems, persišaldžiusiems ir šoko ištiktiems palangiškiams. Raudonojo Kryžiaus punkte kasdien buvo maitinama apie 600 žmonių.
Benamiais tapusiems žmonėms pastogę suteikė poilsio vilos. Jiems paskubomis buvo statomi laikini barakai. Nemažai padegėlių išsivažinėjo į gretimus kaimus pas ten gyvenusius gimines.
Žmonėms buvo išdalinta apie 35 tūkst. litų surinktų aukų. Žydus dosniai rėmė ne tik aplinkinės tautiečių bendruomenės, bet ir Amerikos žydai.
Miestas perplanuotas iš naujo
Tarpukario Lietuvoje didžiausią gaisrą patyrusi Palanga gana greitai atsistatė. Po gaisro Palangos centre leista statyti tik mūrinius pastatus. Buvo nuspręsta gaisro zonoje perplanuoti sklypus – ilgi ir siauri buvo skaidomi taip, kad juose būtų galima statyti vienas nuo kito labiau nutolusius namus. Buvo projektuojamos naujos gatvės, senosios buvo platinamos iki 18 metrų.
Finansų ministro buvo prašoma suteikti ilgametį kreditą, paskolą pradedant grąžinti po 5 metų. Taip pat buvo prašoma leisti iš Latvijos plytas įsivežti be muito, nes Palangoje jų trūko.
Tais pačiais metais nuo gaisro nukentėję gyventojai statyti 77 gyvenamiems namams, 70 ūkio trobesių, 3 dirbtuvėms, 2 kalvėms. Buvo sukurta namų savininkų draugija.
Vytauto gatvėje buvo pastatytas pirmasis daugiabutis namas, skirtas dešimčiai šeimų. Vietoj sudegusių mažų krautuvėlių netoli sinagogos dabartinėje vasaros fontano aikštėje buvo pastatyta didelė prekybinė halė.
Po tokios nelaimės greitai atkuto ir kurortas. Tų pačių metų vasarą Palangą aplankė beveik 3 tūkst. poilsiautojų, o kitais metais jų skaičius jau siekė 10 tūkst.
Kurortas tapo modernesnis
Nors ir pusės miestelio netekusiam Palangos kurortui gaisras išėjo į naudą. Iki tol sukežusiomis medinėmis trobomis apstatytas miestas tapo modernesnis, atsirado daugiau mūrinių, 2 ir 3 aukštų pastatų. Buvo gausiai statomi vasarnamiai. Plynai išdegusiame lauke architektai projektavo įmantresnius, europietiško stiliaus pastatus.
Po gaisro Palangai didesnį dėmesį ėmė skirti valstybė. Buvo pradėta statyti autobusų stotis, nauji pašto rūmai, šalia vaistinės atsirado kino teatras.
Prabėgus kiek daugiau nei metams po gaisro buvo pastatyta nauja pradinė mokykla, kurios mansardoje buvo įrengtas 200 vietų viešbutis ekskursantams.
1939 metais buvo projektuojama didelio modernaus viešbučio statyba.
Dar daugiau planų liko neįgyvendinta, nes juos sustabdė Lietuvos okupacija ir vėliau prasidėjęs karas.
