Prancūzijos Rivjera Lietuvoje, priglaudusi Mirties slėnį ir ilgiausią kabamąjį tiltą

Nuo pat pirmųjų mūsų eros amžių Klaipėdos krašte įsikūrė kuršiai. Visi istoriniai laikotarpiai ir visos valdžios čia paliko savo pėdsaką, bet iki šių dienų labiausiai pastebimas – prūsų ir vokiečių palikimas. Kaip tik todėl šiais metais kviečiame planuoti kelionių maršrutus į Klaipėdos pamario regioną.

Pažintį su autentiškais Klaipėdos krašto architektūros paminklais geriausia pradėti Lankupių kaime. Įspūdingas kraštovaizdis atsiveria nuo dešiniojo Minijos kranto, prie pat Karaliaus Vilhelmo kanalo. Kadaise Vilhelmo kanalu laivai gabeno prekes, o šiandien čia šurmuliuoja vandens turizmo ir pramoginės žvejybos mėgėjai.

Prieš kelerius metus atidaryti Drevernos ir Lankupių šliuzai. Atšilus orams jau galima sukti ratą iš Kuršių marių per Drevernos upę, Vilhelmo kanalą, Minijos upę į Krokų įlanką, Uostadvarį, netgi Kniaupo įlanką ir vėl grįžti Kuršių mariomis. Jūs galite plaukti baidarėmis, valtimis su elektriniais varikliais – kelionė Karaliaus Vilhelmo kanalu saugi, suteikia daug teigiamų emocijų.

Čia pat dar XX amžiaus pradžioje statytas kabamasis tiltas per Miniją, jungiantis Lankupių kaimą ir Šilutės apylinkes. Pėstiesiems skirtas 130 metrų ilgio tiltas – ilgiausias tokio tipo tiltas Lietuvoje, kuriuo ir šiandien mielai vaikščioja smalsūs turistai. Šis tiltas yra įtrauktas į Lietuvos rekordų sąrašą.

Nuo tilto galima gėrėtis nuostabiais Minijos ir jos pakrančių vaizdais. Kanalo pradžioje įrengtas Lankupių šliuzas – Lietuvos technikos paminklas. Šį įrenginį, kadaise skirtą laivams plukdyti iš vieno vandens telkinio į kitą ir padėjusį sureguliuoti skirtingus vandens lygius, šiandien dažnai fotografuoja turistai.

Pavaikščiojus Lankupiuose galima sukti šiauriau ir automobiliu per penkiolika minučių pasiekti senąjį Drevernos žvejų kaimą. Drevernos įžymybė – originalios ir puošnios vėtrungės.

Ne veltui Drevernos žvejų vardą išgarsino nagingas Kuršmarių laivų statytojas Jonas Gižas. Jo rankų darbo vaisiai – ne tik mažesnės valtys, kurėnai, bet ir didžiausi lietuviški prekybos laivai – vytinės. Laivadirbio palikimas gyvas iki šių dienų.

Prieš aštuonerius metus J. Gižo etnografinė sodyba buvo rekonstruota, čia įkurtas muziejus. Meistro dukters Evos dėka šiandien lankytojai gali apžiūrėti daug autentiškų, šeimai priklausiusių daiktų, pasakojančių apie nagingo žmogaus šeimos gyvenimą.

Išėję iš muziejaus neaplenkite ir Drevernos kapinaičių. Čia dėmesį patrauks išsaugoti senųjų lietuvininkų antkapiniai paminklai – krikštai – ir Gižų šeimos kapas su antkapyje įspaustu senovinio Kuršmarių žvejų laivo, vadinamo kurėnu, kontūru.

Jei norite nusikelti 200 metų atgal ir pamatyti, kaip senovėje mariomis ir upėmis keliavo tų laikų prekeiviai ir žvejai, išsinuomokite istorinį laivą „Dreverna“. Jūsų laukia pasiplaukiojimas Kuršių mariomis.

Senovinis burinis kuršių laivas, vadinamas reisine, atkurtas pagal autentiškus brėžinius. Tai vienintelis tokio tipo laivas Lietuvoje. Jame organizuojama 4 valandų edukacinė programa „ŽUVIES KELIAS“.

Iš Drevernos galima traukti į Priekulės rajone įsikūrusį Klišių kaimą ir jame aplankyti Gelžių sodybą. Autentiška XIX a. sodyba mena senus laikus. Tokie namai – stubos – buvo paplitę turtingų ūkininkų-žvejų sodybose.

Mažojoje Lietuvoje stubos gana retos, todėl 1853 metais statyta etnografinė Gelžių sodyba tikrai verta dėmesio. Akylesni kino mėgėjai atpažins, kad prieš trisdešimt metų čia buvo kuriamas filmas „Vilius Karalius“.

Nuo Klišių kaimo vingiuotu keliuku per pamario pievas galima pasiekti kitą žvejų gyvenvietę – Svencelę. Pakeliui atsiveria nuostabūs vaizdai į kitoje marių pusėje, Neringoje, dunksančias Mirusias kopas. Šiltuoju sezonu Svencelėje siaučia jėgos aitvarų mylėtojai, o pažinimo ir smalsumo vedami turistai mielai laukiami visus metus.

Prie įvažiavimo į Svencelę užsukite į senąsias kaimo kapinaites, kurios yra smėlėtoje pamario kopoje, vadintoje Šventkalniu. Spėjama, kad ant šios kopos buvo pamario kuršių šventvietė – alka. Retas istorinės architektūros pavyzdys Svencelėje – išlikusi 1890 m. statyta raudonų plytų mokykla, kurios viduje galima apžiūrėti labai įdomios sieninės tapybos su pamario krašto vaizdais pavyzdį.

Keliaujant pamariu Mažosios Lietuvos link būtina užsukti į Kintus. Miestelio centre stovi buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia. Įdomu pamatyti plytas, kurias daugiau nei prieš 310 metų tuometiniai mūrininkai sumūrijo į stačiakampės Kintų bažnyčios sienas.

Istorija šiai bažnyčiai nebuvo gailestinga – tik atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę maldos namai grąžinti tikintiesiems. Šalia bažnyčios – senosios Kintų evangelikų liuteronų kapinės, netoliese galima apžiūrėti jau ketvirtą šimtmetį skaičiuojantį senąjį mokyklos pastatą.

Kintų mokykla įkurta 1705 m. kaip centrinė bažnytinė mokykla. Griežtas gyvenamosios dalies planas išliko nepakitęs nuo pat XVIII a. pabaigos, kai čia mokytojavo garsus lietuvių filosofas ir rašytojas Vydūnas. Pavartę išminties kupinus Vydūno raštus ieškokite nuorodos į Muižės kaimą.

7 kilometrai nuo Kintų esantis Muižės kaimas – viena seniausių šio krašto dvarviečių. Ją nuo 1820 metų ėmėsi puoselėti Ernstas Vilhelmas Berbomas. Šis iškilus žmogus paskatino žvejų kaimus skirti vėtrungių ženklais. Dalis ženklų yra išlikę iki mūsų dienų. Berbomo dėka Muižė imta vadinti Mažąja Italija. Užsukę į Muižės kapinaites pamatysite ne tik įvairių paminklų, bet ir vėtrungių kūrėjo E. W. Berbomo kapą.

Nuo Muižės vingiuotas kelias veda link Nemuno upės žiočių ir Ventės rago. Nors vietovė labiausiai žinoma dėl čia įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties, reikia paminėti, kad Ventės rage stovi seniausias iš septynių Lietuvoje esančių švyturių.

Šis architektūros paminklas – vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį visiems leidžiama įeiti, užkopti aukštyn ir pasižvalgyti. Į švyturio apžvalgos aikštelę veda geležiniai, originaliais ornamentais papuošti laiptai. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria Kuršių marios, matyti Kuršių nerija, Rusnės sala. Ventės rago švyturys – valstybės saugomas technikos paminklas.

Toldami nuo marių būtinai užsukite į vos apie pusšimtį nuolatinių gyventojų turintį žvejų kaimą Mingę. Lietuvos Venecija pramintas kaimas, kurį sujungia sraunioji Minija, išsaugojo ne vieną praeitį menančią sodybą.

Dabar į lankytojus oriai žvelgia Mažajai Lietuvai būdingi mūriniai ir mediniai pastatai, išsidėstę abipus Minijos, fasadais į upės pusę. Tai vienintelis gatvinis kaimas Lietuvoje, kuriame gatvę atstoja upė, tačiau tilto per upę nėra. Dauguma gyvenamųjų namų buvo dviejų galų trobos, o tvartai statyti su paaukštintomis pastogėmis. Dabar urbanistikos paminklu paskelbtame Mingės kaimelyje – 19 sodybų.

Kelionę po vadinamąją Lietuvos Veneciją galima tęsti Rusnės, vienintelio Lietuvos miesto, įsikūrusio saloje, link. Rusnė pasiekiama moderniu tiltu per Atmatos upę. Prie tilto galima pamatyti ir senojo Rusnės (vadinamojo Peterso) tilto pamatų detalių. Pakeliui aplankykite senųjų žvejų gyvenvietę Skirvytėlę, įsikūrusią prie Pakalnės upės ir ilgainiui tapusią Rusnės gatve.

Smagu pasivaikščioti po autentiškas kaimelio gatves ir apžiūrėti senuosius žvejų namus, nes 20 sodybų namų išplanavimas ir architektūra mažai keitėsi. Įkėlusius koją į Rusnės centrą svečius pasitinka masyvūs dviaukščiai mediniai namai, statyti prieš šimtmetį. Pasivaikščioti kviečia aplink juos besirangančios senosios gatvės.

Čia galima rasti ir Tolimųjų Rytų atgarsių. Miestelio centre į praeivius mąsliai žvelgia Indijos nepriklausomybės didvyris Mahatma Gandhi ir šiame miestelyje gimęs jo draugas architektas Hermanas Kallenbachas. Beveik dviejų metrų aukščio bronzinis paminklas puošia Atmatos upės krantą ir vilioja asmenukių mėgėjus.

Rusnė garsėja nuo XV amžiaus išlikusia ir kryžiuočių laikus menančia evangelikų liuteronų bažnyčia. Tiesa, kelis kartus degusi, ji galutinai perstatyta XIX amžiuje. Daugiau karo išvengusių senosios architektūros pavyzdžių išliko senuosiuose salos kaimuose.

Pavažiuokite 8 kilometrus ir pamatysite Uostadvario kelio ženklą. Šiame kaime ant Vilkinės upės senus laikus mena vandens kėlimo stotis su garo turbina ir švyturys. Senas taisyklingo aštuonkampio formos pastatas sukomponuotas iš raudonų plytų mūro, sienos briaunos papuoštos žalios spalvos glazūruotomis plytomis. Kadaise tai buvo vienintelė tokia stotis, iki šių dienų ji yra vertingas technikos istorijos ir architektūros paminklas.

Savaitgalio išvykos žemėlapyje verta pasižymėti unikalų Lietuvos iškyšulį – Kuršių neriją. Dabar sunku patikėti, bet dar prieš šimtą metų dabartinė Juodkrantė buvo vienintelė poilsiavietė Kuršių nerijoje. Pagal tuometinius Vokietijos poilsiautojų reitingus ji pateko į pirmąjį geriausių poilsiui skirtų vietų trejetuką.

Išvyka į Neringą – tikrai vertinga, nes čia yra išlikę bene pusė visų XIX a.–XX a. pradžios pastatų ir senųjų poilsio namų. Kuršių nerijos pusiasalyje svečiams lenkiasi baltai, rudai ar mėlynai nudažyti ir nendrių stogais uždengti namai. Ir būtinai su žirgeliais – gyvenimo sėkmės ir šeimos saugumo simboliais – ant kraigo!

Šalia išdidžiai puikuojasi senosios Juodkrantės vilos, išgarsinusios visą Baltijos pajūrio regioną. Iš mažų žvejų kaimelių išaugusi Neringa jau XX amžiuje virto garsia kurortų zona, kurią tuometiniai keliautojai lygino su Prancūzijos Rivjera. Juodkrantėje tarp prieplaukos ir kapinių susiformavo vilų kvartalas. Čia buvo 2 dideli viešbučiai, apie 20 privačių vilų ir pensionų.

Iki šiol išlikusi medžio nėriniais išpuošta vila, kadaise vadinta „Monbijou“. Pagrindinis tų laikų poilsiautojų srautas apsistodavo viešbučiuose „Kurische hof“ ir „Sturmhoefel“ (dabar – „Hotel May“). Naujam gyvenimui prikelta ir garsioji vila „Flora“. Pastato architektūra atspindi būdingiausias XIX a. antrosios pusės kurortų statybos kryptis.

Šalia spalvotų vilų įsispraudusi Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia. Tai įspūdingas raudonų plytų gotikinio stiliaus pastatas, kurio langai papuošti vitražais. Kurį laiką čia buvo sandėlis, vėliau veikė miniatiūrų muziejus, kol galiausiai bažnyčia grįžo į tikinčiųjų rankas.

Už kelių žingsnių nuo bažnyčios rasite iš buvusios XX amžiaus pradžios mokyklos išaugusį Liudviko Rėzos kultūros centrą. Tai tipiškas to meto Rytų Prūsijos pastatas, kuriame rengiamos įvairios Lietuvos ir užsienio menininkų šiuolaikinio meno, senosios dailės, istorijos parodos. Centre nuolat veikia ekspozicija, skirta Juodkrantės istorijai ir iškiliai šio krašto asmenybei – Karaliaučiaus universiteto profesoriui Martynui Liudvikui Rėzai.

Dešinėje palikę Raganų kalną pušų sakais kvepiančiu keliu judame į Nidą. Visus metus gyvas kurortas populiarus ne tik dėl slenkančių smėlio kopų, vaizdingų peizažų ir gryno oro.

Miesto centre dėmesį atkreipia gotikinio stiliaus Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia. Šis raudonų plytų pastatas išliko, nepaisant visų pokario metų audrų. Bažnyčios viduje stovi puikūs Karaliaučiaus firmos „Gebauer“ vargonai ir kaizerio žmonos Viktorijos dovana – trys šviestuvai, apšviečiantys medines lubas ir langų vitražus. Tiesa, iki mūsų dienų šviestuvų nepavyko išsaugoti, todėl pagamintos tikslios kopijos.

Šalia Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios esančiose etnografinėse Nidos kapinėse iki šiol išlikę originalių formų medinių antkapinių paminklų – krikštų. Savo siluetu Nidos krikštas primena medį, o iš arčiau restauruotus krikštus pamatyti galima tolimajame kapinių kampe.

Be liuteronų, pajūryje būta ir katalikų. Nors Nidos katalikų bažnyčia savo veiklą pradėjo visai neseniai – prieš 15 metų, nendriniu stogu apdengtas statinys tapo ryškiu naujosios architektūros akcentu, matomu iš visų miesto pusių.

XX amžiaus pradžioje fantastišką klajojančių kopų pasaulį čia atrado rašytojas Thomas Mannas. Jo užsakymu pagal specialų architektūros projektą Nidoje buvo pastatytas vasarnamis, kuriame Nobelio premijos laureatas su šeima praleido tris vasaras. Unikaliame pastate ne tik atkurtos rašytojo gyvenimo akimirkos – čia vyksta ir Thomo Manno festivalio renginiai.

Netoli rašytojo Th. Manno memorialinio muziejaus įsikūręs Neringos istorijos muziejus. Čia galima susipažinti su specifiniu žūklės metodu – bumbinimu, sužinoti, ką viešnagėje po Nidą patyrė Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir karalienė Luizė.

Pietinėje senosios Nidos dalyje istorinės architektūros maršrutą puikiai papildo mėlynlangė etnografinė Nidos žvejo sodyba, įsikūrusi ant marių kranto, buvusiame Hakeno kaime. Sodyba pastatyta vietinių meistrų. Ją sudaro du namai, sujungti vienas su kitu.

Tokio tipo sodybos buvo gana būdingas reiškinys, kai užaugęs vaikas vesdavo, o jaunoji šeima įsikurdavo šalia tėvų. Restauruotoje erdvėje galima susipažinti su senųjų žvejų buitimi ir gyvenimo atmosfera.

Į pietus nuo Nidos gyvenvietės smėlį barsto vadinamasis Mirties slėnis. Šis slėnis yra tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų, kur XX amžiaus pradžioje susirinkdavo gabiausi Lietuvos sklandytojai.

Čia veikė pagrindinė Lietuvos sklandytojų vasaros stovykla. Visai šalia – ir granitinis saulės laikrodis, pastatytas ant Parnidžio kopos. Jis iki šiol tiksliai rodo laiką. 36 tonas sveriantis akmens stulpas įkomponuotas prie granito plokščių, kuriose iškaltos valandų ir pusvalandžių įraižos, pažymėti mėnesiai ir metų lygiadieniai.

Iš kitos pusės nuo Urbo kalno grįžtantiems laivams moja išdidus švyturys. Urbo kalnas mena Kuršių nerijos kopų apželdinimo pradžią. Būtent čia dar prieš 200 metų Gotlybas Dovydas Kuvertas pasodino pirmuosius sodinukus ir paruošė dirvą tolesniems slenkančių kopų apželdinimo darbams.

Įspūdingo kraštovaizdžio apsuptyje 1870–1872 m. čia buvo įkurta prancūzų karo belaisvių stovykla. Dėl prastų kalinimo sąlygų, išsekimo ir ligų daug belaisvių mirė. Jie buvo laidojami čia pat įrengtose stovyklos kapinėse. Gražiausia ir ramiausia pasaulio vieta netikėtai tapo mirusiųjų prieglobsčiu.

Kalnapušėmis sutvirtintos kopos saugo ir daugiau paslapčių – čia buvo užpustytas ne vienas kaimas.