Ši knyga – vieno žymiausių rusų rašytojo, scenaristo, Antrojo pasaulinio karo dalyvio atidus žvilgsnis iš apkasų į siaubingą „didžiojo tėvynės“ karo kasdienybę, vadinamąją Leningrado blokadą ir pokario sovietinio gyvenimo realybę.
Pateikiame knygos skyrių „Iks“ diena“.
* * *
1941 m. rugsėjo 17-oji darėsi vis mįslingesnė. Snūdas tarsi išsisklaidė. Tramvajaus žiede jis įlipo į vagoną. Tramvajus žvangėdamas pajudėjo. Prie leitenanto priėjo konduktorė. Nuo jos didelės krūtinės buvo nukarę bilietų rulonai.
Leitenantas neturėjo pinigų, jį prajuokino situacijos absurdas. Miestas atviras okupantams, niekam tai nerūpi, bet teikitės mokėti už važiavimą. Veltui laidai juokelius. Jei važiuotum į frontą, galėtum be bilieto, o iš fronto – mokėk nešnekėjęs!
Tokia štai pasitaikė tetulė skandalistė. Kažkokia senutė už jį, vargšą, sumokėjo... Atmintis vis kartojo tas pačias smulkmenas.
Miestas už vagono purvino stiklo atrodė keistai. Lyg ir virė visai taikus gyvenimas. Apsimetinėjo, kad nieko nevyksta. Naujutėliai IUT Maskvos prospekte buvo tušti. Barikados be žmonių. Bulvaras su liepsnojančia rudens lapija, senutės ant suoliuko jam atrodė piktinamai begėdiškai. Nesupranta, ar susimokė? Jam vaidenosi kažkoks neaiškus kėslas. Gatvės turi kunkuliuoti panika – kur pabėgėliai, baimės apimti miestiečiai?
Jis nepasitikėdamas stebeilijosi į mindžikuojančiuosius stotelėse. Visur regėjo kasdieniškumo kaukes. Jam švystelėjo beprotiškas spėliojimas, ir nors susigėdęs jį atmetė, bet aikštėje priešais Marijos rūmus vėl grįžo prie jo: „Susimokė. Mūsiškiai su vokiečiais. Visus išves iš miesto ir jį atiduos.“ Vienintelė prasmė visa ko, kas vyksta, kaip jis matė: vokiečiai lūkuriuoja, neįžengia, derasi. Negali būti, bet nieko kita jis įsivaizduoti negalėjo.
Ir visą rugsėjį, ir vėliau jie, vokiečiai, nemėgino įsiveržti į miestą.
Blokados istorikai mano žodžius pasitiko jais netikėdami. Tai, kad esu viską pats matęs, neįtikino. Negalėjo taip būti. Negalėjo, nes taip negalėjo būti. Kad rugsėjį miestas būtų likęs be jokios gynybos, bent vienoje vietoje buvo laisvai prieinamas.
Visur buvo įrengti IUT. Kirovo gamyklos ir kitų gamyklų prieigose išdėstyti kulkosvaidžių lizdai. Buvau tikinamas, kad man pasivaideno. Dėl kontūzijos ar išgėrus... Didvyriška gynyba jau veikė. Istorikai turėjo dokumentus, vadovybės suvestines. Aš negalėjau rasti nei vieno liudininko, nei vieno liudijimo. Ta diena, 1941 m. rugsėjo 17-oji, metams slenkant darėsi šmėkliškesnė, bet aš neatsisakiau jos, nepaneigiau – ji buvo.
Su XXI amžiaus pradžia vokiečių istorikai ėmė skelbti šiokių tokių duomenų, bet savarbiausias man buvo vienas atsitikimas. 2003 metais, kaip tik taip pat rugsėjo mėnesį, kažkokiame susitikime buvau supažindintas su augalotu vokiečiu.
Jis prisistatė: Hermanas Lebas. Paklausiau, ar ne grupei „Šiaurė“ per karą vadovavusio fon Lebo giminaitis. Pasirodė, labiau nei giminaitis, o sūnus, jauniausias iš trijų feldmaršalo sūnų, vienintelis, kuris liko gyvas. Mes įsikalbėjome. Paaiškėjo, kad fon Lebo archyve yra jo laiškų ir dienoraščių. Hermanas Lebas pasirengęs tuos dokumentus, išleistus labai mažu tiražu, pateikti.
Tai buvo tas laimingas atvejis, kuris man pasitaikė, jų pasitaiko, svarbu tokius pastebėti ir su jais neprasilenkti. Dienoraščiai buvo itin vertingi dokumentai. Feldmaršalas juos padiktavo nuo 1941 metų rugpjūčio iki 1942-ųjų sausio. Kasdien. Kol jis vadovavo aplink Leningradą išsidėsčiusiai vokiečių kariuomenei.
Kasdien, detaliai, su vokišku tvarkingumu ir atkaklumu. Maždaug panašiai elgėsi ir kiti generolai, bet fon Lebas buvo tai, ko man reikėjo. Jis galėjo padėti įspėti rugsėjo dienų mįslę: kodėl vokiečiai neįžengė į miestą, kodėl nepasinaudojo tuo plyšiu, kuris buvo Blagodatnojės rajone?
Kas gi ten vyko? Vokiečiai ne tik visiškai priartėjo prie Leningrado, bet ir jį apsupo. Liko tik Suomijos pusė, kur nebuvo vokiečių kariuomenės.
Vokiečiai kruopščiai rengėsi įžengti į Leningradą, jie buvo išvarginti mūšių Pabaltijyje, Lugos linijoje, to mūsų kadrinių divizijų ir liaudies pašauktinių divizijų įnirtingo priešinimosi prie kiekvienos perkėlos, prie gynybinių statinių.
Rusijoje „žaibo karas“ nenusisekė. Ir vis tiek jie prisikapstė prie Leningrado, miesto, kurio nekentė Hitleris. Jis vis kartojo: „Reikia jį sulyginti su žeme.“ Ir štai pavėluotai, ne pagal generalinio štabo numatytą planą vokiečiai pasiekė priemiesčius.
Vokiečių aviacija bombardavo miestą, antskrydžiai vyko vienas po kito ir dieną, ir naktį, kasdien prasidėdavo po trisdešimt, keturiasdešimt, penkiasdešimt gaisrų. Padėtis pasidarė kritiška, maršalas Vorošilovas buvo atšauktas į Maskvą. Rugsėjo 11 d. į miestą atvyko naujas vadas – Georgijus Žukovas. Ir tą dieną, kaip pažymi fon Lebas, Leningrado karo komendantu jau buvo numatytas generolas Lindemanas.
Mieste ant pastatų sienų priklijuoti atsišaukimai: „Priešas prie vartų!“ Žlugo Duderhofas. Vokiečiai užėmė Krasnoje Selo. Užimta Gatčina. Negalima sakyti, kad vokiečiams viskas klostėsi sėkmingai, ne, kariškio nuojauta Lebui kuždėjo, kad jo kariai pavargo, kad nuostoliai dideli, bet visų pavojingiausia, kad Berlyne, generaliniame štabe, vyksta kažkas nesuprantama.
18-osios armijos štabas detaliai parengė planą, kuriomis Leningrado gatvėmis žygiuos vokiečių daliniai, dar dvi trys dienos ir vokiečiai įžengs į miestą, fon Lebas tuo įsitikinęs. Įžengti parengtas 50-asis armijos korpusas, skirta SS policijos divizija ir SD saugumo divizija.
Dar prieš mėnesį generalinio štabo viršininkas Halderis, kalbėdamasis su Lebu, reiškė abejonę, ar verta įžengti į Leningradą, įspėjo, kad fiureris prieštarauja. Ir štai staiga ateina Hitlerio įsakymas aviacijos korpusą permesti prie Maskvos, taigi į armijų grupę „Centras“, kuri rengiama užimti Maskvą.
Paskui tankų divizija ir motorizuotoji divizija taip pat atšaukiamos į Maskvos frontą. Feldmaršalas stengiasi šiaip taip panaikinti atsiradusius plyšius. Likusieji daliniai veikia sėkmingai. Tačiau gaunamas įsakymas: „Į miestą neįžengti.“ Tai rugsėjo 16 d. Po kelių valandų užimtas Puškinas. Mes traukiamės. Vokiečiai mums įkandin. „Į miestą neįžengti.“
Bet, sprendžiant iš įrašų dienoraštyje, Lebas neatsisako savo ketinimų. Nelabai suprantama, ar jis tikisi Berlynui pranešti apie įvykusį faktą, ar parengė kokį pasiteisinimą, ar veikia pagal principą „nugalėtojai neteisiami“. Žinoma, pasitraukti iš miesto visada galima, o praleisti tokią galimybę sunku, galbūt ir neištveriama. Būna gyvenime akimirka, vienintelė akimirka, jei praleisi ją – tai jau amžiams.
Dienoraštyje fon Lebas apie savo emocijas kalba gana santūriai. Bet vis aiškiau, kad politikai, štabininkai, sostinės strategai nori atimti iš jo generolų pergalę. Jie pergalę pasiekė, iškentėjo ir dabar nenori atsisakyti. Kurių galų? Tai jų laimikis.
Leningrado padėtis beviltiška. Ir Berlynas nusprendžia palaukti, Leningradas turi pasiduoti. Generalinis štabas, o ir pats Lebas laukia kapituliavimo, girdi, palauksime, neverta veltis į gatvių mūšius, patirti nuostolių, kurių ir šiaip jau daug, miestas kapituliuos, kaip tai padarė Paryžius ir kiti miestai.
Jau sudaryta instrukcija „Kaip elgtis su miesto gyventojais“. Pirmiausia suregistruoti visus vyrus. Surinkti į rajonų centrus komunistus, milicininkus, žydus, komisarus. Turi žlugti Pavlovskas ir štai jis žlugo. Viskas parengta. Tik per Nevą nėra jėgų persikelti, išsikvėpė, bet tai nebūtina, į miestą galima įžengti, priešas demoralizuotas, ypatingo priešinimosi vokiečiai nesitiki.
Tačiau įsakymas yra įsakymas. Vokiečių karininkai pasipiktinę: „Kodėl neįžengiame?“ Įsakymas sustoti prie miesto vartų nemotyvuotas. Grupės „Šiaurė“ generolai nepatenkinti. Istorijos svarstyklės svyruoja vienon, kiton pusėn, kol kas nepersvėrė. Kaip?
Praėjus nemažai metų, vienas dvasininkas mane tikino: „Stebuklas. Įvyko stebuklas.“ Bet aš nenorėjau su juo sutikti. Jei stebuklas, vadinasi, mes nieko nenuveikėme? Ir visos mūsų aukos, pastangos, gynyba – viskas veltui? Ir tuo metu jaučiau, ir dabar jaučiu, atrodytų, pasmerkto Leningrado išgelbėjimo stebuklą. Ir vokiečių karininkai anoje pusėje sako Lebui: „Kodėl mes stovime, nejaugi visos mūsų pastangos, mūsų žygis, mūsų nuostoliai – viskas veltui? Kapituliacija? O kur ji, kada ji bus?“
Jau pirmasis karo mėnuo, pusantro, nepaisant lyg ir regimų laimėjimų, generalinio štabo viršininkui Halderiui sukėlė abejonių, nes vokiečių nuostoliai buvo pernelyg dideli ir pernelyg didelis buvo Raudonosios armijos priešinimasis. Feldmaršalas Lebas tai suprato, tačiau Leningradas turėjo žlugti. Rugsėjis, spalis, lapkritis – mieste prasidėjo badas, buvo žinoma, kad maisto atsargų jau nėra, miestas neturėjo teisės priešintis.
Toliau viskas žinoma. Vokiečių kariuomenė pradėjo marinti Leningradą badu, krito bombos, siautė gaisrai ir taip toliau. Pačioje rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje kai kurie grupės „Šiaurė“ daliniai buvo atšaukti ir panaudoti pulti Maskvą. Bet koks Leningrado ryšys su „didžiąja žeme“ buvo nutrauktas. Prasidėjo blokada.
Vokiečiams pasikartojo tas pats, kas nutiko ir mums – kareiviai nešaudo į priešą, nenori prisišaukti mūsų artilerijos ugnies. Bijo išsiduoti. Atsiranda būdingi vokiečių vadovybės įsakymai: „Kareivis, kuris taip elgiasi, jaučiasi esąs nugalėtas.“
Hitleris keičia vieną nurodymą kitu, tai jis reikalauja sunaikinti miestą iš artilerijos, tai sprogimais, tai sudeginti padegamosiomis bombomis, tai sugriauti didelėmis bombomis – iš jo absurdiškų idėjų nieko neišeina, šis miestas kankina kaip votis. Feldmaršalas fon Lebas aplanko Hitlerį jo vyriausiosios vadovybės būstinėje keletą kartų ir negali išgauti sprendimo, ką daryti su miestu ir jo gyventojais.
Vokiečių kariuomenė aplink miestą priversta eiti policijos tarnybą ir marinti miestą badu ir artilerija. Taigi naikinti taikius gyventojus. Tai fon Lebui ne prie širdies, be to, mėginimas užimti Tichviną nepavyko. Keletą kartų jis teikia Hitleriui prašymą jį atstatydinti ir galiausiai sausio pradžioje atsistatydinimas priimamas, jis pasitraukia iš kariuomenės.
* * *
Daniil Granin. Mano leitenantas. Iš rusų kalbos vertė Vytautas Leščinskas. – Vilnius: Briedis [2018]. – 312 p. iliustr.
Leidyklos „Briedis“ naujiena – Daniilo Granino knyga „Mano leitenantas“. Tai vieno žymiausių rusų rašytojo, scenaristo, Antrojo pasaulinio karo dalyvio atidus žvilgsnis iš apkasų į siaubingą „didžiojo tėvynės“ karo kasdienybę, vadinamąją Leningrado blokadą ir pokario sovietinio gyvenimo realybę.
Knygoje – ano meto įvykių vaizdai ne maršalų ir generolų, kurie nesvyruodami į kautynių mėsmalę kišo ištisas armijas, o vieno iš tų, siunčiamų tiesiai į pražūtį, frontininkų akimis.
Didžiulių sunkumų fronte ir užnugaryje patiriančių žmonių santykių, karo baisybių fone į pirmąjį planą prasiveržia paprasto sovietų karininko – leitenanto, drauge su eiliniais kariais kasdien rizikuojančio savo gyvybe, – mintys ir jausmai. Jis yra vienas iš daugelio tūkstančių, apie kurių mirtį sovietinio Informbiuro suvestinėse būdavo pranešama tik kaip apie nedidelius nuostolius vietinės svarbos mūšiuose.
Nors „Mano leitenantas“ nėra autobiografinis kūrinys, bet nesunku suprasti, kad autoriaus gyvenimo, dalyvavimo kare sąsajų su knygos pagrindinio herojaus leitenanto D. patirtimi, pasaulėjauta romane esama daug. Pagrindinio veikėjo paveikslas perskiriamas, paverčiamas tomis pačiomis sąlygomis gyvenančiais dviem skirtingais žmonėmis.
Romano puslapiuose tarsi atskirai veikia dvi nepanašios viena į kitą asmenybės. Vienas iš tų žmonių jaunas, impulsyvus, ryžtingas, romantiškas, o kitas – sumanus, išmokęs suktis gyvenimo rate pagal susiklostančias aplinkybes. Ir kiekvienas iš jų atrodo savaip teisus.
Šis autoriaus naudojamas metodas kaip tik padeda išryškinti nepavydėtiną paprasto sovietų kario, kaip, beje, ir paprasto civilio, likimą – beteisiškumą, visišką priklausomumą nuo viršininkų įgeidžių totalitarizmo viršūnę pasiekusioje stalinizmo epochoje.
