Vilniaus kompozitorių miestelis neturi analogo pasaulyje

2016-ųjų sausį gaisras, kilęs dėl susidėvėjusios elektros laidų instaliacijos, stipriai apgadino dalį jo patalpų. Kompozitorių namų salė ilgai baugino lankytojus pajuodusiomis lubomis ir tvyrančiu degėsių tvaiku. 

Tačiau šiandien nelaimės čia – nė pėdsako. Šiaurietiškos modernizmo architektūros perlas švytėte švyti visu grožiu.

„Šviesaus atminimo V.Čekanauskas prisikėlęs net nepastebėtų, kad salė buvo apgriauta ir apdegusi: puikiai viskas sutvarkyta”, - džiaugėsi buvęs ilgametis Kompozitorių sąjungos pirmininkas, kompozitorius Vytautas Laurušas, stovėjęs prie šio pastato istorijos ištakų.

Profesoriui teko net du kartus atidaryti statinį: 1967-aisiais ir praėjusį gruodį, po remonto. „Kai ateinu į šią salę, sukyla visi prabėgusių 50 metų prisiminimai. Kiekvienas kotedžas taip pat turi savo istoriją. Daug pirmųjų kotedžų gyventojų jau išėjo Anapilin, jų namuose gyvena vaikai. Tačiau senoji dvasia išliko”, - kalbėjo V.Laurušas per atnaujintos salės atidarymą.

Pasak architektūros istorikės Marijos Drėmaitės, Kompozitorių miestelis Žvėryne neturi analogų pasaulyje. Niekur kitur nėra tokio kūrėjų reikmėms pritaikyto kotedžų kvartalo su perklausų sale – taip  kadaise vadinti Kompozitorių namai. 

Kuo gi šis kvartalas išskirtinis? M.Drėmaitė atskleidė daug įdomių šio projekto detalių.

6-ojo dešimtmečio pabaigoje Vilnių kamavo didelis butų stygius, didmiesčiuose įsibėgėjo masinės statybos. Tad 1964-aisiais atokiame Žvėryno pušyne baigti statyti 16 modernių  sublokuotų namukų nebuvo įprasti to meto statiniai. 

Kiekviename kotedže buvo po butą, išdėstytą per du aukštus. Kiekvieno buto antrajame aukšte buvo didelis kambarys su vieta fortepijonui.

Šalia kotedžų buvo pastatytas tuo metu tik užsienietiškuose žurnaluose matytų modernių formų pastatas, vadintas perklausų sale.

Vilniečiai sužinojo, kad Žvėryne iškilo kompozitorių miestelis. Taip patogiai įrengta  kompozitorių kolonija buvo ir tebėra vienintelė žinoma pasaulyje. Be to, tai – unikalus, sovietinių laikų, bet ne sovietinio tipo architektūros pavyzdys. 

Kaip masinės gyvenamosios statybos įkarštyje galėjo atsirasti toks individualizuotas ir modernus gyvenamasis kompleksas? Anot M.Drėmaitės, pirmiausia – dėl privilegijuotos kūrybinių organizacijų padėties.

Vilniuje ir Kaune jau nuo 1958-ųjų buvo draudžiama individualių namų statyba, kaip reikalaujanti per daug teritorijos. Skatinta statyti daugiaaukščius daugiabučius. Tipiniai penkiaaukščiai buvo projektuojami ir Žvėryne, neišskiriant nė dabartinės kompozitorių miestelio teritorijos.

Tuo metu galiojo griežtos gyvenamojo ploto normos. Didesni butai ar netgi privatūs namai miestuose negalėjo viršyti 60 kv metrų. Tačiau dailininkams ir skulptoriams jau nuo 1953-ųjų naujai projektuojamuose Vilniaus ir Kauno namuose buvo leidžiama įsirengti kūrybines dirbtuves su gyvenamaisiais butais prie jų. 

Vėliau ir kitų kūrybinių organizacijų nariai galėjo pretenduoti į didesnį negu nustatytas gyvenamąjį plotą, motyvuodami kūrybinės erdvės poreikiu. Ši erdvė nebuvo įskaičiuojama į naudingąjį gyvenamąjį plotą. Be to, menininkai galėjo gauti Statybos reikalų komiteto leidimą individualiam projektavimui.

Tuo metu neturėjusi savo patalpų Kompozitorių sąjunga nusprendė kartu su administraciniu korpusu statydintis gyvenamųjų namų kompleksą. Mat kūrybinės sąjungos sovietmečiu buvo ne tik ideologinio poveikio ir kontrolės instrumentas. Jos turėjo rūpintis savo  narių buities ir kūrybos sąlygomis, o tai taip pat  reikalavo palaikyti glaudžius ryšius su Komunistų partijos vadovybe.

Kompozitoriams pavyko išsikovoti leidimą statyti  mažaaukščius kotedžus, apeliuojant į kūrybos poreikius, esą muzikavimas trukdo kaimynams, todėl  reikia izoliuotis nuo kitų.

Statyboms buvo pasirinktas sklypas „prie pliažo“ – tuometinio paplūdimio zonoje prie Neries. Pasak V.Laurušo, statybų sumanytojai turėjo daug konkurentų, bet kompozitoriams pavyko išplėšti sklypą prestižinėje Vilniaus vietoje savo reikmėms. Tiesa, su sąlyga, kad statybos bus pradėtos  per vienerius metus, tad šiems baigiantis labai skubėta išrausti bent duobę.

M.Drėmaitės teigimu, nestandartinį projektą labai padėjo įgyvendinti ir neformalūs kūrėjų ryšiai. Pavyzdžiui, kotedžų idėją pateikė ir tapybišką Žvėryno kampelį nuo užstatymo penkiaaukščiais apsaugojo kompozitoriaus V.Laurušo brolis architektas Ignas Laurušas, kaip tik pradėjęs dirbti Vilniaus miesto vyriausiuoju dailininku.

Kai projektas atiteko Miestų statybos projektavimo institutui, jo surengtą konkursą laimėjo V.Laurušo klasiokas V.Čekanauskas su architektu Vytautu Brėdikiu. Pastarajam vėliau pasitraukus, darbą užbaigė V.Čekanauskas.

Pinigų kompleksui Lietuvos kompozitorių sąjungos prašymu skyrė Sovietų sąjungos kompozitorių veiklą finansavęs Muzikos fondas.

Kompozitorių miestelis įdomus ne tik savo socialine kilme kaip individualiai suprojektuotas žinybinis kvartalas. Jis stebina ir modernia skandinaviško stiliaus architektūra, įkūnijusia kompozicijos, medžiagų bei aplinkos harmoniją. 

Atlydžio laikotarpiu atsivėrus sienoms į Vakarus, Lietuvos architektai ėmė lankytis Suomijoje. Tai stipriai įtakojo regioninio modernizmo estetikos plitimą šalyje. Iki tol 30-mečiai lietuvių modernistai, priešinęsi prievarta diegtai  stalininei estetikai, įkvėpimo sėmėsi Kauno tarpukario modernizmo architektūroje ir iš retai gaunamų užsienietiškų architektūros žurnalų.

Būtent po 1959 metų tarnybinės kelionės į Suomiją architektas V.Čekanauskas teigė apsisprendęs dėl tradicinių medžiagų panaudojimo Žvėryno komplekse, pastatų įkomponavimo reljefe, pušyno išsaugojimo. 

„Po kelionės į Suomiją labai pasikeitė medžiaginis kompozitorių komplekso sprendimas. Pati idėja liko, bet aš jau pajutau, kas yra akmuo, kas yra raudonos plytos“, – yra sakęs kūrėjas. 

Apie jo susižavėjimą suomių architektūra byloja įlaužtas į vidų gelžbetoninis Kompozitorių sąjungos pastato stogas, lenktos, apkaltos lentutėmis jo salės lubos, holas su atvirais mediniais laiptais be turėklo, interjerą su eksterjeru jungiantys didelis pirmo ir antro aukšto langai, sienų apdailai panaudotos vietinės medžiagos – medis, raudonos plytos, dekoratyvinis rupus tinkas, stiklas, aplinką terasomis formuojanti tašytų akmenų tvorelė ir kitos detalės.

Įdomu, kad šviestuvams buvo panaudoti dulkių siurblių „Saturnas“ korpusai, – medžiagų trūkumas skatino išradingumą.

Kompozitorių kotedžų architektūra primena Helsinkio priemiesčio kotedžus savo fasadais,  lėkštais vienšlaičiais stogais, terasomis, įmontuotais baldais ir medžiagomis.

Kaip ir Suomijoje, butai Žvėryne įrengti labai paprastai ir funkcionaliai. Jie suprojektuoti dviejų tipų – trijų ir keturių kambarių. Kiekviename bute yra virtuvė, sandėliukas, svetainė, vienas arba du miegamieji, kambarys kūrybai, du sanmazgai, kurių vienas – su vonia, erdvus balkonas ir terasa.

Tarp virtuvės ir svetainės buvo įmontuotos ištisinės spintos su durelėmis maistui iš virtuvės į svetainę paduoti. Iš balkono atsivėrė vaizdas į mišku apaugusią upės pakrantę.

Naudingo ploto apribojimą kompensavo erdvus holas su laiptais ir pusrūsyje suprojektuoti skalbykla-džiovykla bei sandėlis, kuriuos gyventojai galėjo panaudoti savo nuožiūra. Ne viena šeima ten įsirengė papildomą kambariuką.

Masinės statybos kontekste tai buvo išskirtinio standarto būstai. Dėl tų 16-kos kotedžų virė nemaža kova, nes gavo juos tik išrinktieji. Komplekse apsigyveno Juzeliūnai, Balsiai, Laurušai, Račiūnai, Gaižauskai, Gorbulskiai, Makačinai, Vainiūnai, Žigaičiai, Bražinskai, Rekašiai ir kitų iškilių kompozitorių šeimos.

Daugelio kotedžų vidus per 50 metų gerokai pasikeitė – gyventojai išgriovė vidines pertvaras, neliko langelių iš virtuvės, instaliuotų baldų. Pasak M.Drėmaitės, autentišką butą dar galima pamatyti Juzeliūnų kotedže. 

„Open House Vilnius“ šiais metais pristatys net 14 naujų, renginyje dar nematytų architektūros objektų. Festivalio lankytojai galės pirmą kartą artimiau susipažinti su LR kultūros ministerija, Spaudos rūmais, Juozapo Montvilos kolonija šalia Lukiškių aikštės bei „Sodros“ administraciniu pastatu.

Be šių naujienų, kaip ir kasmet, smalsuolių lauks populiariausi festivalio pastatai, tarp jų -- LR Vyriausybės rūmai, Kultūros paveldo centras, Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus, kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“.

Savaitgalio metu festivalio objektuose vyks ekskursijos, kurias ves gidai  savanoriai, o kai kur – ir patys jų autoriai.

„Open House Vilnius“ sparčiai plečiantis, šiemet programa bus papildyta įvairiais renginiais, kurie įsipynę į festivalio pastatų žemėlapį, kvies nepažintas erdves tyrinėti pasitelkiant muziką, diskusijas, paskaitas ar šokį.

Atviros architektūros savaitgalį jau ketvirtus metus įgyvendina VšĮ „Architektūros fondas“. Organizacija 2017 metais buvo įvertinta net dviem Vilniaus miesto apdovanojimais – Šv.Kristoforo statulėle už Vilniaus architektūros sklaidą ir miesto mero Remigijaus Šimašiaus padėka.

Pirmą kartą atviros architektūros festivalis „Open House“ buvo surengtas 1992 metais Londone. Dėl paprastos, tačiau smalsiai visuomenei patrauklios idėjos renginys paplito po visą pasaulį.

Įvairius kokybiškos architektūros objektus kartą per metus galima aplankyti daugiau nei 40–yje didžiųjų pasaulio miestų, tokių kaip Barselona, Helsinkis, Roma, Niujorkas. Ketvirtą kartą Lietuvoje vyksiantis festivalis – kol kas vienintelis tokio pobūdžio renginys Baltijos šalyse.

***
„Open House Vilnius“ susipažinti su Kompozitorių miestelio ir kitų įdomių sostinės statinių architektūra kviečia balandžio 28, 29 dienomis.