Šių dienų Maskvos propaganda stengiasi nekalbėti apie Vakarų sąjungininkų pagalbą, mūšius kitose karo veiksmų teatruose, pabrėždama tik lemiamą „Didžiojo Tėvynės karo“ reikšmę.
Tai, kad pagrindinė SSRS sąjungininkė iki pat 1941 m. birželio 22 d. buvo Vokietija – apskritai minima labai nenoriai. O juk, nepaisant ideologinių prieštaravimų, dvi Pirmajame pasauliniame kare pralaimėjusios valstybės aktyviai bendradarbiavo karinės pramonės srityje, padėdamos viena kitai kalti ginklus būsimoms skerdynėms.
Pagal Versalio sutartį Vokietija prarado dalį savo teritorijos ir visas kolonijas. Karinėje sferoje jai pritaikyti dideli apribojimai: vokiečiams leista turėti tik 100 tūkst. karių sausumos pajėgas, ribota karo laivų statyba, uždrausta karinė aviacija ir šarvuota technika.
Vyrauja požiūris, kad žeminančios Versalio taikos sąlygos tik padidino socialinį nestabilumą, lėmusį nacių atėjimą į valdžią. Vokietija ieškojo sąjungininkų, ir juos rado savo elitą išnaikinusioje, visą laisvą pasaulį šiurpinusioje Sovietų Sąjungoje.
1921 m. gegužės 6 dieną tarp Sovietų Rusijos ir Vokietijos pasirašyta ekonominių santykių užmezgimą reglamentavusi Laikinoji sutartis. Apie diplomatinius santykius formaliai nekalbėta, bet 1922-ųjų pavasarį užmegzti ir jie.
Šalys atsisakė nuo abipusių pretenzijų ir įsipareigojo viena kitai sudaryti palankiausias sąlygas. Nuo šiol Raudonoji armija galėjo naudotis vokiečių ginkluote ir technologijomis, o Vokietijai suteikta galimybė sovietų teritorijoje rengti lakūnus ir tankistus, išbandyti naujų tipų ginkluotę.
1922 metų lapkritį tarp vokiečių įmonės „Junkers“ ir sovietų partnerių sudaryta sutartis dėl lėktuvų ir variklių gamybos. 1923-ųjų gegužę pasirašomas susitarimas dėl nuodingas kovines medžiagas gaminsiančios chemijos gamyklos statybos. 1923-ųjų liepą – sutartis dėl karinių gamyklų rekonstrukcijos ir artilerijos sviedinių tiekimo.
1924 metų pavasarį Lipecke atidaryta Vokietijos finansiškai išlaikoma bendra aviacijos mokykla, o 1926 metais prie Maskvos ir Saratovo įkuriami du cheminiai poligonai. 1926 metų spalio 3 d. sudaroma sutartis dėl vokiečių tankistų mokyklos „Kama“ steigimo prie Kazanės.
Aktyviai bendradarbiavo ir karinio jūrų laivyno karininkai: vokiečiai dalinosi technine dokumentacija apie laivų ir povandeninių laivų variklius, artileriją ir torpedas, specialistų rengimo sistemas.
1926 metų balandžio 24 dieną Berlyne sudaroma Nepuolimo ir neutralumo sutartis. Šiuo dokumentu patvirtinti visi ankstesni susitarimai. Abi šalys įsipareigojo išlikti neutraliomis, jei kuri iš pusių įsiveltų į karą su trečiosiomis šalimis. Taip pat Vokietija pažadėjo nepalaikyti prieš SSRS nukreiptų Tautų lygos sankcijų.
Maskvai finansinis bendradarbiavimas su Berlynu buvo labai naudingas. 1925 metais Vokietija Sovietų Sąjungai suteikė ilgalaikį 100 milijono markių kreditą, o 1926-ųjų balandį – dar 300 milijonų markių.
1931 metais pasiekiamas naujas susitarimas dėl ilgalaikės 300 milijonų markių paskolos beveik dviejų metų laikotarpiui. Vykdydama įsipareigojimus, SSRS užsakinėjo Vokietijoje stambias pramonės mašinas bei kitokią įrangą. Tuo metu Vokietija buvo pagrindinė šiuolaikinių technologijų sovietams tiekėja.
1931 metais prekybos apimtys tarp šalių pasiekė rekordą. Jos viršijo milijardą markių. Kitais metais pastebėtas nuosmukis, bet tarpusavių prekybos mastai ir toliau išliko milžiniški.
Pastebėtina, kad intensyviausios prekybos su vokiečiais metais, kai SSRS už pramonės produkciją mokėjo žaliavomis ir maisto produktais, pačioje Sovietų Sąjungoje žmonės badavo.
Vokiečių diplomatas Gustavas Hilgeris sakė, kad sovietų vyriausybė visiškai nekreipė dėmesio į šalyje siautėjusį badą ir milijonų žmonių mirtį.
1933 m., atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui ir jo nacių partijai, santykiai tarp Vokietijos ir SSRS gerokai atšalo. Vokiečiai atšaukė savo karininkus iš sovietų teritorijoje esančių objektų, laikinai nutrūko daugelis bendradarbiavimo programų.
Tačiau tiek prekybinis, tiek karinis bendradarbiavimas visiškai nenutrūko. Pavyzdžiui, 1935 m. hitlerinė vyriausybė suteikė SSRS naują kreditą dar palankesnėmis sąlygomis – 200 milijonus markių kreditą pramonės įrangos pirkimui.
Pats įdomiausias bendradarbiavimo laikotarpis tarp būsimųjų priešų prasidėjo 1939 metais. Rugpjūčio 23 dieną tarp SSRS ir Trečiojo reicho pasirašomas Molotovo-Ribentropo paktas. Po savaitės sutartį ratifikavo SSRS Aukščiausioji Taryba, o kitą dieną, 1939 metų rugsėjo 1-ąją, Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Dar po pustrečios savaitės, 1939-ųjų rugsėjo 17 d., analogiškai pasielgė ir Sovietų Sąjunga.
1946-ųjų Niurnbergo procese Joachimas fon Ribentropas kalbėjo: „Kai 1939 metais atvykau į Maskvą susitikti su Stalinu, jis neaptarinėjo su manimi galimybės taikiai sureguliuoti Vokietijos-Lenkijos konflikto. Stalinas davė suprasti, kad jei negaus pusės Lenkijos ir Baltijos valstybių, tai galiu iš karto skristi namo“.
SSRS neigė pasirašiusi slaptąjį protokolą su Hitleriu iki pat 1989 metų pabaigos.
Bendradarbiavimas tarp SSRS ir Trečiojo reicho didžiojo karo išvakarėse neapsiribojo bendros sienos nustatymu. Remiantis nauju prekybos susitarimu Vokietija vėl suteikė SSRS 200 milijonų markių dydžio kreditą. Taip pat aptarti stambūs SSRS užsakymai Vokietijos pramonės įmonėms.
Iki 1941 m. birželio 21 dienos SSRS gavo tūkstančius staklių, įvairiausių pramonės gaminių (ekskavatorių, kalnakasybos įrangos, kompresorių, pompų, turbinų, naftos įrenginių), optikos ir matavimo prietaisų, metalo gaminių. Tiektos unikalios ginklų vamzdžių tekinimo ir laivų laivasraigčių apdirbimo staklės.
Apskritai per beveik dvejus metus Vokietija sovietams perdavė prekių už 425 milijonus markių. Mainais SSRS į Vokietiją siuntė žemės ūkio produkcijos (maistinius ir pašarinius grūdus, aliejines kultūras, liną), naftos produktų, medienos, pramoninių žaliavų už 584 milijonus markių.
1940 m. rugsėjo 28 d. vokiečių diplomatas Karlas Schnurre rašė: „Rusai nori apsiriboti tik tais užsakymais, kuriuos įmanoma įvykdyti per 8–10 mėnesių“.
Be 1939 m. prekybos susitarimo, Trečiasis reichas su SSRS 1940–1941 m. pasirašė dar įvairių papildomų sutarčių. Sovietai iš Vokietijos gavo sunkųjį kreiserį, lėktuvų Me-109E, Me-110, Do-215, Ju-88 pavyzdžių, laivų ginkluotės ir taikiklių, artilerijos, ryšio priemonių. Visas šis tiekimas iš esmės stiprino karinį ir pramoninį SSRS potencialą.
Paskutinis traukinys su sovietų produkcija kirto sieną likus 1 valandai 15 minučių iki vokiečių įsiveržimo. Prasidėjo naujas SSRS-Vokietijos santykių etapas. Po keturių mėnesių SSRS rado naujų sąjungininkų Vakaruose, bendradarbiavimas su kuriais lėmė taip dabar vertinamą pergalę.
