Ekspozicijoje – tik labai maža M.K.Čiurlionio dailės muziejuje saugomų liaudies meno kūrinių dalis. Nesiekta rekonstruoti pirmųjų parodų ekspozicijų principų, norėta po nemenkos pertraukos lankytojams pristatyti liaudies kūrinių grožį ir subtilumą. Koncentruotai atskleidžiami esmingiausi pavyzdžiai, lyg juvelyrikos parodoje, pagarbiai žvelgiama į liaudies meną kaip į tautos kultūrinį brangakmenį.
Nuo XIX a. pabaigos lietuvių liaudies menas imtas vertinti kaip tautinės kultūros pamatas, tautos saviraiškos ir charakterio bruožų atspindys.
1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje didelio susidomėjimo sulaukė JAV lietuvių įrengta etnografinė ekspozicija, kurioje buvo eksponuojami dirbiniai iš Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos.
Nuo 1907 m. Lietuvių dailės draugijos iniciatyva liaudies meno dirbiniai buvo eksponuojami kartu su profesionalių menininkų kūryba. Pamažu pradėjo formuotis požiūris, jog tai nėra vien tik kolektyvine meistryste pagrįsta autorystė ar tik regionalizmo atspindys. Nemažai dėmesio buvo skiriama kaimų dailininkams, sodietėms ir sodiečiams. Jų dalyvavimą parodose skatino parodų organizatoriai, patys aktyviai įsitraukę į liaudies meno rinkimą ir populiarinimą.
Kaimo amatininkų darbai buvo eksponuojami ne tik Lietuvoje. 1913 m. Antrojoje Rusijos amatų parodoje Peterburge buvo eksponuojama apie tūkstantį liaudies meistrų darbų iš Vilniaus, Kauno, Gardino, Suvalkų gubernijų. Nemažai jų buvo parduota, jų įsigijo Peterburgo, Maskvos muziejai.
XX amžiaus pradžios parodose daugiausia buvo eksponuojama tekstilė – įvairios juostos, rankšluosčiai, kilimai, kilimėliai, prijuostės, kaspinai, pirštinės, skepetukės, lovatiesės, nuometai, kaklaryšiai, kojinės ir kt., mažiau dirbinių iš medžio: kultuvės, prieverpstės, verpstokai, sprąsčiai, dėžutės, dekoratyvinės medinės lėkštės, riešutų gliaudyklės, pypkės, rėmeliai, kanklės ir kt.
Daugiausia poleminių diskusijų kėlė kryždirbystė ir šventųjų skulptūrinis vaizdavimas – jų parodose faktiškai nebuvo eksponuojama.
1912 m. išleistas pirmasis liaudies dailei skirtas albumas „Lietuvos kryžiai“ su dr. Jono Basanavičiaus įžanginiu straipsniu lietuvių ir prancūzų kalbomis. Šis leidinys sulaukė tarptautinio pripažinimo ir davė pradžią tolesniems lietuvių kryžių tyrinėjimams.
„Tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos išsilavinime. Ji yra pirmutinis meilės, dailės pamylėjimo apsireiškimas, pirmutinis dvasios reikalų apsireiškimas, pirmutinis tvėrimo apsireiškimas.“ (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis)
Paroda veiks iki rugsėjo 1 d.
