Kaune esančioje istorinėje LR Prezidentūroje (Vilniaus g. 33) kovo 23 d. 16 val. įvyks istoriko ir politiko A.Anušausko knygos „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“ pristatymas.
Knygoje pasakojama apie 1919 m. Lietuvos savanorį Albiną Čiuoderį (1898–1965), beveik du dešimtmečius tarnavusį Lietuvos žvalgyboje ir saugume. Tai buvo tas žmogus, kuris ne tik vadovavo prezidento A.Smetonos apsaugai 1934–1940 metais, bet ir pirmą okupacijos dieną (1940 m. birželio 15 d.) kartu su kitu Lietuvos kariuomenės kūrėju-savanoriu vedė prezidentą per Lieponos upelį į Vokietiją.
Ką per du dešimtmečius patyrė Lietuvos žvalgyboje, kodėl ir kaip atsidūrė Kolumbijoje, pasakoja pats A Čiuoderis savo prisiminimų dalyje. Knygos sudarytojas A.Anušauskas visą istoriją papildo savo pasakojimu apie lietuvišką saugumą bei A.Čiuoderio tarnybą, kuri aprašyta remiantis ir iki šiol nežinomais A.Čiuoderio užrašais, naujais archyviniais dokumentais.
Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Pateikiame A.Čiuoderio prisiminimų ištrauką. Atkreiptinas dėmesys, kad autoriaus kalba palikta autentiška. Taisyta tik ten, kur skirtumus nuo dabartinės kalbos galima laikyti akivaizdžiomis korektūros klaidomis. Pagal dabartines rašybos taisykles pataisyta žodžių rašymas skyrium ir kartu, taip pat skyryba.
* * *
Komunistų partija Lietuvoje
Lietuvos komunistų partijos Lietuvoje pradžia reikia laikyti 1918 metus. Tai yra, kada pradėjo grįžti iš Rusijos iškeldinti ir pabėgę laike Didžiojo karo 1914 ir 1915 metais.
Kilus pirmajam Didžiajam karui, rajonais visi valdininkai su šeimomis privalėjo ir buvo raginami pasitraukti Rusijos gilumon. Tai viena kategorija. Į antrąją reikia įskaityti pasitraukiančių dalį lietuvių inteligentų ir į trečią – varu arba savanoriškai pasitraukusius Lietuvos ūkininkus.
Apart šių, buvo evakuotos nekurios gimnazijos (Vilniaus) ir dalis kitų moksleivių, pav., Veiverių mokytojų seminarijos. Rusijoj jau tuo metu ėjo aukštuosius mokslus keletą desėtkų lietuvių ir jau buvo iš anksčiau susirišę su Rusijoj esamų politinių srovių bestudijuojančiu rusų jaunimu. Tuo metu Rusijon atsidūrusių lietuvių tikras skaičius nežinoma, bet reikia skaityti keletą desėtkų tūkstančių.
Kaip jau kalbėjau, Lietuvos krašto jaunimas pasiskirstė: vieni buvo pašaukti į kariuomenę, jų dalis stojo karo mokyklosna, kita dalis studijavo toliau, daugelis tapo valdininkais arba privačių įstaigų tarnautojais.
Visose šiose srityse laike 4 metų suėjo į santykius su įvairiais krašto sluoksniais, taipogi ir partiniais žmonėmis. Jei Rusijos revoliucija buvo imponuojanti rusų liaudžiai ir kariuomenėje, tuo labiau ta dvasia persiėmė lietuvių didelė dalis, daugelis net aktyviai prie revoliucijos prisidėjo pereidami Kerenskio ir Lenino karštuosius periodus ir grįždami revoliucinę dvasią parsivežė į Lietuvą. Kaip pav.: advokatas A.Bulota, Matulaitis (iš senesnių), Gavulis, Sniečkus, Liogys, Žemaitis, Luobikis, Kirtiklis (netikra pavardė) – iš jaunesniųjų.
Tačiau dalis moksleivių jau Rusijoj buvo sučiupti į reples – padėti į specialius komunistinius kursus ir iš jų vieni pasiųsti į Lietuvą su grįžtančiais pabėgeliais, gi kiti palikti politinio biuro (lietuvių sekcijos) žinioje Maskvoje ir per eilę metų dirbo lietuvių sekcijoj, kuri vadovavo Lietuvos bk. [bolševikų] partijai ir iš ten, ir patys atvykdami į Lietuvą su pinigais ir instrukcijomis Lietuvos bk. partijai.
1918 mt., kada rusų kariuomenė, vadovaujama Kapsuko, Angariečio, su savo pulkais brovėsi Lietuvos ir 1919 mt. jau buvo pasiėmę iki Kalvarijos, Prienų, Kaišiadorių ir Kėdainių, rusų išperėti komunistai pirmą kartą pasirodė Lietuvoje su atsišaukimais ir agitacija ypač L. [Lietuvos] kaime.
Viešai kalbėjo tam tikromis progomis, iš tribūnų ragindami Lietuvos gyventojus stoti komunistų pusėn. Tuo pat metu jie suagitavo 2-jį atsargos batalioną A. Panemunėje ir privedė prie sukylimo. Didžiojo kunigaikščio Algirdo antrame pėstininkų pulke išvystė agitaciją, privesdami beveik prie sukylimo (Šiauliai), tačiau nepaiegė baigti.
Po šių nepasisekimų ir išstūmus rusų pulkus iki Dauguvos, bk. partija perėjo į požeminį veikimą, stiprindami savo partiją biednuomenės tarpe, ypač žydiškojo jaunimo tarpe, miestuose. 1920 mt. bolševikų partija jau išstojo kaip organizuotas vienetas gegužės 1 d. šventėj. Labiau pasireiškė Suvalkijoj – Mariampolėje ir Vilkavišky. Mariampolėje išėjo su viešomis demonstracijomis ir prieš pastatyta buvo karo policijos (iš Kauno) būrys. Paimta apsaugon bankai, burmistro namai ir žvalgybos punktas. Mariampolėje ir Gižuose buvo padaryta eilė kratų ir keleta suimti.
Nepriklausomos Lietuvos laikuose bk. partija niekuomet nesudarė rimtesnį pavojų. Visuomet ji buvo neskaitlinga ar veikimas plačiau organizuotas. Didžiausio bolševikų partijos išsiplėtimo metu skaičius tikrų bk. partijos narių nesiekė 400 visoj Lietuvos teritorijoj.
Nekurias apskritis, pav.: Alytaus, Lazdijų, Raseinių, jų organizacija niekuomet nepasiekė. Jei kada ten ir išmesdavo savų atsišaukimų, tai tik per specialiai pasiųstus kurjerius. Ir tik 1928 mt. Alytuje buvo sulipdyta viena kuopelė, bet prie pirmo jų posiedžio buvo išblaškyti.
Bk. partijos nariais niekad nėra buvę nei L.Gira, nei Gedvila, nei Niunka, nei Paleckis, nei kitas kuris nors mūsų visuomenėj žinomas inteligentas iš lietuvių tarpo. Tačiau iš žydų tarpo yra buvę apsčiai, net iš turtingų (Chodosaitė, Saltonas Dovidas, Zymanas ir kiti).
Iš lietuvių buvo Sniečkus Antanas (dabar partijos sekretorius), bet jis beveik nuolat buvo už uždarytų durų ir diriguoti bk. veikimui mažai ką galėjo. Šulai iš lietuvių pusės irgi buvo, bet atsiųsti iš Rusijos su padirbtais pasais, kaipo specialūs instruktoriai, kurjeriai arba vizitatoriai.
Juos suėmus dažnai nepavykdavo išsiaiškinti nei jų kilmę, nei pavardę, tačiau buvo lietuviai. Lietuvos bk. partija visuomet turėjo Lietuvoje savo spaustuvę ir literatūros sandėlį. Vieną likvidavus, įsteigdavo kitą. Kaip karveliui plunksną nukirpus, ji vel atauga po nekurio laiko.
Partijai, pagal Maskvos nurodymus, buvo svarbu ir būtina: 1) per komunistines šventes iškelti raudoną vėliavą ir išmėtyti atsišaukimus; 2) spaustuvei paruošti tam reikalui brošiūrų ir 3) paruošti kurioj nors žymioj vietoj, dideliame mieste demonstraciją. Atseit, kad Lietuvos liaudis ir pati Maskva žinotų, jog Lietuvoje bk. [bolševikų komunistų] partija, kaipo tokia, yra! Daugiau, yra veiksminga ir ryžta. Narių skaičius jiems niekad nebuvo svarbu. Viena, kad jis buvo nereikalingas, ir antra – neturėjo svarbos jų gyvenime.
Teoretiškai bk. partija Lietuvoje turėjo šią struktūrą.
1. Partijos „Centro komitetas“ ir literatūros sandelis – Kaune.
2. „Rajono komitetas“ apskričiuose ir dideliuose miestuose. Prie nekurių ir spaustuvė, ir komiteto literatūros sandelis.
3. Parajonis – Jonavoj arba ir kiekvienoj kitoj vietoj, kur sutelkta daugiau bk. narių.
4. Kuopelė – bet kurioj vietoj, kur randasi 3–5 nariai.
5. Raudonoji pagalba – prie rajonų ir parajonių komitetų ir
6. Komjaunimas – jaunimas, kurie paruošiami partijai naujais nariais ilgame staže. Jie dažniausia atlieka ir „Raudonosios pagalbos“ – aukų rinkimo darbą.
Reikia pasakyti, kad tai labiausia sudrausminta, paruošta planingai, su griežtai vykdomais nuostatais ir dvasioje stipri organizacija. Kom. partijos narys, kada jau jis priimtas tikruoju nariu, taip kaip caro kareivis po 25 mt. tarnybos, – visapusiškai paruoštas, išbandytas, užgrūdintas ir nedviprasmiškas. Ir tai paruoštas ne gimnazijos klasėje, o per ilgą sąlyginę praktiką ir tik pasižymėdamas valingumu, drausme, ryžtumu ir pasiaukojimu užsibrėžtam tikslui.
Ypatingai atsidavusiais ir tvirčiausiais nariais tapdavo žydai. Jie iš prigimties linkę į besąlyginę konspiraciją. Jie ir daugiausia laiko pašvęsdavo instrukcijų vykdymui ir studijoms Markso, Engelso ir Lenino raštams. Čia vieną pavyzdėlį iš daugelio: Chodosaitė, žydo milijonieriaus iš Kauno miesto Tarybos nario Chodose duktė, besimokindama Kauno žydų gimnazijoj, buvo įtraukta į komjaunimo eiles.
Būdama valinga ir darbšti, po poros metų jau tapo tikrąja nare ir partijos instruktoriaus buvo pavesta kurti kuopeles tarpe besimokinančio žydų jaunimo. 1930 m. buvo suimta ir nuteista 10 mt. kalėjimo už platinimą atsišaukimų. Sėdėjo Zarasų moterims skirtame kalėjime. Po 2 metų iš ten pabėgo ir slaptai išvyko Rusijon. Tenais baigė specialius kursus ir su padirbtu pasu svetima pavarde atvyko į Lietuvą, kaipo partijos instruktorė.
Pasirodžius partijos veikloj vel buvo suimta, bet jokiu būdu nenorėjo pasisakyti savo tikrąją pavardę, nors valdininkų buvo atpažinta. Tuomet buvo pakviestas į daboklę tėvas. Pravėrus kameros duris, tėvas Chodos kreipės į dukterį: „Sorečka, tu čia“, ši nemirkčiodama atsakė: „šito buržujaus aš nepažįstu“.
Iš šimto tardomų gal tik vienas atsakinėja tiesioginiai į klausimus arba prisipažįsta kaltu. Atsakymai paprasti ir lakoniški: aš nebuvau, aš nemačiau, aš nieko nežinau, aš esu komunistas, bet partijai nepriklausau. (Lietuvos įstatymai už tai, kad jis save skaito komunistu, nebaudė.)
Tikroji bk. partijos padėtis Lietuvoje, maždaug, buvo ši: Centro komitetas skaitės Kaune, tačiau posiedžiaudavo bet kurioj Lietuvos teritorijos vietoje, nes ir jos nariai ne visi čia gyveno. Posiedžius šaukdavo partijos sekretorius arba iš Maskvos atsiųstas instruktorius. Spręsdavo tik pačius partijos principinius reikalus ir išleisdavo organizacijai biuletenio formoje, ir tik tuos punktus, kuriuos eiliniam nariui buvo reikalinga žinoti.
Posiedžiaudavo nereguliariai. Vietą ir laiką nariai sužinodavo tik paskutiniu metu ir dažniausiai sutartiniais ženklais. Savo žinioj laikė literatūros sandelį labai maskuotoj vietoj. Jį žinojo vienas iš komiteto narių ir partijos instruktorius.
Policijai užklupus, tuojau organizuodavo kitoj vietoj. Dažniausia perkeldavo visai į kitą m. rajoną. Aišku, kad visi komiteto nariai veik niekuomet nesusitikdavo. Vieni už grotų, kiti išbėgę ir visą darbą komiteto impulsu, bet savo vardu atlikdavo sekretorius.
Tarp rajono komiteto ir parajonio komiteto skirtumo beveik nėra. Jei arti nėra r. k. [rajono komiteto], tai tas pačias funcijas atlieka parajonio komitetas, bet priklausomybė r. komitetui. Vienas ir kitas veikia labai savistoviai, bet instruktorius juos vizituoja tik būtinam reikalui esant. Ypač jei yra reikalas pakrikusią drausmę atstatyti.
Iš viršaus sprendimai yra privalomi. Literatūrą gauna per tam tikrus kurjerius iš centro, jei komitetas savo spaustuvės neturi. Beveik niekad ir neturėdavo. Šiems komitetams subordinuota visa partijos veikla per kuopeles, komjaunimą ir Raudonąją pagalbą.
R. komitetai egzistavo Kaune, Ukmergėje, Mariampolėje (tarpais), Šiauliuose ir kartais Panevėžyje. Gi parajonio komitetai – Jonavoj, Ukmergėje, Kėdainiuose ir Panevėžy (jei nėra rajono komiteto). Buvo kalbama ir apie Plungę, bet tai buvo fiktyvus.
Aišku, kad jų komitetai policijos buvo nuolat ardomi ir kuopelės veikdavo savistoviai. Dažniausiai komiteto, kaip tokio, visai nėra ilgesnį laiką, o atsakomybę paima sekretorius, kuris irgi laikinas ir pripuolamas. Iš viso negalima kalbėti, kaipo [apie] organizuotą organizaciją, o kaip apie disciplinuotų atskirų asmenų veikimą. Tačiau veikimą tiek tikslų, kad siūlui niekad nebuvo leidžiama nutrūkti, atseit kuopelės niekad negalėjo jaustis, kad jos yra atskilę nuo kamieno.
Žemiausioji instancija – kuopelė (apie narių parinkimą ir drausmę jau kalbėta). Kuopelė kuriama kiekviename rajone, kiekvienoj vietoj, kur atsiranda bent trys nariai (virš 5 neleista). Kuopelė turi stropiai daboti visus parėdymus iš aukščiau. Dalyvauti mitinguose legalių partijų, darbininkų streikuose, valstiečių judėjime, riaušėse, darbininkų laidojimuose (viešuose), skleisti literatūrą, atsišaukimus visokiomis progomis, šventėmis, iškabinti raudonas vėliavas, verbuoti kandidatus, vesti raudonąją rinkliavą, auklėti komjaunuolius ir registruoti prijaučiančius; ypač pastebėtus rinkliavų metu inteligentus, kad reikalui esant panaudoti siekiamam tikslui.
Viena iš svarbių užduočių – sekti partijos provokatorius-policijos agentus. Apie viską smulkiai informuoti komitetą. Posiedžiauti – susirinkti nariai privalo ne mažiau vieną kartą į savaitę. Tokie susirinkimai atlikti nekaltuos pasivaikščiojimuos gamtoje, gegužynėse, garlaiviuose ir žiemos metu namuose, bet pas kurį visai patikimą narį.
Visais atvejais griežtai uždrausta turėti su savimi kompromituojančią medžiagą. Į valdiškas įstaigas nelįsti (komunistas turi būti basiakas, kad neišglemtų) ir prieš policijos valdininkus teroro nedaryti, kad nebūtų pagriežtintas partijos persekiojimas iš valdžios pusės.
Kuriant naujas kuopeles, apart tiesioginio medžiojimo, esti pripuolami atvejai, kai atsiranda provincijoj ar fabrike partijos narys (perkeltas į kitą darbovietę ar pakeitęs gyvenvietę), pavedama jam įkurti naują kuopą ir duodamas ryšys su antrąja, jau išbandyta kuopa, o per ją surišama su rajono ir parajonio komitetu.
Komunistų partijos dislokacija Lietuvoje šitaip atrodė:
Kaune 10 kuopelių su 40–50 narių.
Apskrity 2 kuopelės su 8–10 narių.
Jonavoje 5 kuopelės su 20 narių.
Kėdainių m. ir apsk. 6 kuopelės su 25 nariais.
Ukmergėje pakaitomis 5–6 kuopelės su 25 nariais.
Utenos m. ir apskr. apie 2–4 kuopelės su 15 narių.
Zarasų m. ir apskr. apie 2–3 kuopelės su 15 narių.
Panevėžio m. ir apskr. apie 5–6 kuopelės su 20–25 nariais.
Šiaulių m. ir apskr. 7–8 kuopelės su 30 narių.
Rokiškio m. ir apskr. 2–3 kuopelės su 15 narių.
Telšių m. ir apskr. 3–4 kuopelės su 20 narių.
Kretingos m. ir apskr. 2–3 kuopelės su 15 narių.
Alytus, Raseiniai, Lazdijai ir Kaišiadorys nuo bolševikų buvo laisvi beveik visą nepriklausomybės metą. Vienur ir kitur buvo užuomazgos, bet del įvairių aplinkybių neprigijo ir plėstis negalėjo.
Kaip matome, Lietuvoje skaičius bk. narių veik nesikeitė. Jei metų bėgy priaugdavo narių 10–20, tai tiek ar daugiau atsisėsdavo į kalėjimą. Iš kalėjimo grįžę tik dalis grįždavo partijon. Kiti arba nenorėjo, arba partija nepriimdavo del blogos laikysenos teisme ir kalėjime.
Aišku, kad bk. partija turėjo dukart tiek prijaučiančių, bet partijai nepriklausančių. Bolševikų partija juos brangino ir laikė kaipo rezervą ateičiai. Prie šitokių prijaučiančių skaičiaus ir priklausė, bent paskutiniu metu, Giedvilai, Girai, Paleckiai ir panašūs.
Paleckį ir Girą bk. partija tik juos pažino laike pasaulio lietuvių suvažiavimų Kaune, berods, 1937 metais, kai bolševikai suruošė demonstracijas prieš Operos rūmus, kad parodyti pasaulio lietuviams, jog liaudis prieš Smetonos diktatūrą. Demonstracija buvo ruošta bedarbių vardu. Joje nuo pradžios iki pabaigos aktyviai dalyvavo Paleckis. Nuo to laiko bk. Paleckį aiškiai laikė savo žmogum.
Liūdas Gira su Paleckiu susirišo 1934 mt. Tuo metu, kai abu buvo „bedarbiai“, kai abu vaikščiojo po trečios rūšies restoranus ir išmaukę čierką politikavo. Tada jų nuomonės suartėjo liberališkoj plotmėj. Gira tuo metu laukė pensijos, bet vyriausybė delsė ir nežinojo, už ką ir kaip jam pensiją pritaikyti. Pagaliau paskyrė, berods, atskiru dekretu 500 litų mėnesiui.
Didesnė misterija yra su Gedvilu. Jis grįžo vėlokai iš Rusijos, ten palikdamas žmoną ir vaikus. Klaipėdos krašte tarnavo kaipo pasienio apsaugos karininkas, vienu tarpu laivyne apsaugoj ir buvo žinių, kad laivas, kartu vyriausybės siųstas į Petrogradą (Leningrad), vyko kartu ir Gedvila; ten pasimatė su žmona ir kliuvo į sovietinį šnipų tinklą.
Vienok Lietuvos saug. policija šią paslaptį neišnarpliojo. Gedvilas išėjo iš tarnybos ir Plungėje dirbo valdžios įstaigoje. Buvo žinios, kad jis Raudonajai bk. pagalbai aukodavo po 50 litų. Ar jį liet. [lietuviškoji] bk. partija padarė min. pirmininku 1940 metais, ar buvo toks įsakymas iš Maskvos – nežinoma.
Vienas ir tikrasis komunistas Sniečkus. Ir būdamas kalėjime, jis sugebėjo vadovauti bk. partijai. Išnešime jo laiškų iš kalėjimo buvo sudaryta ištisa organizacija. Jam gelbėjo ir Kauno kriminalinės policijos viršininkas Vitulskis. Šis gudrus miesčioniukas iš Šančių savo laiku net vadovavo politinei policijai ilgą laiką.
Ir tik suuosčius jo veiksmus apygraibomis, buvo perkeltas į krim. policiją. Bet saugumo d-to viršininkai ir tada netikėjo žiniom ir jį užstojo, ypatingai tuometinis krim. pol. virš. Petras Pamataitis. Sniečkus, užvaldęs Saugumo d-tą, Vitulskį paskyrė savo padėjėju ir pavedė gaudyti išbėgiojusius saug. pol. valdininkus. Pats Pamataitis jo buvo daužomas per veidą, kai nesidavė padaromas agentu.
Vitulskis bėgo su bolševikais į Rusiją 1941 mt. Iš ten grįžo su kitais draugais, kaipo parašiutininkas, vokiečiam (gestapui) draugus išdavė, kurie buvo ąžuolyne pakarti, o jis pasiųstas į Minską, kaipo gestapo agentas. Kaune jo laikyti negalėjo del griežto pareikšto protesto iš Lietuvos saugumo policijos pusės. Vitulskis nuo gestapo tarnybos nusišalino ir persimetė į bolševikų pusę, tačiau 1955 ar 1956 metais buvo sušaudytas sovietinės valdžios.
1941 metais triumfuodami vokiečiai žygiavo pirmyn. Nepaprastoj nuotaikoj gyveno visa Vokietija ir visi vokiečiai. Ypatingai triumfavo gestapas. Išdidūs, savim pasitikį, užtikrinti laimėjimu ir savo iega. Privačiuos pasikalbėjimuos ir jų veiksmuose jautei, kad jų žmogus jau plaukia pergalės viršuje ir nėra iegos, kas galėtų sukliudyti.
Karas dar nebaigtas, iš šono stovinčiam ir bent truputį galvojančiam žmogui atrodė, kad dar viskas glūdi glūdumoje, kad bolševikai dar nėra sulaužyti dvasioje ir, kas nevyktų fronte, bet viduj reikia būti labai atsargiems, kad neįgyti priešų čia pat panosėje.
Kauno kalėjimas buvo lietuvių policijos žinioje. Gestapas nosies nekišo. Jis tvarkės tik su žydais ir jų pačių suimtaisiais. Gi provincijoj gestapas elgės kitaip: pav., Ukmergė, Mariampolė, Utena ir kitur. gestapininkai, apsvaiginti pergale fronte, galvojo, kad krašte daugiau nėra komunizmo, kad kalėjimuose sėdi bolševikų suklaidinti žmonės, užtenka parodyti gražų žestą ir visi išėję kaliniai virs nacionalsocialistais!
Buvo pirmais metais, kad gestapo jefreitorius nuvažiuos į apskr. miestą, įsako visą kalėjimą išrikiuoti miesto aikštėje ir sako: „Jus rusiškas komunizmas suklaidino, jis dabar sutryptas ir greit bus baigtas, jūs gailėkitės už padarytą žalą, grįžę dirbkite žemę, tuo prisidėdami prie nacionalsocializmo, jūsų kaltė bus dovanota ir keliaukite visi į savo namus.“
Žestas gražus.
Gestapas nebuvo nei paėmęs komunizmo idėjų, nei žmonių, kurie toms idėjoms tarnavo. Jei vokietis darė klaidas visose srityse, tai darė ir šiuo atveju. Kada aš patyriau, kad miestuose ir kaimuose kuriasi iš naujo slaptos bk. kuopelės ir prasideda keliomis šakomis bk. veikimas, parašiau gestapui raštą, išdėstydamas jų klaidas požiūryje link komunizmo vietinio įterpdamas: jei gestapas ir toliau be atodairos paleidinės bk. narius iš kalėjimo, Lietuvos saugumo policija liks bejėgė ir neatsakominga kovoje prieš besikeliantį komunizmo pavojų Lietuvos viduje.
Gestapas užsigavo. Gavau įsakymą atvykti į gestapą ir aiškintis del mano pareikšto „be atodairos“. Esą, ką tai reiškia arogantiški išsireiškimai prieš aukštesnę valdžią. Nors aš įrodinėjau, bet mano įrodymai nebuvo argumentas jų savimeilei nutildyti. Vertėjas į vokiečių kalbą p. Malskis man beišeinant patarė susilaikyti nuo panašių raštų, nes jie yra užsiutę ir nors ir nemano šį kartą daryti bet kurias „išvadas“.
1944 metais Maskva išmetė pirmuosius parašiutininkus Kaunui. Tai buvo: Kruglakovas, kuris turėjo organizuoti partiją Lietuvoje pakeičian[t] Sniečkų. Pats kylimo iš Darsūniškių, rusas, laike sovietinės valdžios dirbęs kaipo buhalteris Kauno miesto vykdomame komitete.
Antras žydelis, kylimo nežinomo, kalbėjo tik rusiškai, – sukurti teroristinę grupę išsprogdinimui Lietuvos pagalbinių įstaigų ir asmenų ir bendrai vykdymui teroro. Jo pavardė liko neišaiškinta, ir trečias save vadino graiku. Panašus į žydą. Jis buvo išmestas kartu su padegamais prietaisais sprogdinti fabrikus ir įmones. Užduotis – sabotažas. Jis irgi pavardę nepasisakė. Kalbėjo vien rusiškai.
Greitai, laike kelių mėnesių, buvo jie ir jų veikimas pajausti. Vienas po kito pradėjo degti fabrikai. Suplanuotos (popieriuje) įstaigų patalpos sprogdinimui ir žudymui asmenų. Vyriausio tarėjo būstinės susprogdinimui, generolo Plechavičiaus nužudymui ir kitų buvo rasta, apart gausybės ginklų, šautuvai, šaujami be garso.
Kauno priemiesčiuose surastos įtaisytos radio stotys, pasirodė komunistiniai atsišaukimai ir dideliu greičiu ėmė kurtis bolševikų vienutės. Viso veikimo instruktoriumi paliktas rusų kariuomenės komisaras leit. laipsny „Kolka“.
Gestapas pradėjo nuogąstauti. Tada jau be išdidumo kreipės į mūsų saugumo policiją, prašydamas talkininkavimo. Pirmuoju buvo „Kolka“, tačiau iš gestapo išsmuko ir vel tęsė darbą. Už poros mėnesių vel buvo suimtas su 12 kitų jo padėjėjų.
Antruoju kliuvo „Graikas“ su savo organizuota sabotažo grupe apie 60 asmenų. Tačiau spėjo pasikarti daboklėje, nei buvo tardytas.
Trečiuoju kliuvo „žydelis“ su 80 asmenų, bet spėjo pasipjauti skutamu peiliuku.
Ketvirtuoju įkliuvo Kruglakovas (žuvo besikeldamas per Nerį, pašautas) su visa vietos bk. organizacija, 116 asmenų. Suimtos 2 radio stotys – Garliavoje ir Vilijampolėje.
Su šiais areštais pasibaigė visas bk. veikimas Kaune. Tačiau naujas vėjas papūtė, tai miškų banditų veikimas, kuris nesibaigė, iki neatėjo rusų kariuomenė.
1962
