Šykštuoliu vadintas senojo Mėmelio pirklys pribloškė miestelėnus dosnumu. Tačiau jo fondas dingo?

Pavasariu alsuojančio Skulptūrų parko takais savaitgalį vaikštinėjusiems klaipėdiečiams J.L.Wienerio paramos ir labdaros fondo atstovai iš pradžių priminė šio XIX amžiaus viduryje Klaipėdoje gyvenusio garsaus visuomenės veikėjo veiklą, surengė pažintines ekskursijas, o paskui visus pakvietė prie kuklaus vaišių stalo.

Vienas turtingiausių senojo Mėmelio pirklių J.L.Wieneris, amžininkų vadintas užkietėjusiu šykštuoliu, gyvenimo saulėlydyje pribloškė miestelėnus. Iš Dancigo (dabartinis Gdanskas) kilęs žydas priklys 1862 metais visą savo nekilnojamąjį turtą, santaupas bankuose užrašė miesto magistratui, kad šis jo palikimą naudotų labdarai.

Prieš pat mirtį J.L.Wieneris testamentą spėjo papildyti paskutiniuoju įrašu - magistratui dovanojo dar 3000 markių ir prisakė už bankų palūkanas kasmet jo gimimo dieną ant kapo padėti gėlių ir viešai pamaitinti šimtą vargšų. Pirklys pageidavo, kad tokias akcijas prižiūrėtų penki gyventojų gerbiami miesto tarybos nariai.

J.L.Vienneris palaidotas senosiose miesto kapinėse, kurios po Antrojo pasaulinio karo buvo išgrobstytos ir apleistos. Pasibaisėtinu šabakštynų virtusias Mėmelio gyventojų kapavietes sovietmečiu užgožė meno kūriniai, kai čia buvo įkurtas Skulptūrų parkas.

Skulptūrų parke surengta pilietinė akcija „J.L.Wienerio arbatėlė“ – tradicinis renginys, kurį kiekvieną pavasarį organizuoja uostamiestyje susibūrę veiklūs jauni žmonės - filantropo priesakų tęsėjai ir vykdytojai. Jų įsteigtas labdaros ir paramos fondas irgi pavadintas J.L.Wienerio vardu.

„Šio žmogaus darbai – kilnumo, nesavanaudiškos tarnystės visuomenei pavyzdys, norime tęsti jo darbus“, – kalbėjo jaunų verslininkų atgaivinto J.L.Wienerio labdaros ir paramos fondo prezidentas Romualdas Žukauskas.

Nedidelę graikų šventyklą primenanti J.L.Wienerio kapavietė kažkada buvo viena iš gražiausių ir puošniausių. Parke susirinkę žmonės pagerbė šio iškilaus vyro atminimą, prisiminė vingiuotą jo gyvenimo kelią, nuopelnus, ant kapo atminimo žvakes.

Klaipėdietė tapytoja Jolanta Vitkutė po atviru dangumi pristatė savo kūrinių triptiką „Rojaus sodai“ - gėlėmis pražydę paveikslai dedikuoti J.L.Wieneriui, puošusiam miestą angliško stiliaus gėlynais, kurių neliko nė kapo.

Filantropo gimtadienis paminėtas parke prie stalo su arbata, kava ir meduoliais. Vaišes praturtino tautinės kulinarijos patiekalas macai – per žydų Velykas (Pascha) iš miltų ir vandens be jokio raugo kepami paplotėliai.

Šventės dalyvius sveikinęs žydų bendruomenės pirmininkas Feliksas Puzemskis įvertino ne vien tiktai  pirklio J.L.Wienerio, bet ir kitų savo tautiečių, įspraudusių pėdsakus uostamiesčio istorijoje darbus. Pasak jo, vienu metu Klaipėdoje gyveno daugiau kaip 11 tūkstančių žydų.

„Per Velykas, prisimindami išėjimą iš Egipto žemės, viso pasaulio žydai apmąsto savo praeitį. Tą dieną įprasta kepti macus dalytis jais su aplinkiniais žmones, kurie galbūt vargsta, stokoja duonos kasnio, kaip jų protėviai kadaise“, - gurkšnojusiems arbatėlę klaipėdiečiams gražias savo tautos tradicijas priminė F.Puzemskis.

Praturtėjęs, o vėliau tapęs net Mėmelio magistrato tarybos nariu J.L.Wieneris savo tautiečių neišsižadėjo – jo  testamente vienodos 500 talerių sumos užrašytos ir evangelikų liuteronų bažnyčiai, ir miesto sinagogai. 

J.L.Wienerio amžininkus pribloškė dar vienas jo akibrokštas – moterų dėmesio nestokojęs, bet šeimos taip ir nesukūręs bevaikis pirklys prašė jį palaidoti ne žydų, o bendrosiose miesto kapinėse, kur ilsisi įvairių tautybių ir religinių konfesijų žmonių palaikai. Velionio paskutinioji valia buvo įvykdyta.

Tais laikais didžiulį 313 tūkst. talerių kapitalą susikrovusiam komersantui, regis, labiausiai  rūpėjo ne savo, o miesto gyventojų gerovė: mergaičių auklėjimo institutui įkurti jis paliko 45 tūkst., svetur mokslus kremtančių studentų iš Mėmelio stipendijoms – 10 tūkst., neturtingų dorų tėvų vaikams aprengti ir mokyti - 4000 talerių.

Visoms vargšų prieglaudoms, tarp jų ir nusigyvenusių pirklių namams, bei jų fondams J.L.Vienneris skyrė 34 tūkst. talerių. Dar 6000 talerių paliko ligoninės remontui, 500 talerių – Šv. Jono katalikų bažnyčios bokšto laikrodžiui įrengti.

„Gėlių sėklomis prekiavęs J.L.Wieneris mieste pasodino didžiulę medžių alėją, kuri buvo pavadinta jo vardu. Į Tauralaukį vedančiai promenadai prižiūrėti, sodams ir gėlynams gražinti filantropas atseikėjo 2000 talerių.

Likusioji J.L.Wienerio palikimo dalis (daugiau kaip 184 tūkst. talerių) pagal jo surašytą testamentą atiteko Mėmelio magistratui ir pirklių bendruomenei.

„Palikimo tvakytojams jis nurodė, kad palūkanas galima naudoti tik labdarai“, - pasakojo Skulptūrų parką prižiūrinčio Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja Sondra Simanaitienė.

Amžininkų teigimu, J.L.Wieneris buvo taupus ir niekada nesišvaistydavo pinigais – matydami, kaip turtuolis Tauralaukio kavinėje nesunaudotą cukrų susuka į servetėlę ir dedasi švarko kišenėn, žmonės įsivaizdavo jį esant „šykštuoliu“.

J.L.Wieneris galvojo, kad po mirties puošniam balkšvo marmuro paminklui su dorėnų kolonomis miesto kapinėse pastatyti ir priežiūrėti visą laiką magistratui užteks tam reikalui paliktų 3500 talerių.

Filantropo pinigais įsteigtas J.L.Wienerio labdaros fondas Mėmelyje sėkmingai gyvavo ko ne iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Šiais laikais jis būtų vertinamas milijonais JAV dolerių.

„Žinome, kad perkelto į Karaliaučių J.L.Wienerio fondo pėdsakai pranyko, bet tiek pinigų negalėjo dingti. Galbūt fondas vėliau buvo atgaivintas, gal net ir dabar kažkur veikia", - tokios galimybės neatmeta R.Žukauskas.

Senosiose Klaipėdos kapinėse palaidota apie 50 tūkst. žmonių. Dėl šios vietovės ateities ilgai  kunkuliavo ginčai, kirtosi nuomonės – kaip, neignoruojant praeities paveldo, sutvarkyti didžiulę šiuolaikiškais meno kūriniais nusėtą teritoriją, išryškinti senąsias vertybes, ką daryti su skulptūrų ekspozicija po atviru dangumi?

„Vynerio arbatėlės“ viešnios klaipėdietės architektės Margarita Ramanauskienė ir kraštovaizdžio specialistė Rita Goliakovienė nudžiugino žmones – parko sutvarkymo projektas jau galutinai parengtas ir suderintas, bus įgyvendinamas po dvejų metų.

„Šioje teritorijoje susilieja skirtingos epochos, todėl  negalima vienu brūkšniu atskirti – čia praeitis, o ten – dabartis. Toje pačioje erdvėje matome ir meno kūrinius, ir buvusių kapinių fragmentus. Ir viena, ir kita – saugotinas uostamiesčio kultūros ir istorijos paveldas “, - įsitikinusi projekto vadovė M.Ramanauskienė.

Projekto autoriai nesiekė atkurti autentiško senųjų kapinių vaizdo, tačiau numatė, kaip išsaugoti ir įamžinti praeitį - siūlo įrengti atminties vietą, kur žmonės galėtų ateiti ir prisiminti palaidotus artimuosius.

Čia būtų galima perkelti ir eksponuoti išlikusius, entuziastų surankiotus istorinius antkapinius paminklus, kuriuos saugo evangelikai liuteronai ir Klaipėdos universitetas. Naikinant kapines, klaipėdiečiui senienų kolekcininkui Dionyzui Varkaliui pavyko išgelbėti kalvių nukaltus gražiausius metalo kryžius, puošnia ornamentika paženklintas tvoreles.

Senosiose kapinėse tarpukariu palaidotiems Lietuvos kariams, žuvusiems artileristams, prancūzų, belgų, lenkų belaisviams atminti dizaineris Kęstutis Mickevičius siūlo įrengti vienodus akmeninius kryžius. Čia dar stūkso rūstus lyg Damoklo kardas virš miesto galvos memorialas sovietiniams kariams, dėl kurio jokių ginčų nekilo.

Numatyta atkurti nugriautus kapinių vartus. Pasak M.Ramanauskienės, tai būtų tik simboliniai nerakinami vartai - tarsi istorinių teritorijų riboženkliai. Šalia įrengti stendai primintų, kokių vertybių anksčiau būta šioje vietoje.

Dalį buvusių miesto kapinių plotų projektuotojai siūlo iš vienos pusės aptverti neaukšta tvorele.

Apleistose kapinėse, o vėliau ir prie skulptūrų savaime suvešėję medžiai retinti prieš penkiolika metų. Išstypę želdiniai užgožė senuosius medžius, kurių čia beveik neliko, todėl žalioji oazė uostamiesčio centre ir gyventojams, ir svečiams nė iš tolo neprimena rūpestingai tvarkomo ir puoselėjamo parko.

Šiuo metu Skulptūrų parke auga 1600 medžių. Kadangi ten yra dvikamienių ir trikamienių medžių, iš viso jų priskaičiuota dar daugiau. Planuojama pašalinti dalį nevertingo atžalyno ir suformuoti tikrąjį parką.

„Teks nukirsti apie 500 parke savaime sužėlusių medžių, kad atsivertų erdvė kitiems, gražesniems. Tada medžių lajos galės augti ir skleistis“, - pasakojo R.Goliakovienė.

Didžiulį triukšmą dėl parko skulptūrų išsaugojimo sukėlę menininkai jau galėtų nuleisti garą – numatyta išsaugoti jų kūrinių ekspoziciją po atviru dangumi kaip reikšmingą Lietuvos monumentalistikos palikimą.

„Meno kūrinių tikrai nejudinsime, gal tik kelias skulptūras, patenkančias į požeminių komunikacijų apsaugos zonas, reikės perkelti į kitas parko vietas“, - patikino M.Ramanauskienė.

Atnaujinant parką čia bus sodinami pavėsį mėgstantys paunksmės augalai. Prie pagrindinių kapinių takų, kaip ir anksčiau, į viršų sliuogs gebeknės, bus ir daugiau vijoklinių želdinių, kuriais senasis Mėmelis visada garsėjo

Tuščioje parko aikštelėje prie paminklo Ramiajame vandenyne tragiškai žuvusiai laivo „Linkuva“ įgulai, pasak R.Goliakovienės, dar planuojama įrengti ir kvapų sodelį – jame turėtų skleistis aromatiniai želdiniai.

Dar neaišku, ar išliks parke kleketuojanti juodvarnių kolonija. Nurodyta, kokius medžius būtina jiems palikti, tačiau paukščių mylėtojai sunerimę - esą parke išnyks ne tik juodvarniai, bet ir kiti paukščiai giesmininkai.

Skulptūrų parko sutvarkymo projektą prieš kelerius metus iniciavo ir finansavo Klaipėdos savivaldybė. Preliminari visų šiame projekte numatomų darbų kaina gali siekti apie 6 milijonus eurų.