Maždaug septynerius metus nuo istorinio skrydžio į kosmosą iki žūties prieš jį lenkė galvas prezidentai, karaliai, diktatoriai, šeichai, gensekai, juo žavėjosi garsiausios moterys. Gagarino populiarumas pranoko net legendinius „The Beatles“.
Klastotė misijos dėlei
Gagarinas gimė Klušino kaime, valstiečių šeimoje. „Jis labai didžiavosi savo šeima“, – sakė geriausias jo draugas, kosmonautas Aleksejus Leonovas. Praėjus dienai po skrydžio, Niujorko „Daily News“ pranešė, neva jis – Rusijos caro Nikolajaus II giminaitis (kunigaikščiai Gagarinai).
SSRS spaudoje Gagarinas jam nebūdingu griežtu tonu atkirto, kad tai visiška nesąmonė – jis kilęs iš paprastų valstiečių. Kokie naivūs tie Vakarai – sovietai parinkdavo kosmonautus taip, kad jų giminės medyje nebūtų nė užuominos apie „mėlyną kraują“.
Pasak neoficialių šaltinių, Germanas Titovas, pretendavęs tapti pirmuoju kosmonautu, buvo atmestas dar ir dėl to, kad Kremliaus ideologams labai nepatiko jo vardas, kurį tėvai mokytojai parinko, žavėdamiesi Aleksandro Puškino „Pikų damos“ pagrindiniu herojumi.
Sakoma, Gagarinas patvirtintas pirmam kosminiam skrydžiui dėl natūralaus savo žavesio – šypsena nuo jo lūpų neišnykdavo net po sekinančių bandymų barokameroje. (Taigi apie įvaizdį galvota ir sovietmečiu.) Jurijus viską darydavo lengvai, smagiai, nieko neįžeisdamas.
Jam net šlovės niekas nepavydėjo, žinoma, išskyrus Titovą, kuris visą laiką graužėsi, kad nebuvo Pirmasis (vis kartodavo: kiekvienas pasakys, kad Ameriką atrado Kristupas Kolumbas, bet niekas nežino, kas buvo antras...). Tačiau būta aplinkybių, kurios galėjo ir Gagarinui užkirsti kelią į kosmosą.
„Josifas Stalinas visus sovietinius piliečius, kurie Antrojo pasaulinio karo metais gyveno vokiečių okupuotose teritorijose ar buvo pakliuvę į nelaisvę, laikė potencialiais išdavikais.
Todėl anketose, kurias turėjo užpildyti kiekvienas, norintis įsidarbinti ar studijuoti, buvo skiltis „okupacija“ – klausta, ar pats žmogus arba artimiausi jo giminės gyveno okupuotose teritorijose. Atsakiusieji „taip“ paprastai netekdavo galimybės gauti gerą darbą, studijuoti, juo labiau pretenduoti į valstybės tarnybą.
Kai Vokietija 1941 m. vasarą užpuolė Sovietų Sąjungą, J.Gagarino šeima gyveno Smolensko srityje, Klušino kaime. 1941 m. spalio 12 d. vokiečiai, žygiuodami į Maskvą, Gagarinų šeimą išvarė iš medinio jų namelio. Taip prasidėjo gyvenimas okupacijoje tėvams Anai ir Aleksejui, vaikams Valentinui, Zojai, Jurijui ir Borisui.
Žinodamas, kuo tai gresia, Jurijus ryžosi suklastoti savo biografiją. Tai patvirtina neseniai paskelbti jo motinos pasakojimai. Jei klastotė būtų paaiškėjusi, valstiečio sūnus nebūtų tapęs pirmuoju žmogumi, nuskridusiu į kosmosą“, – pranešė portalas „spiegel.de“.
Gagarino misija kosmose su „Vostok“ iš pirmo žvilgsnio labai paprasta – skrydis viena orbita aplink Žemę, automatiškai valdomas iš kosminės stoties, ir t. t. Tačiau rizika buvo milžiniška – pirmą kartą žmogus turėjo įveikti Žemės trauką. Tada labai mažai buvo žinoma, kaip žmogaus organizmą paveiks ilgai trunkantis nesvarumas.
Iš pradžių kosmonautai imituodavo laisvą kritimą specialiai įrengtame Maskvos universiteto lifte tarp 28 aukštų, patirdami 2–3 sekundžių nesvarumo būseną.
„Mes net nežinojome, ar kosmose įmanoma praryti maistą“, – sakė kosmonautas Leonovas. Be to, buvo nuogąstaujama, kad sovietų pramonė nesugebės pagaminti pakankamai geros kokybės kosminės įrangos.
Majoras, niekada nebuvęs kapitonu
Komitetas, kuriam priklausė ir vyriausiasis konstruktorius Sergejus Koroliovas, balandžio 8 dieną nusprendė, kad skris Gagarinas, atsarginis – Titovas.
Valentina Gagarina atsiminimuose rašo: dieną prieš skrydį, balandžio 11-ąją, nenorėdamas, kad žmona jaudintųsi, Jurijus paskambino iš Baikonuro kosmodromo ir pasakė, esą balandžio 14 d. įvyks kažkas labai svarbaus. Tačiau jau balandžio 12-osios vidurdienį kaimynė pasakė per radiją girdėjusi, kad Jurijus buvo kosmose.
Žinia apie žygdarbį apskriejo Žemės rutulį greičiau negu pats „Vostok“. Gagarinas iš pradžių nesuvokė savo skrydžio svarbos, o jei ir suvokė, to nedemonstravo. Išskrido, būdamas vyresnysis leitenantas, o kai grįžo iš kosmoso, jam suteiktas majoro laipsnis.
Nusileidusį kosmonautą aptiko kolūkietės
Pulkininkas I.Borisenka, dirbęs kosmonautų rengimo centre, rašė: „J.Gagarino pulsas visada buvo 66, G.Titovo – 74. Skrydžio išvakarėse abu kosmonautai miegojo kosmodrome, apraizgyti savirašių prietaisų davikliais. J.Gagarinas užmigo per 47 sek., [sunku patikėti! – aut. pst.], G.Titovas vartėsi pusantros valandos.
Titovas pats pabudo gerokai prieš nustatytą laiką, o Gagariną teko žadinti. Taigi Gagarinas buvo geležinių nervų žmogus. Likus 2 val. iki starto, jo pulsas vis dar buvo 66, prieš 30 min. – 78, likus 30 sek. – 130. Startuojant – 148.“
Prieš leisdamasi į tankius žemės sluoksnius, kapsulė turėjo „atsikratyti“ maitinimo bloko. Tačiau viena „bambagyslė“ neatsikabino ir viskas pradėjo suktis kaip centrifugoje. Laimė, po kokių 10 minučių „bambagyslė“ nudegė.
Leisdamasis į atmosferos sluoksnius, Gagarinas iš smalsumo neuždengė iliuminatoriaus (pagal kitą versiją iliuminatoriaus „užuolaida“ atsidarė savaime), tad matė, kaip kapsulė virto ugnies kamuoliu, aukšta temperatūra buvo ir viduje.
Iš kapsulės katapultavęsis 7000 m aukštyje, su parašiutu nusileido į išartą lauką (šį faktą jam teko nutylėti, nes Tarptautinė aeronautikos federacija nefiksuoja rekordų, jei pilotas nutupia be savo skraidomojo aparato). Kai nusileido, jautėsi grįžęs ne iš dangaus, bet iš pragaro. Atbėgusios pasižiūrėti kolūkietės nusprendė, kad jis trenktas. Parkritęs bučiavo žemę, o pašokęs – kolūkietes.
Šios paskambino kolūkio pirmininkui, kuris atvažiavo su GAZ-51 sunkvežimiu, pirmąjį pasaulyje kosmonautą kaip bulvių maišą įvertė į kėbulą, sėdo šalia vairuotojo ir vežė į kontorą – norėjo pats asmeniškai pranešti Nikitai Chruščiovui. Paieškos sraigtasparnis, pamatęs kėbule Gagariną (pažino iš raudono skafandro), bandė nutūpti šalia sunkvežimio, bet šis nestojo, skubėjo būti pirmasis. Po kelių bandymų ir įspėjamųjų šūvių pavyko pilotą „atimti“. Sraigtasparnyje Gagarinas vis dar visus bučiavo. Normaliai su juo šnekėtis buvo galima tik po gerų 2 valandų.
Valdžios malonės
Iki atmintinos dienos „Vostok“ programa buvo visiškai įslaptinta. Bet jau balandžio 12-osios vakare Jurijaus Gagarino vardas tapo vienas populiariausių planetoje. „Pravda“ ir „Izvestija“ penkias dienas be paliovos pirmuosiuose puslapiuose spausdino apie jį straipsnius ir nuotraukas, kol kosminę žinią nustelbė naujienos apie amerikiečių invaziją į Kiaulių įlanką Kuboje.
„Jis tapo dievu žemėje, kiekvieną dieną gaudavo po maišą gerbėjų laiškų“, – sakė akademikas S.Belotserkovskis. Gagarinas net įsigijo savo pašto kodą ir darbuotoją, kuri tvarkydavo jo korespondenciją. Valdžia savo ruožtu irgi stengėsi pamaloninti kosmoso herojų.
„Slaptas Sovietų Sąjungos Ministrų Tarybos nutarimas dėl dovanų J.A.Gagarinui:
1. Pripažinti esant reikalinga SSRS Vyriausybės vardu padovanoti pirmajam SSRS lakūnui–kosmonautui majorui J.A.Gagarinui ir jo šeimos nariams automobilį „Volga“, gyvenamąjį būstą, baldus ir ekipuotę pagal pridedamą sąrašą.
2. Įpareigoti SSRS Gynybos ministeriją (drg. Malinovskį) skirti majorui J.A.Gagarinui keturių kambarių butą jo tarnybos vietoje.
Iš nutarimo priedo: Miegamojo, svetainės, vaikų kambario, kabineto, virtuvės baldai. Televizorius „Rubin“. Radijola „Liuks“. Skalbyklė. Šaldytuvas. Dulkių siurblys. Kiliminiai takai. Pianinas. 6 patalynės komplektai. 2 antklodės.
Apranga J. Gagarinui: Demisezoninis paltas. Vasarinis lengvas paltas. Lietpaltis. Kostiumai – 2 (šviesus ir tamsus). Batų – 2 poros (juodi ir šviesūs). Balti marškiniai – 6 vnt. Skrybėlės – 2 vnt. Puskojinių – 6 poros. Šilkiniai apatiniai – 6 poros. Kelnaitės, marškinėliai – 6 poros. Nosinės – 12 vnt. Kaklaraiščiai – 6 vnt. Pirštinės – 1 pora. Elektrinė barzdaskutė – 1 vnt. Karinė uniforma – 2 komplektai (paradinė ir kasdieninė). Lagaminai – 2 vnt.
Apranga žmonai: Demisezoninis paltas. Vasarinis paltas. Lietpaltis. Suknelės – 3 vnt. Juodas kostiumas. Skrybėlės – 2 vnt. Garnitūra (įvairūs moteriški priedai) – 6 vnt. Kojinės – 6 poros. Bateliai – 3 poros. Moteriškas rankinukas – 2 vnt. Pirštinės – 2 poros. Skarelės – 2 (vilnonė ir šilkinė). Palaidinukės – 2 vnt. Vilnonis susagstomas megztinis – 1 vnt.
Apranga vaikams: Vaikiška lovelė. Vaikiškas vėžimėlis. Vilnonės suknelės – 4 vnt. Paltas – 2 vnt. (žieminis ir vasarinis). Kepurė – 2 vnt. (žieminė ir vasarinė). Batai – 4 poros. Apatiniai rūbai – 6 poros. Lėlės, žaislai. Vaikiškas kraitelis.“
Be to, už skrydį į kosmosą valdžia Gagarinui skyrė 15 000 rublių premiją.
Herojų lydėjo paskalos
Per septynerius metus – nuo skrydžio į kosmosą iki fatališkos žūties – Gagarinas apsilankė 28 pasaulio šalyse. Deja, į Lietuvą neužsuko. Iš trijų Pabaltijo respublikų savo apsilankymu pamalonino tik Estiją.
1964 m. balandžio 12 d. visas pasaulis šventė Kosmonautikos dieną. Šilutėje ji būdavo švenčiama labai pakiliai. Iniciatorius – Šilutės aeroklubo viršininkas Vladas Kensgaila. Paradas su kosmonautikos atributika miesto centrine gatve judėdavo aerodromo link, kur vykdavo aviacijos šventė. Čia meistriškumą demonstruodavo aviatoriai iš visos Lietuvos.
Laikraščiai ir žurnalai spausdindavo ilgiausius reportažus iš kosmonautikos šventės. Šilutės šventės organizacinis komitetas nusiuntė sveikinimo telegramą kosmoso didvyriams ir greitai gavo atsakymą. Tai tipinė telegrama, įtarčiau, parašyta korespondencijos tvarkytojos: „Sveikiname Šilutės rajono darbo žmones Kosmonautikos dienos proga. Linkime sėkmės darbe ir asmeniniame gyvenime. Nors negalime šiuo metu atvykti pas Jus, bet esame su Jumis – Jurijus Gagarinas, Germanas Titovas.“
Dėl nesuskaičiuojamųjų priėmimų ir banketų pasikeitė Gagarino išvaizda – veidas suapvalėjo, atletiškas kūnas gerokai papilnėjo. Garsenybės gyvenimas neišvengiamai skatino paskalas.
Irina Solovjova, Žvaigždžių miestelio psichologė, beje, buvusi kandidatė į kosmonautes, vadino visiška nesąmone gandus, kad jis pasidarė alkoholikas, buvo mergišius. „Be abejo, į asmeninį jo gyvenimą žiūrėta per padidinamąjį stiklą“, – pripažino Irina.
Tačiau yra pasakojimų, prieštaraujančių jos versijai. Praėjus penkiems mėnesiams po „Vostok“ skrydžio, Gagarinas ilsėjosi sanatorijoje prie Juodosios jūros. Žmona užtiko jį su jauna medicinos seserimi, kosmonautas šoko iš pirmo aukšto pro langą ir prasikirto kairįjį antakį. Visose nuotraukose matyti susiūta žaizda. Geriau sutarė su Chruščiovu negu su Brežnevu
Britų autorių Jamie’o Dorano ir Pierso Bizony’o knygoje „Žvaigždžių žmogus“ pasakojama istorija, paremta KGB agento V.Rusajevo, kuris „globojo“ pirmąjį kosmonautą, prisiminimais. Pasirodo, Gagarinas bandęs sustabdyti pražūtingą „Sojuz 1“ startą, bet nesėkmingai. Per tą skrydį žuvo jo draugas kosmonautas Vladimiras Komarovas.
Dėl jo žūties Gagarinas jautė didelę kaltę. 1967 m. jis jau labai skyrėsi nuo optimistiško ir nerūpestingo 1961 m. jaunuolio.
„Guosdamasis man, papasakojo atlikęs milžinišką tiriamąjį darbą, kad būtų išvengta skrydžio. Kartą Gagarinas pasakė: „Aš privalau nueiti pas Brežnevą. Ar mane priims, kaip manai?“ Nustebau, kad jis klausia tokių dalykų.
Aš pasakiau: „Jura, tu esi vienas iš tų žmonių, kurie visada per šventes stovi šalia jo prie mauzoliejaus ir šnekasi.“
Jis atsakė: „Taip, bet niekada nesu su juo šnekėjęsis rimtai. Viskas, ką jis nori iš manęs išgirsti, – tai įvairūs juokeliai ir nešvankybės iš užsienio kelionių.“
Brežnevas neištardavo Gagarino pavardės – vadindavo „tovarišč Haharin.“
Gagariną apėmė depresija, nes negalėjo asmeniškai pasišnekėti su Brežnevu ir įtikinti, kad atšauktų Komarovo skrydį. Pasak Rusajevo, kosmonauto santykiai su Chruščiovu buvę labai geri, o su Brežnevu – toli gražu ne. Prieš pat savo žūtį jau sunkiai slėpė pyktį ir kandumą.
„Privalau pas jį patekti ir išsiaiškinti, ar tai atsitiko jam žinant“, – nervinosi. Rusajevas jaudinosi dėl jo ir patarė būti atsargesniam, tačiau taip ir nesužinojo, ar Gagarinui pavyko patekti pas Brežnevą, nes greitai buvo atleistas ir išsikėlė iš Maskvos.
Kitų šaltinių teigimu, kosmonauto susitikimas su genseku įvykęs ir baigėsi konfliktu – nesusivaldęs Jurijus šliūkštelėjo mineralinio vandens stiklinę Leonidui į veidą. (Tačiau Gagarinui žuvus, gensekas, nešdamas jo urną, neslėpė ašarų.)
Bandydamas sustabdyti fatališką skrydį, lėmusį jo draugo žūtį, Gagarinas akis į akį susidūrė su korupcine sovietų sistema, iš kurios buvo gavęs tiek daug malonių. Žvaigždžių miestelio bosai po Komarovo žūties Gagariną, kuris buvo jo dubleris, vėl „pasodino ant žemės“. Tačiau po poros mėnesių, įveikęs viršininkų pasipriešinimą, pirmasis kosmonautas atgavo teisę skraidyti MIG-15.
Jis rašė: „Jei neskraidysiu, neturėsiu moralinės teisės mokyti kitų žmonių, kurių gyvenimas ir darbas susijęs su skrydžiais...“
Žūties aplinkybės ilgai buvo slepiamos Gagarino žūtis sukrėtė visą pasaulį. Sovietų Sąjunga paskelbė visuotinį gedulą – tai pirmas atvejis SSRS istorijoje, kai taip pagerbiamas žmogus, kuris nebuvo valstybės vadovas. Anksčiau gedulas šalyje skelbtas tik mirus vadams – Leninui ir Stalinui.
Kadangi žūties aplinkybės buvo įslaptintos, ėmė sklisti įvairiausi gandai, buvo kuriamos legendos, esą jį pagrobė ateiviai arba kad Gagarinas, inscenizavęs savo mirtį, pasidarė plastinę operaciją. Arba kad po katastrofos jis liko gyvas ir mirė psichiatrijos klinikoje. Žinoma, įrodinėta, neva jį numušė CŽV ir t. t.
Tikrąsias šokiruojančias Jurijaus Gagarino žūties aplinkybes atskleidė vienas iš legendinių kosmonautų, pirmasis žmogus, išėjęs į atvirą kosmosą, – Aleksejus Leonovas, 20 metų kovojęs, kad būtų papasakota tiesa. Viskas paaiškėjo, kai po 45 metų buvo išslaptinta su žūtimi susijusi informacija.
„1968 m. kovo 27 d., kai Seriogino ir Gagarino ekipažas pilotavo lėktuvą, tame pačiame rajone be leidimo atsidūrė kitas lėktuvas – Su-15, pakilęs iš Žukovskio oro uosto. Maža to, šio naikintuvo pilotas pažeidė skrydžių režimo taisykles – nusileido į 450 metrų aukštį. Tai žinau, nes bendravau su incidento liudytojais.
Iš tokio aukščio, esant dideliam debesuotumui, Su-15 visu greičiu akceleravosi ir vos nesusidūrė (per plauką prasilenkė) su J.Gagarino lėktuvu – ore juos skyrė maždaug 10–15 metrų. Toks Su-15 manevras apvertė J.Gagarino lėktuvą ir šis pradėjo kristi suktuku – 750 km/val. greičiu žemyn.
J.Gagarino lėktuvas, mėgindamas išeiti iš suktuko, atliko 1,5 vijos ir trenkėsi į žemę, – kosmonauto teigimu, tai ne versija, o tikroji Gagarino žūties priežastis. – Mano samprotavimus patvirtino išslaptinti komisijos padarytų išvadų dokumentai.
Dabar nebėra jokios paslapties. Yra tik apsileidimas ir akivaizdus skrydžių režimo pažeidimas. Tačiau mane labiausiai liūdina kas kita – komisijoje dirbę žmonės, tarp jų ir Nikolajus Kamaninas, žinojo, kas atsitiko, tačiau vaidino, kad viskas yra kitaip. Norėčiau, kad tikrąją tiesą apie J.Gagarino žūtį sužinotų ir Jurijaus šeima.“
Atsakydamas į žurnalistų klausimą, kas pilotavo Su-15 ir dėl neatsargumo išprovokavo MIG-15 ekipažo žūtį, Leonovas paaiškino: „Man suteikė galimybę atskleisti tikrąją J.Gagarino žūties priežastį su sąlyga, kad neįvardysiu tą naikintuvą pilotavusio lakūno pavardės. Jam dabar daugiau kaip 80 metų. Jo sveikatos būklė sunki. Daviau žodį, kad pavardės neskelbsiu“ (www.technologijos.lt. 2013 m. birželio 12 d.).
