Vokiečiams XX a. Vilnius – ne tik netvarkingas provincijos miestas

Šiandien „Vilniaus kelrodis“ atveria du miesto pažinimo kelius. Pirmiausia juo galima naudotis kaip dingusio Vilniaus gidu. Tai pasakojantis žemėlapis, leidžiantis palyginti dabartinį miestą su tuo, kuris gyvavo prieš šimtą metų.

Kartu tai aukštos literatūrinės vertės kūrinys, parašytas žinomų vokiečių rašytojų Paulio Fechterio ir Montague’o Jacobso. Šie menininkai gali užimti tvirtą vietą Vilniaus literatūroje ir stoti į vieną gretą su tokiais autoriais kaip Moravskis, Frankas, Sirokomlė, Gary, Miłoszas. 
„Vilniaus kelrodis“ – vienintelis žinomas bendras P. Fechterio ir M. Jacobso kūrinys.

Šiuo atžvilgiu knyga, kuri anksčiau nebuvo versta į lietuvių kalbą ir niekada pakartotinai vokiškai nepublikuota, svarbi tiek Vokietijos, tiek Lietuvos literatūros istorijai.

P.Monty Vilniaus klajonių pratybos. „Teisę užkariauti miestus eiliniai mirtingieji dažniausiai palieka pasaulio didiesiems ir jų karvedžiams“, skelbia P.Monty, „Vilniaus kelrodžio“ autorius.

Tačiau nepaisant tokios daugumai nepasiekiamos garbės, „kiekvienas keliautojas gali pats užsikariauti svetimą miestą. Jei keliautojas yra slaptas strategas, – pastebi Monty, vaikštinėdamas Vilniaus gatvėmis Pirmojo pasaulinio karo dienomis, – jis pirmiausia pasitelkia dokumentus ir žemėlapius, kad planingai įsisavintų naujus įspūdžius.“ Bet jei „jo gyslomis teka bent šiek tiek menininko kraujo – o keliavimas neabejotinai priklauso prie septynių laisvųjų menų – tai kiek kitaip imasi šio darbo. Jis išeina į gatvę; tarsi lapas vėjo leidžiasi jos nešamas ir, pasiduodamas atsitiktinumui, nebijo išklysti iš kelio“.

Monty Vilnius buvo okupuotas miestas, o patsai autorius-keliauninkas – ne kas kitas kaip (vokiečių) karys, išėjęs pasivaikščioti po jam pavaldų, bet dar nevisiškai atsidavusį ir vis dar mažai pažįstamą miestą. „Dauguma keliautojų, – pripažįsta Monty, – vykstančių toliau ir šiame mieste sustojančių nebent porai valandų, apie jį sprendžia iš nedidelio fragmento: tai senas, netvarkingas provincijos miestas siauromis gatvėmis, kurio prastas grindinys ne itin vilioja pasivaikščioti. Tačiau tik klaidžiodamas gatvėmis pajunti, koks margaspalvis, sumišęs šio miesto gyvenimas ir šurmulys.“

Laimė, anot gido, „mielajame Vilniaus mieste visada pučia gaivus vėjas“, tad net ir tas, kuris nebijo pamesti kelio dėl takelio ar ryžtasi netikėtumams, gali pasiekti savo tikslą nepriklausomai nuo tik aukšto rango karvedžiams skirto strateginio miesto plano. Svarbiausia, kad taip kelionę „pradėjus nevalia sustoti“.

Anot vadovo, didžiajai vokiečių karių daugumai pažintis su Vilniumi prasideda miesto traukinių stotyje, „kurioje susitinkama palikus tėvynę, pastogę ir tėvų namus“. Taikos metu stotis – tai strateginis taškas žemėlapyje, tranzitinė, pereinamoji erdvė, kurioje susikerta keleivių istorijos ir likimai. Jos prieangyje iš karto pajuntamas netikėtas „judėjimo ir laisvės“ dvelksmas, lydintis visus „atvykstančius bei išvykstančius keleivius“.

Karo sąlygomis ši miesto laukiamoji salė tampa tam tikru laiko tarpsniu, niekam nepriklausančia akimirka ir teritorija, kurioje „susiliečia namie likusiųjų ir iš svetur atvykstančių vyrų civiliniai pasauliai“. Stoties perone fronto mūšių perspektyva susiduria akistata su taikaus gyvenimo prisiminimais: paliktas „namų pasaulis nusidriekia iki platformos“, bet į rytus išvykstančiajame „traukinyje šis pasaulis“ jau priklauso karo dievams.

Taigi, nuo pat pirmųjų žingsnių Vilnius Monty vaizduotėje yra pažeistas nostalgijos – namų ilgesio, – ir todėl klaidžiojimas po jį, iš dalies, yra savęs ieškojimas arba žvilgsnis į savo praeitį. (...)

Tai, kas dar yra gyva šiandienoje, tačiau netolimoje ateityje, tikriausiai jau bus palaidota. Fronto akivaizdoje atsidūrusiam kariui jo palikti namai tampa svetima teritorija, ir tik vaikščiodamas (o galgi – patruliuodamas) po mėnesienos apgaubtą nepažintą, bet jau užkariautą, Vilnių, jis, Monty supratimu, gali nusikelti vis toliau į praeitį, į ten, kur „dar buvo taika“ ir kur ilgesys naujiems atradimams dar nebuvo susitapatinęs su iliuzijomis.

Tik kai gaubiamas nostalgijos šis negimtas miestas „sugrąžina į tikrovę – svajonės išsisklaido“ ir tik kai „kietaVilniaus gatvių grindinio realybe, pro paslaptingai šmėkščiojančias kates grįžtame“ į savo laikinus namus, mes – kariai – imame nujausti tai, kas yra jau neprikeliama. Tokio ilgesio akimirksnis yra tarsi kelrodė klystkelyje. Kai mintimis yra sugrįžtama į vakarus, į dar neužmirštus namus Vokietijoje, Vilniaus nakties danguje „blyškiai nušvinta ir krisdama užgęsta vėlyva rugpjūčio žvaigždė“. 

Savo esė apie pasivaikščiojimo meną (Te Art of Walking), XIX a. amerikiečių rašytojas ir transcendentalizmo filosofjos pradininkas Henry Davidas Toreau (1817–1862) aprašo skirtumą tarp dykinėtojo ir vaikščiotojo. Pirmasis bastosi po pasaulį apsimesdamas, kad keliauja į Šventąją Žemę, bet tik antrasis išsikelia sau tikslą pasiekti jos tolimus, nematomus krantus. Dykinėtojas naudojasi kitų gerumu ir ieško asmeninės naudos, užsimetęs pamaldaus keliautojo rūbą, o vaikščiotojas yra klajoklis, kuris atsisako savo pareigų ir atsakomybių trokšdamas atrasti vidinę laisvę.

Vaikščiojimas (angl. sauntering), kaip aiškina Toreau, pagal prasmę gali būti sietinas su dviem dalykais – ėjimu arba kelione į Šventąją Žemę (pranc. à la Sainte Terre) ir žmogumi, kuris yra sans terre, kitaip tariant, „be žemės ar namų, o tai, gerąja prasme, reiškia, ne kad jis neturi konkrečių namų, bet kad vienodai gerai jaučiasi visur“. Sujungdamas abi prasmes, Toreau paverčia vaikščiotoją mūsų laikų piligrimu. „Jei esate pasiruošęs palikti savo tėvą ir motiną, brolius ir seseris, žmoną, vaiką ir draugus, ir niekada daugiau jų nebematyti, – rašo Toreau, aukštindamas tikslingo klajojimo dorybes, – ir jei susimokėjote skolas, surašėte testamentą, susitvarkėte visus savo reikalus ir esate laisvas žmogus, tada jūs pasiruošęs eiti pasivaikščioti.“

Vadovaujantis Toreau patarimu, kiekvieną pasivaikščiojimą turi lydėti išsilaisvinimo pojūtis, nes vaikščiotojui nereikalingas joks žemiškas vadovas ar gidas, kuris nubrėžtų galimą kelionės kryptį. Todėl pasivaikščiojimo meną galiausiai galima palyginti su nepažabota gamtiška jėga arba „vingiuojančia upe, kuri be paliovos užsispyrusi ieško trumpiausio kelio į jūrą“.

Vis dėlto kiekvieno sėkmingo pasivaikščiojimo paslaptis – tai prieš grįžtant namo patirtas nušvitimas ar atrasta vidinė ramybė. Pereidamas prie ryžtingesnės ir karingesnės gaidos amerikiečių poetas ir gamtininkas kiekvieną savo pasivaikščiojimą ima tapatinti net su „tam tikru kryžiaus žygiu, į kurį kviečia mumyse slypintis Petras Atsiskyrėlis, – žygiu pirmyn, siekiant atkariauti šią Šventąją Žemę iš netikinčiųjų“. Kaip dauguma idealistų bei romantikų, mąstydamas apie vaikščiojimą, Toreau iškelia Gamtą kaip pagrindinį įkvėpimo šaltinį, ir jo dykinėtojas, be jokios abejonės, yra tas, kuris niekada neišdrįsta atsisakyti miesto bei buržuazinių patogumų.

Kita vertus, bastūnas, nors ir turi nemažai tų pačių bruožų kaip vaikščiotojas, nesiekia kitų šventų tikslų – tik be tikslo vaikštinėti ir gaudyti miesto įspūdžius. Prancūziškas (ir angliškas) žodis flâneur, kilęs iš senovės skandinavų kalbos, reiškia vaikščiojimą padrikai – „šiaip sau“ – be tikslaus siekio ar konkretaus plano; ir dėl to žydų kilmės vokiečių filosofas ir estetikos tyrinėtojas Walteris Benjaminas (1892–1940) palygino metropolio – paryžietiškos prigimties – bastūną su menininku, gavusiu skudurininko vaidmenį ir keliaujančiu per šiuolaikinį miestovaizdį lyg valkata, besirausiantis šiukšlėse, rinkdamas, skaitydamas ir perrašydamas miesto pasakojimus. Vaikščiotojas yra tarsi kūrėjas, o flâneur – aktorius.

Nepaisant to, šiuolaikiniai dykinėtojai, vadovaudamiesi Benjamino XIX a. Paryžiaus prekybinių arkadų interpretacija, „mėgina – pamėgdžiodami dievus – pasiekti lyg ir dalinę transcendenciją, kuri laikinai padeda įveikti modernaus pasaulio sukrėtimus“. Taigi vaikštinėtojas kaip menininkas, bent taip, kaip jį tokį galėjo suvokti Monty, yra kūrėjo ir aktoriaus junginys, pats sau kuriantis, teatralizuojantis miestą, „kurio vardas niekada anksčiau neskambėjo kaip viliojimas“, bet „kuriame dabar slypi jo likimas. Nežinomas ir pažįstamas, svetimas ir savas driekiasi jis prieš kario akis“. (...)

Vokiškas knygos pavadinimas Wanderstunden in Wilna atskleidžia modernaus (vokiškojo) vaikštinėtojo dvasinius poreikius bei estetinius siekius. Vengrų-vokiečių romantikas kompozitorius Stephenas Helleris (1813–1888) vieno iš etiudų, skirtų pianinui, pavadinime panaudojo Wanderstunden kaip prancūziško posakio promenades d’un solitaire – vaikščiojimo vienumoje – vokišką paantraštę. Gal iš to ir kilo originalus vokiško Vilniaus vadovo pavadinimas (lietuviškas vadovo pavadinimas „Vilniaus kelrodis“ nukreipia miesto pasakojimą į platesnius ir neutralius vandenis.

Vis dėlto šis lietuviškas pavadinimas taip pat yra ir vokiško originalo atgarsis, kurio įžangoje teigiama, kad „tai kelrodis vokiečių kareiviui, o vietinam gyventojui – paakinimas dar kartą pasidžiaugti savo miestu“). Visgi žodis Wanderstunden, kuris pažodžiui. galėtų būti išverstas į lietuvių kalbą kaip klajovalandės, vaikštinėjimo pratybos arba keliavimo pamokos, yra literatūrinis naujadaras – jį Fechteris ir jo kūrybinis bendrininkas išmąstė arba pasisavino iš Hellerio ar ko kito, siekdami karo laiko Vilniui suteikti žaismingą viduramžiškosios sąvokos Wanderjarhe konteksto atgarsį.

Vokiškajame pasaulyje Wanderjarhe nusako laikotarpį, praleistą (dažniausiai jaunystėje) „keliaujant po pasaulį“, kai siekiama įgauti gyvenimiškos patirties ir, kai kuriais atvejais, profesinių įgūdžių. Tai yra tarsi laisvės bei brandos metai po intensyvių studijų, praleisti gyvenant toliau nuo namų, be šeimos, ir, svarbiausia, nebūnant suvaržytam jokių fnansinių ar visuomeninių įsipareigojimų. Wanderjarhe keliauninkas (iš esmės, „žmogus, atsisakęs namų“) daug kuo atitinka Toreau vaikščiotojo idealą – neturi tik konkrečių dvasinių siekių arba strateginių tikslų. Tuo jis skiriasi nuo piligrimo arba kryžiuočio.

Viduramžiais bei vėlyvesniais laikais šis klajonių laikotarpis tradiciškai tęsdavosi trejus metus ir vieną dieną, ir dažniausiai šitokias klajones praktikuodavo amatininkai bei menininkai. Praėjus šimtmečiams, – žinoma, per gryną atsitiktinumą, – Vilniaus vokiečių okupacija tęsėsi apytikriai tiek pat laiko: nuo 1915 m. rudens iki 1918–1919 m. žiemos. Romantizmo periodu Wanderjarhe tapo kertiniu jauno žmogaus – beveik išimtinai vyro – estetinės bei fzinės brandos pamatu. Goethe, pavyzdžiui, 1821 m. iš- leido romaną „Vilhelmo Meisterio klajonių metai, arba Atsižadantieji“.

Visgi savanoriškai pasirinkdami viengungio dalią, išėjusieji „klajoti“ susiburdavo į savotišką laisvūnų draugiją – vėjabroliją. Šiuo atžvilgiu „treji vėjiški metai“ gali būti suvokiami kaip priešingybė karinei prievolei: bastymasis kaip laisvamaniškas atsakas aklam įsakymų vykdymui ir disciplinai. Taigi, vokiečių okupacijos kontekste, Vilniaus Wanderstunden suskamba kaip raginimas bent pusdieniui užmiršti karinę drausmę ir tapti jei ne savavaliu, tai bent jau valiūku. Monty, rodos, į tai tiesiogiai apeliuoja ragindamas Vilniaus vaikščiotojus mėgautis valandomis, „prarastomis“ klajonėse, prilygindamas trumpų atostogų dienas vėjavaikio – „malūnininko“ – džiaugsmui.

Čia ir vėl Vilniaus gidas pasikviečia bendrininku rašytoją Eichendorffą, kurio novelės „Iš niekam tikusio gyvenimo“ pagrindinis herojus yra romantiškai nusiteikęs malūnininko sūnus-klajūnas. Vis dėlto romantikai-poetai, patikslina Monty, nors ir yra klajojimo „džiaugsmo dainiai, savo arfa ir auksinę tinginystę išaukštino“. Bet Vilniaus iškylautojams kyla klausimas: „kaip suderinti klajonę su dykaduoniavimu?“ Monty siūlo išeitį – atrasti Vilnių kaip gyvenimiškai naudingą pramogą, arba, dar geriau, kaip dailininko drobę, skirtą tapti kario sielos peizažu.

***