XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvoje kalorijos patvoriais nesimėtė, tad sodiečiai be kalbų srėbdavo svogūnų ir trintų silkės galvų šaltsriubę.
Godžiai merkdavo bulves į saldžiarūgštę degtienę ar kanapinę spirgutę. Užkąsdami visa tai kruvinuoju kruvainiu, o užgerdami... druska „parūgštintu“ vandeniu.
Pusryčių maniakai
Per šimtmetį iš valstiečių miestiečiais tapusių lietuvių masinėje kulinarinėje atmintyje iš senųjų laikų, regis, teišliko bulviniai patiekalai: cepelinai, plokštainis ar vėdarai.
O juk tai nebuvo kasdienis maistas, tad gal tik seneliai sučepsės prisiminę šiandien jau egzotika laikomų cebulynės, degtienės, spirgutės ar mirkalo skonį.
Būtent tokie paprasti (ir svarbiausia – pigūs) valgiai praėjusio amžiaus pradžioje padėjo išgyventi kasdien sunkiai fiziškai dirbusiems mūsų proseneliams. Jų šimtmečio senumo darbo, valgio ir poilsio dienotvarkė, žvelgiant mūsų akimis, buvo keistoka.
Štai kokiu ritmu apie 1900-uosius dieną pradėdavo ir Kupiškio apylinkių (Paketurių kaimas) aukštaičiai, ir Tytuvėnų žemaičiai (Budrių kaimas).
Eilinė vidutinė šeimyna (gaspadorius, gaspadinė ir samdinys su samdine) kildavo jau „po antrų gaidžių“ – t. y. apie 4 valandą ryto.
Pakilę darbuodavosi iki pirmos užkandos – pusiauryčių, kuriuos sukirsdavo apie 5–6 val. ryto. Jie nebuvo labai sotūs, veikiau panašūs į užkandą, dažniausiai – keletas blynų, o jei šeimyna skurdesnė, „tenkindavos tik lašinius per duoną perbraukt ir – gerklėn: vis gi ne „sausa“, kvepia mėsa“.
Žodžiu, „pusiauryčiams prisivalgyt neduodama, o tik „po nakties užkąst nuo slobnumo“. Beje, žiemą, kai tamsos daugiau, pusiauryčių išvis retai kur patiekdavo – manyta, kad ilgiau miegoję žmonės sotesni.
Po pusiauryčių padirbėdavo dar porą valandų ir apie 8–9 val. ryto šeimyna jau susėsdavo prie tikrųjų pusryčių. Tai buvo ne šiaip užkanda, bet sočiausias dienos valgis.
Anot žemdirbių mitybos tyrinėtojos Janinos Navickaitės, būtent pusryčiams tekdavo net iki 50 proc. dienos maisto.
Pietums jau tenkintasi trečdaliu, dažniausiai tiesiog pašildytais pusryčių likučiais. Na, o vakarienei telikdavo vos šeštadalis dienos maisto produktų, tad žmonės guldavo lengvu skrandžiu.
Matyt, todėl, sukirtę sunkiuosius pusryčius, to meto lietuviai nedelsdami vėl eidavo... valandą ar dvi nusnūsti. Kaip sakydavo – kad „akim šviesiau“ būtų dirbti kitus dienos darbus. Snausdavo nenusirengę, sukritę kur kam patogiau.
„Kur nuvirto, ten ir užmiega, ar kniūpsčias, ar aukštielniks“, – pasakojo tarpukario kraštotyrininkas Albinas Kriauza. Tokį pogulį vadino įvairiai, vieni apyaušriu, kiti tursomiegiu. Kad ir kaip vadino, šis miegas būdavo „šventas“, jo užginti nei savo šeimai, nei samdiniams (kurie samdydamiesi būtinai išsiderėdavo šį pogulį) nedrįsdavo joks šeimininkas.
Nebent tik per didžiausią darbymetį, ir tai turėdavo tokį pogulį tučtuojau kompensuoti jau kitą dieną. Nenorintieji miegoti apyaušrio tuo metu galėdavo veikti, ką nori, bet prie darbo jų varyti šiukštu nebuvo galima.
* * *
Knyga apie lietuvius prieš 100 metų – kuo didžiavosi ir ko gėdijosi
Gediminas Kulikauskas. Lietuvio kodas: įpročiai ir būdas senovės lietuvio prieš 100 metų. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 414 p. Dailininkė Ilona Kukenytė
Gediminas Kulikauskas – žinomas istorikas, trijų knygų („Apelsinų kontrabanda“, „Elektros boikotas“ ir „Respublika prieš Maskvą“) autorius, dirbantis Lietuvos muitinėje. Domisi Lietuvos kasdienybės, karo ir kontrabandos istorija, nuolat publikuoja straipsnius žurnaluose „Verslo klasė“, „Iliustruotoji istorija“.
„Lietuvio kodas“ – knyga apie carinės ir smetoninės Lietuvos visuomenės bruožus ir netikėtą jų raišką šių dienų Lietuvos gyvenime. Naudojantis gausia istorine medžiaga, atskleidžiama, ką amžių sandūroje (XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje) gyvenusiam lietuviui reiškė žemė, miškas ir... degtinė ar emigracija.
Kas labiausiai rūpėjo anų laikų lietuviui, kuo jis džiaugėsi, ko gėdijosi, kaip to meto Lietuvoje žiūrėta į verslą ir amatus, kas (ir kada) valgyta, kada (ir kiek) praustasi. Kaip Lietuvoje atsirado lauko tualetai, kiek kontrabandos buvo knygnešystėje, kaip „lietuvinta“ kalba ir kokios aistros virė dėl būtinybės (ne)griauti carinius paminklus. Knygoje – daugybė faktų ir fotografijų, istorinių akimirkų ir asmeninių istorijų, panardinančių skaitytoją į šimto metų senumo gelmę, kurioje jis tikrai ras ir tai, ko visai nesitikėjo.
Autorius tarsi atsuka veidrodį į mus pačius: viena vertus, lietuvių tikrovė prieš 100 metų atrodė visiškai kitaip, kita vertus – daugelį mūsų protėvių pažiūrų ir bruožų atpažinsime ir šių dienų tautiečių gyvenime. Veidrodis negailestingas, nes tikras.
