Nebeliko vietinės Girelės sentikių parapijos, bet ar nieko nebegali padaryti net Sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba? O ką sako Anykščių rajono savivaldybės darbuotojai, atsakingi už panašius architektūros statinius?
Šimtmetį pasitinkanti Girelės cerkvė daugiau nei tris dešimtmečius stovi nutilusi ir nyki – maždaug nuo 1980–1985 m. čia nebevyksta nuolatinės pamaldos. Girelės sentikių cerkvė yra viena iš dviejų Anykščių rajone išlikusių medinių cerkvių – antroji yra Paežerių Švč. Dievo Motinos Dangun Ėmimo cerkvė prie Viešintų.
Kavarsko seniūnijos duomenimis, Girelės kaime šiuo metu yra 14 asmenų, kurie deklaravę savo gyvenamąją vietą. Iš senųjų sentikių belikę du pagarbaus amžiaus gyventojai... O taip norėtųsi išgirsti apie tuos laikus, kai į Girelės sentikių maldos namus susirinkdavo didelis būrys besimeldžiančių.
Gaila, bet tenka konstatuoti – visame kaime nebeliko nė ką pakalbinti apie sentikių tradicijas, kultūrą, apeigų specifiką.
Netoliese nuo Girelės cerkvės yra vis dar veikiančios XVIII–XIX a. senosios kaimo kapinės, kuriose yra akmeninių paminklų. Išlikęs ir iki dabar naudojamas šulinys. Iki šiol šiose kapinėse vis dar laidojami rusų tautybės žmonės.
Kasmet per Sekmines nemažas būrys sentikių renkasi į senąsias kaimo kapines, kad, vedami dvasios tėvo, iškilmingai, su giesmėmis ir maldomis pagerbtų kiekvieną mirusįjį, o jų čia daug palaidota... Kai kurie kryžiai net ir griūva nuo amžių naštos, kai kurie kapai, akivaizdu, jau seniai nebesulaukia jokios priežiūros.
Saugosi brėždami kryžiaus ženklą
Prie Girelės sentikių cerkvės pirmą kartą esu buvusi maždaug prieš dešimtmetį. Važiuodama keliu Kavarskas–Budriai–Šoveniai stabtelėjau apžiūrėti įdomaus pastato. Jau tąkart, artėdama jo link per brūzgynus, mačiau – nyksta, nes nebenaudojamas ir nesaugomas. Šiemet nuvažiavau vėl. Iš smalsumo ir iš natūralaus domėjimosi apylinkėmis. Nesitikėjau, kad vaizdas bus gerokai liūdnesnis.
Iš tolo ant varpinės bokšto matyti keli plyšiai. Ant priekinių cerkvės įėjimo durų kabo spyna, o durų apačioje ant nemažos skylės kažkieno pritvirtintos plokštės tarsi byloja – paprastomis priemonėmis siekiama išsaugoti bent tai, kas dar nesugriuvę.
Ant plokštėmis užkaltų langų keli ryškiais dažais rusų kalba užrašyti žodžiai „STOP“, ant kitų langų išpiešti aštuongaliai sentikių kryžiai. Matyt, tikintieji viliasi bent taip statinį apsaugoti nuo vagysčių ir plėšimų. Nejaugi ši cerkvė – toks senas ir saugotinas architektūrinis statinys – yra pasmerkta sugriūti ir išnykti? Ar nėra nei menkiausios galimybės išsaugoti šį unikalų pastatą? Juk tai mūsų krašto istorijos dalis, kuri, deja, ilgainiui gali likti tik fotoarchyvuose.
Girelės cerkvė, kaip pastatas, neabejotinai turintis architektūrinių ir istorinių vertingų savybių, kol kas yra apgailėtinoje padėtyje. Susimąsčiau – nejaugi nieko negalima padaryti, kad Girelės cerkvė būtų išsaugota, kad ateityje netektų stovėti prie neišsaugotos istorijos pamatų. Sugalvojau strategiją – pirmiausia kreipsiuosi į Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiąją tarybą ir į Kultūros paveldo departamentą.
Daugiasluoksnė problema
Vasario 6 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Utenos skyriaus vedėjas Arūnas Giraitis telefonu maloniai paaiškino, kad cerkvė nesaugoma, valstybė neturi tam pinigų. Mano kalbintas darbuotojas nežinojo, ar tai bešeimininkis turtas, ar vis dėlto kam nors priklauso.
„Savininko, ko gero, nėra, ir statinys, bėgant metams, sugrius. Jums patarčiau kreiptis į Anykščių savivaldybės Architektūros ir urbanistikos skyriaus darbuotojus – galbūt jie galės suteikti informacijos“, – kalbėjo A. Giraitis.
Elektroniniu paštu Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiajai specialistei Daivai Stankevičienei nusiunčiau klausimą dėl cerkvės. Po savaitės, vasario 8 d., gavau atsakymą iš Anykščių rajono savivaldybės administracijos. Sužinojau, kad nuo 2015 metų Girelės cerkvės pastatas yra Lietuvos sentikių religinės bendruomenės nuosavybė.
Pasirodo, Lietuvos sentikių bažnyčios vadovybė jau anksčiau galėjo, o ir dabar dar gali kreiptis dėl lėšų šio pastato remontui skyrimo pagal programą „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“.
Gautame rašte iš Anykščių rajono savivaldybės taip pat pateikiama patikslintos informacijos: „Girelės kaime esanti medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė statyta apie 1919 m. Pastatas stačiakampio plano su vienu kupolu, viršuje kryžius, yra varpinė.
XX a. pradžioje Girelės sentikių parapijai priklausė apie 400–500 tikinčiųjų, 1937 m. bendruomenėje buvo 689 tikintieji. Sovietmečiu tikinčiųjų skaičius nuolat mažėjo, dėl to apie 1980–1985 m. nuolatinės pamaldos Girelės cerkvėje nutrūko, vėliau pamaldos vyko nereguliariai, dauguma tikinčiųjų pamaldas lankė Ukmergės sentikių bendruomenėje.“
Telefonu D.Stankevičienės paklausiau dėl datų: nuo kada iki kada galima teikti paraiškas dėl projekto pagal Anykščių rajono savivaldybės strateginio 2017–2019 metų veiklos plano priemonę „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“. Darbuotoja paaiškino, kad 2018 metais pagal šią programą paraiškos priimamos nuo kovo 15 iki balandžio 6 dienos. Anykščių rajono savivaldybė nurodė galimą kryptį, tačiau ar bus pasinaudota šia galimybe?
Ar imsis veiksmų?
Ne iš karto, tačiau man pavyko susisiekti su atsakingu asmeniu iš sentikių religinės bendrijos – Jevgenijumi Grigorjevu. Pokalbio metu su Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininko pavaduotoju J. Grigorjevu sužinojau, kad sentikių atstovai artimiausiomis dienomis ketina atvykti į Girelės kaimą – nori iš arti apžiūrėti pastatą, o tada planuoja vykti į Anykščių rajono savivaldybę dėl cerkvės būklės ir remonto.
Malonu išgirsti J. Grigorjevo padėkos žodį už tai, kad geranoriškai domiuosi. Vis dėlto, palaukusi savaitę, žinių ir patvirtinimo, kad sentikių bažnyčios atstovai ketina atvykti, nesulaukiau, o telefonu šis asmuo nebeatsiliepė.
Elektroniniu paštu J. Grigorjevui nusiunčiau informaciją apie programą „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“, prisegiau cerkvės nuotraukų. Taip pat parašiau Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininkui Grigorijui Bojarovui. Deja, elektroniniu paštu negavau nei vieno atsakymo iš sentikių vadovybės atstovų.
Suprantama, viskam reikia laiko, tačiau kartu nereikia pamiršti, kad laikas yra negailestingas, ypač irstantiems mediniams, šimto metų senumo pastatams.
Susidomėjo istorijos tyrinėtojas
Per pažintis, kurios užsimezgė studijų metais, ieškojau kelių, kuriais einant būtų galima sužinoti daugiau informacijos apie sentikius ir jų maldos namus Lietuvoje.
Prof. dr. Libertui Klimkai rekomendavus, pavyko susisiekti su Vilniaus universiteto docentu, dr. Grigorijumi Potašenko. Mokslininkas yra apsigynęs humanitarinių mokslų istorijos krypties daktaro disertaciją „Sentikių bažnyčia Lietuvoje XVII–XIX a. pradžioje“. Elektroniniu paštu dr. G. Potašenko atsiuntė keletą faktų ir šiek tiek informacijos iš savo mokslinių interesų apie Girelės cerkvę.
Mokslininko atliktoje apžvalgoje radau įdomių faktų, pvz., 1947 metais Girelės sentikių parapijoje buvo užregistruota net 750 tikinčiųjų, 1950–1980 metais šis skaičius nuolat mažėjo: kai kurie sentikiai, bėgdami nuo kolektyvizacijos, persikėlė gyventi į miestus, pirmiausia į Anykščius, Panevėžį, Vilnių.
Ko gero, pasikeitė ir pats požiūris į religiją, atitolta nuo savo religinių tradicijų. Vyresnioji karta, skirtingai nuo jaunesniosios, dar „tiesėsi į dievą“... 1980 metais Girelės sentikių parapija visiškai sumažėjo, pamaldos beveik sustojo, ne kartą buvo bandyta pavogti cerkvės ikonas. 1990 metais Girelės kaime gyveno tik aštuonios šeimos: dvi sentikių ir šešios lietuvių katalikų.
Iš pokalbio telefonu su su mokslininku dr. G. Potašenko supratau, kad jis taip pat susidomėjęs cerkve ir pats ėmėsi veiksmų. Jam pavyko susitikti su Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos pirmininku Grigorijumi Bojarovu – dabar pats sentikių vadovas jau yra informuotas apie Girelės maldos namų padėtį ir galbūt rimčiau imsis konservavimo darbų siekiant išsaugoti šią medinę, savo istoriją vis dar saugančią cerkvę.
Neleidžia pamiršti šaknų?
Pakalbinusi Girelės kaimo gyventoją, vieną iš namų restorano „Kacės virtuvėlė“ ir „Maisto baro“ savininkų Arūną Motiekaitį sužinau, kad Girelės cerkvės išsaugojimo klausimais yra domėjęsis VšĮ „Klajūnų klubo“ vadovas Gintautas Babravičius, kuris pernai rudenį lankėsi Arūno ir Jurgitos Motiekaičių sodyboje ir apžiūrėjo šalia stovinčią cerkvę.
Siekdama gauti išsamesnės informacijos, kreipiausi į nurodytą asmenį telefonu ir, malonaus pokalbio metu, išgirdau šio domėjimosi priežastį: „Važiavau iš Anykščių, užsukau į „Kacės virtuvėlę“ ir dar turėjau progą apžiūrėti tą cerkvę. Prisiminęs, kad tai viena pirmųjų cerkvių Lietuvoje ir kad ketvirtis mano kraujo su sentikiais yra susiję, kilo noras pasidomėti šia tema“, – kalbėjo pašnekovas.
Man pasiteiravus, koks tiksliai yra tas ketvirtis kraujo ir iš kurios giminės. G. Babravičius papasakojo, kad jo seneliai iš mamos pusės buvo sentikiai, kilę iš Jonavos rajono. „Mano domėjimasis sentikių tematika gal daugiau toks tik estetiniu-istoriniu požiūriu. Pagalvojau, kad gal bendromis jėgomis, gal sprendžiant kokius organizacinius klausimus dėl Girelės cerkvės ateities, o gal ir talkininkaujant valdžios institucijoms, įmanoma kažką padaryti. Juk yra ir kitų žinomų žmonių, kurie, taip kaip ir aš, kažkiek turi sentinių kraujo: Lubinienė, Bunkė ir kiti“, – kalbėjo G. Babravičius.
Smalsus gyventojas stebi cerkvę
Puošnios sodybos savininkas Saulius Vaicekavičius Girelės kaime gyvena maždaug 25 metus.
„Daug čia sustoja, fotografuoja, filmuoja, ypač vasarą. Ir į vidų įlenda. Štai matot, vėl skylė duryse atsivėrė, o buvom prikalę lentą. Aš pats dar puikiai atsimenu, kaip buvo ketinta cerkvės varpus pavogti, stebėjau, kaip policija vis dėlto užkirto tam kelią.
Abu varpai, rodos, Utenoje dabar saugomi, o gal ir naudojami – gal kažkur skamba. Po to cerkvės langus pradėjo daužyti kažkas, tai tomis plokštėmis buvo užkalta. Popas iš Ukmergės sentikių bendruomenės buvo prieš porą metų atvažiavęs, paprašė didžiuosius medžius nupjaut, kad krisdami neužvirstų, kad dar labiau nesuniokotų cerkvės“, – kalbėjo cerkvės kaimynystėje gyvenantis S. Vaicekavičius, vis stebintis, kas atvažiuoja ir kas artyn prie cerkvės eina.
„Praeitą savaitę du jauni vyrai ilgai fotografavo ir filmavo. Nepriėjau, nepaklausiau, iš kur jie buvo, bet labai jau atidžiai jie čia cerkvę apžiūrėjo“, – konstatavo man įdomų faktą gyventojas.
Pagalvojau, gal sentikių atstovai buvo atvykę, niekam nepranešę? Gal surinko medžiagą, kuri reikalinga, norint teikti paraišką pagal programą „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“ dėl lėšų skyrimo cerkvei remontuoti?
Pasmerkta sugriūti?
2011 m. Lietuvoje buvo maždaug 23,3 tūkst. sentikių. Neabejoju, kad sujungus į vieną būrį Lietuvos sentikių bendruomenę, mokslininkus, Anykščių rajono savivaldybės atsakingus darbuotojus, neabejingus krašto paveldui vietinės bendruomenės atstovus ir žymius Lietuvos žmones, kurie turi sentikių šaknų, bei turint vieną bendrą tikslą – imtis restauravimo darbų pradžios, cerkvę dar įmanoma išsaugoti. J. Grigorjevas telefonu man buvo užsiminęs, kad planuojama sukurti atskirą puslapį internete, atidaryti specialią sąskaitą.
Prisimenu labai teisingus mokslininko dr. G. Potašenko žodžius: „Sentikių bendrija nedidelė, kai kur jau yra ir išnykusios tokios bendruomenės, kaip ir Girelėje. Reikėtų valstybinės neveikiančių sentikių bažnyčių konservavimo ir apsaugos programos – tai būtų strateginis, rimtas ir sistemingas sprendimas, bet šį bei tą galima nuveikti jau dabar, susitelkus“.
O gal šie sentikių maldos namai vis dėlto išliks, jei jau yra šia tema kalbančiųjų, svarstančių ir ieškančių atsakymų ir kelių? Kita vertus, yra ir vengiančių eilinio pokalbio: neatsiliepiančių telefonu, neatrašančių į elektroninius laiškus. Taip, tai ne vienintelis pastatas Lietuvoje, vertas restauravimo darbų pradžios.
Suprantu, sentikių cerkvės likimas provincijoje – nelengva ir sentikiams jautri tema, ir tik laikas parodys, ko vertas buvo mano pradėtas tyrimas.
Ir tai jau galutinis nuosprendis?
Prieš pat sentikių Velykas, t. y. balandžio 6-ąją, baigėsi terminas, kai sentikiai galėjo kreiptis dėl lėšų skyrimo cerkvėms remontuoti pagal programą „Sakralinio paveldo objektų tvarkymas“. Balandžio 9 d. su nekantrumu renku Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausiosios specialistės D. Stankevičienės telefono numerį.
Turiu viltį išgirsti teigiamą atsakymą, kad paraišką dėl Girelės cerkvės renovavimo darbų sentikių religinės bendruomenės atstovai pateikė. D. Stankevičienė paaiškino, kad gauta paraiška tik iš Paežerių senosios Pamario cerkvės sentikių religinės bendruomenės. Gaila, bet ar tai jau ir yra galutinis nuosprendis Girelės cerkvei, pamatysime ateityje.
Straipsnis buvo publikuotas 2018 m. balandžio 14 d. „Anykštoje“.
