Pasak vienos iš Kovo 11-osios akto signatarių Rasos Juknevičienės, savo šaknų žinojimas yra privaloma šiuolaikinių lietuvių egzistavo sąlyga, saugumo garantas. Tai padeda dabartį įvertinti adekvačiai, todėl visi, ypač jaunimui skirti, istoriniai ir švietėjiški projektai yra pagirtini, o nuolatinis dėmesys šiai temai viešojoje erdvėje – būtinas.
„Lietuvos istoriją išmanyti turi kiekvienas. Tauta, kuri žino savo šaknis ir dėl to sugeba adekvačiai vertinti dabartį yra saugi. Jeigu manęs kas nors paklaustų apie idėją Lietuvai, pirmiausia aš sakyčiau, jog tai turėtų būti visapusiškas savo šalies istorijos išmanymas. Džiaugiuosi, jog šiandien apie šalies istoriją sužinome ne tik mokyklos suole, bet ir atsiranda vis daugiau edukacinio bei pramoginio turinio projektų, šviečiančių mūsų tautą“, – sakė R. Juknevičienė.
Istorija ir pramoginis turinys – suderinami dalykai?
Vienas tokių edukacinių projektų – režisieriaus Audriaus Juzėno prieš keletą savaičių pristatytas istorinis filmas, pokario meilės drama „Pelėdų kalnas“. Ji nagrinėja 1947–1953 metų Lietuvą, tuometę epochą, jaunų žmonių, „sulaužytos“ jaunosios kartos pasirinkimus. Visgi filmas sulaukė ne tik plojimų, tačiau ir kritikos, daugiausia dėl to, jog tikėtasi herojinio epo ar chronologinės dokumentikos.
Į klausimą, ar toks filmas gali būti laikomas šalies istorijos edukacijos dalimi, R. Juknevičienė atsakė teigiamai.
„Filmas atvaizduoja labai sunkų laikotarpį. Aš pati esu tremtinių vaikas, todėl man ši tematika labai brangi. Ir nors „Pelėdų kalno“ leksika, kalbos maniera ir laisvas elgesys neatitinka tikrovės, filmas kelia klausimą – o kaip elgtumeisi tu, jeigu šiandien tektų rinktis? Tai sukuria neįkainojamą vertę, ir yra svarbu, jog ypač jauni piliečiai apie tai susimąstytų. Filmas sukurtas jų kalba, jų gebėjimu priimti informaciją, jis yra nelėtas, neklampus. O norint pasiekti jaunąją kartą – būtina kalbėti jų kalba.“
Apskritai, pasak R. Juknevičienės, pokaris – tai pats baisiausias pastarojo šimtmečio laikotarpis. „Tai, ką išgyveno tie žmonės, kurie papuolė į kankinimo mėsmalę arba ne – jie visi buvo suluošinti baimės. Tai laikotarpis, kuris iki šiol nėra suvoktas iki galo. Dauguma nesirinko ginklo: dalis išvyko, dalis prisitaikė, dalis kitaip protestavo. Daugelis protestavo viduje, ypač inteligentija. Tačiau gyvenimas nesustojo, žmonės turėjo prisitaikyti. Šiandien tai yra ypač aktualu, nes šalia mūsų klostosi situacija, kuri grasina tais pačiais baisiais dalykais. Ukrainos atvejis parodo, jog tokios pat brutalios jėgos apraiškos egzistuoja ir šiandien“, – sakė ji.
Valstybės istorinės atminties komisijos narys Arvydas Anušauskas taip pat pabrėžė, jog itin vertina kūrybines istorinio laikotarpio interpretacijas, tačiau pastebi, jog tokio filmo žiūrėjimui reikia tam tikros patirties ir pasirengimo. „Pajusti, kaip gyveno, kovojo, prisitaikė, mirė, mylėjosi, vienas kitą gelbėjo tuomet gyvenę žmonės yra labai svarbu. Tačiau be tinkamo istorinio pasirengimo šis filmas, ypač jaunimo, bus suprantamas tik kaip paprasta pramoga“, – svarstė jis.
A. Anusauskas atkreipia dėmesį, jog pokario Lietuva nebuvo tik kaimuose – ji buvo ir miestuose, pirmiausia, Kaune. Pasak istoriko, pokario jaunimo karta patyrė didžiausias metamorfozes – viskas keitėsi. Nekovoję stengėsi prisitaikyti, tad tokių, kaip filme matomas herojus Tadas, tikrai buvo – jie rinkosi kitokį gyvenimo kelią, jei tik jiems kas nors neprimesdavo pasirinkimo.
Kokio istorinio pasirengimo reikalauja „Pelėdų kalnas“?
Meninė istorinio laikotarpio interpretacija nesutirština spalvų. Pasak R. Juknevičienės, šiame filme vaizduojami baisūs dalykai iš tikrųjų nėra hiperbolizuoti.
„Tai buvo toks žiaurus laikotarpis, kad tikrovė buvo dar baisesnė. Pagalvojus apie partizanų kankinimus, jų ilgus metus trukusį gyvenimą miškuose – žiemą ir vasarą – sutirštinimo neįžvelgiu. Atvirkščiai, reikia suprasti, jog tokie epizodai, kaip Karaliaučiaus krašto bažnyčioje randama nužudyta moteris – yra nepaneigiama mūsų tautos istorijos realybė. Apie tai pasaulis mažai kalba. Daugelis nežino, kas vyko, kai Raudonoji armija peržengė sieną ir tokių moterų lavonai visur gulėjo vaikų akivaizdoje. Bėda gali būti tik ta, jog patys žmonės nežino tiesos, todėl jiems gali pasirodyti, kad prasilenkta su realybe“, – sakė R. Juknevičienė.
Stilistinės filmo detalės reikalauja patikslinimo. Šalies istoriją puikiai išmanantis A. Anušauskas atkreipė dėmesį ir į tai, jog šis filmas yra skirtas apskritai pokariui, ne tik partizanams. Todėl siužetinių linijų ir detalių gausa reikalauja patikslinimo.
Pavyzdžiui, nors filme zoologijos sode vaizduojami ruoniai ir liūtai, didžiausi to meto gyvūnai ten buvo meška ir kupranugaris. O epizodiškai matomas kito filmo plakatas „Ignotas grįžo namo“ iš tikrųjų buvo išleistas dešimtmečiu vėliau nei „Pelėdų kalne“ vaizduojamas laikotarpis. Kiekvienas 1947–1953 Lietuvoje rodomas kino seansas (nesvarbu, kad rodydavo oficiozinę dokumentiką) vykdavo beveik pilnose arba pilnose žmonių salėse.
Tikrasis Pelėdų kalnas buvo vienas iš tuometinio Kauno epicentrų – ten rinkdavosi jaunimas ir pramogaudavo. Trėmimai buvo karinės operacijos su nustatytu kareivių, partinių aktyvistų bei stribų skaičiumi, ir jos visuomet vykdavo anksti ryte, kad žmonės nespėtų išsislapstyti.
Istoriniai faktai – adaptuoti šiuolaikinei visuomenei. Tam tikras filmo scenas A. Anušauskas vertina kaip kūrybines istorinių faktų interpretacijas.
„Pavyzdžiui, „Pelėdų kalne“ vaizduojamą personažo Kovo žygį galime vadinti Lukšos žygio kūrybine interpretacija, nors jie ir nesusiję chronologiškai. 1953 metais britai į Lietuvą siuntė savo agentus, todėl sugrįžusių, kuriuos MGB suiminėjo, tikrai buvo. Abejose kovojančiose pusėse rungėsi patyrę žmonės, kurie žinojo, kaip sulaikyti besipriešinantį, ir kodėl nevalia artintis prie sužeistojo, neįsitikinus, kad jis negyvas. Susisprogdinimų pavojus buvo labai realus“, – kalbėjo jis.
Filmas kelia ateities vizijos klausimą. „Pelėdų kalne“ vaizduojami įvykiai tuomečio Sovietų sąjungos lyderio Josifo Stalino mirties laikotarpiu verčia susimąstyti apie šiandieninę situaciją. A. Anušauskas pasakojo, jog dėl J.Stalino mirties anuomet žmonės savo poziciją išreikšdavo daugiausia kalbėdami, jog „dabar viskas pasikeis“, „gal rusams teks važiuoti namo“, „gal grąžins žemę ir kolūkius naikins“ ir t. t.
„Iš mamos ir senelės pasakojimų pamenu, jog paskelbus apie Stalino mirtį, mokykloje visi turėjo verkti. Buvo tokių, kurie verkė nuoširdžiai – jie tikėjo bolševizmo idėjomis, tačiau buvo nemažai ir tokių, kurie džiaugėsi, bet savo emocijų viešai reikšti negalėjo, – prisiminimais dalinosi R. Juknevičienė. – Manau, kad ši scena verčia susimąstyti apie šiandieninę situaciją, kai propagandos paveikti žmonės į vienus ar kitus įvykius reaguoja panašiai. Juk nori nenori pradedi tikėti tuo, kas tau kiekvieną dieną kartojama. Tai nėra filmas, kuris vaizduoja jau pasibaigusią istoriją. Tai filmas, kuris kelia klausimą – o kas mūsų laukia?“.
Siekdami, kad filmas pasitarnautų kaip edukacinė priemonė bendrojo ugdymo įstaigoje, filmo „Pelėdų kalnas“ prodiuserinė kompanija „Kino gamyba“ pakvietė mokyklas ir vyresnių klasių (10-12 klasės) mokinius dalyvauti rašinių konkurse – pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ interpretacija laisvu stiliumi. Akcija vyksta kovo 1 – balandžio 16 dienomis. Specialiai sudaryta komisija išrinks 3 geriausius rašinių autorius, kuriems atiteks Kregždyno kūrybinių dirbtuvių organizuojami kursai, o mokytojams – apsilankymas dviem „Vytautas Mineral SPA“. Daugiau informacijos – www.peledukalnas.eu.
Pokario meilės dramos „Pelėdų kalnas“ siužetas nukelia į 1947–1953 metų Lietuvą, kai Antrojo pasaulinio karo chaosą ištvėrusi „sulaužyta“ jaunoji karta turėjo rinktis tarp emigracijos, traukimosi į mišką ir prisitaikymo tuometėje okupuotoje šalyje. Tai filmas, kuriame telpa daugybė siužetinių linijų.
„Pelėdų kalnas“ pasakoja apie meilės trikampį tarp partizano Šmelingo bei gimnazistų Tado ir Ritos. Šmelingas atsisako patogaus gyvenimo ir renkasi pasiaukojantį partizaninį žygį į Vakarus, kad būtų nunešta žinia laisvam pasauliui ir JAV Kongresui apie Baltijos šalių nepriklausomybės siekį bei Kremliaus nusikaltimus.
Kartu tai pasakojimas apie tokius, kaip įsimylėjęs Ritą Tadas, maištavusius tyliai, be ginklo, besistengusius išgyventi. Tai pasakojimas apie tuos, kurie vylėsi laimės, mylimojo ar mylimosios, oraus gyvenimo, apie tuos, kurie savo sudaužytų likimų fone pasidavė, apie „sulaužytą“ pokario tautą. Tai pasakojimas apie žmones, kurių kiekvienas atrado savo būdą, išraiškos formą pasakyti ar perteikti tai, kas jiems nepriimtina, kai negali to pasakyti garsiai.
Kad ir kokį kelią pasirinko kiekvienas filmo herojus, laisvės troškimo negalėjo numalšinti niekas. Režisierius visapusiškai atskleidžia pokario kartos veidą, išgyventas emocijas, kovos už laisvę ar būtį ir baimės atmosferą – baimės, taip ir nenumalšinusios nenumaldomo laisvės šauksmo.
Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Arnas Danusas, Aidas Jurgaitis ir Paulina Taujanskaitė. Filme taip pat vaidina būrys jaunųjų ir jau gerai žinomų aktorių: Skomantas Duoplys, Adomas Jasiukėnas, Rūta Šmergelytė, Mantas Zemleckas, Anastasija Marčenkaitė, Monika Bičiūnaitė, Darius Meškauskas, Aleksas Kazanavičius, Aleksandr Špilevoj, Aleksandra Metalnikova, Dainius Svobonas ir kt. Režisierius Audrius Juzėnas, scenarijaus autorius Pranas Morkus, prodiuseriai Norbertas Pranckus ir Justina Ragauskaitė.
